Zara, Siuzana, Ela... Taigi ispaniškai Zarzuela!

Publikuota: 2021-06-13 Autorius: Lukrecija Stonkutė, Ieva Kananavičiūtė
Zara, Siuzana, Ela... Taigi ispaniškai Zarzuela!

Birželio 10-ąją Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) Didžiosios salės scena tapo Andalūzijos taverna, kupina juoko, linksmybių, istorijų ir meilės aistrų. Pristatyta premjerinė operetė „Sarsuela“ – koncepcijos autorius ir muzikos vadovas, maestro Vladimiras Prudnikovas.

Sarsuela (ispaniškai zarzuela) – tai Ispanijoje susiformavęs lyrinis-draminis žanras, kuriam būdinga kalbamųjų ir dainuojamųjų scenų kaita. Pastarosiose dažniausiai atliekamos operinės bei įvairios populiariosios dainos ir šokiai. Žodžio „sarsuela“ kilmė nėra iki galo aiški, bet manoma, kad pavadinimas kilęs iš Sarsuelos rūmų, karaliaus medžioklės rezidencijos, esančios šalia Madrido. Svarstoma, jog kaip tik čia, 17-ame amžiuje pirmą kartą buvo parodytas šis spalvingas muzikinis pasilinksminimas. Rūmus supo vešlūs geruovgynai, tad jų ispaniškas pavadinimas (zarzas) ir buvo pasiskolintas šiam žanrui pavadinti.

Tad kaip kilo mintis ispaniškąjį temperamentą perkelti į lietuviškąją sceną? Anot V. Prudnikovo – pačiam  yra tekę daug keliauti po Ispanijos regionus ir ten stebėti sarsuelų atlikimus kamerinėse, jaukiose erdvėse ir prabangiuose, specialiai šiam žanrui pastatytuose teatruose. Susižavėjus šio žanro specifika, prieš aštuonerius metus, maestro kilo idėja sukurti savąją, autentišką sarsuelą, kurios pirmieji trys atlikimai pastatyti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu okestru, o ketvirtoji redakcija ir LNOBT scenoje. Maestro pabrėžia: ,,Nors sarsuelų muzika labai graži, melodinga, bet sudėtinga atlikti – virtuoziškos arijos, plati dinaminė skalė, taip pat neatsiejamas pietietiškas temperamentas, charakterių spalvingumas. Tos muzikos abejingai atlikti negali – ji tiesiog neskambės. Joje turi pajusti pietų karštį, vyno skonį, tamsiaakės ispanės viliones...“         

V. Prudnikovas ne tik atrinko muzikinius kūrinius, tačiau sukūrė ir unikalų libretą, remdamasis garsiausių sarsuelos, 19-20-o amžiaus sandūros kompozitorių: Ruperto Chapi, Francisco Asenjo Barbieri, Tomo Bretóno, Manuelio Fernándezo Caballero, Pablo Sorozábalo bei kitų muzika. Keletą kūrėjų pavardžių pasiskolino spektaklio veikėjoms pavadinti: Ela Chapi, Siuzana Barbjeri, Zara Breton.  

Sarsuelos libreto pagrindą sudaro trys meilės istorijos, kurias įkūnija įvairios ispaniškos arijos ir dainos, atskleidžiančios personažų charakterius ir siužeto vingius. Anot spektaklio režisierės ir choreografės Jūratės Sodytės: „Scenos pradžioje girdėti arijos, tarsi suformuojančios istorijos pagrindą, o artėjant scenos finalui skamba duetas, vienaip ar kitaip išsprendžiantis veikėjų tarpusavio santykius.“ J. Sodytės užmojis pademonstruoti pietietiškus šokius – solistai čia turi šokti flamenko ir argentinietiškąjį tango, kurie ir yra ispaniškosios dvasios esmė.

