“Tebūnie tavo valia... Juk šiuose žodžiuose slypi TIESA...”, Arvo Pärtas

Publikuota: 2015-06-04 Autorius: Audronė Žigaitytė
“Tebūnie tavo valia... Juk šiuose žodžiuose slypi TIESA...”, Arvo Pärtas

Užrašai paraštėse. 
Rugsėjo šeštoji, trečiadienis. Diena prasidėjo kaip įprasta, nežadėdama jokių išskirtinių įvykių, juolab - susitikimų. 
Staiga - tokie skambučiai visuomet staigūs - telefono ragelyje pasigirsta maestro Sauliaus Sondeckio balsas: “Arvo Pärtas sutiko su tavimi kalbėtis. Specialiai “Muzikos barams” - pavyko įtikinti!”

Dar išvakarėse, kai maestro pasakojo apie garsųjį Berlyno šiuolaikinės muzikos festivalį, kuriame Arvo Pärto autorinis koncertas patikėtas Lietuvos kameriniam orkestrui ir Vilniaus savivaldybės kameriniam chorui “Jauna muzika”, mėginau tartis dėl pokalbio su Vilniuje intensyviai repetuojančiu kompozitoriumi. Bet atsakymas buvo griežtas ir kategoriškas - žurnalistiniams pokalbiams laiko jis negalįs skirti. Susitaikiusi su tokia kūrėjo nuostata, ramiai laukiau pažadėtosios generalinės repeticijos su publika.

Tad susiruošti ir pasiruošti reikėjo staigiai. Repeticija filharmonijoje prasideda po valandos. O kada kalbėsimės ir kiek pokalbis truks - nežinia.

Repeticija

Ramiai stebiu darbą. Nepažįstamos muzikos garsai iš pradžių tik sudomina. Netrukus kartojamos (repeticija!) frazės, net pačiai to nejuntant, atpalaiduoja mintį (o gal greičiau jausmą?), ir pasiduodu muzikos būsenai, pamiršdama neatidėliotinus darbus, problemas etc. Žodžiu, visa, kas vadinama rutina. Kaip tai, ką pajuntu, pavadinti, dar nežinau.

Stebėdama repeticijas dažnai pamanau, kokie laimingi buvo ankstesnių metų studentai, ypač garsiosiose pasaulio muzikos mokyklose studijuojantys, kurių dalį mokymo programos sudarydavo privalomas repeticijų lankymas. Dabartiniai LMA studentai nebeturi tam laiko ir nė patys nesuvokia, ką praranda.

Kiek vėliau, jau kalbantis su kompozitoriumi, dabar besiformuojantys jausmai ir mintys įgis žodinį, apibendrintą pavidalą. O šią akimirką svarbiausia stebėti. Gal dar suvokti: juk mano akyse kūrėjo ir atlikėjų didžiulių pastangų dėka gimsta muzika. Štai ką tik nerišliai skambėjusi naujausia kompozicija “Orient & Occident” pakeitus štrichą suskamba darniai ir paveikiai.

Gimimo procesas. Aktas...

Beje, šios naujausios kompozicijos partitūroje puikuojasi dedikacija - Sauliui Sondeckiui ir Lietuvos kameriniam orkestrui. S.Sondeckiui skirtas jau trečias A.Pärto opusas, o Lietuvos kameriniam orkestrui - antras.

Šiek tiek apie kompozitorių
1935 m. Taline gimęs Arvo Pärtas ten pat studijavo iš pradžių fortepijoną, vėliau - muzikos teoriją, o galiausiai apsistojo prie kompozicijos. 1958-1967 m. jis dirbo Estijos radijuje garso režisieriumi. 1979 m. ryžosi palikti tuometinės TSRS sudėtyje buvusią Estiją ir visam laikui apsistojo Vakaruose - Berlyne.

Kūrybos kelią pradėjęs neoklasicizmo idėjomis (1958 m. - dvi sonatos fortepijonui), netrukus A.Pärtas susižavėjo serializmu (ypač dodekafonine technika). 1964-aisiais kompozitoriaus dėmesį užvaldė koliažai. Iš pradžių jais buvo įvairinama dodekafoninė technika, o vėliau pereita prie aleatorikos. Pats kompozitorius apie šį laikotarpį kalba su cinizmo gaidele: “Nebeturėjau pojūčių naujai muzikai rašyti, atrodė, kad beveik viskas jau pasakyta ir telieka vien cituoti”. Netrukus kompozitorių ištiko kūrybos krizė - beveik dešimt metų jis nieko nekūrė.

