Zenonas Rinkevičius: „Prieš didžiąją harmoniją - visi lygūs“

„Mano didžiausias rūpestis, kad Mokytojas suprastų, jog muzika kalba apie žmogų, yra galingas jo dvasios judintuvas, ir mokytų jos taip, kad vaikai priimtų ją širdim ir protu“, - sakė Klaipėdos universiteto docentas dr. Zenonas Rinkevičius.

2007 m. spalio 26 dieną I. Simonaitytės bibliotekoje įvyko vakaras - susitikimas, skirtas Z. Rinkevičiaus, socialinių mokslų (edukologija) daktaro, chorvedžio ir pedagogo mokslinės ir kūrybinės veiklos 50-mečiui.

Tyrinėjate muzikos suvokimo ugdymą, chorinės kultūros reiškinius, paskelbėte per 100 įvairių mokslinių publikacijų, parašėte ne vieną muzikos pedagogikos knygą. Kuri veikla Jums arčiausia širdies?

Visa, kas susiję su muzika, kuri ir tapo mano veiklos dominante. Nes ji yra kultūros ir dvasingumo versmė. Man svarbu ir pedagoginis darbas, ir tos aukštosios, gerosios muzikos sklaida. Tai svarbu ir mano žmonai, kuri taip pat yra muzikė ir pedagogė.

Pirmąjį muzikos pažinimą jums suteikė tėvelis vargonininkas?

Žinot, sunkiais pokario metais tėvelis parsivežė iš Karaliaučiaus iš rusų už kviečių maišą nusipirktą seną pianiną. Aš grojau ne tiek klavišais, kiek jo stygomis. Tėvelis vargonininkavo tarpukariu, po to dirbo paprastu kolūkiečiu, o mama - mokytoja. Mano akiratis prasiplėtė paauglystėje, kai ir aš jau ruošiausi būti mokytoju. Namuose nebuvo radijo, bet eidavau pas kaimyną paklausyti muzikos, kuri mane nudiegdavo ir stebino. Tai buvo simfoninė, operinė, kamerinė muzika, ir man atsivėrė akys.

Esate iš muzikų dinastijos. Kas jums darė įtaką?

Mano mamytė turėjo puikų balsą. Su vyresniais broliais dainuodavome įvairias dainas. Brolis Justinas, Gintaro Rinkevičiaus, kuris yra Lietuvos simfoninio orkestro vyr. dirigentas, tėvas, ilgus metus dainavo Trakų „Galvės“ kapeloje, o dabar nuolat gieda Vievio bažnyčioje. Kitas brolis, gyvenantis Kaune, taip pat gieda bažnyčios chore ir dirba intensyvų religinį švietėjišką darbą.

Ar visi žmonės gali suvokti muziką? Juk tai tas pats, kas aukštoji matematika.

Teorija - sudėtingas dalykas, ten daug logikos, tvarkos, griežtumo ir tikslumo, ji reikalauja matematinio mąstymo, analizės. Tačiau pati muzika skirta visiems žmonėms, ne vien išmanantiems teoriją. Kai vienas Leipcigo universiteto profesorius paklausė Bacho: „Kaip jums atrodo, ar paprasti žmonės gali suprasti bažnyčioje atliekamas jūsų mišias ir kantatas?„, kompozitorius atsakė: „Prieš didijį harmonijos veidą - visi lygūs. O kaip muzika daroma - amato klausimas“.

Beje, daugelis muzikų yra pabrėžę, jog muzika kuriama ne muzikantams. Muzika yra iš Dievo - ar liaudies dainai reikalingas teorijos išmanymas?

Kokį poveikį jūsų gyvenimui ir asmenybei darė muzika?

Jos poveikis yra sunkiai nusakomas - jausminis, fantazijos, minties, kūrybos. Aš neseniai skaičiau puikią knygą „Muzika - gyvenimo jėga“, ir ten įtikinamai rašoma, kad ji stiprina mąstymą, gali atstatyti prarastą intelekto galią ir įtvirtinti kūrybinius ieškojimus, kai reikia didelio susikaupimo. Chirurgai klausosi geros muzikos, ir gauna stiprų užtaisą operuodami žmogų.

Muzika daro didelį poveikį idealams, religiniam ir tautiniam jausmui, pilietiškumui, draugiškumui, o svarbiausia, - padeda suprasti save ir kitus.

V. Landsbergis vienoje savo knygų rašo: „Muzikoje žmonės susitinka, ji skatina būti artimais“. Plačiaja prasme, meilė grožiui - tai ir meilė vaikui, gėlei, aplinkai. Muzika harmonizuoja pojūčius ir išugdo norą visur ieškoti tobulumo, gražumo, tvarkos ir mandagumo. Todėl mano paskutinioji knyga, kurią parašėme kartu su žmona - „Žmogaus ugdymas muzika“ yra apie tai, kaip muzika persmelkia visą gyvenimą.

Menų ugdymas mokykloje, humanitarinio lavinimo dalykai turėtų užimti apie pusę visų mokomų dalykų; apie tai rimtai svarsto mokslininkai Amerikoje ir Europoje. Tai tik mes pamišę dėl informacijos, tiksliųjų mokslų žinių, ir tai daro mus panašius į kompiuterio priedus, keistus hibridus - „homiuterius“, praradusius żmoniškąsias savybes, dvasingumą.

