FORTEPIJONO MAGIJA / PIANO MAGIC

Pianistas Paulius Anderssonas į Birštoną sugrįžta jau ne tik kaip tarptautinę scenos patirtį sukaupęs jaunosios kartos atlikėjas, bet ir kaip Tarptautinės Birštono vasaros menų akademijos pedagogas. Koncerte „Fortepijono magija“ drauge su juo pasirodys jo mokinė Elinga Stigaitė.

Koncerto programa leis išgirsti, kaip per kelis šimtmečius keitėsi fortepijoninės muzikos kalba ir paties instrumento galimybės. Johanno Sebastiano Bacho kūrybos architektūra ir dvasinis susikaupimas susitiks su Franzo Liszto virtuozine jos transformacija, Frédérico Chopino muzika prabils subtilia lyrika, o Roberto Schumanno „Kreisleriana“ atvers vaizduotės, vidinių prieštaravimų ir romantinės laisvės kupiną pasaulį.

Elinga Stigaitė skambins Johanno Sebastiano Bacho Partitą Nr. 2 c-moll, BWV 826, ir Frédérico Chopino Noktiurną Des-dur, op. 27 Nr. 2. Paulius Anderssonas atliks Franzo Liszto fortepijonui transkribuotus Johanno Sebastiano Bacho Preliudą ir fugą a-moll bei vieną sudėtingiausių Roberto Schumanno kūrinių – „Kreislerianą“, op. 16.

Paulius Anderssonas koncertuoti pradėjo būdamas penkerių. Vienuolikos metų debiutavo su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, o keturiolikos jau skambino su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Pianistas baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2021 m. įgijo magistro laipsnį Roberto Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje Diuseldorfe, o 2024 m. baigė atlikimo meno studijas Majamio universiteto Frosto muzikos mokykloje.

Paulius Anderssonas yra šešiolikos tarptautinių konkursų laureatas, koncertavęs Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje ir Indonezijoje. 2024 m. jis pelnė Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimą „Auksinis diskas“, 2025 m. – antrąją premiją tarptautiniame pianistų konkurse Lione, o Aachene vykusiame tarptautiniame „MozArte“ konkurse laimėjo pirmąją vietą ir publikos prizą.

Elinga Stigaitė – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivė, Pauliaus Anderssono mokinė. Ji dalyvauja mokyklos ir Lietuvos muzikų sąjungos rengiamuose koncertuose, yra atlikusi Johanno Sebastiano Bacho, Frédérico Chopino ir Claude’o Debussy kūrinių.

Mokytojo ir mokinės pasirodymas viename koncerte atskleidžia pačią Birštono vasaros menų akademijos prasmę: scenoje susitinka jau sukaupta atlikėjo patirtis ir dar tik bręstanti jaunojo muziko interpretacija.

Atlikėjai:
Paulius Anderssonas (fortepijonas)
Dalyvauja Elinga Stigaitė (fortepijonas)
Programoje: Johann Sebastian Bach, Frédéric Chopin, Franz Liszt, Robert Schumann

Rugpjūčio 4 d., antradienį, 19 val.
Birštono kurhauzas, B. Sruogos g. 2
Bilieto kaina – 10 Eur, senjorams – 5 Eur

PIANO MAGIC

Pianist Paulius Anderssonas returns to Birštonas not only as a young-generation performer with extensive international experience, but also as a teacher at the International Birštonas Summer Academy of Arts. He will be joined in the concert “Piano Magic” by his student, the young pianist Elinga Stigaitė.

The programme reveals how the language of keyboard music and the possibilities of the instrument have evolved over several centuries. The architectural clarity and spiritual concentration of Johann Sebastian Bach’s music will meet Franz Liszt’s virtuosic transformation of it; Frédéric Chopin’s music will speak through subtle lyricism, while Robert Schumann’s Kreisleriana will open a world filled with imagination, inner conflict and Romantic freedom.

Elinga Stigaitė will perform Johann Sebastian Bach’s Partita No. 2 in C minor, BWV 826, and Frédéric Chopin’s Nocturne in D-flat major, Op. 27 No. 2. Paulius Anderssonas will present Franz Liszt’s piano transcription of Bach’s Prelude and Fugue in A minor and one of Robert Schumann’s most demanding works, Kreisleriana, Op. 16.