Po šios tylos gimė naujasis A.Pärto stilius - diatonika, trigarsė vertikalė, kalbėjimas apie Ramybę, Būtį. Kompozitorius šį savo stilių pavadino Tintinnabuli: “Tintinnabuli yra nuostabus procesas - bėgimas į savanorišką vargą”. Tuo pat metu įvyksta ir tikėjimo lūžis - kompozitorius išpažįsta rusų ortodoksų tikėjimą. Nuo tada A.Pärto muziką inspiruoja tikėjimas ir liturginis žodis.

Pokalbis
Dar nežinodama, ar repeticijos įtampos išvargintas kompozitorius skirs laiko pokalbiui, naudojuosi kiekviena dėmesio man minute - tarp salės ir scenos “migruojantis” kompozitorius keletą kartų prisėda šalia.

- Ar nedomina sceninė muzika? Juk Jūsų kūriniai stambios formos, išraiškingi, netgi vizualūs?

- Turite minty operą ir baletą? Ne... Prigimtinio ryšio su teatru nejaučiu.

- Lėlių teatrui kadaise rašėte...

- Taip, taip... Tačiau tai buvo kas kita. Aš negaliu nieko apie tai pasakyti. Vargu ar kada rašysiu teatrui.

Tačiau šiandien viskas įmanoma. Galiu pasakyti, kad neparašiau nė vieno baleto, bet negalėčiau įvardyti nė vieno savo kūrinio, kuris teatre nebūtų šokamas. Matyt, panašiai yra (ar bus) ir su vokaliniais kūriniais, statomais kaip opera. Netrukus “Jono pasijos” bus pastatytos Italijoje su režisieriumi, drabužiais ir dekoracijomis.

- Esu naujausio Jūsų kūrinio gimimo liudytoja. Pirmą kartą atliekamas darbas vieniems - didelė šventė, kitiems - tarytum žengimas į bausmės vietą... Kaip Jūs pasitinkate naująjį savo kūrinį?

- Apie tai geriau nekalbėti... Tai pats sunkiausias metas. Kiekvienąkart išgyvenu jį naujai. Ir visuomet - sunkiai. Kai atlikėjai savi, geranoriškai nusiteikę - lengviau. Tuomet vaizdas objektyvesnis, geriau suvokiu savo nesėkmes. O kai atlikėjai nors ir puikūs, tačiau mano muzika jiems nesuprantama, svetima ir - svarbiausia - jie net nemėgina jos suvokti (atlieka natas - ir tiek), būna tiesiog neįmanomai sunku. Žinoma, tuomet kaltinu pats save ir imu taisyti, deja, ne visuomet sėkmingai. Juk tuomet jau ne gimstantis kūrinys, pirminė idėja diktuoja atlikimą, o atlikėjai, jų techninės ir suvokimo galimybės.

Kūrinio gimimas - labai sunkus, skausmingas procesas. Štai šią akimirką gimsta du nauji kūriniai. Ir aš dar nežinau, kokie jie bus, kaip jie skambės. Reikia surasti šios muzikos atlikimo raktą.

Tas pat buvo ir su “Tabula rasa”. Dar penkios minutės prieš pirmąjį atlikimą niekas nežinojo, kaip tą kūrinį atlikti, ir apskritai - kodėl jis egzistuoja, kas su juo bus vėliau. Bet gimimo kančios baigėsi, ir šiandien problemų nebeliko - susiformavo atlikimo tradicija.

- O Jums “savi atlikėjai” - kurie?

- Leidžiu sau pasakyti (ir tai man labai didelė privilegija...): Saulius - mano atlikėjas. Ir Lietuvos kamerinis orkestras. Jie labai daug man sukūrė. Mes kaip ir simpatizuojame vieni kitiems. Tai man labai svarbu. Nes juk tik taip ir turi būti... Bent jau aš taip įsivaizduoju gimstančią muziką.

Saulius Sondeckis sugeba, moka padėti tokio “gimdymo” metu. Jis turi milžinišką darbo su orkestru patirtį. Dar daugiau: juk visas šis orkestras - jo mokiniai, jo paties mokykla!

- Maestro Sondeckis ką tik scenoje Jus sulygino su Mozartu...

- Negirdėjau... Gal ir jūs ne taip išgirdote...

- Aš tą palyginimą supratau. Žinau, kaip Maestro garbina Mozartą, jo kūrybą. Žinau, ką apie ją kalba... O Jums Mozartas - kas?

- Mozartas... Tokių pasaulyje nėra... Juo labiau tarp gyvųjų. Nebent, gal... Schubertas.