Ar jūsų šeimoje buvo nuolat muzikuojama?

Mano abi dukros groja pianinu ir baigė muzikos mokyklas, tačiau pasirinko dizainerės ir žurnalistės profesijas. Manau, nesuklydau, leisdamas rinktis. Nebuvo „šeimyninio orkestro“, tačiau mano mamytė skatino mus giesmes giedoti, suteikė ankstyvą muzikos pojūtį.

Pastarąjį dešimtmetį domitės muzikinio mąstymo fenomenu. Kas tai būtų?

Mano tyrinėjimų sritis buvo muzikos suvokimas, ir kandidatinė disertacija - „Polifoninės muzikos suvokimas pradinėse klasėse“, iš to išsirutuliojo muzikinio mąstymo problemos. Muzikinis mąstymas nėra tik muzikinių ženklų aritmetika ir algebra - tai yra mąstymas intonacijomis, jų kompleksais, ritmais. Matyti, ką reiškia suskambėjusi tema, kokia numanoma jos prasmė, nes ją atrasti - tai atrasti tą fenomeną X.

Muzikinis mąstymas vyksta, kai skamba muzika, tuomet galvoje vyksta sudėtingi dalykai, įsijungia sąmonė ir pasąmonė, ir viršsąmonė, - šiuos dalykus neblogai aiškina psichoanalizė, filosofija, egzistencializmas. Ir tai ne iškart suvokiamas dalykas, ateinantis per ilgą pažinimą, girdėjimą, grojimą ir dainavimą.

Jaučiame ir kūnišką muzikos poveikį: pakerta kojas, būni it žaibo ištiktas, sukrėstas... Kalbama, Hitleris tapo, kuo tapo, paveiktas Vagnerio muzikos.

Tai emocinis efektas. Fantastiškai galingas, ypatingas poveikis. Jūs teisi dėl Hitlerio ir Vagnerio, jo muzika čia suvaidino didelį vaidmenį. Kaip kareiviams prigirdoma degtinės, kad veržtųsi kaip žvėrys į mūšį, taip ir muzika kelia kovinę dvasią, trykšdama pasitikėjimu.

Muzikos kalba - paslaptingas, galingas, mistiškas reiškinys, ir kol kas jos galimybės menkai tepanaudojamos. O šiais laikais pakanka spustelėt mygtuką, ir išgirsi tobuliausią muziką.

Turime unikalias Dainų šventes. Bet ar daugelis mėgsta chorinę muziką?

Nevalia apie chorinę muziką kalbėti atsietai nuo bendros muzikinės kultūros. Lakštingalos čiulbėjimas ar papūgos čiauškėjimas dar nereiškia lingvistinių sugebėjimų. Kitas klausimas, ar tai tikslinga. Mūsų chorvedžiai padarė daug reikšmingų darbų, bet dabarties muzikinis klimatas kaip niekad priešiškas ir nepalankus chorams.

Visi nori greito ir linksmo: „bumčikų„. O idant klausytumeis chorų, reikia daug ką suprast. Ir Dainų šventės išspaudžiamos per jėgą, per vargą. Daugelis chorų vadovų nusiminę, nes kenčia vaikai, jiems per prievartą brukamas neįdomus, sudėtingas repertuaras. Jie turėtų dainuot savo džiaugsmui - paprastesnes, dainingesnes dainas, kurias norėtųsi dainuoti autobuse. Neužtenka juos išmokyti muzikinį raštą skaityti, nes iš mokančiųjų nedaugelis eina į koncertą, nenori dainuoti.

Nuo ko pradėti, kad vaikai pamėgtų muziką?

Pradžia - devyni mėnesiai prieš gimimą. Jeigu besilaukianti motina sukaupia didelę muzikinę patirtį, pasąmoninius įspūdžius, tas jausmas, emocija persiduoda būsimam kūdikiui. Tai yra gilė, iš kurios išaugs didžiulis ąžuolas. Ir ta pati liaudies daina...

Japonijoje, kitose šalyse nėščioms moterims dainuojama. O vaikystė, priešmokyklinis amžius - pašėlusiai palankus ir greitas. Vaikas turi girdėt, judėt, żaist pagal muziką, kad įsidėmėtų. Muzikos supratimas iš dalies yra pripratimas. Jeigu vaikas nuolat klausosi „bumčikų„, kitos muzikos nesupras.

Ar esate „kirvis“ savo studentams Menų fakultete?

Aš dėkingas likimui už juos. Rašome diplominius darbus, tyrinėjame, jie turi įdomių idėjų, man patinka, kad kartais pakritikuoja mano darbus, diskutuojame. Visą laiką vyksta dialogas. Per egzaminus aš sijonų nekilnoju, ar ten yra „špera“, sakau jiems, kad tikrinu ne atmintį, o supratimą.

Tai, ką nuveikėte, turbūt netilptų į eilinio žmogaus gyvenimą. Kokių sumanymų turite ateičiai?

Aš esu teoretikas, nors eksperimentavau daug, ir keliolika metų dirbau mokykloje, lygiagrečiai dėstytojaudamas, ir man vis rūpėjo pamatiniai dalykai, kurių atsirėmus, sukurtum kryptingą mokymo metodiką. Reikia turėt gerą idėją, misiją, įsitikinimą. Visos egzistuojančios muzikos mokymo sistemos turi racionalų grūdą, bet man svarbu, kad vaikas kuo anksčiau patirtų vertingą, pačią geriausią muziką.