Taigi pirmajame veiksme žiūrovus sutiko tavernos orkestras – Lina Giedraitytė (fortepijonas), Tadas Motiečius (akordeonas), Martynas Kuliavas (gitara), Ugnė Gaučaitė (altas), Juriy Markaryan (kontrabosas), Ernestas Verba, Lukas Budzinauskas (mušamieji) bei tavernos šeimininkas aktorius Gintaras Liutkevičius kartu su tavernos padavėja Siuzana Barbjeri (Evelina Greiciūnaitė). Pirmoji meilės istorija ėmė rutuliotis scenoje pasirodžius Elai Chapi (Indrė Anankaitė-Kanašnikovienė), išlepintai aikštingai merginai, kuri apverkė savo nelaimingą vienišumo dalią ir nepasidavė vietinio jaunuolio Chosė (Steponas Zonys) vilionėms. Visgi po kelių arijų nuskambėjęs jų duetas pakeitė Elos jausmus ir mylimieji, pripažinę vienas kitam amžinąją meilę, susižiedavo bei paliko sceną.

Sugrįžęs šeimininkas pasigedo mylimųjų ir pranešė Siuzanai apie atvykstantį garsų impresarijų iš Madrido senjorą Migelį (Tomas Pavilionis), sužavėtą kylančios žvaigždės Zaros Breton (Kamile Bonté), nusprendė pats atvykti ir įsitikinti jos talentu. Panoręs likti incognito, jis vilkėjo nušiurusius drabužius ir Siuzanai nė į galvą nešovė, jog tai žymusis laukiamas svečias. Staiga mergina sukliko išvydusi didžiulį tarantulą ir bevaikydama jį po visą taverną sužavėjo senjorą Migelį savo temperamentu bei privertė ją įsimylėti.

Antrojoje operetės dalyje į taverną užsuko šeimininko senas draugas Fabijus (Mickael Spadaccini). Jam dainuojant pasirodė Zara, lydima kuklios padejėjos (mimanso artistė Kamilė Mazrimė). Fabijus jautėsi vis dar ją mylįs ir pasiryžo sužavėti pakviesdamas šokti argentinietiškąjį tango. Tačiau Zara atsisakė, todėl kartu su juo šoko jos padejėja. Zarai slapčia stebint puikiai tango šokantį Fabijų grįžo seni jausmai ir atsilygindama už puikų reginį sudainuoja įspūdingą dainą, po kurios seka trečiasis abipusis meilės prisipažinimas. Operetės pabaigoje visi spektaklio veikėjai sugrįžta į sceną. Staiga senjoras Migelis suklūsta: „Zara, Siuzana, Ela... Taigi ispaniškai Zarzuella!!!”

Kaip pavyko šias ispaniškąsias aistras įkūnyti LNOBT Didžiojoje scenoje? Apie birželio 10-osios premjerą kalbasi muzikologės Lukrecija Stonkutė ir Ieva Kananavičiūtė.   

 

L. S.: Ieva, koks Tavo premjerinis įspūdis?

I. K.: Operetė ,,Sarsuela” man asociavosi su žengimu į vasarą, kurį lydėjo linksmų istorijų spektaklis. Šis pastatymas man suteikė gaivos ir gero atlikimo pojūtį. O kokia Tavo impresija?

L. S: Impresija vidutiniška. Pritarčiau Tavo minčiai, kad tai žengimas į vasarą, bet tuo pačiu pridurčiau, jog tai ir pačių atlikėjų mėginimas sugrįžti į muzikinio gyvenimo ritmą. Kokybės atžvilgiu, šis pastatymas mane ne itin nudžiugino.

I. K.: Prisiminiau, kaip spaudos konferencijoje dalyvavusi operetės režisierė ir choreografė Jūratė Sodytė sake: ,,Mūsų spektaklyje flamenko šoks ne profesionalūs šokėjai, o dainininkai. Jiems teko galynėtis su sudėtingomis sinkopinių ritmų virtinėmis, kai viena yra dainuojama, o kita šokama.” Po šių žodžių ji žadėjo, kad solistai pademonstruos labai gerai išmoktus flamenko judesius ir atskeis šio žanro specifiką, tačiau pažadas ne iki galo buvo ištęsėtas. Spektaklio metu vyravo keletos žingsnių kompozicijos, o judesiai nerangūs. Didžiausią aistrą ir charizmą šokyje parodė Kamile Bontè (Zara Breton).