Sauliaus Sondeckio širdis atvira, tik jis ir gali matyti kitame žmoguje Mozartą. Manau, kad ir kituose kompozitoriuose jis sugeba atrasti Mozarto genijaus apraiškų. Taip jis žiūri, taip liečiasi prie muzikos.

Pažįstu jį labai seniai ir už daug ką esu jam skolingas. Štai kad ir “Trisagion” istorija - juk jau nebebuvo šio kūrinio, iš nebūties gyvenimui prikėlė jį Saulius Sondeckis nuoširdžiu požiūriu į partitūrą, meistriškomis korektūromis. Kas yra kompozitorius? Kūrėjas. Aš tik galiu žinoti, kad kažką sukūriau. O koks tas kūrinys bus, kokio likimo sulauks - sprendžia atlikėjas.

 

Tuo metu scenoje pradėtas repetuoti antrasis naujausias kūrinys - 1999 m. sukurtas “Mein Weg” dvylikai styginių ir mušamiesiems. Ir vėl tapau reikšmingos korektūros bei atlikėjų indėlio į kompozicijos skambesį liudytoja - lemtingąjį ilgų garso tembro paieškų akcentą surado altininkas Algis Nemanis, pasiūlęs “Mein Weg” atlikti su surdinomis.

Tai buvo paskutinis repeticijos etapas. Apsidžiaugiau, kai kompozitorius pasiūlė pokalbį tęsti viešbutyje.

 

- Jūsų muzika kelia į aukštesnes erdves. Kaip Jums pavyksta šiandien, kai popkultūra žmogaus gyvenime užima tiek daug vietos, išsaugoti savąjį pasaulį ir dar daugiau - dovanoti jį savo klausytojams?

- Nepavyksta. Viskas griūva, žlunga. Nežinau...

- Bet juk Jūsų kompaktines plokšteles lydi sėkmė, salės, skambant Jūsų muzikai, perpildytos...

- Tai atsieina labai daug pastangų. Štai ir šiandien - pati matėte, kad tik paskutinėmis minutėmis, iš paskutinių jėgų, gal net iš išsekimo kas nors gimsta... Šito neįmanoma numatyti. Muzikantai pervargę, aš taip pat. Tad kaip tai paaiškinti?

Kažkoks vidinis pasitikėjimas, neaprašomas ir nematomas idealo siekis buvo ir yra! Ir jeigu esama tokio dirigento, atlikėjų ir kompozitoriaus sutapimo, dar daugiau, jeigu ta žiežirba, želmenėlis juose gyvas, tai galima ko nors tikėtis, kas nors pavyks.

O aš vienas - neįsivaizduoju... Vienas aš nieko negalėčiau padaryti. Tik vieni kitus paguosdami, vieni kitiems padėdami padarome ką nors gera.

- Dabar gyvenate Vokietijoje, itin racionalios muzikinės kalbos šalyje. Kaip Jūs - kūrėjas, kompozitorius - jaučiatės šioje erdvėje?

- Mažai ten būnu. Koncertai, premjeros, įrašai vyksta kitose šalyse. Štai dabar ką tik buvau Estijoje. Šiandien repetuoju Lietuvoje. Taigi nors formaliai gyvenu Vokietijoje, praktiškai to nejaučiu.

- Sakoma, kad net šalies sienos atspindi bendrą krašto pobūdį. Tačiau Jūs atrodote toks nesuderinamas su tuo racionaliuoju pasauliu.

- Pats žodis “racionalus” nelabai šiuo atveju tinka, nes mano muzikai racionalumo taip pat pakanka. Svarbiausia - dėl ko tas racionalumas.

- Ar bendraujate su vokiečių muzikais (susitikimai, meistriškumo kursai ir panašiai)?

- Ne, tokių dalykų nedarau... Tikrai nedažnai bendrauju su vokiečių muzikais.

- Kompaktiniai diskai, koncertai, festivaliai, pakartotiniai leidiniai... Ar jaučiatės populiarus ir ką Jums reiškia populiarumas?

- Kas man populiarumas? Žmona geriau žino. Vokietijoje aš nepopuliarus. Juk yra posakis: savo šalyje pranašu nebūsi.

- Sakoma, jog kompozitorius turi kentėti, kad gimtų vertinga muzika. O šlovė ateina po mirties. Iš šalies žiūrint, regis, jau viską turite: pripažinimą, šlovę, atlikėjus.

