MEILĖS KELIAI / PATHS OF LOVE

Kai dvi muzikės kartu koncertuoja daugelį metų, programoje nebelieka atsitiktinių kūrinių. Kiekvienas jų būna išgyventas scenoje, nugludintas bendro darbo ir tapęs atlikėjų kūrybinės biografijos dalimi.

Dainininkę Astą Krikščiūnaitę ir pianistę Audronę Kisieliūtę sieja ilgametė kūrybinė partnerystė. Drauge jos parengė ne vieną kamerinės muzikos programą, ypatingą dėmesį skirdamos prancūzų muzikai. Tad festivalio BIRŠTONO VASAROS MUZIKA koncertas „Meilės keliai“ sutelks tai, kas per daugelį metų tapo svarbia abiejų atlikėjų repertuaro dalimi.

Vakaro programoje susitiks Franzo Schuberto dainų lyrika ir romantinė gelmė, Ernesto Chaussono rafinuotumas, subtilios Maurice’o Ravelio muzikinės spalvos ir savitas Franciso Poulenco pasaulis, kuriame elegancija dera su švelniu liūdesiu, humoru ir asmeniška melodijos išpažintimi.

Koncerto pavadinimą padiktavo Franciso Poulenco daina-valsas „Meilės keliai“ („Les chemins de l’amour“) – vienas žaviausių kompozitoriaus vokalinių kūrinių. Lengva, skaidri melodija slepia išsiskyrimo nuojautą ir prisiminimą apie meilę, kurios keliai išlieka žmogaus atmintyje.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Asta Krikščiūnaitė 2025-aisiais pažymėjo keturiasdešimt sceninės veiklos metų. Jos repertuare – daugiau kaip 700 įvairių žanrų kūrinių: operos, oratorijos, kantatos, kamerinė vokalinė muzika ir šiuolaikinių kompozitorių opusai. Tačiau ypatingą vietą dainininkės kūryboje visada užėmė kamerinė muzika, leidžianti susitelkti į žodį, frazės kvėpavimą, subtiliausius balso atspalvius ir artimą pokalbį su klausytoju.

Asta Krikščiūnaitė koncertavo su žymiausiais Lietuvos ir užsienio orkestrais, pasirodė Eliziejaus laukų teatre Paryžiuje, Varšuvos ir Eseno filharmonijose, kūrė vaidmenis Estijos nacionalinėje operoje. Ji apdovanota Estijos Baltosios žvaigždės ordinu, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Lenkijos kultūros ministro garbės premija. Šiandien profesorė vadovauja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedrai ir savo scenine patirtimi dalijasi su jaunaisiais dainininkais.

Pianistė Audronė Kisieliūtė – ilgametė Astos Krikščiūnaitės kamerinių programų partnerė. Per daugelį bendro darbo metų susiformavęs muzikinis supratimas leidžia atlikėjoms kartu kvėpuoti, pajusti frazės kryptį ir muzikos nuotaikų kaitą. Jų atliekama kamerinė muzika tampa lygiaverčiu balso ir fortepijono pokalbiu.

Atlikėjos:
Asta Krikščiūnaitė (sopranas)
Audronė Kisieliūtė (fortepijonas)
Programoje: Franz Schubert, Ernest Chausson, Maurice Ravel, Francis Poulenc

Rugpjūčio 5 d., trečiadienį, 19 val.
Birštono kurhauzas, B. Sruogos g. 2
Bilieto kaina – 10 Eur, senjorams – 5 Eur

PATHS OF LOVE

When two musicians have performed together for many years, there are no accidental choices in their programme. Each work has been experienced on stage, refined through collaboration and has become part of the performers’ artistic lives.

Singer Asta Krikščiūnaitė and pianist Audronė Kisieliūtė have enjoyed a long-standing creative partnership. Together, they have prepared numerous chamber music programmes, paying particular attention to French music. Their concert Paths of Love at the BIRŠTONAS SUMMER OF MUSIC festival brings together works that have become an important part of both artists’ repertoire over the years.

The programme combines the lyricism and Romantic depth of Franz Schubert’s songs, the refinement of Ernest Chausson, the subtle musical colours of Maurice Ravel and the distinctive world of Francis Poulenc, in which elegance is intertwined with gentle melancholy, humour and an intimate melodic confession.

The title of the concert was inspired by Francis Poulenc’s song-waltz Les chemins de l’amour – one of the composer’s most enchanting vocal works. Its light, transparent melody conceals a sense of impending separation and the memory of a love whose paths remain engraved in the human mind.

A recipient of the Lithuanian National Prize for Culture and Arts, Asta Krikščiūnaitė celebrated forty years on stage in 2025. Her repertoire encompasses more than 700 works in a wide range of genres, including opera, oratorio, cantata, chamber vocal music and works by contemporary composers. Chamber music, however, has always held a special place in her artistic life, allowing her to focus on the word, the breathing of a phrase, the subtlest shades of the voice and an intimate dialogue with the listener.

Asta Krikščiūnaitė has performed with leading Lithuanian and international orchestras, appeared at the Théâtre des Champs-Élysées in Paris and the philharmonic halls of Warsaw and Essen, and created roles at the Estonian National Opera. Her distinctions include the Estonian Order of the White Star, the Lithuanian National Prize for Culture and Arts and an honorary award from the Polish Minister of Culture. She currently heads the Department of Singing at the Lithuanian Academy of Music and Theatre, where she shares her extensive stage experience with young singers.

Pianist Audronė Kisieliūtė has long been Asta Krikščiūnaitė’s partner in chamber music. The musical understanding developed over many years of collaboration enables the performers to breathe together and intuitively sense the direction of a phrase and the changing moods of the music. In their performances, chamber music becomes a dialogue between two equal partners – voice and piano.