„Pradinukai suvokia polifoniją, tad man patinka, kad jie klausosi kantatų ir simfonijų - visam gyvenimui turės kompasą„.

O ką reiškia mokyti muzikos? Paprasta atrodo, bet tai sudėtingas klausimas: tai psichologija ir filosofija, estetika, muzikos literatūra ir dvasios dalykai. Tai yra, vaiką mokyti muzikos turime taip, kad ją priimtų protu ir širdimi - štai kur didžiulė paslaptis.

2007-11-02, Ivona ŽIEMYTĖ

 

I. Stulpinienė. Keistis ir keisti
MUZIKA KULTŪRAI GINTI

http://www.humanistinepedagogika.lt/humanisko-ugdymo-patirtis/meninis-ugdymas/muzika-kulturai-ginti/

2009 m. rudenį knygynuose pasirodė visai nedidukė, išvaizdi, kukli ir labai šviesi – vidine, o ne vien dizaino požiūriu – knyga,
paties autoriaus priskirta metodiniams leidiniams.

Knygos autorius – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentas, edukologijos daktaras ZENONAS RINKEVIČIUS

 

Apie ką ši knyga, geriausiai paaiškins pats autorius. Štai ką jis rašo knygos pratarmėje „Muzika ginti kultūrą“:

„Muzika, menas siekia suprasti žmogaus būklę iš vidaus, tokią, kokia ji yra, suprasti, ką reiškia būti žmogiška būtybe, pajausti žmogaus buvimą. Todėl niekada nebus per anksti duoti vaikams klausytis pačios geriausios muzikos (Sh. Suzukis). Mat kultūros, tarp jų ir muzikinės kultūros, pagrindai vaikams į pasąmonę suklojami ligi trejų-penkerių metų. <…>

Neatsitiktinai nuo senų laikų išminčiai pabrėždavo, jog su muzikos kokybe susijęs visas mūsų gyvenimas: būsenos, jausmų kultūra, muostatos, mintys, charakteris, gyvenimo būdas. O nuo jų jau priklauso mūsų veiksmai, bendravimas, jaunosios kartos ugdymas, šeimos, tautos, valstybės gyvenimas, brandos, senatvės kokybė, kūrybiškumas, intelekto, dvasinės sveikatos išlaikymas ir tobulinimas, ir daug kas kita.

Bet iš tikrųjų tinkamai pasirenka tas, kas išmano pasiūlos kokybę, turi aiškius rinkimosi kriterijus. Tai reiškia, kad gerai renkasi tas, kas renkasi geriausia. Ar turi besirenkantieji meninį skonį, vertybines nuostatas ir orientacijas – štai klausimas.

Minėtus kriterijus padeda (turėtų padėti) brandinti šeima, mokykla, taip pat ir tinkamas muzikinis ugdymas.

Ką reiškia „tinkamas muzikinis ugdymas“? Ir iš viso, ką reiškia mokyti(s) muzikos?

Šios knygos tikslas – paakinti skaitytoją, visų pirma muzikos pedagogą, susimąstyti šiuo, atrodytų, lyg ir aiškiu klausimu“ (10 – 11 p.; čia ir toliau – Z. R. kursyvas).

LEIDINIO TURINYS

LEIDINIO ANOTACIJA IR METRIKA

Pateikiame keletą labai aktualių dr. Z. Rinkevičiaus pamąstymų ir pastebėjimų. Jie tikrai Jus sudomins, ir, galimas dalykas, pristatoma knyga, nepriklausomai nuo specialybės, taps nuolatiniu Jūsų gyvenimo palydovu (visose ištraukose – Z. R. kursyvas).

„O kai kalbama apie muziką kaip meną (o ne mokslą), jo transcendentinę prigimtį, paskirtį, pažinimą, tai tampa filosofiniu ir net metafiziniu (virš materialumo esančiu) klausimu“ (16 p.).

„Pastovus ryšys su tobula muzika gilina žmogaus dvasingumą. Panašiai – kaip filosofija – ji mus praturtina ne objektyviu ir pragmatišku žinojimu, bet keičia mus, padaro iš mūsų kitokius žmones. Tokia muzika tarnauja žmoniškumui, kelia žmogų į šventumą (Dievop). Atvirkščiai, dvasios chaosą, svaigulį, agresiją ir blaškymąsi demonstruojanti („satanistinė“, orgiastinė) muzika stumia žmogų į neviltį, savęs sunaikinimą (velniop). Tai nepaprastai pavojinga žmogui, ypač vaikui, jėga. Ji gali būti pavojingesnė už ekologines ir kitokias katastrofas, nes nepastebimai, kasdien globaliai iškreipia vertybes, žaloja, deformuoja žmonių dvasinį pasaulį“ (25 p.).