L. S.: Šioje vietoje sutinku su Tavimi. Šokio judesiai man pasirodė pernelyg kuklūs, trūko laisvės ir pietietiško temperamento. Galbūt ateinantiems spektaklio pastatymams galima apsvartyti idėją įtraukti profesionalius flamenko ir tango šokėjus. Tai ką matėme premjeros šokio kompozicijose ir jų atlikime pavadinčiau lietuvišku santūrumu.

I. K.: Vėlgi, prisiminsiu spaudos konferenciją, kurioje buvo kalbama, kad šiuo metu į operas ar operetes nėra įtraukiami Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistai (LNOBT), nes jie labai užimti savo veiklose. Tad šiuo atveju būtų galima pasikliauti teatro mimanso narių pajėgomis, kaip pavyzdžiui Kamilė Mazrimė (Zaros asistentė) arba dabartiniams solistams įdėti daugiau pastangų.

L. S.: Išties, labai džiugu, kad spektaklyje išvydome profesionalią šokėją, mimanso artistę, tačiau, mano nuomone, būtų daug profesionalesnis vaizdas, jei tokių būtų įtraukta daugiau. Štai pavyzdžiui solisto Mickael Spadaccini (Fabijus) ir Kamilės Mazrimės (Zaros asistentė) šoktas tango manes neįtikino ir pasirodė dirbtinas. Mat šokėjos įgūdžius ir laisvę ribojo kvadratiški operos solisto šokio žingsneliai. Kadangi kalbame apie antrąją operetės dalį, tad drąsiai sakau, kad ji mane džiugino labiau nei pirmoji. Čia aukštesnė dainavimo kokybė, charizmatiška vaidyba su ispanų ,,karštam” kraujui būdingu kaklaskarės nuplėšimu, vyno išliejimu, cigaretės dūmais…

I. K.: Pameni, dar teatro foje, per pertrauką aptarinėjome Indrės Anankaitės (Ela Chapi) pasirodymą? Mane labai sužavėjo jos aksominis vokalas, o Tavęs ji, sakei, neįtikino.

L. S.: Tikrai pritariu, kad Indrės Anankaitės melodinės frazuotės aiškios, balsas švelnus, tačiau šiai operetei ir vaidmeniui man jis per minkštas. Bet jeigu kalbėtume apie pirmąją dalį apskirtai – didžiausią įspūdį paliko Evelina Greiciūnaitė (Siuzana Barbjeri). Ji man ryškiausia iš solistų vokalo atlikime, šokyje ir vaidyboje. Labai giriu ir Tomo Pavilionio (Migelis) pasirodymą. Šio dueto atlikėjai puikiai jautė vienas kitą.

I. K.: Lukrecija, o kaip Tavo akimis pasirodė Steponas Zonys (Chosė)?

L. S.: Visai nechaotiškas Chosė! Susikaustęs. Nors jam tik įžengus į sceną ir pradėjus kalbėti – tikėjausi nemažai. Mat atrodė drąsus, laisvas, ryžtingas, bet vėliau šie bruožai susilpnėjo.

I. K.: Man taip pat jo vaidmenyje pritrūko ugnies, polėkio, inercijos, juk operetėje kalbama ir dainuojama apie meilę. Bet nepamirškime fakto, kad tai pirmas pokarantininis pastatymas LNOBT ir atlikėjai jau ilgą laiką nesirodė scenoje. O štai Kamilei Bontè (Zara Breton) tai apskritai buvo pirmasis pasirodymas operos scenoje. Taigi manau, kad šiam spektakliui reikia laiko ir tikiu, jog po mūsų pastabų atlikėjai labiau pasitikės savimi, bus drąsesni atliekant ,,Sarsuelą”.

