„Gabijai – 50“: keturi chorai, „Ežerėliai“ ir naujas etapas

Publikuota: 2014-07-24 Autorius: Laurynas Butkauskas
„Gabijai – 50“: keturi chorai, „Ežerėliai“ ir naujas etapas

Pastaroji vasara Lietuvos aukštųjų mokyklų chorams buvo itin aktyvi. Birželio pabaigoje Daugpilio mieste Latvijoje vyko XXI Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“, o prasidėjus liepai visi kolektyvai susirinko į Vilnių, kur beveik savaitę vyko jubiliejinės, 90-metį mininčios Lietuvos dainų šventės renginiai. Grandiozinis projektas „Čia – mano namai“ liepos 6 d. buvo vainikuotas Dainų dienos koncertu, į Vingio parką sutraukusiu tūkstančius lietuviškos dainos ir kultūros mylėtojų.

Visgi netgi šiame kontekste išskirtiniu galima laikyti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) akademinį chorą „Gabija“, pačiose vasaros išvakarėse dalyvavusį dar vienoje didelėje šventėje. Tąsyk jos „kaltininke“ tapo pati „Gabija“ – gegužės 24 d. kolektyvas koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje paminėjo savo 50-mečio jubiliejų.

Renginio metu dainavo net keturi skirtingi „Gabijos“ chorai: dabartinis studentų, buvusių choristų – veteranų, buvusių ir esamų kolektyvo narių vaikučių bei jungtinis, filharmonijos scenoje vienu metu suvienijęs net maždaug 120 įvairiaus amžiaus gabijiečių. Pirmoje koncerto dalyje chorai atliko programą a cappella (dirigavo ne tik „Gabijos“ vadovė Rasa Viskantaitė, bet ir chormeisteriai Daina Doveikė, Gedas Jurgutis ir Giedrius Pavilionis), o po pertraukos atlikėjams talkino džiazo meistrų trio iš Klaipėdos – pianistas Saulius Šiaučiulis, saksofonininkas Laimonas Urbikas bei perkusininkas Viktoras Rubežas.

Publika klausėsi ir harmonizuotų liaudies dainų, ir šiuolaikinės lietuvių bei užsienio kompozitorių kūrybos, nuskambėjo ne viena studentų pamėgta, į dainų švenčių repertuarus įtraukta populiari melodija, dainuojančiais atlikėjais nejučia pavertusi visą sausakimšą filharmonijos salę.

Muzikos, sveikinimo kalbų ir apdovanojimų sūkuryje neliko pamirštas ir ilgametis „Gabijos“ vadovas Feliksas Viskantas, kuriam šiemet būtų sukakę 80 metų. Koncertą jungtinis choras užbaigė vizitine kolektyvo kortele tapusia F.Viskanto daina „Ežerėliai“, jau keliasdešimt metų su „Gabija“ keliaujančia po įvairias Lietuvos ir užsienio koncertų sales.

„Gabijos“ jubiliejaus proga apie chorinio dainavimo magiją ir tikrovę, darbą studentų kolektyve  ir besikeičiančius jaunimo kartų įpročius pasikalbėjome su choro meno vadove R.Viskantaite.

- „Gabijos“ kolektyve atsidūrėte dar Sąjūdžio išvakarėse, kuomet chorui vadovavo jūsų tėtis F.Viskantas. Kokios aplinkybės lėmė, kad pradėjote dirbti kartu?

- Kuomet mokiausi tuometinės Lietuvos konservatorijos antrame kurse, dėstytojas Tadas Šumskas visiems studentams pasiūlė susirasti darbą – juk kažko išmokti galima tik per realią praktiką. Kaip jis tarė, taip mes ir padarėm – pasiprašiau priimama į „Gabiją“ pas savo tėtį. Pradžioje jis sureagavo kiek skeptiškai, o ir visos vietos buvo užimtos, tačiau ilgainiui darbo atsirado. Kurį laiką dirbau kito žmogaus vardu, kol 1984-aisiais, baigusi konservatoriją, neįsidarbinau oficialiai. Teko pabūti ir koncertmeistere, ir chormeistere, o 1995 metais gruodį, po netikėtos tėčio mirties, perėmiau vadovavimą kolektyvui.  Taigi, kartu su „Gabija“ jau esu daugiau nei 30 metų – chore verda beveik visas mano gyvenimas.