Paulius Anderssonas began performing at the age of five. At eleven, he made his debut with the St Christopher Chamber Orchestra, and by the age of fourteen he had appeared as a soloist with the Lithuanian National Symphony Orchestra. He graduated from the National M. K. Čiurlionis School of Art and studied at the Lithuanian Academy of Music and Theatre. In 2021, he received his Master’s degree from the Robert Schumann Hochschule in Düsseldorf, and in 2024 he completed further performance studies at the Frost School of Music, University of Miami.

A prize-winner at sixteen international competitions, Paulius Anderssonas has performed across Europe, the United States, Japan and Indonesia. In 2024, he received the Lithuanian Musicians’ Union’s Golden Disc award. In 2025, he won Second Prize at an international piano competition in Lyon, followed by First Prize and the Audience Prize at the International “MozArte” Piano Competition in Aachen.

Elinga Stigaitė is a student at the National M. K. Čiurlionis School of Art and studies piano with Paulius Anderssonas. She regularly appears in concerts organised by the school and the Lithuanian Musicians’ Union and has performed works by Johann Sebastian Bach, Frédéric Chopin and Claude Debussy.

The appearance of teacher and student in the same concert reflects the very purpose of the Birštonas Summer Academy of Arts: bringing together the experience of an established performer and the developing artistic voice of a young musician.

Performers:
Paulius Anderssonas, piano
Featuring Elinga Stigaitė, piano
Programme: Johann Sebastian Bach, Frédéric Chopin, Franz Liszt, Robert Schumann

Tuesday, 4 August, 7 p.m.
Birštonas Kurhaus, 2 B. Sruogos Street
Tickets: €10; seniors: €5

Tas pats Bachas – skirtingi žvilgsniai

Šį vakarą Birštono kurhauze skambės du skirtingi atsakymai į tą patį klausimą: ką šiandien pianistui reiškia Johannas Sebastianas Bachas?

Elinga Stigaitė atliks Bacho Partitą Nr. 2 c-moll – muziką, sukurtą klavyrui ir išaugusią iš barokinės šokių siuitos tradicijos. Paulius Anderssonas prie Bacho grįš kitu keliu – per Franzo Liszto fortepijoninę Preliudo ir fugos a-moll transkripciją. Viename koncerte susitiks ne tik mokinė ir pedagogas, bet ir dvi Bacho atlikimo perspektyvos: originali klavyrinė partitūra ir Liszto mėginimas fortepijono priemonėmis atverti vargonams sukurto kūrinio polifoninį mąstymą.

Iš pirmo žvilgsnio programa gali pasirodyti sudaryta pagal muzikos istorijos chronologiją. Tačiau ją jungia visai kas kita – ne epochos, o skirtingi būdai šiandien perskaityti tą pačią muziką.

Partita, prasidedanti ne nuo šokio

Bacho Partita Nr. 2 c-moll, BWV 826, prasideda didelės apimties Sinfonia. Iškilmingą, punktyrinio ritmo prancūziškos uvertiūros pradžią keičia dainingas vidurinis epizodas, o paskui – gyva dvibalsė fuga. Taigi dar prieš prasidedant tradiciniams siuitos šokiams atlikėjui tenka parodyti tris skirtingus mąstymo ir skambesio būdus.

Po Sinfonios eina Alemanda, Kuranta ir Sarabanda, tačiau ciklas baigiamas ne įprasta Žiga. Bachas pasirenka Rondo ir energingą Kapričą. Šis finalas jaunam pianistui kelia ne vien techninę užduotį: reikia išlaikyti viso ciklo kryptį, kad šešios skirtingos dalys netaptų šešiomis tvarkingai viena po kitos atliktomis miniatiūromis.

