ČIURLIONIO KELIU / IN ČIURLIONIS’S FOOTSTEPS

Festivalio BIRŠTONO VASAROS MUZIKA koncerte „Čiurlionio keliu“ pasirodys jaunasis pianistas Povilas Ušinskis, nuosekliai besigilinantis į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą ir pristatantis ją Lietuvos bei užsienio publikai.

Koncerto pavadinimas kalba ne tik apie atliekamą muziką. Tai ir paties pianisto kelias – nuo pirmųjų susitikimų su Čiurlionio kūriniais iki vis gilesnio jų pasaulio pažinimo, nuo mokinio pasirodymų iki tarptautinių konkursų ir koncertų scenų.

Povilo Ušinskio programoje Čiurlionio muzika atsivers greta didžiosios Europos romantizmo tradicijos. Lietuvių liaudies melodijų atgarsiai, gamtos nuojautos, prisiminimai ir vidinis susikaupimas susitiks su romantiniu polėkiu, dramatizmu, vienatvės apmąstymais ir virtuoziška fortepijono raiška.

Tai muzika, kviečianti klausytis neskubant. Joje svarbus ne vien garsas, bet ir tyla, ne vien ryškus emocinis proveržis, bet ir tai, kas lieka neišsakyta. Kamerinė Birštono kurhauzo aplinka tokiam koncertui ypač tinkama – čia galima išgirsti subtiliausius fortepijono atspalvius ir sekti jaunojo atlikėjo kuriamą muzikinį pasakojimą.

Povilas Ušinskis aktyviai dalyvauja Šiaulių koncertiniame gyvenime, yra ne kartą pasirodęs su Šiaulių miesto simfoniniu orkestru „Camerata Solaris“ ir Šiaulių miesto pučiamųjų orkestru. Savo koncertuose jis pristato gimtąjį miestą ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, yra kviečiamas ją atlikti festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

2025 m. pianistas tapo XIV Rygos tarptautinio jaunųjų pianistų konkurso nugalėtoju ir pelnė stipendiją dalyvauti dešimtojoje fortepijono akademijoje „Feuerwerk Einbeck 2026“ bei jos meistriškumo kursuose. Akademijos meno vadovas – pianistas Gintaras Januševičius. Povilas yra pelnęs daugiau kaip dešimt apdovanojimų Lietuvos konkursuose.

Už meninius pasiekimus ir Šiaulių vardo garsinimą 2024 m. jam įteiktas Šiaulių UNESCO klubo prizas. Pianistas taip pat yra 2024 m. Šiaulių miesto jaunojo menininko stipendijos laureatas ir 2023 m. Šv. Kazimiero ordino „Angelo globėjo“ apdovanojimo nominantas. 2026 m. jis baigė Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją, kur fortepijono mokėsi Raimondos Sližienės klasėje.

„Čiurlionio keliu“ – jaunojo pianisto kvietimas leistis ten, kur lietuviška muzikinė atmintis susitinka su Europos romantizmu, o pažįstami garsai kaskart gali atsiverti naujai.

Atlikėjas:
Povilas Ušinskis (fortepijonas)

Programoje: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Johannes Brahms, Ferenc Liszt

Rugpjūčio 8 d., šeštadienį, 19 val.
Birštono kurhauzas, B. Sruogos g. 2
Bilieto kaina – 10 Eur, senjorams – 5 Eur

IN ČIURLIONIS’S FOOTSTEPS

The BIRŠTONAS SUMMER OF MUSIC festival presents the young pianist Povilas Ušinskis, whose recital In Čiurlionis’s Footsteps reflects his sustained engagement with the music of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis and his commitment to introducing it to audiences in Lithuania and abroad.

The title refers not only to the music being performed, but also to the pianist’s own journey – from his first encounters with Čiurlionis’s works to an ever-deeper understanding of their world, and from student performances to international competitions and concert stages.

In Povilas Ušinskis’s programme, the music of Čiurlionis will be heard alongside the great European Romantic tradition. Echoes of Lithuanian folk melodies, intimations of nature, memories and inward contemplation will meet Romantic ardour, drama, reflections on solitude and virtuoso pianistic expression.