- 15 metų kolektyve buvote savo tėčio pagalbininkė. Ar iš F.Viskanto perėmėte kokius nors darbo su choru principus?

- Jis padėjo man suprasti, kas yra kokybiškas darbas. Tėtis kiekvieną detalę nušlifuodavo praktiškai idealiai, sugebėdavo išreikalauti, kad kolektyvas dainuodamas pasiektų savo galimybių ribą. Jis sakydavo, kad jeigu nors dalelė kūrinio suskamba per repeticiją, tuomet reiškia, kad ji skambės ir koncerto metu. Kitą repeticiją eilė ateidavo naujai dalelei, ir taip buvo dėliojama visa mozaika. Pamenu, chorvedžiai stebėdavosi, kaip jam pavyksta dirbti taip preciziškai. Vieną kartą stebėdama repeticiją mėginau perprasti  jo sėkmės receptą, tačiau kuomet žmogus dirba gerai, tai padaryti labai sunku – viskas atrodo natūraliai. Daugelis gerų chorvedžių turi savo paslapčių, kurios yra labai savitos, ir jas kitiems atskleisti sudėtinga. Manau, kad tėčio patirtimi naudojuosi natūraliai. Lygiai taip, kaip ir savo dėstytojo Tado Šumsko. Įdomu, kad Šumsko bei Viskanto, kuris buvo baigęs ir lietuvių kalbą, kūrinių nagrinėjimas per tekstą buvo labai panašus. Pagrindinė idėja – vesti mintį į pagrindinį sakinio žodį, išryškinti teksto prasmę. Užsienyje ši praktika labai populiari, o Lietuvoje į tekstą pilnutinai įsigilina tik vienas kitas chorvedys. Sutikite – daina yra ne vien tik žodžiai ir ne vien tik muzika. Tai yra vientisas kūrinys, ir abu jo segmentai neturi būti atskirti.

- Vadovaujate studentų chorui, tačiau turite ir didžiulę darbo su muzikos mokyklos choru praktiką. Ar labai skiriasi jo specifika?

- Iš savo patirties galiu pasakyti, kad sudėtingiausia yra dirbti su jaunių choru, vadinamaisiais paaugliais – nei vaikais, nei suaugusiaisiais. Keičiasi jų charakteriai, balsai, dėmesį blaško pašaliniai dalykai, nuolat apninka abejonės. Tačiau kuomet toks kolektyvas susidainuoja – ypatingai malonu. Dirbant su mažyliais – paprasčiau. Jie kur kas patiklesni, stengiasi klausytis vadovo. „Gabijos“ 50-mečiui artėjant teko padirbėti su tikru suaugusiųjų choru – buvusiais gabijiečiais. Prisipažinsiu, jog tai buvo išskirtinis potyris. Nebereikėjo mokyti – visi žinojo, ko aš reikalauju, todėl per repeticijas pakako tik priminimų. O kai kurie iš šių choristų „Gabijoje“ dainavo dar tuomet, kai kolektyvui vadovavo mano tėtis... Kalbant apie studentus, choras jiems pirmiausia ugdo atsakomybę. Vieni jos turi daugiau, kiti – mažiau, tačiau atėjęs į kolektyvą tu negali „pasišiukšlinti“ prieš kitus ir esi priverstas stengtis. Dirbdamas su studentų kolektyvu vadovas netgi gali stebėti, kaip žmogus iš„paauglio“ pamažu tampa suaugusiu...

- Jums dirbant VGTU chore pasikeitė daug studentų kartų. Ar pastebite, kad laikui bėgant keistųsi ir jaunų žmonių mentalitetas?