„Esama daug tyrimų, įrodžiusių, kad muzikos pažinimas (klausymasis, dainavimas, muzikavimas, kūryba) tobulina širdies darbą, aktyvina smegenų veiklą. Muzika intensyvinant kraujotaką, smegenys geriau aprūpinamos deguonimi. Nustatyta, jog nuo klausytos muzikos kokybės ir kiekybės tiesiogiai priklauso kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių „susikalbėjimas“, t.y. nervinės veiklos harmoningumas, darnumas, kūrybinės veiklos intensyvumas ir kokybė. <…> Žmogus – tai sudėtingiausiaspoliritmų ansamblis, kurį valdo mokslui nežinomas „dirigentas“. Kai ritmai pažeidžiami, organizmas suserga. <…> Muzikos ritmai veikia širdį, smegenis, mąstymą ir viso organizmo ritmus. Jei muzikos ritmai nėra sinchroniški su galvos smegenų alfa, beta, gama irdelta ritmais, paprastai kyla neigiamos pasekmės“ (35-36 p.).

„Čia nesiimsime analizuoti ir vertinti valstybinių programų. Skaitytojas, susipažinęs su mokslininkų J.Kievišo, L.Navickienės, A.Piličiausko, Z.Rinkevičiaus ir kt. darbais, nesunkiai pastebės, kad jų daromos išvados ir rekomendacijos ne visada sutampa su programų, išsilavinimo standartų nuostatomis. Pastebėsime tik, kad programos nėra neliečiamos ir nekritikuotinos. Net Konstitucija po tam tikro laiko peržiūrima, nuolat tobulinami įstatymai. Žmonės kuria, žmonės šalina klaidas. <…> Tai demokratijos norma. Ne išimtis ir mokytojas. Jis ne tik turi teisę, bet ir skatinamas būti aktyviu švietimo politikos tobulintoju. Tai susiję su mokytojo profesionalumu. W. van Tilas teigia, kad mokytojai marionetės nėra profesionalai. Aktyvus dalyvavimas bendruose švietimo reikaluose yra profesionalumo požymis. Kad visuomenė laikytų mokytojus profesionalais, ji turi girdėti juos kalbant apie švietimo tikslus, metodus ir mokymo turinį” (45 p.).

“Aukštasis menas ir visų pirma muzika geba absorbuoti ir grąžinti žmogui didžiojo Vienio, Esaties ryšį su žmogumi. Šį dėsnį tūkstantmečiais brangina induizmo, islamo, judaizmo, krikščionybės, pagonybės ir kitos kultūros. Vibracijos, garsa, judėjimas kūrė Visatą. Tai, kad Visatos virsmams ir evoliucijai galėjo turėti esminės įtakos informaciniai srautai, kalba ir šių laikų fizikai, astronomai.
Pirmapradžio Kūrėjo jėga – garsas (žodis, logos=idėja). Pradinės vibracijos pagimdė visas judėjimo, vystymosi, kaitos formas, ritmus. Viską judina mums nežinomas, bet pajaučiamas Vienis – dieviška energija ir harmonija, pradedant mikropasaulio kosmosu ir baigiant taip vadinama sferų muzika“ (51-52 p.).

“Reikia mokyklai ir šeimai drąsiau pasitelkti Grožį, kuris mus veda į didįjį Vienį, t.y. Meilės, Tiesos, Tikėjimo harmoniją. Reikia ne bet kokio, o didžio, tobulo Grožio. Tik toks grožis paveikus, kai dvasia surambėjusi, kai širdis abejinga ir savanaudiška. Nepamirškime, kad tie, kurie linkę į blogį, menkai imlūs tikram grožiui, išminčiai, tikėjimui. Satanizmas, kaip ir gamtamokslis mąstymas, turi savo argumentą: įrodyk! Pateik skaičius, diagramas, patikimumo, koreliavimo ir t.t. duomenis. Jei šito nėra, vadinasi, tai neturintys vertės svaičiojimai. <…> Tokios logikos tvirtai besilaikantiems mokslininkams nė motais, kad patys svarbiausi, giliausi dalykai, kaip tvirtino Leonardas da Vinčis, kiekybiškai nematuojami. Kas pamatuos Grožį, Tikėjimą, Gerumą, Meilę? Tai metafizinė realybė ir kartu subjektyvioji realybė. Ji įsisavinama ir atpažįstama intuicija, meile, pasąmone ir sąmone, valia, kūryba, žinojimu, t.y. psichinių ir dvasinių procesų visuma. Būtent visuma, o ne vien šaltu žinojimu, kiekybiniais duomenimis“ (52-53 p.).

„Tyrimais nustatyta, kad asmenybės ugdymas yra pati silpniausia pedagogų ugdymo grandis (E.Ignatonis). Tačiau naivu norėti, kad būtų sugalvotas koks nors specialus Mokytojo asmenybėskursas. Asmenybė bręsta ne tiesmukai mokant, liepiant, reikalaujant. Asmenybę brandina pats žmogus. Tai savikūros dalykas. Svarbiausia jo paties dvasios, intelekto veikla: savižina, saviaukla, saviugda, savas vertybių atradimas, vertybių kūryba. Visi šie „savi-“ tarpsta, kai ugdytojai – mokytojai, profesoriai – sukuria studentui erdvę ieškoti, kurti…“ (80 p.).

Suprantama, labiausiai mus sudomino, kaip šiltai, jautriai ir pagarbiai muziko – akademinio luomo atstovo, mokslininko ir pedagogo – dvasia ir siela rezonuoja į Humanistinės Pedagogikos autoriaus, akademiko Šalvos Amonašvilio idėjas. Dr. Z. Rinkevičius, pritardamas joms, pabrėžia, kad Š.Amonašvilio kvietimas mokytojams būti Dvasios didvyriais – „tai ne romantiška utopija“.