L. S.: Tu tikriausiai pritartum man, kad nepaisant Kamilės Bontè asmeninio debiuto – ji spektaklyje stipriausia. Akivaizdu, kad scenon žengė su tikslu parodyti tai ką gali geriausiai.

I. K.: Turėkime mintyje, kad ji mūsų bendraamžė (25 m.). Išgirdus Kamilės sopraną, mano visas kūnas nuėjo pagaugais. Jos charizma, įsikūnijimas į vaidmenį stebino.

L. S.: Ieva, prisiminkime ir aktorių Gintarą Liutkevičių (Tavernos šeimininkas). Ar Tau neatrodo, kad vietomis buvo reikalingas įgarsinimas?

I. K.: Taip, būtų aiškesnė dikcija.

L. S.: Aš pati sedėjau 8-oje eilėje ir neretai sutrikdavau: ,,Ar tikrai teisingai išgirdau kalbamąjį tekstą?”. Taigi klausimas, o ką gi girdėjo sėdintys balkone??? Nepaisant to, aktorius puikiai atliko energingą ir temperamentingą tavernos šeimininko vaidmenį. O pratęsiant mintį apie įgarsinimą, neatrodo, kad jis reikalingas ir orkestrėliui?

I. K.: Ne, man garso pakako.

L. S.: Aš labai pasigedau alto skambesio. Juk tai instrumentas galintis atlikti portamento techniką, būdingą ispanų muzikai ir pabrėžiančią pietietišką aistrą. Tačiau muzikantai pakankamai atsipalaidavę, puikiai įsilieję į gyvenimą tavernoje. O beje, ar Tau patiko scenografija?

I. K.: Sužavėjo… Žaluma, languotos staltiesės, orkestrėlis susibūręs šalia. Norėjosi užlipti į sceną ir prisėdus drauge su solistais išgerti vyno.

L. S.: Tikrai! Scenografija viena žavingiausių šio spektaklio sudedamųjų dalių. Neužmirštas Andalūzijos regiono žalumos portretas, o spalvota girlianda bylojo apie ispanų jausmų paletę.

I. K.: Kartą man teko lankytis Ispanijoje. Pamenu kaip valgyklos darbuotojos, regis niekuo neišsiskiriančios iš kitų žmonių, vakare, po darbo užsidėjo ryškias sukneles ir mokė mus šokti flamenko. Tuomet išryškėjo jų vidinio pasaulio spalvingumas.

L. S.: O pameni kokias ryškiaspalves ir daugybę kartų klostuotas sukneles matėme ,,Sarsueloje”? Kokios plačios vėduoklės, rožės plaukuose! Tikrai labai pagirtinas kostiumų dailininkės Ugnės Tamuliūnaitės darbas.

I. K.: Bet ką gi manai apie vyrų aprangą? Man atrodo Mickael Spadaccini (Fabijus) truputėlį netilpo į savo kostiumą ir dar ta kuprinė…

L. S.: Dėl kuprinės tai tikrai... Labiau žavėtų, jei būtų atkeliavęs su lagaminėliu. Tačiau nepastebėjau, kad atlikėjui neužteko vietos kostiume, šią mintį pritaikyčiau Tomui Pavilioniui (Miguelis), regis rūbas tikrai per siauras dailią figūrą turinčiam solistui. Bet grįžtant prie Mickael Spadaccini rūbų – jie laisvai krentantys, ne itin švarūs, tad atitiko siužetinį kontekstą ir vaidmens charakterio bruožus. Kad jau kalbame apie dailę, prisiminkime ir apšvietimą.

I. K.: Niekada nesu vertinusi šviesų dailės. Pasikliausiu Tavo nuomone.

L. S.: Šiame spektaklyje apšvietimo dizainas minimalistinis. Levas Kleinas net paliko blausią šviesą žiūrovams salėje, kad ir jie pasijaustų tavernos dalimi. Tačiau nepaisant gražių minėtųjų momentų, norėčiau padiskutuoti apie operetės ,,Sarsuela” siužetinę liniją. Man ji nuobodoka ir nesu užtikrinta ar tikrai verta net tris kartus rodyti kaip vaikinas stengiasi užkariauti merginos širdį, o ši galiausiai jį pamilsta?