- Susidaro įspūdis, kad kuo aplinkinė atmosfera laisvesnė, tuo mažiau tvarkos laikosi žmonės. Tačiau galima pastebėti ir faktą, kad kompleksų mažėja. Be abejo, jų yra ir dabar, tačiau ankstesniais metais bendras susikaustymas buvo kur kas pastebimesnis. Dabar chore jau dainuoja laisvoje Lietuvoje gimę žmonės, turintys kur kas platesnes galimybes. Tačiau tuo pat metu juos galima pavadinti „kompiuterių karta“. Greičiausiai technologiniai dalykai lemia tai, kad jaunimas kiek prisibijo atviro bendravimo. Pastaruoju metu lyg ir trūksta iniciatyvos, dauguma susitelkę patys ties savimi. Vyrauja lengvas požiūris, jog aplinkui vykstantys dalykai „manęs neliečia“. Galbūt taip gyventi kur kas lengviau, tačiau ateitis parodys, kokią įtaką padarė masinė kompiuterizacija. Išsivystė naujos kartos kompleksas – baimė kalbėti viešai. Juk kažką parašyti internetiniame forume ar bendraujant žinutėmis kur kas lengviau, nei akis į akį. O tuo labiau – atsistojus viešai prieš visą kolektyvą. Įdomu tai, kad  žmonės nejaukiai jaučiasi netgi per savo gimtadienius, kuomet visas kolektyvas jiems traukia „Ilgiausių metų“.

-  Tačiau galbūt tai yra natūralu?

- Galbūt, tačiau tuomet reikia pagalvoti, ką tenka atlaikyti chorų vadovams, į kuriuos nuolat sutelktas keliasdešimties žmonių dėmesys (juokiasi).

- Neretai sakoma, kad didžiausias mišrių studentų chorų vadovų skausmas yra vyrų grupė – privilioti juos į kolektyvą sunkiausia. Ar sutinkate su šia nuomone?

- Taip. Vyrukai patys renkasi labai vangiai, o kurie ateina – yra išskirtinai drąsūs. Ne kartą juokavau, kad kiekvieną iš jų už parankių turi atvesti dvi merginos. Nors visiškai tuščių sezonų nebūna, pastaraisiais metais studentų apskritai mažėja, ir tai ypač jaučiasi akademiniuose choruose.

- Tegul niekas neįsižeidžia, tačiau ką darote tokiais atvejais, kai chore nori dainuoti prastesnę muzikinę klausą turintys studentai?

- Vis tiek priimame. Nesvarbu, ar tai būtų vaikinas, ar mergina. Tačiau žmogaus akys turi blizgėti, jis turi norėti dainuoti. Visuomet klausiame: ar tu tikrai nori, ar lankysi repeticijas? Jeigu taip, mes tave išmokysime. Tokia pati situacija ir muzikos mokyklose – jeigu vaikas ateina susitraukęs, nelaimingas ir neprižiūrėtas tėvų, daug tikėtis iš jo neverta. Dažniausiai mokyklos jis ir nebaigia. Lygiai tas pats ir su studentais – nuo noro priklauso labai daug kas.

- O jeigu žmogus neturi jokio talento muzikai...

- Nemanau, kad būtent šiuo atveju galima vartoti žodį „talentas“.  Muzikinė  klausa – lavinimo dalykas, o garsus girdi kiekvienas žmogus. Esu įsitikinusi, kad išlavinti galima visus žmones. Per 29-erius darbo muzikos mokykloje metus išlavinti nepavyko tik vieno vienintelio vaiko, tačiau dabar man jau atrodo, kad jis pats pro šalį dainuodavo specialiai, nes į pamokas jį versdavo eiti tėvai. Svarbiausia, kad būtų noras, o tuomet padaryti galima daug gražių dalykų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų teko susidurti su įdomiu reiškiniu, kuomet grupė mano studentų užsimanė pabaigti muzikos mokyklą. Ir ką jūs manote? Žmonės įstojo, mokėsi ir pabaigė – tai tik dar vienas įrodymas, kad svarbiausia yra norėti.


- Kiek įprastai žmonių pastaraisiais metais dainuoja „Gabijos“ chore, kaip dažnai repetuojate?

- Kadangi rudenį ateina naujokai, žmonių iki Naujųjų metų būna daugiau, retkarčiais net 80-90, tačiau po sesijos nemažai pirmakursių atkrenta. Vieni meta mokslus, kiti tiesiog nebesuspėja. Ir iš tikrųjų yra sunku – neretai paskaitos trunka iki 10 valandos vakaro.  Man darbuojantis, daugiausiai chore buvo 90 žmonių, o į „Gaudeamus“ šventę kartą vyko 80. Visgi dabar taip jau nebenutinka , nes studentų apskritai sumažėjo – šiemet chore turėjome 56 dainininkus. O repetuojame du sykius su visu kolektyvu ir kartą atskirai su pirmakursiais – jie į repeticijas eina tris kartus per savaitę. Norisi, kad naujokai patobulėtų, išmoktų senąjį choro repertuarą. Turime ir tokią tradiciją, kad pirmakursiai vaikinai visus metus stovi ant žemesnio laiptelio, o merginos – ant žemės, ir tik po specialių apeigų, kurios vyksta rugpjūčio pabaigoje Aukštadvaryje, jie gali pakilti aukščiau ir rodyti pavyzdį kitiems. 