- Manau, kad geriausia muzika parašyta toli nuo pasaulio ir triukšmo. Schubertas, pavyzdžiui, juk negirdėjo nei vienos savo simfonijos.

Būna ir išimčių. Pavyzdžiui, genialusis Mozartas. Nors ką ten gali žinoti, kaip jis kovojo ir kaip kentėjo. Gal jis buvo apdovanotas ypatingu talentu tą kančią nutolinti?..

Vis dėlto gyvenimas, kūryba - tai didžiulė našta. Kiekvieną minutę esi tarsi kryžkelėje: kur eiti, kaip išsivaduoti nuo tos naštos. Reikia lyg ir mėginti, bent jau stengtis matyti save iš kitos pusės, reikia pastebėti savo trūkumus. Kad tai labiau tave kamuotų ir jaudintų nei tos liaupsės, kurias į ausį šnibžda geradariai. Tai labai painus klausimas... Per amžius į jį bandoma atsakyti. Ir galbūt laimė, kad dar neatsakyta.

- Jūsų pastarųjų metų kūryboje vyrauja sakralinė muzika liturginiais tekstais. Kiek jus įkvepia pats tekstas? Be to, juk ir Jūsų instrumentinė muzika alsuoja sakralumu. Tai gal tekstas, jo dvasia tiesiog nuolatos Jūsų muzikoje? O dar žmogaus balsas - jo ir žodžio ryšys...

- Praktiškai jūs viską ir atsakėte. Maždaug taip ir yra. Balsas ir žodis man neatsiejami. Tačiau įvairūs kompozitoriai įvairiai šią problemą supranta.

- Kartais atrodo, kad net ir liturginis žodis kūrėjui tėra artikuliacijos ženklas, pretekstas (tarkim, Kyrie).

- Man Kyrie - tarsi šiaudas skęstančiajam. Ir kiti Šventojo Rašto žodžiai taip pat. Tai tarsi odos lopinėlio persodinimas, nelaimėje jį praradus. Tas lopinėlis prigyja, suauga, susidaro audinys. Ir dirbu juk ne tam, kad tas žodis man kažkoks originalus. Aš tiesiog tampu nuo jo priklausomas. Tampu tarytum tuščiaviduris, ir vienintelis penas, informacija mane pasiekia per tą žodį. Žvelgiu į jį, ir jis susieja mane su erdvėmis, su visata. Per tą žodį aš erdviškai matau visa, kas išdėstyta popieriaus plokštumoje.

Bet mes labai toli nuklydome...

Aš tarytum noriu prie žodžio pridurti tai, kas jame jau ir taip glūdi.

Pavyzdžiui, žodis susideda iš penkių skiemenų - aš rašau frazę, susidedančią iš penkių natų. Taigi tai lyg ir ne mano, o paties žodžio kodas, jo turinys. Ir toliau panašiai. Vienas skiemuo bus kirčiuotas - vadinasi, jis svarbiausias, ir muzika tai turi išreikšti. Taip įeinu į žodžio pasaulį, ir netgi formaliosios jo dalys teikia informaciją, anaiptol ne kompozitoriaus fantazijos, o objektyvios tiesos inspiruotą. Nuo žodžio einu prie sakinio ar jo dalies. Taip ir gimsta muzikos kūrinio audinys. Šitaip parašyti ir “Orient & Occident”, ir “Trisagion”.

- Man Jūsų muzika tarsi šventovė... Atrodo, kad po tokios dvasios šventovės jau nebereikia realios tuo vardu vadinamos buveinės.

- Tai, ką sakiau apie žodį, - kaip tik ir yra bažnytinė tradicija. Bet koks tekstas pateikiamas pagal galimybę visiškai emociškai užfiksuotas, kad žmogus savo netobulumu negalėtų komentuoti ar interpretuoti to, kas tobula. Netgi visos begalinės rečitacijos vienu tonu užfiksuotos labai tiksliai.

- Kadaise (paskutinį kartą, regis, 1959 metais) rašėte dodekafonine technika. Kokią reikšmę ji turėjo Jūsų kūrybai? Ar jaučiate jos įtaką šiandien?

- Dodekafonija... Nežinau, kas ji yra. Matyt, turi būti tokia kūrėjo sielos sandara. Aš daug mokiausi iš dodekafonijos. Tik ji labai greitai nustojo mane tenkinti. Šiandien mano kūrybos raktas kitas. Man dodekafonija -bespalvė technika, pripažįstanti tik juoda ir balta. O gal vis dėlto net pilką spalvą. Matote, aš jos net nematau, neskiriu jos spalvų! Ji plokščia, nepakylanti... Tai tik ilgis ir plotis. O aukštuma ir gelmė jai nepasiekiamos, sąlyginės. Gyvybės dodekafonijai suteikia dirbtinės priemonės: dinamika, tembrų atspalviai. O substancija - turiu mintyje vienbalsę liniją, pačią seriją - ji mirusi. Ypač jei lyginsime su Schuberto melodija dainos frazėje.