I. K.: Ir tai, deja, režisūrinis spektaklio branduolys.

L. S.: Juk šio spektaklio koncepcijos autorius ir muzikos vadovas Vladimiras Prudnikovas konferencijoje pasakojo, kad teko nemažai gastroliuoti Ispanijoje, atrinkinėti gražiausius sarsuelos muzikos fragmentus ir juos sujungti į vieną dramatinę liniją. Vientisos dramatinės linijos, istorijos nebuvo, tai veikiau trys duetiniai numeriai.

I. K.: Pritariu. Manęs neįtikino dar ir tai, kad vos po kelių arijų mergina karštai pamilsta vaikiną. Štai kaip ir Indrės Anankaitės (Ela Chapi) atveju – apdainavo prieš tai nepasisekusią meilę, mėgino atstumti bet kokias naujojo vaikino Stepono Zonio (Chosė) viliones ir staiga – meilė! Bet tai ir yra sarsuelos žanras, čia ir neturėtų būti didelės dramaturgijos, tai labiau dainų ir dialogų lipdynys.

L. S.: Bet tuomet gal būtų galima pamąstyti apie tris skirtingas situacijas tarp dviejų žmonių, ne vien tik meilės istorijas… Taip pat siūlyčiau apsvarstyti operetės dvikalbiškumą. Ispanų kalba tokia minkšta ir išraiškinga, o lietuvių – kietesnė, santūresnė.

I. K.: Vieną vertus, kodėl nepadainavus arijų lietuvių kalba? Juk vertimai yra. Kitą vertus, tokiu atveju šiek tiek griūtų sarsuelos žanro specifika.

L. S.: Sutinku su Tavimi. Tačiau operetėje pastebėjau tokį momentą: Evelina Greiciūnaitė (Siuzana Barbjeri) pasakodama savo istoriją lietuviškai, Tomui Pavilioniui (Migelis) sakė: ,,Ak, juk Jūs nesuprantate ispaniškai!”. Ir staiga, Migelis uždainuoja ispanų kalba, labai greitai išmoko…

I. K.: Tikrai labai gerą vietą pastebėjai! Čia tikrai pritrūko logikos tarp kalbų. Bet žvelgiant iš bendros perspektyvos – operetė ,,Sarsuela” – pakankamai geras renginys, ypač po ilgos pertraukos. Žiūrovams į sielą įnešė gaivališkumo, o solistams tai gražus sugrįžimas į sceną. Spektaklį vertinčiau stipriu aštuonetu.

L. S.: O aš septynetu, kaip ir minėjau pokalbio pradžioje impresija – vidutiniška. Pridurčiau, kad šis spektaklis tai naujo vėjo gūsis mūsų LNOBT repertuare, taip pat supažindinimas su ispaniškosios kultūros dalimi. Operetė tikrai nuotaikinga, sukėlusi juoko proveržių. Bet, Ieva, juk tai mobili operetė, visai kaip ,,Tarnaitė Ponia” keliaujanti vilkiko priekaboje!

I. K.: Taip. Viskas ko reikia tai keli staliukai, augalai ir atlikėjai. Tad spektaklis gali vykti bet kur.

L. S.: Labai norėčiau, kad tokia idėja būtų įgyvendinta ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir regionuose.