- Šis vasaros sezonas kolektyvui – itin karštas. Daugelis studentų chorų ruošėsi „Gaudeamus“ ir Lietuvos dainų šventei, o „Gabijai“ teko pasirengti dar ir jubiliejiniam koncertui. Kaip pavyko viską suspėti?

- Tiesą sakant, nepamenu tokių metų, kad „Gaudeamus“ sutaptų su Lietuvos dainų švente. O kadangi prisidėjo ir jubiliejus, padirbėti teko labai rimtai – laikas spaudė į kampą. Repeticijos buvo ilgesnės, teko derintis ir prie klaipėdiečių muzikantų grafiko. Nepaisant to, viskas finišavo mažoriniu akordu. Klausytojai minėjo, kad koncertas jiems suteikė gerų emocijų, o tai kolektyvui ir jo vadovui yra didelis komplimentas. Taip pat labai malonu, kad į koncertą atėjo visa VGTU valdžia, rektorius Alfonsas Daniūnas, prorektoriai. Tai reiškia, kad esame svarbūs visai universiteto bendruomenei.
 

- Kas, jūsų nuomone, studentus labiausiai traukia dainuoti choruose?

- Vieni myli muziką, nes su ja augo šeimoje ir muzikos mokykloje, kitus tiesiog vilioja kolektyvo vardas ir gera kompanija. Žinoma, turbūt studentai norėtų repetuoti mažiau, tačiau ilgainiui jie įpranta prie tvarkaraščio ir supranta, kad kitaip tiesiog negalima. Juk kur kas didesnis pasitenkinimas, kai galutinis rezultatas yra gerai atliktas kūrinys, o ne eilinė „cahltūrėlė“.
 Dar vienas dalykas – kelionės. Dabar daug galimybių pigiai skraidyti po visą Europą, tačiau tie, kurie į užsienį nuvyksta su choru, supranta, kad tokio įspūdžio keliaudami patys vieni niekuomet nepatirs. Pastarąjį kartą su „Gabija“ keliavome po Norvegiją, o šiemet ruošiamės vykti į konkursą Serbijoje. Apskritai konkurse užsienyje buvome jau senokai, prieš šešerius metus. Tuomet vykome į Velsą, ir iki trečiosios vietos pritrūko vieno balo, likome ketvirti. Pradžioje buvo šiek tiek liūdna, bet kai pagalvojome, kad varžėmės su profesionalais ir ketvirtąją vietą pasidalijome su po visą pasaulį keliaujančiu ir laurus skinančiu filipiniečių choru, slogios nuotaikos dingo. Be to, iš europiečių chorų buvome pirmi. Lietuvoje organizuotame konkurse „Juventus“ dalyvavome praėjusiais metais ir dar su dviem chorais pasidalijome trečią vietą. Trūko vedančių sopranų ir antrų bosų, tačiau nusprendėme nepasiduoti. Samdėme vokalo pedagogę Aušrą Liutkutę, o tai davė rezultatų. Smagiausia, kad viską pasiekėme savomis jėgomis – tokie įvykiai sutelkia kolektyvą ir skatina tobulėti.

- Studentų chorai tarpusavyje varžosi konkursuose, susitinka dainų šventėse. Ar turite daugiau bendrų renginių?

- Kiekvienų metų lapkričio pabaigoje yra rengiamas aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalis. Jis keliauja per įvairius miestus – pernai vyko Vilniuje, o šiemet bus organizuojamas Klaipėdoje. Be „Gaudeamus“ šventės, tai praktiškai vienintelis bendras renginys. Taip pat kiekvienais metais organizuojame jau tradiciniu tapusį festivalį „Žiemos šviesa“. Gruodžio pirmą penktadienį „Gabija“ pasikviečia vis kitą studentų chorą iš Lietuvos ir vieną kolektyvą iš užsienio – šiemet turėtų atvykti baltarusiai. Festivalis vyksta jau dešimt metų, o dabar bus vienuoliktas kartas.