This is music that invites unhurried listening. Silence matters as much as sound, and what remains unspoken is as important as moments of powerful emotional release. The intimate setting of Birštonas Kurhaus is especially suited to such a recital, allowing listeners to hear the subtlest shades of the piano and follow the musical narrative created by the young performer.

Povilas Ušinskis is an active participant in the concert life of Šiauliai and has performed on several occasions with the Šiauliai City Symphony Orchestra Camerata Solaris and the Šiauliai City Wind Orchestra. Through his concerts, he represents his native city and promotes the music of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, which he is invited to perform at festivals in Lithuania and abroad.

In 2025, Ušinskis won the 14th Riga International Competition for Young Pianists and was awarded a scholarship to attend the tenth Feuerwerk Einbeck Piano Academy and its masterclasses. The academy is led by its artistic director, pianist Gintaras Januševičius. Ušinskis has also received more than ten awards at competitions in Lithuania.

In 2024, he received the Šiauliai UNESCO Club Prize for his artistic achievements and contribution to the international profile of Šiauliai. He was also awarded the 2024 Šiauliai Young Artist Scholarship and was nominated for the Order of St Casimir’s Guardian Angel Award in 2023. In 2026, he graduated from the Šiauliai Saulius Sondeckis Gymnasium of Arts, where he studied piano with Raimonda Sližienė.

In Čiurlionis’s Footsteps is the young pianist’s invitation to journey to a place where Lithuanian musical memory meets European Romanticism and familiar sounds can reveal themselves anew.

Performer:
Povilas Ušinskis, piano
Programme: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Johannes Brahms, Franz Liszt

8 August, Saturday, 7 p.m.
Birštonas Kurhaus, 2 B. Sruogos Street
Tickets: €10; seniors: €5

***

BEATRIČĖ BABICKAITĖ
Wolfgang Amadeus Mozart – Despinos arija „Vyrais, kareiviais tikėti?“ („In uomini, in soldati“) iš operos „Visos jos tokios“ („Così fan tutte“)
Giedrius Kuprevičius – Veronikos romansas „Ant ežero kranto sėdėjom“ iš miuziklo „Veronika“

MIJA ALACHVERDIJEVAITĖ
Antonio Caldara – „Mano širdies siela“ („Alma del core“)
Pietro Bencini – „Taip ilgai dūsausiu“ („Tanto sospirerò“)

PROGRAMA

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911)
Išdailintos lietuvių liaudies dainos:
„Bėkit, bareliai“, VL 279
„Ar vėjai pūtė“, VL 274
„Oi giria, giria“, VL 276
„Oi lekia, lekia“, VL 273

Keturios pjesės:
„Rudenėlis“, VL 294
Preliudas d-moll, VL 297
„Prisiminimas“, VL 299
Ekspromtas d-moll, VL 298

Johannes Brahms (1833–1897)
Skerco es-moll, op. 4

Ferenc Liszt (1811–1886)
Iš ciklo „Didieji Paganini etiudai“, S. 141:
II. Andante Es-dur

Iš ciklo „Klajonių metai. Pirmieji metai: Šveicarija“, S. 160:
VI. „Obermano slėnis“

***

„Bėkit, bareliai“, VL 279

Čia turime gražiausią konkretų biografinį faktą. Čiurlionis šią liaudies dainą pats užrašė Lipliūnų kaime netoli Druskininkų. Čiurlionio muziejaus medžiagoje nurodoma, kad lankydamasis Lipliūnuose jis ne tik žavėjosi gamta, bet ir užrašinėjo ten girdėtas liaudies dainas; viena jų buvo būtent „Bėkit, bareliai“. Čiurlionio muziejus

Tai labai svarbu. Čia liaudies melodija nėra kompozitoriui iš rinkinio paimta „tema“. Jis ją išgirdo gyvoje aplinkoje. Galima beveik atsekti kelią: girdėta daina → užrašyta melodija → kompozitoriaus kūrinys → koncertų salė.