 

Susiję nuotraukų galerijos

Sarsuela

Sarsuela

0000-00-00

Susiję nariai

Kamile Bonté

Kamile Bonté

Operos solistė

Ieva  Kananavičiūtė

Ieva Kananavičiūtė

Muzikologija

Tomas Pavilionis

Tomas Pavilionis

Dainininkas, Lietuvos Nacionalinio Operos ir Baleto Teatro solistas

Vladimiras Prudnikovas

Vladimiras Prudnikovas

Operos solistas, tarptautinio konkurso, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius

Komentarai
12 5
  • Janina
  • 2021-06-29 08:52:56
O man spektaklis nulinis. Sutikčiau (ir neičiau) jeigu kis būtų pastatytas Klaipėdos ar Kauno muzikiniuose, o dar geriau - operos studijoje. Bet kad LNOBT nusiristų iki tiek - nesitikėjau. Sėkmės merginoms - kaip suprantu, jos dar tik pradeda, tai dar nebijo sakyti, kad KARALIUS NUOGAS
6 12
  • Žiūrovė
  • 2021-06-17 18:35:52
O man patiko! Buvo sukurta labai pietietiška atmosfera. Po pandemijos pagaliau pasijauti, kad esi kažkur Ispanijos tavernoj, kur meilė ir vynas liejasi laisvai - tiesiog nuostabu! Keistas kritikių logikos ieškojimas siužetinėse linijose - ką čia tris kartus apie tą meilę, bet gi būtent tokia ir yra pietietiška dvasia! Visur aistros, naujos simpatijos, ką tik verkė dėl vieno, o štai jau pasisukus kitą myli. Mūsų mažom šaltom lietuviškom širdelėm, aišku, sunku suprasti ir norisi kokio buitinio konflikto vietoj to :)) Solistai irgi pasirodė puikiai! Net šiurpai lakstė nuo kai kurių arijų grožio ir stiprumo! Vienintelis dalykas, kas kiek užkliuvo, tai ta kuprinė, ją tikrai būtų gerai pakeisti… O šiaip ačiū kūrėjams už puikų reginį! Sėkmės!
5 16
  • Judita
  • 2021-06-15 13:42:58
Kritika absoliučiai neatitinkanti realybės. Ypač nustebino kritikių įžvalgos apie flamenko žingsnelius neva tai kelios kombinacijos, bet tai absoliučiai netiesa, buvau žiūrėjau ir gerėjausi, kaip jauni dainininkai nuostabiai juda scenoje, kaip liejasi nepakartojamos emocijos, apskritai manau, kad tai kaip visa trupė judėjo yra kažkas nerealaus ir nepaprasto ir tuo reikia žavėtis ir grožėtis. Ačiū už tą ispanišką aistrą bei karštį, nuostabias ir tikras Sarsueliškas arijas ir meilės istorijas, už kerinčius balsus ir nepaprastą vaidybą. Tik pirmyn ir į priekį!
4 20
  • Kritikės iš kosmoso
  • 2021-06-14 19:13:36
Ir iš kur tokios dvi specialistės! ???? Jūsų amžiuje, dar turėtumėte daug pievų apeiti, kad galėtumėte kokybiškai bei sąmoningai vertinti artistus!!! Tiesiog apima svetima gėda beskaitant tokią recenziją! Buvau premjeroje, mėgavausi kiekviena akimirka, solistų profesionalumu, nuostabiais balsais bei scenografija. Pasirodymo metu, mintimis nusikėliau į Ispaniją ir tai įrodo, jog viskas buvo išpildyta ir išsirbta tiesiog puikiai. Nepamirškime kokiu laiku gyvename ir nutuokiu kokiomis sąlygomis jiems tenka ruoštis pasirodymams. Tokios recenzijos neprideda motivacojos popandeminiu laikotarpiu. Tad slėpkitės po pernykščiais lapais ir dar leiskite šakneles į žemę, mergytės!!! Didžiausi sveikinimai ir pagarba operos teatrui, jog gali džiaugtis turėdami tikrai aukšto lygio ir drįstu teigti, kad kai kuriuos, super aukšto lygio solistus. Salė plojo atsistojusi! Bravo šūksniai nesiliovė po kiekvienos arijos. Galėčiau rašyti ir rašyti, bet kadangi nesu profesionalus kritikas, tad manau pakaks šių įžvalgų, kad merginos atsibustu iš popandeminio miego ir matytų toliau nei languotos staltiesės!
Komentuoti