Labai liūdna būtų, jei laidotuvėse skambėtų dodekafoninė muzika.

- Tai juk net neįmanoma!

- Na, matote. Ji iš tiesų neturi nei šaknų, nei vaisių. Nepatogu taip kalbėti, bet juk mirusio prie mirusio negrosi...

Dodekafonija - tai sekta. Aš pats tai išbandžiau, tad žinau. Kankinausi kiek laiko nerasdamas išeities, paskui vis dėlto atsarginį kelią radau - koliažo techniką. Tai buvo mano kūrybinių idealų įprasminimas su kitos, svetimos, medžiagos pagalba. Taip kūriau kontrastus.

Tačiau juk Schubertui koliažo nereikėjo! O dodekafonijos jam būtų reikėję nebent tuo atveju, jeigu būtų norėjęs pavaizduoti pragarą...

Bet, ko gero, jam tai būtų buvę pernelyg primityvu. Nes dodekafonijos pragare nebūtų atgailos, kaltės išpirkimo, vadinasi, nebebūtų jokios išeities. Tame pragare teliktų nuodėmingoji prigimtis. O kai Schubertas rodo mums pragarą savomis priemonėmis - esame pragare, bet tuo pačiu metu žinome, kad kiekvieną sekundę esame Dievo vaikai ir kad mums šis pavojus egzistuoja, bet lygiai taip pat egzistuoja ir išsigelbėjimas... Nežinau, ar suprantamai kalbu?..

- Jau kelintą sykį šiandien minite Schubertą. Kokią muziką mėgstate kaip klausytojas, kokios dažniausiai klausotės?

- Sunku muzikos klausytis... Štai dabar esame viešbutyje. Ir pirmą kartą pasaulyje matau tokius mielus žmones, sutikusius išjungti muziką. Jie išjungė visame viešbutyje muziką pusei valandos! Kad galėtume ramiai su jumis pasikalbėti.

Kad ir kur eitum - visur muzika. Restoranuose, kavinėse... Gastrolėse mirštu iš alkio, nes nenoriu klausytis to, ką man siūlo. Tai užmuša. Nebelieka jėgų kitam garsui.

Kas kita tyla... Ir joje skambanti tikroji muzika...

Kartą keletą dienų važiavome mašina per dykumą. Absoliuti tyla. Karštis. Nuolatos kankina troškulys. Ir staiga iš kažkur atsklido muzika. Schubertas! Tai buvo tarsi stiklinė šalto gaivaus vandens... Jeigu dabar tokiame triukšme įjungtų tą pačią muziką - mes net įvertinti jos nesugebėtume... Ir sunku įsivaizduoti, kas būtų toje dykumoje nutikę, jeigu lygiai taip pat staiga būtų pasklidęs “bumčikas”... Tai būtų buvę tolygu žmogžudystei.

Tokie tad kontrastai. Nežinau, ar sugebėjau atsakyti...

- Kartais klausydamasi Jūsų muzikos pamanau, kad be galo Jums artimas, gal net dvasios broliu vadintinas Peteris Vaskas iš Latvijos. O pats ar jaučiate tą sielų giminystę, ar tik iš toliau taip atrodo? Gal su kuriais kitais kompozitoriais bendraujate, rengiate bendrus kūrybos vakarus?

- Tokių kūrybinių ryšių kaip buvusios TSRS kompozitorių sąjungoje ir jos padaliniuose respublikose iš tiesų nebeliko. Kartu bendraudavom suvažiavimų, festivalių, plenumų metu. Žinojome apie vieni kitus, regis, viską.

Vakaruose nieko panašaus nėra. Kiekvienas gyvena savo asmeninį gyvenimą. Ir kartais aplinkiniai net nežino, ar jis dar gyvas, ar seniai miręs...

Visuomeninis muzikų gyvenimas sukasi apie koncertinius taškus. Ten susitinkama, ten matomi nauji veidai, ten kalbama apie dienos aktualijas. Tai savotiški klanai ir greičiau amatininkiški susitikimai, nei kūrybiniai. Ten nebūnu. Ir šiandien jau net neįsivaizduoju, kad kompozitorius kūrybiškai draugautų su kitu kompozitoriumi.