„Turime ir mes tokių, Š.Amonašvilio žodžiais tariant, Dvasios didvyrių. Kiekviename rajone, mieste galima rasti pasiaukojančiai dirbančių muzikos (ir ne tik muzikos) mokytojų“ (96 p.).

„Muzikoje – muzikos kalbos materialumas: garso aukštumas, trukmė, garsų santykiai laike. Ketvirtas muzikos matmuo – muzikos kūrinio dvasinė realybė. Jei pripažįstame ją esant, tai iš esmės keičia ugdymo turinį, metodus, pedagoginius santykius. Jei nepripažįstame – ir toliau liekame tik trimačiame ir „gerų norų“ lygmenyje“ (97 p.).

„Tobula dvasinga muzika – irgi Dievo šventovė, ji – ketvirtasis matavimas. Įsprausti muziką į trimatę materialumo – žinių, mokėjimų, įgūdžių – erdvę yra didelė profesinė klaida. Laikyti didžiąją muziką už švietimo erdvės ribų – irgi jei ne nusikaltimas, tai dvasinis, kultūrinis aplaidumas“ (105 p.).

„…Tikėjimas. Džiugu, kad apie jo būtinybę ugdyme prabilta ir Lietuvoje. Antai Tikėjimu, Meile ir Viltimi A.Piličiauskas nuosekliai grindžia dvasingumu alsuojančią pedagoginę etiką, ją plėtoja į visą pedagoginę realybę“ (98 p.).

„…Tradicinė pedagogika siekia visą ugdymą algoritmizuoti, „sudėlioti į lentynėles“, modeliuoti pagal informatikos normas („homiuterio“ mąstymas?). Tokiai pedagogikai (ja vadovaujasi ir muzikinis ugdymas) dažnai svetima ir nesuprantama Dvasios pedagogika. <…> Pratęsiu: ir dabar edukologijai, pedagogikai iš esmės nesvarbios jaunosios kartos dvasinio ugdymo problemos. Dvasingumo neišmatuosi. Vadinasi, ir problemos nėra! Tūlas muzikas, edukologijos profesorius tik išjuoks mokslininko siekius tirti muzikinio, meninio ugdymo ir dvasingumo sąsajas, nagrinėti meilės kategoriją, jos svarbą pedagogikai. (Meilę jis supranta tik kaip seksą!) Užtvos racionaliojo pažinimo, pragmatizmo kuoka: tai nemoksliška!“ (98-99 p.).

„Jeigu valstybė imtųsi rengti ne vien dalykų žinovus, bet ir tikrus Mokytojus, išmintingus ir dvasingus Žmogaus ugdytojus (juk visą laiką rengiami tik dalyko specialistai, bet per mažai kreipiama dėmesio, kad būtų parengiami profesionalūs žmogaus ugdytojai), jei humanitarinių dalykų, menų mokymą paverstų Asmenybės ugdymo instrumentu, po kelių dešimtmečių galima būtų tikėtis ryškiai pagerinti visuomenės intelektinę, dvasinę, fizinę sveikatą, pasiekti tautinio, pilietinio, dorovinio žmonių renesanso. Tai būtų pati efektyviausia ir finansinių investicijų nereikalaujanti (!) prevencija prieš dorovinės kultūros krizę: narkotikus, girtavimą, nužmogėjimą, nutautėjimą ir t.t. Bus aukštesnė kultūra – bus ir žmoniškesnis gyvenimas. Deja, vykstant aukštojo mokslo reformai, mokytojų rengimas ne tobulėja, o veikiau, priešingai, primityvėja…“ (102 p.).

„Genialią muziką – kiekvienam!“ (54 p.).

Šį dr. Z.Rinkevičiaus veikalą vadinti metodine priemone – per maža! Tai ne muzikos mokymo metodų knyga – čia išsakyta muzikos pedagogo visuminė pasaulėžiūra.

Ir jeigu kas šios knygos žodžių derinį muzikos mokytojas mintyse pakeis į derinį bet kurio dalykomokytojas, turės kapitalų leidinį, padedantį susivokti, kaip (leiskime sau perfrazuoti autoriaus mintis) efektyviausiu būdu suderinti visą žmogaus sistemą, pakelti protą, apšviesti intelektą, taurinti pojūčius, skaistinti širdį ir pajausti savo bei ugdytinio Esmę.

Knygos pristatymą parengė
Irena Stulpinienė

P.S.
Autoriui maloniai leidus, mūsų tinklaraštyje skaitykite šios knygos skirsnį „Kodėl mums negyventi kaip Dvasios didvyriams? arba Improvizacijos Š.Amonašvilio Dvasios pedagogikos tema“.