Elinga Stigaitė šią partitą jau yra įtraukusi į konkursinį repertuarą. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivė mokosi Pauliaus Anderssono klasėje, tačiau scenoje jai teks ne demonstruoti mokytojo darbą, o pačiai atsakyti už pasirinktas proporcijas, tempą, balsų santykius ir viso ciklo dramaturgiją. Todėl jos Bachas šiame koncerte bus svarbus ne kaip jaunos pianistės įžanga prieš pedagogo pasirodymą. Partita iš karto nustatys aukštą vakaro kartelę: gebėti išgirsti kelis savarankiškus balsus ir kartu neprarasti vienos minties.

Noktiurnas, kuris nepasitiki ramybe

Po Bacho Elinga skambins Frédérico Chopino Noktiurną As-dur, op. 32 Nr. 2.

Jo pradžia, regis, žada viską, ko tikimės iš noktiurno: ramią, dainingą melodiją ir lengvai pulsuojantį akompanimentą. Tačiau ši ramybė apgaulinga. Vidurinėje dalyje muzika staiga intensyvėja, sutankėja faktūra ir atsiranda beveik baladiška drama. Sugrįžusi pradinė nuotaika jau nebegali skambėti taip pat, nes klausytojas prisimena įvykusį lūžį. Kūrinio aprašuose pabrėžiama kontempliatyvių išorinių dalių ir dramatiško vidurinio epizodo priešprieša.

Po griežtos Bacho polifonijos Elinga pereis į visai kitokį pasaulį. Chopino Noktiurne op. 32 Nr. 2 svarbiausia tampa ne balsų pynė, o viena mintis, kuri nuolat keičia savo atspalvius. Atlikėjui tenka išlaikyti ilgą muzikinę frazę, tačiau kartu neleisti jai iširti į atskirus gražius epizodus.

Taigi Elingos programoje jau glūdi mažas atlikėjos portretas: Bachas tikrins jos mąstymo tvarką, Chopinas – gebėjimą kalbėti asmeniškiau.

Bachas – iš vargonų fortepijonui

Po mokinės atliekamo Bacho prie to paties kompozitoriaus grįš Paulius Anderssonas. Tačiau jo skambinamas Preliudas ir fuga a-moll, BWV 543, iš pradžių buvo sukurtas vargonams.

Franzas Lisztas šį kūrinį įtraukė į šešių Bacho vargoninių preliudų ir fugų transkripcijų ciklą S. 462, parengtą XIX amžiaus viduryje. Preliudas ir fuga a-moll jame yra pirmasis numeris.

Žodis „transkripcija“ gali klaidinti. Tai nėra paprastas natų perrašymas kitam instrumentui. Vargonininkas turi kelias klaviatūras ir pedalus, todėl savarankiški balsai gali būti fiziškai paskirstyti skirtingiems instrumento lygmenims. Pianistas visa tai turi sutalpinti į dvi rankas ir vieną klaviatūrą. Jam tenka sukurti žemiausio balso atramą, išsaugoti fugos temų skaidrumą, valdyti didėjančią įtampą ir kartu neleisti, kad fortepijonas pavirstų vien garsumo mašina.

Čia susitinka dvi labai stiprios asmenybės. Bachas sukuria konstrukciją, Lisztas ieško, kaip ją padaryti įmanomą ir įtaigią moderniam fortepijonui, o pianistas turi nuspręsti, kiek išryškinti vargoninį kūrinio mastą ir kiek pasitikėti paties fortepijono prigimtimi.

Todėl Elingos ir Pauliaus Bachas nėra to paties kompozitoriaus mąstymas, atskleistas dviejų kartų. Tai du skirtingi santykiai su tradicija. Mokinė pradeda nuo originalios klavyrinės partitūros. Mokytojas gauna Bachą, jau perskaitytą Liszto, ir turi atskirti du istorinius sluoksnius, jų nesupainiodamas.

Aštuonios „Kreislerianos“ būsenos

Po Bacho ir Liszto tvarkos laukia Roberto Schumanno „Kreisleriana“, op. 16.

Tai aštuonios fortepijoninės fantazijos, sukurtos 1838 metais ir įkvėptos E. T. A. Hoffmanno literatūrinio personažo – kapelmeisterio Johanneso Kreislerio, ekscentriško muziko, sunkiai sutariančio su kasdienio pasaulio taisyklėmis. Pats Schumannas kūrinyje įkūnijo ir savo asmenybės prieštaras. Muzika staiga svyruoja tarp susijaudinimo ir lyrinės ramybės, baimės ir pakilimo.