Vaskas labai geras kompozitorius. Tačiau paskutinį kartą jį mačiau prieš penkerius metus. Taigi asmeninio ryšio lyg ir nėra. Laimingas būsiu, kai vėl jį pamatysiu. Lygiai taip pat ir su kitais kompozitoriais. Vis dėlto atstumai labai dideli. Visi išsibarstėme... Kompozitorius, išėjęs į profesionalų kelią Vakaruose, pakliūva į savotišką mėsmalę. Juo pradedama manipuliuoti. Jis praranda savarankiškumą. Ir labai daug dvasios pastangų reikia, kad toje mėsmalėje išliktum kūrėju.

Vokietijoje su kolegomis nebendrauju.

- Nežinau, ar gerai suprantu Jūsų kalbą, mintis, kūrybos stilių, bet manau, kad toks skausmas, kokį girdžiu, galėjo gimti tik tame režime, kurį palikote pasitraukdamas į Vakarus. Tokie sakraliniai atradimai - tarsi priešingybė tai aplinkai, kurią iki skausmo visi labai gerai jautėme ir dar nespėjome pamiršti. Jūs sugebėjote anksčiau už mus šito pasaulio atsisakyti. Bet visa tai išsaugojote ir Vakarų pasaulyje gyvendamas, atsidūręs laisvėje, o drauge, kaip kad pats sakėte, - ir toje komercinėje meno mėsmalėje...

- Nereikėtų taip manyti, kad ką nors išsaugojau. Žmogus, palikęs kalėjimą, kai kuriuose gyvenimo reiškiniuose turi ypatingą patirtį - į gyvenimą pradeda žiūrėti kitomis akimis. Visoks skausmas, kančia, jeigu tik žmogaus nepalaužia, gali daryti ir teigiamą įtaką. Reikia tai vertinti.

Visa, kas įvyko, įvyko ne mano noru. Kartais žurnalistai interpretuoja šį reiškinį tarsi kokį socialistinį realizmą - kad dvasingumą lėmė materiali situacija ar aplinkybės.

- Tai Jūs kasdienį gyvenimą išeliminuojate iš kūrybos proceso?

- Tai tik pirmumo klausimas. Jeigu nebūtų to, būtų kas nors kita. Arba žmogus taikosi prie kasdienybės, arba su ja kovoja, ieško kitų būdų išlikti. Ne kiekvienas kasdienybėje patiria dvasinį pakilumą.

Kai Buda pamatė vieną sergantįjį, o paskui vieną mirštantįjį, jam to pakako ir jis apskritai daugiau nieko nebenorėjo matyti. Jis pamatė svarbiausia - kad žmogus gimė kentėti. Tai dviem tūkstančiams metų pagimdė dvasingumą. Ir jeigu šitai nebūtų suvokta ten, būtų suvokta kitur. Tai ir yra žmonių idealai. Be to neįmanoma.

O apskritai - kad ir kiek apie tai kalbėtum - kažkaip keistai viskas suvokiama: plokščia sociologija. Vakaruose visus, atvažiavusius iš pokomunistinių kraštų, vadina bažnytininkais: “tai protesto religija”. Gubaidulina, Šnitkė, Kančeli, Pärtas - visi bažnytininkai, visi rašo rekviemus.

Todėl man tai ypač sunki tema. Nenoriu, kad kas nors manytų, jog į Dievą atsigręžiau protestuodamas. Dievas - absoliutas. Ir jis pats - protestas...

- Mano karta kaip tik dėl to, kad Dievas ir Bažnyčia buvo draudžiami, kiekvienas atradome savo kelią į jų buveinę, į didžiąsias dvasios tiesas.

- Apskritai žmogus, pakliuvęs į sunkią padėtį, ir iš akmens, ir iš vandens “išspaudžia” vertybių. Bet pateikta tai turi būti labai subtiliai - kad neatrodytų, jog iš vieno kraštutinumo puolėme į kitą.

- Mačiau šiandien naujų kūrinių partitūras. Viskas atlikta šiuolaikiškomis technikos priemonėmis: natos surinktos kompiuteriu. Kaip techniškai įgyvendinate savo sumanymus?

- Normaliai - pieštuku. Netgi ne rašalu. Kompiuteriu rinkta partitūra - tai jau leidyklos nuopelnas.

O aš pats su kompiuteriu kol kas neturiu jokių reikalų.

- Ar teisybę sako, kad sakralinės muzikos negalima sukurti žmogaus proto išmone - kompiuteriu?