Dar įdomiau: 1909 m. Čiurlionis sukūrė tušu pieštą vinjetę natoms „Bėkit bareliai“. Vadinasi, ta pati daina jo sąmonėje egzistavo ir garsiniu, ir vaizdiniu pavidalu. Čiurlionio muziejaus vinjetės

Šitą faktą aš tikrai pasižymėčiau būsimai refleksijai. Ypač mūsų „Birštono dienoraščiams“.

„Ar vėjai pūtė“, VL 274

O čia atsiranda labai įdomi detalė: Lietuvos muzikos informacijos centras kūrinį VL 274 kataloguoja kaip variacijas „Vienam kiemely“ („Ar vėjai pūtė“), sukurtas 1906 metais, fortepijonui. LMIC

Taigi jau pats žanras keičia mūsų klausymąsi. Čiurlionis ne vien apgaubia liaudies melodiją harmonija – jis ima ją kaip medžiagą kompoziciniam mąstymui.

Čia galima klausytis labai konkrečiai: kiek pati melodija lieka atpažįstama ir kiek kinta jos aplinka? Kas svarbiau – daina ar tai, kas pradeda vykti aplink ją?

„Oi giria, giria“, VL 276

Ir čia dar įdomiau. Kūrinys datuojamas 1906 metais, o egzistuoja ir chorinis šios liaudies dainos pavidalas. Fortepijoninis VL 276 siejamas su keliomis tos pačios melodijos išdailomis / variaciniais pavidalais. Čiurlionio muzikos katalogas, kūrinio šaltinis

Ir vėl – 1909 metais atsiranda Čiurlionio grafinė vinjetė „Oi giria, giria, girele žalioji“. Taigi turime tą patį nepaprastai įdomų reiškinį kaip ir su „Bėkit, bareliai“: liaudies daina pereina per kelias Čiurlionio kūrybinio pasaulio teritorijas – balsą, fortepijoną, vaizdą.

Man atrodo, čia jau pradeda rodytis labai čiurlioniška tema: ne „muzika ir dailė“, kaip įprastai banaliai sakome, o vienos minties gebėjimas keisti savo pavidalą.

„Oi lekia, lekia“, VL 273

Šis kūrinys fortepijoninės Čiurlionio kūrybos leidiniuose ir įrašuose pateikiamas kaip kelių išdailų grupė – aptinkamas žymėjimas I–IV. Visos fortepijoninės muzikos įrašas LMIC taip pat patvirtina VL 273 kaip Čiurlionio fortepijoninio palikimo dalį kartu su kitomis liaudies melodijų išdailomis. LMIC

Čia dar norėčiau būti atsargi su geneze: patikimo šaltinio, kuris pasakytų, kur ir iš ko Čiurlionis būtent šią melodiją užrašė, kol kas nerandu. Todėl tokios istorijos nekurčiau.

Bet jau turime vieną labai gerą bendrą atradimą.

Šio vakaro pradžioje Povilas iš tikrųjų skambins ne keturias „gražiai harmonizuotas lietuvių liaudies dainas“. Jis parodys keturis atvejus, kaip Čiurlionis elgiasi su liaudies melodija kaip kompozitorius.

Ir čia pianistui kyla labai įdomus uždavinys: išgirsti ne tik tai, ką Čiurlionis prie liaudies dainos pridėjo, bet ir neleisti pradingti tam, kas egzistavo dar iki Čiurlionio.

***

Čia aptikome labai įdomų dalyką, kuris net keičia požiūrį į šį programos ketvertą.

Pirmiausia – visos keturios pjesės yra iš labai artimo Čiurlionio kūrybos tarpsnio, apie 1906-uosius. Tačiau jos nėra autoriaus sumanytas keturių pjesių ciklas. Povilas jas pats sudėjo į koncertinę seką:

„Rudenėlis“, VL 294 → Preliudas d-moll, VL 297 → „Prisiminimas“, VL 299 → Ekspromtas d-moll, VL 298.