„Kreislerianos“ sudėtingumas slypi ne tik tirštoje faktūroje, šuoliuose ar greituose pasažuose. Didžiausias pavojus – aštuonias pjeses paversti įspūdingų nuotaikų rinkiniu. Schumanno lūžiai turi skambėti netikėtai, bet ne atsitiktinai. Audringi epizodai negali būti vien garsūs, lyriniai – vien gražūs. Tarp jų turi išlikti užslėptas ryšys.

Atlikėjui tenka vienu metu vykdyti prieštaringas užduotis: išlaikyti formą ir tuo pačiu neprarasti improvizacijos įspūdžio; valdyti tempą ir leisti muzikai emocinius protrūkius; atskirti personažus, bet nesuardyti kūrinio vientisumo. Net Lisztui „Kreisleriana“ atrodė sunkiai publikos perprantama, o Clara Wieck prisipažino, kad kai kurios šios muzikos vietos ją tiesiog gąsdino.

Šis kūrinys nėra vien efektinga koncerto kulminacija. Jis tikrina pianisto gebėjimą mąstyti ne atskiromis pjesėmis, o būsenų dramaturgija. Bacho fuga reikalauja parodyti, kaip tema keliauja per skirtingus balsus. „Kreislerianoje“ per visą ciklą keliauja pats žmogus – nuolat kintantis, pats sau prieštaraujantis, kartais neatpažįstantis net pats savęs.

Paulius Anderssonas savo repertuare renkasi didelės apimties ir sudėtingus virtuozinius kūrinius, taip pat rečiau atliekamą muziką. Todėl „Kreisleriana“ jo programoje neatrodo atsitiktinis romantinis šedevras. Ji atitinka atlikėjo polinkį imtis kūrinių, kuriuos neužtenka vien techniškai įveikti, o būtina atskleisti sudėtingą dramaturgiją ir turiningą mintį.

Ne genealogija, o klausymosi patirtis

Pauliaus ryšio su muzikine tradicija nereikia išgalvoti – jis matomas. Jo močiutė Veronika Vitaitė ir mama Aleksandra Žvirblytė yra pianistės ir pedagogės, o trys šeimos kartos drauge koncertavo kaip pianistų „Dinastija“.

Tačiau šįvakar svarbiau ne trijų pianistų fotografija iš šeimyninio albumo. Svarbiau, kas iš tos patirties liko Pauliaus muzikos mąstyme.

Ansamblyje negalima girdėti vien savęs. Reikia suvokti kito žmogaus tempą, frazę, kvėpavimą, numatyti jo sprendimą ir kartais sąmoningai atsitraukti. Pedagogikoje galioja panaši taisyklė. Mokytojas turi girdėti ne savo interpretacijos atkartojimą, o tai, ką kūrinyje pradeda suvokti mokinys.

Todėl Elinga nėra koncerto „jaunoji dalis“, o Paulius – „tikrasis solistas“, pasirodysiantis po jos. Jų programas sieja klausimai, į kuriuos abu turės atsakyti savarankiškai.

Kaip išlaikyti Bacho architektūrą ir neprarasti gyvos kalbos? Kaip Chopino melodijai suteikti laisvę jos neišardant? Kaip vargonų muziką perkelti į fortepijoną, neimituojant vargonų? Kaip „Kreislerianos“ būsenų kraštutinumus sujungti į vieną kūrinį?

Į šiuos klausimus neįmanoma atsakyti pamokoje suformuluotais sakiniais. Atsakymai paaiškės tik skambant muzikai.

Kadaise Paulius buvo jauniausias trijų šeimos kartų ansamblio narys. Dabar scenoje šalia jo – mokinė. Tačiau tradicija tęsis ne tada, jei ji gros taip, kaip groja mokytojas. Ji tęsis, jei Elinga išmoks girdėti, rinktis ir atsakyti už savo pasirinkimą.

O mokytojui teks ne mažiau sudėtinga užduotis – išgirsti, kaip jo perduota patirtis kito žmogaus rankose pradeda skambėti kitaip.