Skirsnio ieškokite skyrelyje „HP ir mokslas“

ŠVIETIMAS IR KULTŪRA 2017 vasario 11 d.
http://mokslolietuva.lt/2017/02/svietimas-ir-kultura/

Daug kalbama apie šiuolaikinę kultūros krizę. Ja paaiškinamos esminės gyvenimo piktžaizdės: etinių santykių iškraipymai, susvetimėjimas, vertybių praradimas, vartotojiškumas, dorovės nuopuoliai ir daugybė kitų dalykų. Ši krizė liečia ir mokyklą. Kadangi mokyklos pertvarka nuolatos kinta ir stringa, daug dedama vilčių į šeimą. Žinoma, šeima – ideali struktūra, ugdanti asmenybę, kai tėvai yra kompetentingi ugdytojai. Deja, kokia visuomenė, tokia ir šeima. Keisti suaugusiųjų sąmonę – itin sudėtinga. Kas gali pakeisti ugdytojų vertybines nuostatas? „Lenk medį, kol jaunas.“ Reikia, kad būtent mokykla kur kas daugiau rūpintųsi ugdytinių kultūra, jų rengimu darniam gyvenimui, šeimai.

Klausimo sprendimas priklauso nuo to, kuo užsiima mokykla, kokia ugdymo strategija, turinys, metodai. Vienokius rezultatus gauname, kai koncentruojamas dėmesys tik į žinias, reikalingas šiuolaikinėje industrijoje ir rinkoje. Informacinės technologijos skatina jaunus žmones rungtyniauti su kompiuteriu, tačiau techninė pažanga taip sužavi, kad sąmonė nustoja pastebėti prarandamą žmogiškumą. Liberalizmo ir globalizacijos sąlygomis devalvuojamos skaičiais neišreiškiamos vertybės ir jas žyminčios sąvokos: tiesa, teisingumas, meilė, grožis, šeima, tėvynė, tautiškumas, dvasingumas, tikėjimas, laimė, kultūra… Išplaunamas jų gilusis turinys, operuojama tik išoriniais dalykais, skubant tenkinti egoistinius skaičiuojamus malonumų, pramogų, prestižo ir naudos poreikius.

Sprendžiant švietimo kaitos problemą, svarbu pabrėžti jaunosios kartos kultūrinį ugdymą. Ši sąvoka tokia reikšminga, plati ir gili, kad ugdyme turėtų įgyti pamatinę reikšmę. Tačiau ką mes vadiname kultūra, apie kokią kultūrą kalbame, kaip ją ugdome mokykloje, medijose, įvairiose kultūros ir net mokslo institucijose?

Kultūra – išskirtinai platus ir daugiasluoksnis fenomenas, nusakantis bendrą intelektualinį ir moralinį bendruomenės išsivystymo lygį („Idėjų žodynas“, 2001, p. 266). Tai – žmonių dvasinės ir materialinės gerovės pagrindas. Tikslinga pabrėžti esminį šios sąvokos momentą – dvasinės kokybės esmę – vertybinį reikšmingumą asmeniui, šeimai, tautai, pasauliui.

Žvelgiant vertybiniu aspektu, visais laikais buvo ir yra, supaprastintai tariant, trijų sluoksnių kultūra: aukštoji, vidurinioji (populiarioji, masių) ir žemoji kultūra. Būtų klaidinga skirstymo pagrindu laikyti vien tik asmens mokytumą. Pagal tai mažaraštis arba nesinaudojantis kompiuteriu būtų laikomas kultūros „žemumų“ lygmenyje, mokytas – vidurio, o aukštąjį mokslą baigęs – aukštosios kultūros, elito atstovas.

Iš tikrųjų problema daug sudėtingesnė. Kultūrinę brandą rodo ne tik žinios ar veikimo kompetencijos. Atsitinka, kad net aukštąją mokyklą baigęs žmogus, nors ir kompetentingas specialiųjų žinių lauke, tačiau kultūros požiūriu pasirodo apgailėtinas menkysta. Ir atvirkščiai: solidžių diplomų neturintis žmogus kartais pasirodo dvasiškai brandesnis ir kultūringesnis už vadinamąjį inteligentą.

Sveikintina, kad XVII Vyriausybės programa rodo didesnį dėmesį kultūrai ir švietimui: „Vyriausybė planuoja tobulinti paramos kultūrai sistemą, siekti visiems prieinamos ir įtraukiančios kultūros. <…> Valstybės raidos vizija paremta penkių darnų principu: darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros, darnios ekonomikos, darnaus valstybės valdymo. („Mokslo Lietuva“, 2016-12-12). Matome, kad pagrindiniai žodžiai – darnus žmogus. Nuo jo priklauso visa kita. Įžvalgesni politikai supranta, kad žmogaus kultūrinė darna yra prioritetinė vertybė, nuo kurios esmingai priklauso kiekvieno žmogaus dvasinė ir materialinė gerovė. Todėl kultūros klausimai atsiduria dėmesio centre.

Pozityvūs pokyčiai kultūroje – tai ne tik „kultūros sostinių“ įvardijimai ar įvairių vadinamųjų „kultūros renginių“ gausybė. Tai – žmonių sąmonės pokyčiai. Aukštosios kultūros pažangai reikia daug daugiau laiko, negu informacijai įgyti, komercinėms pramogoms plėtoti ir kt. Todėl jau šiandien svarbu veikti, įžvelgiant tolimąją, kelių dešimtmečių perspektyvą.