- Bene kiekvienas choras turi bent po vieną „firminį“ savo kūrinį. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad tokiu „Gabijos“ kolektyve galima laikyti F. Viskanto „Ežerėlius“?

-  Be abejo, bet kada galime padainuoti „Kur giria žaliuoja“ ar dar kokį vadinamosios lietuviškos klasikos kūrinį, tačiau „Ežerėliai“ iš tikrųjų jau tapo vizitine mūsų kortele. Dainelė smagi, nėra sudėtinga, ją dainuoti galima ir lauke, be akompanimento. Be to, ją moka ir daugelis veteranų, o tai visuomet praverčia per kolektyvo jubiliejus.

- Apskritai ar dažnai stengiatės keisti choro programą?

- Norisi nuolatinės kaitos. Kuomet ateina penkerių metų jubiliejus, pasižiūriu, ar liko kažkas iš tų kūrinių, kuriuos atlikome praėjusį kartą, nes kartotis nesinori. Būna likęs koks vienas kitas kūrinukas, bet įprastai per penkerius metus pasikeičia praktiškai viskas.

- Iš chorvedžių neretai tenka girdėti nusiskundimų dėl menkų lietuviškų kūrinių pasirinkimo galimybių. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

- Negalima sakyti, kad žmonės nekuria. Kuomet vyksta „Jaunos muzikos“ organizuojami „Vox Juventutis“ konkursai, pati juose lankausi, stebiu, kas gali kurti mėgėjams prieinamą muziką ir kalbinu jaunuosiu kompozitorius. Iš patirties galiu pasakyti, kad chorvedžiui bendradarbiauti su kompozitoriumi būtina. Neretai reikia patarti dėl balsų tesitūros, kitų techninių dalykų. Yra buvę ir taip, kad bendradarbiaujant autorė kūrinį koregavo net 7 kartus. Stambų naują lietuvišką kūrinį dainavome praėjusį rudenį,  būtent studentų choro festivalio metu. Mykolas Natalevičius sukūrė efektingą šešių dalių opusą „Omnia sol Temperat“ („Saulė šildo viską“,- red. past.), jį atlikome kartu su kitais penkiais studentų chorais. Vėliau Marijampolėje, per festivalį „Džiūgaukim... Aleliuja“, jį dainavome jau tik kartu su Edukologijos universiteto choru „Ave Vita“. Sklandė idėja,  kad šis kūrinys, kaip reprezentacinis, keliaus ir į „Gaudeamus“ dainų šventę, tačiau tam nebuvo rasta tinkama koncertinė erdvė.

- „Gabijos“ chorui – jau 50 metų. Galbūt kartu su šiuo įspūdingu jubiliejumi prasidės ir naujas kūrybinis etapas?

- Galbūt tam jau ir atėjo laikas. Jeigu niekas nepasikeis, ateinančiame sezone galvojame išmėginti jėgas chorų Eurovizijos konkurse. Anksčiau į televizijos projektus žvelgėme kiek skeptiškai, bet pagalvojome, kad studentams tai gali būti visai įdomu – visgi tai visiškai nauja patirtis. Taigi, laukia dar vieneri įdomūs metai.

Papildoma informacija

Vilniaus Gedimino technikos universiteto choras „Gabija“ buvo įkurtas 1964 metais.  Choro vadovai: Klemensas Griauzdė (1964-1974), Feliksas Viskantas (1975-1995), Rasa Viskantaitė (nuo 1995 m. gruodžio iki dabar).

Dosje
Rasa Viskantaitė,
choro dirigentė

Gimė 1961 m. Vilniuje.  Mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1984 m. baigė dėst. Tado Šumsko klasę). 1984-2013 m. Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos chorinių disciplinų mokytoja, 1980-1995 m. VGTU mišraus choro „Gabija“ chormeisterė ir koncertmeisterė, nuo 1995 m. gruodžio – „Gabijos“ meno vadovė. Daugkartinė Lietuvos, „Gaudeamus“ ir Kauno dainų švenčių dirigentė.

Komentarai