Tai jau interpretuotojo dramaturgija.
„Rudenėlis“, VL 294
Čia – netikėtumas.
VL 294 iš tikrųjų priklauso Čiurlionio 1906 m. sukurtam keturių preliudų op. 21 ciklui:

VL 294 – Agitato
VL 295 – Tranquillo
VL 296 – Presto
VL 297 – Appassionato.

Taigi Povilas iš vientiso keturių preliudų ciklo pasiima pirmąjį ir paskutinį, o tarp jų esančius VL 295 ir VL 296 praleidžia. Keturi preliudai, op. 21

Dar įdomiau, kad lietuviškoje atlikimo tradicijoje VL 294 prigijo pavadinimas „Rudenėlis“ – taip jį pateikia ir visas Čiurlionio fortepijoninis palikimas, įrašytas Roko Zubovo. LMIC Tačiau pirminiame keturių preliudų kontekste tai yra tiesiog pirmasis – Agitato.

Vadinasi, su „Rudenėliu“ refleksijoje būčiau atsargi: neverta iš karto pradėti piešti krintančių lapų ????. Muzika pati gali pasakyti ką kita.

Preliudas d-moll, VL 297
O štai čia užsiveria lankas: tai ketvirtasis to paties op. 21 preliudas – Appassionato.

Ir dabar Povilo sprendimas pasidaro labai įdomus. Jis groja pirmą ir paskutinį keturių preliudų ciklo kūrinius, pašalindamas du vidurinius.

Klausantis verta sekti: ar VL 294 ir VL 297 tebebus jaučiami kaip vienas kitą atliepiantys kūriniai? Ar tarp jų pianistas sukurs numanomą, nors fiziškai neskambančią vidurinę grandį?

Man tai daug įdomiau už bendrą pasakojimą apie „Čiurlionio gamtos pasaulį“.

„Prisiminimas“, VL 299
Čia turime vieną iš tų Čiurlionio miniatiūrų, kurios išauga gerokai už savo fizinę apimtį. Roko Zubovo įraše ji trunka kiek daugiau nei tris minutes; Lietuvos nacionalinė filharmonija kūrinį pateikia ir kaip Preliudą „Prisiminimas“, VL 299. LNF

Ir čia jau turime gražią sąsają su tuo, ką vakar rašėme apie Astos programą: vėl atsiranda laikas.

Tik „Prisiminime“ laikas yra ne dabarties laikas. Pats pavadinimas klausymą nukreipia atgal. Prisiminimas niekada neatkuria įvykio tokio, koks jis buvo – žmogus jį vis iš naujo perkuria.

Jeigu Povilas šią pjesę skambins po Appassionato, bus labai įdomu išgirsti, ar „Prisiminimas“ taps emociniu atsitraukimu po prieš tai buvusios įtampos.

Ekspromtas d-moll, VL 298
Ir štai keistas Povilo pasirinkimas: katalogo numerių požiūriu VL 298 eina prieš VL 299, tačiau koncerte jis juos sukeičia vietomis:
VL 299 → VL 298.

Tai mažytė detalė, bet redaktorei ir kompozitorei ji, manau, kaip tik įdomi ????.
Ekspromtas pagal patį žanro pavadinimą suponuoja spontaniškumą – tarytum čia ir dabar gimstančią muzikinę mintį. O Povilas jį stato po „Prisiminimo“.

Taigi gali susidaryti labai graži priešprieša:
prisiminimas – tai, kas atsigręžia atgal;
ekspromtas – tai, kas gimsta dabar.

Ir svarbiausias dalykas, kurį šiandien tikrinčiau klausydamasi koncerto: ar mes išgirsime keturias atskiras Čiurlionio miniatiūras, ar Povilas iš jų iš tiesų sukurs savo mažą ciklą.

Nes jeigu sukurs – tuomet programos lapelyje nekaltai parašyti žodžiai „Keturios pjesės“ įgis visai kitą prasmę.

***

Johannes Brahms – Skerco es-moll, op. 4
Brahmsui – vos aštuoniolika.