Kultūra ir mokykla

Mokykla yra ta vieta, kuri, remdamasi nūdienos realijomis ir jas pranokdama, dirba ateičiai, darnesniam, laimingesniam žmonių gyvenimui. Oponentas pasakys, kad mokykla taip ir veikia, teikdama vertingas žinias ir formuodama kultūringo veikimo modelius. Bet ar pernelyg paviršutiniškai (viduriniu lygmeniu) suvokiama kultūra, ar masinėje kultūroje nenustumiamos į paraštes aukštosios kultūros vertybės? Kokio lygmens tos vertybės, vadinamos „kultūros vertybėmis“, įgyjamos, jei puikiai skaičiuojantis sukčius apiplėšinėja senolius, programišius labai kūrybiškai veikia, vykdydamas  kompiuterinius įsilaužimus, o populiarus muzikantas pasirodo esąs įžūlus chamas?

Tai „žemumų“ kultūros vertybės. Blizgučių, „laimės kultūra“ neužtikrina jauno žmogaus kultūrinės brandos, bet veda į kultūros degradaciją. Tai rodo ir mokyklos veiklos rezultatai: neišgyvendinamos patyčios, plinta kvaišalų vartojimas, prastėja mokinių pažangumas. Todėl mokykloje reikia ugdyti kultūrą, orientuotą į aukštąjį lygmenį, kuriame meninė veikla neatsiejama nuo asmens sąsajų su absoliučiomis vertybėmis: tai gebėjimas suprasti, interpretuoti grožį ir jį perimti dvasinių vertybių kontekste.

Mokykloje akcentuotina humanitarinės kultūros, t. y. dalykų, kurių objektas yra žmogaus dvasinis pasaulis, plėtotė. Tai grožinė literatūra, muzika, teatras, dailė, šokis ir kiti menai. Filosofas Tomas Kiauka straipsnyje „Kultūros sostinė – su bankrutuojančia kultūra?“ (tinklalapis ve.lt, 2016-11-12) išskyrė, regis, išskirtinai svarbų kultūros sampratos segmentą. Jis kultūra vadina menine kūryba, „ugdančia mąstymą ir jausmus“. Tokią, o ne vien „skaičiuojančio intelekto“, kultūrą svarbu ugdyti bendrojo ugdymo mokykloje.

Informacijos technologijos leidžia ne tik daryti kažką panašaus į meną, bet, svarbiausia, naudotis per šimtmečius sukauptais, nesenstančiais meno lobynų aukso fondais. Taikant adekvačias didžiam menui didaktines veiklas, absoliučiai kiekvienas gali pajausti nuostabų grožį ir pakilią dvasinę būseną. Meno šedevrų įsisavinimas (klausymasis, stebėjimas, pajauta, apmąstymas, skaitymas, modeliavimas ir kt.), t. y. aktyvesnis veikimas šia linkme, reikštų besimokančiųjų kilimą į aukštąjį, pranokstantį masinę, komercinę kultūrą, lygmenį.

Technokratinės krypties stiprinimo švietime apologetai siekia mokykloje stiprinti tiksliųjų mokslų studijas. Neretai tai vyksta meno dalykų sąskaita. Tačiau nėra jokio pavojaus, kad meninės kultūros akcentavimas gali susilpninti tiksliųjų mokslų įsisavinimą. Daugelių tyrimų nustatyta, kad tinkamai vykdoma meninė veikla stimuliuoja kūrybinio intelekto galias. (Galimas dalykas, kad ir dėl meninio ugdymo spragų Lietuvos moksleiviai pasirodė silpnais matematikais.)

Bet ar ne utopija siekti bendrojo ugdymo mokyklose aukštosios meninės kultūros? Utopija, jei tokios kultūros įsisavinimą suprasime tik kaip gebėjimą veikti pačiam – dainuoti, groti, komponuoti muziką, rašyti eiles, šokti baletą, vaidinti spektaklius… Žinoma, mėgėjiška veikla taip pat svarbi, ji skatintina. Tačiau ji yra sekli profesionalų sukurtos aukštosios meninės kultūros požiūriu. Todėl būtų siaura galvoti, kad meno pažinimą pakanka traktuoti vien kaip meno „darymą“, mėgdžiojant profesionalus. Toks „darymas“ neužtikrina aukštojo meno dvasinio pažinimo. Masinėje kultūroje įsigali kičas, žalojantis meninį skonį, užtvindantis medijų kanalus. Diskutuojant apie muzikinio švietimo tobulinimą, kalbama iš esmės tik apie muzikos, meno mokyklų veiklą.

Taigi klausimo sprendimas priklauso nuo to, kaip mes suprantame, sakysime, muzikos pažinimą, ir kaip jos mokome. Vienas dalykas – mokyti pažinti muziką kaip mokslą ir, remiantis teorija, gebėti ją daryti (dainuoti, groti, analizuoti). Kitas dalykas – naudotis sukauptos kultūros lobiais: klausytis, vartoti (nevenkime šio pragmatiško žodžio, čia jis žymi ne vartotojiškumą, o kūrybinę dvasinę bendrystę su genijais), išgyventi ir apmąstyti tai, kas išreiškiama muzika. Kiekvienas asmuo ją asmeniškai išgyvena ir supranta dvasinių vertybių, istorijos ir dabarties kontekste. Tai aktyvi dvasinė, intelektinė veikla. Ugdytojas turi padėti vaikui įsitraukti į tokią veiklą, suvokti ir mąstyti meninį turinį.