- Šiuo klausimu turiu kitą nuomonę. Mano muzika gana išskaičiuota. Tarp garso ir jo idėjos stovi skaičius - skaitmuo ir apskaičiavimas. Tai ne kokia nors skaičių simbolika ar mistika. Tiesiog viskas, ką noriu pasakyti, sueina į tam tikrą skaitmeninę formulę.

Tai labai sudėtingai gimusi muzika. Beje, ko gero, tas formules būtų galima įvesti į tam tikras kompiuterines programas, pagal kurias daugybę kūrinių tokiu stiliumi galėtum parašyti.

- Mechaniškai? Negi kūryboje intuicijai netenka vienas svarbiausių vaidmenų?

- Intuicijai svarbiausias vaidmuo tenka formulę kuriant. Ir tas formulės pasirinkimas jau pirmajame takte lemia absoliučiai viską! O toliau visą kūrinį galėtų išrašyti ir kompiuteris.

Teoriškai pagal tas pačias formules galėtų gimti visiškai skirtingi kūriniai, jeigu rašyčiau kitomis kalbomis. Pavyzdžiui, “Pasijos” parašytos lotynų kalba. Taigi ir formulė paimta iš lotynų kalbos teksto. Galima būtų paeksperimentuoti ir tais pačiais principais kūrinio formulę išvesti iš to paties, tik, tarkim, rusiško ar netgi lietuviško teksto. Man atrodo, kad pamatytume unikalų reiškinį: tekstas pradeda valdyti muzikinę medžiagą, ir rezultatai būtų visiškai kitokie, nė kiek nepanašūs vienas į kitą.

Tačiau šitas racionalumas tarytum pradingsta, nes pirmasis impulsas - neracionalus.

Gal, kad aiškiau būtų, galėtume palyginti, pavyzdžiui, pianistą ir jo išgaunamą garsą. Juk tarp jų atsiranda dar ir fortepijono technika. Lygiai taip tarp kūrėjo ir garso stovi formulė. Tačiau vis dėlto ją valdo kūrėjas: jis sprendžia, kokia ta formulė bus.

Mano skaičiai paprasti. Tačiau visi kartu sudaro labai sudėtingas formules. Popieriuje jos sunkiai analizuojamos. Klausytis jų kur kas lengviau.

- “Tabula rasa” partitūrą analizavome su studentais. Ieškojome to, kas taip veikia klausytoją. Tačiau neradome nieko, tik intuiciją...

- O kur toji intuicija?

- Gal tai, kas koncerto metu sukuria transo būseną... Bet juk skambindami taip, regis, lengvą, skaidrią partitūrą fortepijonu, nieko panašaus nesukūrėme... Tąsyk ir pamaniau: tokia muzika gimsta tiesiog su Aukščiausiojo palaiminimu...

- Deja, tai gryna matematika. Medžiaga nuolatos koncentruojama atsisakant visko, kas gali būti balastas. Ir svarbus kiekvienas taškas, kiekvienas kablelis, įgaunantis tiesiog kosminę reikšmę. Mažiausias nukrypimas nuo partitūros ženklų - ir įvyksta milžiniški pokyčiai.

Be to, yra nuolatinė akustinė įtampa, kuri funkcionalioje muzikoje paprastai organizuojama funkcinės įtampos būdu (S-D). O čia prie funkcinės įtampos, kuri egzistuoja gerokai supaprastintu variantu, yra dar ir įtampa tarp funkcijos ir mėginimo judėti non stop. Tai svarbiausias kūrybos principas.

Visas audinys taip ir kuriamas sureikšminant ne horizontaliąją tėkmę, o vertikaliąją. Visa struktūra ir išlaikoma ant vertikaliosios ašies.

Vokietijoje universitetų studentai gana lengvai studijuoja mano partitūras, atranda sistemas. Tačiau jie nesuvokia emocinės tų formulių reikšmės. Štai jūs vertinate emociškai - ir man tai kur kas brangiau.

- O juk Jūsų idėja, kai nieko nereikalingo nebelieka, - juk vis dėlto kažkas bendra su dodekafonija išliko...

- Mano atveju tai kur kas paprasčiau. Nedarau nieko, ko negalėtų suvokti žmogaus klausa. Dodekafonija neapskaičiuota mūsų fiziologijai. O mano sistema apskaičiuota taip, kad būtų suvokiama mūsų fiziologine akustine sistema. T.y. dodekafonija - gryna konstrukcija, o ši konstrukcija sukurta pagal akustines aplinkos ypatybes, nors turi pakankamai ir konstruktyvaus prado.

