„Žaižaruojančių žiežirbų žaismo“ festivalyje – rūpestis dėl gamtos

Iš keturių pianistės, pedagogės ir įdomių idėjų įgyvendintojos Guodos Gedvilaitės šiųmečio festivalio „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“ MUSICA NATURAE koncertų gegužės 15 dieną vykęs Vilniaus Rotušėje išsiskyrė ypatingu dėmesiu gamtos temai.

Ją savaip interpretavo Mindaugas Bačkus (violončelė) ir jo vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras, smuikininkai Julija Andersson ir Tomas Cinelis.

Skambėjo Nijolės Sinkevičiūtės „Kryžkelės apeigos“ violončelei solo ir styginiams, Astoro Piazzollos „Keturi Buenos Airių metų laikai“ smuikui ir orkestrui ir Maxo Richterio „Keturi metų laikai“ smuikui ir orkestrui (perkomponuojant Vivaldį).

ECOSOPHIA: tokia koncerto paantraštė nusako gamtos pusiausvyrą, arba ekologinę išmintį. Programa sumanytojai siekė kalbėti apie mus, gamtą, žmogų ir kaip padaryti, kad gamta išliktų ateinančioms kartoms. Klausantis kūrinių, besisukančių apie metų laikus, pamąstyti, kur mes atėjome.

Žinoma, besiklausydama pirmiausia ir mąsčiau, kur mes atėjome kartu su Vivaldžiu iki pat dabartinių laikų, tačiau muzikine prasme. Pirmiausia suintrigavo Sinkevičiūtės kūrinys, apie kurį ji sako, jog ir „mes stovime toje kryžkelėje“. Po šnibžesių ir išaugintos įtampos seka jautrus ir gilus, dramatiškas violončelės pasakojimas. Ritmiškai charakteringas epizodas su kojų patrepsėjimais. Bačkus partiją atliko pilnas gaivališkos lietuvių autochtono energijos. Pabaigoje disonansinį „pagonišką“ šokį netikėtai išriša romantiška melodija ir mormorando. Gamtameldiško užtaiso kūrinys – įdomus, teatrališkas, tarsi griausmavaldžio dievo atėjimas ir personifikacija.

Kitas įspūdingas efektingumu kūrinys – tai Piazzollos sukomponuoti keturių metų laikų vaizdai su Vivaldžio citatų replikomis. Jis prasideda vasaros tango, kuriame „išreiškiamas iššūkis tradicijai, nes kompozitorius išaukština miestą ir asfaltą“; toliau vaizduojamas rudens liūdesys, žiemos nostalgija ir pavasario džiaugsmas. Kūrinys, kviečiantis kontempliuoti „nepadailintą Buenos Airių Argentiną“, buvo pagriežtas su didele stiliaus pajauta. Muzikalus griežimas, suvaldytas abstrahuotų jausmų kampuotumas tango žingsniu – toks buvo bendras įspūdis. Daug įvairių štrichų, judėjimo įvairovė (muzikos tėkmės šokiškas sukimasis, sustojimai, ėjimas ir pan.) ir kiti bruožai lemia, kad kūriniu gali savo instrumento įvaldą visapusiškai parodyti.

Orkestras čia tarsi solistą palydinti miesto minia, o solistas – žvelgiantis į miestą vienišas klajūnas, galbūt sėdintis tvankiame bare, o gal iš dulkėtų didmiesčio prieigų stebintis nakties žiburius ir... šokantis, šokiu nusakantis būsenas.

Solistė Julija Andersson pasirūpino efektinga Sandros Straukaitės suknele, prisidėjusia prie įvaizdžio. Pirmoje dalyje lyrinės vietos buvo sukauptos ir santūrios, antroji dalis atlikta vientisai, su gražiu solo intarpu. Trečiojoje prisijungė šokėjų pora kairėje salės pusėje, judesiu sušildžiusi žiemos niūrumą, tačiau nostalgija buvo šviesi ir šiltai perteikta aukštais smuiko tonais. Ketvirtoji dalis vėl suskambo tango ritmu. Apskritai, išskyrus pradžią, buvo geras santykis su orkestru.