Tiesa, racionalistinis žinojimas („kaip“ mąstymas) gali kažkiek padėti, tačiau jis gali trukdyti, kai jis – perteklinis, užgožiantis, todėl neleidžiantis įžvelgti kūrinio meninio dvasinio turinio. Taip dažnai atsitinka (į tai orientuota metodinė sistema) bendrojo ugdymo mokykloje, kurioje aiškiai stokojama dėmesio aukštajai muzikinei kultūrai.

Muzikos kalba, kaip ir šnekamoji, sparčiau ir lengviau įsisavinama intuicijos keliu, nesąmoningai. Tai, kas pasakoma šia kalba, ateina ne tiek per loginį žinojimą, jos teorinių ženklų dešifravimą, kiek per emocinių ir dvasinių būsenų radimąsi ir jų apmąstymus. Tai meninės, o ne teorinės veiklos praktika. Muzika skirta klausai, jautriausiam sielos organui.Puikus menas padeda kurti žmogaus vidinį pasaulį. Pajauta gimdo mintį. Kuo dažniau vaikas ar paauglys klausosi, dainuoja, groja amžiais nesenstančių klasikų ir klasika tapusių džiazo, roko, popso, tautinės muzikos kūrinių, tuo sparčiau bręsta jų meninis skonis, dvasinės galios, vertybinė, dorovinė sąmonė. Ugdymas grožiu kuria emocinę ir dvasinę kultūrą. Žymusis pianistas ir dirigentas V. Ashkenszy rašė, kad muzika yra kanalas aukštyn – į dvasios, Dievo, gėrio, tikėjimo aukštumas. Puiki muzika – dvasios objektyvacija! Taurių jausmų išgyvenimai generuoja taurias mintis, o šios mintys ilgainiui padeda rastis geriems darbams ir bendrajam gėriui. Neatsitiktinai muzika nuo senų laikų universitetuose buvo neatskiriama kvadriviumo mokslų dalis.

Kultūros nykimą ir jos nulemtą dvasinę krizę pavojingai spartina karai, rinkos poreikiai, pramogų industrija, popsinė kultūra. Rimti ir gilūs dalykai nuvertinami. Kaip pastebi muzikologė Tamara Levitz, vėl puolami humanitarai. Esą viskas turi būti taikomojo pobūdžio: ekonomika, praktika. Jaunoji karta nebeklauso klasikinės muzikos, nebeskaito tų pačių tekstų („Kultūros barai“, 2016 m. spalis, p. 52–53).

Mokykla negali ir neturi taikstytis su padėtimi, kai humanitariniai ir meno dalykai, nors dar ir dėstomi, tačiau jų turinys yra racionalistinis, technologinis (išimtys – retos), bet ne meninis, dvasinis. Tai kompromituoja ir dalykus, ir jų dėstymą. Padėtį keisti galėtų Mokytojas, kuris būtų aiškus aukštosios meninės ir dvasinės kultūros pavyzdys. Tai reiškia, kad jo profesinės kompetencijos branduolys turėtų būti adekvatus aukšto meno esmei: grožio (o ne technologinių novacijų) žavesiui, jo keliamų dvasinių būsenų, prasmės apmąstymams, žmogiškumui, artimam ryšiui su šeima, tauta, Dievu, gamta, pasauliu. Tai pamatinės reikšmės dalykai, kurie skatina brandinti save, kaip Mokytoją, o ne vien dalyko išorinio apvalkalo žinovą. Svarbiausia – asmenybės dvasinė ir meninė branda.

Žinoma, tai pasiekti yra sudėtinga. Dvasinės kultūros, meno prasmės negalima tiesiogiai išdėstyti, išskaityti iš knygų ar kitų informacijos vandenynų. Visa tai – vertinga, tačiau negali pakeisti esmės. Meninė dvasinė kultūra bręsta, tiesiogiai suvokiant, apmąstant aukštąją meninę kūrybą, studijuojant meno filosofiją, meno psichologiją, meno pedagogiką. Kartu su mokiniu ieškant meno kūrinio nenusakomos paslapties. Muzika, rašė Th. Adorno, yra filosofijos mediumas, todėl, tik remiantis filosofiniu mąstymu, galima artėti prie meno kūrinio esmės.

Pedagoginėje sąveikoje plėtojamas ugdymo dalyvių dvasinis bendradarbiavimas. Visa tai skleidžiasi savikūros procese, bendraujant asmenybei su asmenybe arba asmenybės poziciją išreiškiančiu puikiu meno kūriniu. Tik svarbu, kad poeziją pedagogas nagrinėtų, „aiškintų“ ne kaip literatūrologas, o kaip S. Nėris arba Just. Marcinkevičius, simfoniją – ne kaip muzikos teoretikas, o kaip, sakysim, V. Gerulaitis arba M. K. Čiurlionis.

Tikrai kompetentingų meno dalykų mokytojų parengimas – didžiulė problema, kurią išsamiai spręsti ligi šiolei nesiima meno edukologija. Matyt, neišvengiamai teks, programuotojo kalba tariant, „perkrauti“ ugdymo strategiją, planus ir programas, siekiant, kad universitetuose būtų sudarytos sąlygos studentui subrandinti savyje aukštąją meninę ir dvasinę kultūrą, kuria remdamasis būtų išugdytas Mokytojas-menininkas, filosofas, dvasininkas. Ryšys su puikia muzika yra tiesiausias kelias į dvasingumą.

 Doc. dr. Zenonas Rinkevičius