Kūrinys parašytas 1851 m. rugpjūtį Hamburge. Tai vienintelis savarankiškas Brahmso skerco fortepijonui ir vienas ankstyviausių jo išlikusių kūrinių. Pirmą kartą viešai pats Brahmsas jį paskambino 1853 m. birželio 8 d. Hanoveryje. 1854 m. kūrinį išleido „Breitkopf & Härtel“. Henle, IMSLP

Bet svarbiausia – ką jaunasis Brahmsas su šiuo kūriniu darė.
Jis tapo savotiška jo muzikine vizitine kortele.

1853-iaisiais, keliaudamas su vengrų smuikininku Eduardu Reményi, Brahmsas vežėsi Skerco partitūrą pas muzikos pasaulio autoritetus. Kūrinį girdėjo Lisztas Veimare. O tų pačių metų rudenį Brahmsas jį kelis kartus skambino Robertui ir Clarai Schumannams.

Ir tik po to atsirado garsusis Roberto Schumanno straipsnis „Neue Bahnen“ („Naujieji keliai“), kuriuo dvidešimtmetis Brahmsas faktiškai buvo paskelbtas vienu didžiųjų ateities muzikos vardų. „Henle“ netgi kelia mintį, kad Skerco galėjo būti vienas kūrinių, paskatinusių Schumanną taip entuziastingai apie jį parašyti. Henle

Štai čia jau atsiranda puiki sąsaja su Povilu: jaunas pianistas šiandien skambina kūrinį, kuriuo kadaise jaunas kompozitorius pats prisistatė muzikos pasauliui.
Man tai labai gražu, ir visai nereikia sentimentalizuoti.

Dar viena intriguojanti istorija – Chopinas.
Skerco turi akivaizdžių sąsajų su Chopino skerco pasauliu, ypač su Skerco b-moll, op. 31. Muzikologijoje šis panašumas svarstomas iki šiol. Tačiau pats Brahmsas tvirtino, kad kurdamas op. 4 Chopino skerco dar nebuvo pažinojęs. Šiuolaikinė muzikologija šį klausimą palieka atvirą. Net akademinėje literatūroje op. 4 vadinamas bene „chopiniškiausiu“ Brahmso kūriniu. Cambridge University Press

O muzikine prasme man svarbiausias kitas dalykas.

Tai nėra lengvas, žaismingas „scherzo“. Pagrindinė nuoroda – Rasch und feurig („greitai ir ugningai“). Didžiulė, maždaug devynių–dešimties minučių forma su dviem trio ir koda. Alfred Music

Čia jau girdimas tas Brahmsas, kuriam mažas motyvas gali tapti didžiulės formos statybine medžiaga.

Ir štai kas man ypač patinka šiandienos programoje: po Čiurlionio miniatiūrų staiga atsiras aštuoniolikmečio Brahmso noras mąstyti didžiule forma.

Todėl klausydamasi Povilo aš sekčiau ne pirmiausia virtuoziką. Man būtų įdomu, ar jis suvaldys tą beveik dešimties minučių įtampos kreivę – ar nuo pirmojo gesto bus aišku, kur visa tai eina.

Čia, prisimenant mūsų vakarykštį Anderssoną, turėsime puikią progą išgirsti kitą jauną pianistą ir patikrinti tą patį esminį dalyką: ar jis girdi ne tik tai, ką groja dabar, bet ir tai, kas bus po kelių puslapių.

***

Čia iš tiesų susitinka du Lisztai – ir Povilo programai tai labai svarbu.

„Didieji Paganini etiudai“, S. 141: Nr. 2 Es-dur
Pirmiausia patikslinčiau programoje: pilna tempo nuoroda yra Andante capriccioso. Ir ji gana tiksliai nusako kūrinio prigimtį.
Šaltinis – Niccolò Paganini Kapričas smuikui Nr. 17 Es-dur. Apple Music Classical
O už šios muzikos slypi viena garsiausių XIX a. virtuozizmo istorijų. Paryžiuje išgirdęs Paganini, Lisztas buvo pribloкštas ne vien jo technikos. Jis suprato, kad Paganini iš esmės išplėtė suvokimą, ką apskritai gali smuikas. Lisztas panoro tą patį padaryti fortepijonui. 1832 m. laiške Pierre'ui Wolffui jis net vardijo savo kasdienę techninę „dietą“ – tercijas, sekstas, oktavas, tremolo, repeticijas, kad fortepijono techniką pakeltų į kitą lygmenį. PTNA

Pirmoji Paganini etiudų versija atsirado 1838 m. – nepaprastai sudėtinga. 1851 m. Lisztas ją iš esmės peržiūrėjo ir sukūrė šiandien dažniausiai skambinamą S. 141 redakciją.