Beje, dodekafonija greičiau siejasi su griežtuoju stiliumi, nei, tarkim, su Wagneriu.

- Kas dar Jus dažnai atlieka, be Lietuvos kamerinio orkestro, vadovaujamo Sauliaus Sondeckio?

- Ne taip jau daug turiu tokių atlikėjų. Gal dar keli žmonės... Saulius “davė” man vizą į Vakarus. Būtent su “Tabula rasa”. Mano pirmoji plokštelė Vakaruose ir buvo 1982 m. išleista “Tabula rasa” su Sauliumi Sondeckiu, Gidonu Kremeriu, Tania Grindenko ir Alfredu Šnitke. “Tabula” buvo atliekama ir anksčiau, tačiau iš anų atlikimų niekas nemanė, kad tai kūrybinė sėkmė. O pasirodžius plokštelei įvyko sprogimas - ir kūrinys, ir plokštelė pradėti vadinti sensacija. Ir nuostabu, kad iš visų mano plokštelių būtent ši taip ir liko pirmojoje vietoje. Plokštelių firmos išleistos plokštelės sklaida rūpinasi dvejus trejus metus. O čia jau 20 metų jai skiriama ne mažiau dėmesio nei išleidimo pradžioje. Niekas kitas neatliko šio kūrinio geriau. Šis atlikimas - tarsi pasaulio rekordas. Beje, dabar S.Sondeckį į Berlyno festivalį pakvietė taip pat kaip išskirtinį atlikėją, kurio interpretacija taps pavyzdžiu būsimiems atlikėjams.

Yra atlikėjų, kuriems visiškai nesvarbu, ko nori kūrinio autorius. Jie giriasi matą kūrinį būtent taip ir anaip, ir tai esąs jų braižas. Koks jų braižas, jeigu jie groja dukart greičiau, nei aš prašau! Padaro iš “Tabula rasa” galopą...

Skaudžiausia, kad autorius tokiu atveju lieka bejėgis.

Vienas atlikėjas mano muzikos atlikimą gan taikliai yra palyginęs su važiavimu dviračiu. Jei nemoki, negali, tau nepavyksta važiuoti, nors ir nuoširdžiai to norėtum. Staiga imi ir nuvažiuoji. Ir tuomet jau - visam gyvenimui. Niekad neužmirši išmokto.

Štai šiandien eksperimentavome su mažyte pjese “Mein Weg”. Niekaip nepavyko. Staiga kažkas pasiūlė griežti su surdinomis - jau geriau. Ir tuomet, kai griežiamo kūrinio girdimumas pasiekė ribą, atsirado paslaptingumas, nerealus muzikos skambėjimas. Kaip įvertinti tokį atlikėjų nuoširdumą, dalyvavimą muzikos gimimo procese? Kaip jiems atsidėkoti?

- Iš tiesų kartais atrodo, kad techninius sudėtingiausių pasažų sunkumus lengviau įgyvendinti nei dvasios ramybę. Kada Jūs atsisakėte virtuoziškumo?

- Ko gero, virtuozams niekada nerašiau. Iš pradžių apsiribojau vienu dviem tonais, viena dviem oktavomis. Man atrodė, kad jeigu pirmieji keli žingsniai teisingi - galima eiti toliau. O jeigu klysi pirmuosiuose žingsniuose, tai nieko neišeis, nieko nebepasieksi.

Reikėjo pradėti po truputį - kad pajusčiau balansą. Juk aš tuomet dešimtį metų nerašiau. Nė vienos natos. Buvau pasirengęs savo kaip kūrėjo mirčiai, tačiau vis dar ieškojau. Žingsniavau vien tuos kelis pirmuosius žingsnelius...

Tačiau be muzikos gyventi negalėjau. Taigi tą tiesą, kurią atradau, radau labai sunkiai. Kaip sakoma, širdies krauju.

- Ar tikite likimu?

- Kas tai yra?

- Vadinasi, netikite. Aš štai dar šįryt nežinojau, kad turėsiu tokią nuostabią, unikalią popietę. Iš pradžių repeticija, dabar štai pokalbis su Jumis. Tai likimo dovana. Tikiu likimu!

- Matyt, ir aš turėčiau atsakyti dvejaip. Taip, gerai pamąstęs ir aš pasikliauju likimu. “Tebūnie tavo valia”... Juk šiuose žodžiuose slypi Tiesa. Tai - gyvenimo mokykla. Kaip kam pavyksta nugalėti save...

2000 metų rugsėjo 6 diena

Komentarai