Julijai būdingas maštabiškas, ramus ir įdėmus žvilgsnis į muzikinę partitūrą. Tai ryški, gili asmenybė, savo laikysena pozityvi ir konceptuali. Iš kitų jaunoji virtuozė išsiskiria nepaprastai kryptingu atsidavimu muzikai: smuikas ar altas jai ne šiaip instrumentas, o profesija – ne vien mokykla ar pasiekimai, žibėjimas scenoje. Tai priemonės atverti naujus kelius, naują mąstymą, jį sieti su kultūros lauku. Charakterio savybės, vidinė ramybė, tvirtumas ir orumas joje dera su plačiu akiračiu ir skvarbiu intelektu. Proto ir jausmų harmonija, meistriškumas ir temperamentas, ugningumui savo ruožtu atsveriant švelnumą, matyt, yra savybės, kurios šią atlikėją kels į aukštumas.

Antroje koncerto dalyje grožėjomės ilgu kūriniu, kuriame yra ką pagroti. Richteris „atmetė 75 nuošimčius“ Vivaldžio „Keturių metų laikų“ partitūros, ją perrašė, palikdamas „muzikos genus“, į kuriuos „žiūri pro mikroskopą“. Šitaip festivalio rengėjų suintriguoti, klausėmės orkestro koncertmeisterio Tomo Cinelio soliavimo. Jis aukštais garsais, smuiko „čiulbėjimu“ gaiviai ir šviežiai perteikė Vivaldžio dvasią, subtiliai, gražiai kreipėsi į šedevrą. Kūrinys itin virtuoziškas. Cinelis partiją pagriežė profesionaliai, lengvai įveikdamas technines užduotis ir gyvai vesdamas orkestrą, susikaupęs į vidinius uždavinius. Taip pat pažymėtinas geras, gražus smuikininko tonas. Atlikėjai pajuto patį „minties nervą“, griežė energingai ir organiškai.

Italų genijaus kūrinio perkomponavimas – su efektais: nesibaigianti melodija staiga nutrūksta, palieka flažoletai, netikėtai išnyra disonansai ir pan. Viena dalis su lėta minorine įžanga paįvairinama klavesinu (partiją atliko Guoda Gedvilaitė). Judri, ji netikėtai skamba labai „pagoniškai“ ir net „liaudiškai“, lyg paukščių atbalsiai, susišaukia su Sinkevičiūtės „Apeigomis“ ir bendrai lietuvišku modernistiniu koloritu. Richterio kūrinys – vykusi Vivaldžio refleksija: propocingai išdėstyta muzikinė mintis ir natūralios būsenos, greito-lėto kaita ir įvairovė kūrinį daro spalvingu, geru muzikiniu numeriu. Tiesa, šis stambios formos kūrinys galėtų būti kokia dešimčia minučių trumpesnis, tada labiau išryškėtų forma, būtų mažiau eklektikos, juntamos kompozicijos pabaigoje.

Solistus Mindaugą Bačkų, Juliją Andersson ir Tomą Cinelį galima tik pagirti. Bačkų – už puikų meno vadovo darbą su orkestru. Taip pat reikėtų pasakyti keletą žodžių apie orkestro muzikantus. Klaipėdos kamerinis orkestras – tai gerai sustyguotas organizmas, kurio nariai gyvai ir betarpiškai sąveikauja vienas su kitu nematomomis klausos arterijomis, išgaudami vientisą interpretaciją, visavertį muzikavimą, jautrų atsiliepimą į solisto vedimą be dirigento mosto. Tai, ką girdi orkestrui muzikuojant, yra nebanalu, nekasdieniška, neformalu, nepaviršutiniška, priešingai – patrauklu ir prasminga.

Šioje programoje imponavo geras kūrinių prasminis sukabinimas. Virpa užuominomis gyvas kaip niekada Vivaldis ir jo pasėta sėkla, tarytum iš dangaus aukštumų neregimas Maestro įkvepia žmogų darnai; negi ir jis būtų nuo debesies pamatęs kertamus miškus ir išgirdęs niokojamų draustinių šauksmą?..

2026 gegužės 19 d.