Ir čia paradoksas: brandesnis Lisztas ne „dar labiau apsunkino“, bet kai kur nuėmė techninio pertekliaus. Virtuoziškumas turėjo ne užgožti muziką, o leisti jai veikti.

Antrajame etiude labai svarbios oktavos, greitas judėjimas, registrų kaita, bet man klausantis Povilo rūpėtų ne klausimas „ar sugrojo?“. Įdomiau – ar kaprizingumas išliks lengvas. Nes sunkiai išgaunamas lengvumo įspūdis ir yra viena tikrųjų Liszto virtuozizmo paslapčių.

„Obermano slėnis“, S. 160 Nr. 6

O tada – tarsi kitas žmogus.

„Klajonių metų“ Šveicarijos knygos ištakos siekia 1835–1836 m., kai Lisztas keliavo po Šveicariją su Marie d’Agoult. Vėliau ankstyvąjį „Keliautojo albumą“ jis smarkiai perdirbo; galutiniai „Klajonių metai. Pirmieji metai: Šveicarija“ pasirodė 1855 metais. PTNA

Tačiau „Obermano slėnis“ nėra muzikinis Šveicarijos atvirukas.

Ir, tiesą sakant, Obermano slėnio geografiniame žemėlapyje ieškoti neverta.

Pavadinimas kyla iš Étienne'o Pivert'o de Senancouro 1804 m. epistolinio romano „Obermann“. Jo herojus pasitraukia į Šveicarijos gamtą, tačiau tikrasis romano veiksmas vyksta žmogaus viduje.

Lisztas partitūros pradžioje pateikia Senancouro tekstą, prasidedantį trimis klausimais:
Ko aš noriu? Kas aš esu? Ko prašyti gamtos?

Partitūros šaltinis
Štai čia, man regis, raktas į visą kūrinį.
Gamta ne aprašoma. Ji tampa vieta, kurioje žmogus klausia savęs apie save.

Lisztui to dar neužteko. Galutinėje versijoje jis pridėjo ištrauką iš Byrono „Čaild Haroldo klajonių“ – apie neįmanomybę visą savo sielą, mintis, aistras ir jausmus sutalpinti į vieną žodį. BBC Music Magazine

Ir muzika daro būtent tai, ko negali padaryti tas vienas žodis.

Ypač svarbus kompozicinis principas – temos transformacija. Pradinė, labai paprasta mintis per maždaug ketvirtį valandos keičia pavidalus: tai nėra skirtingų epizodų virtinė, bet tarytum tas pats žmogus, pereinantis skirtingas savo būsenas.

Todėl čia Povilo laukia visai kitas išbandymas negu Paganini etiude.

Paganini–Liszto muzikoje galima klausti: ką gali pianisto rankos?

„Obermano slėnyje“ – ką pianistas turi pasakyti?

Ir žiūrėk, kokia graži visos programos dramaturgija pradeda ryškėti. Ji prasideda nuo Čiurlionio užrašytos liaudies dainos – nuo kolektyvinės, per kartas perduodamos atminties. Pereina į aštuoniolikmečio Brahmso mėginimą prisistatyti pasauliui. Paganini–Liszto etiude atsiranda jauno menininko siekis peržengti instrumento galimybių ribas.

O pabaigoje lieka trys klausimai:

Ko aš noriu?
Kas aš esu?
Ko prašyti gamtos?

Jauno pianisto rečitaliui tai jau beveik neįtikėtinai prasminga pabaiga.