Performers:
Asta Krikščiūnaitė, soprano
Audronė Kisieliūtė, piano
Programme: Franz Schubert, Ernest Chausson, Maurice Ravel, Francis Poulenc

Wednesday, 5 August, 7 p.m.
Birštonas Kurhaus, 2 B. Sruogos Street
Tickets: €10; seniors: €5

***

PROGRAMA

Juozas Gruodis (1884 -1948) - Oi, ant kalno
Schubert (1797-1828) 
Stänchen (,,Serenada“), ž.Ludwig Rellstab, D.95
Guarda, che bianca luna (,,Pažvelk, koks gražus mėnulis“) Jacopo Vittorelli eilės D6 88
Giuseppe Verdi (1813-1901) 
Deh, pietoso, oh addolorata (,,Margaritos rauda“), ž.Johann Wolfgang von Goethe
Gi Stornello (,,Varnėnas“), ž. nežinomo autoriaus
Stefano Donaudy (1879 -1925) Arija - O del mio amato ben (,,O, mano brangusis“)
Ottorino Respighi (1879-1936) Invito alla danza (,,Kvietimas šokiui“), ž. Carlo Zangarini
Georges Bizet (1838-1875)
La Coccinella (,,Boružėlė“), ž.Victor Hugo
Ouvre ton coeur (,,Atverk širdį“), ž.Louis Delâtre
Gabriel Fauré (1845-1924)
Chanson d‘amour (,,Meilės daina“), ž. Armand Silvestre
Apres un rêve (,,Pabudus iš sapno“), ž.Romain Bussine
Francis Poulenc (1899 – 1963)
Violon (,,Smuikas“),ž.Louise de Vilmoren
Montparnasse (,,Monparnasas“), ž.Guillaume Apollinaire
Les chemins de l‘amour (,,Meilės keliai“), ž. Jean Anouilh
A.Kačanauskas – Vai gražu ant kalno ž.K.Binkio

MEILĖS KELIAI arba balso slėpinys
Yra balsų, kurių grožį gali apibūdinti. Sodrus. Šviesus. Aksominis. Šiltas. Sidabrinis. 

Ir yra balsų, kuriuos visi šie žodžiai tik nuskurdina.

Kartais užtenka vienos frazės. Vienos natos. Net pirmojo garso. Dar nespėji suvokti, kas dainuoja, o jau žinai – šio balso nesupainiosi su jokiu kitu. Ne todėl, kad jis būtų gražesnis. Ne todėl, kad tobulesnis.

Tiesiog jame slypi kažkas, ko neįmanoma nei išmokti, nei paaiškinti.

Keista, bet apie šį reiškinį beveik nekalbama. Galima paaiškinti, kaip gimsta garsas. Galima išanalizuoti tembrą, frazę, dinamiką. Tačiau visa tai sustoja ties riba, už kurios prasideda paslaptis. Kodėl vienas balsas tik skamba, o kitas trumpam sustabdo laiką?

O juk dabar kalbu būtent apie tai - sustojusį laiką.

Akimirka - ir pagauni save, kad nebeanalizuoji. Nebesiklausai, kaip dainuojama. Nelieka nei profesinių žinių, nei įpročio vertinti. Visa, ką tiek metų mokeisi girdėti, tyliai pasitraukia į šalį.

Tiesiog nebegali nustoti klausytis.

Tai tie balsai, kurių neįmanoma vertinti vien profesiniais kriterijais. Jie tarytum apeina mūsų patirtį ir pasiekia kažkokią kitą, sunkiai nusakomą klausymosi erdvę.

Astos Krikščiūnaitės balsas yra vienas iš jų.

Atrodo, kad kiekviena nata jame gyvena savo gyvenimą. Vos spėji išgirsti vieną atspalvį, jį jau pakeičia kitas. Ir vis dėlto nė akimirkai neabejoji – tai tas pats balsas. Atpažįstamas. Artimas. Toks, kuris neleidžia likti vien tik stebėtoju.

Yra didžiųjų dainininkų, kurių meistriškumu žaviesi. Yra balsų, kurie pribloškia savo jėga, laisve, minties mastu. Tačiau egzistuoja ir kita dovana. 

Kai balsas nebepriverčia tavęs galvoti. Jis priverčia jausti.

Kai jis nustoja būti objektu, kurį vertini, ir tampa erdve, kurioje pats atsiduri.

Tą akimirką nebegalvoji nei apie muziką, nei apie dainininką.

Lieka tik tai, ką jauti.

Ir galbūt todėl po tokių vakarų atmintyje išlieka ne muzikologiniai terminai, ne kūrinių pavadinimai ir net ne pavardės.

Lieka vienas, labai paprastas sakinys. Stoja nuo balso grožio širdies plakimas, kvėpavimas, laikas...

I dalis. Romantizmo gimimas
Juozas Gruodis – lietuvių liaudies dainas: atverianmvakarą. Paprastumas, gamta, liaudies dainos intonacija.
Schubertas – žmogus pirmą kartą prabyla apie savo jausmus. Intymumas, lyrika.

II dalis. Itališkoji meilė
Verdi. Meilė jau tampa drama.
Donaudy Bel canto pasaulis. Ne opera, o kamerinis jausmų grožis.
Respighi Meilė tampa šokiu.

III dalis. Prancūziškos spalvos
Bizet  - Elegancija, žaismingumas.
Fauré - Vidinė poezija.
Poulenc - Išmintinga šypsena.

Lietuva → Austrija → Italija → Prancūzija.

PROGRAMA išplėtota
Juozas Gruodis
Vakaro pradžia – lietuvių liaudies daina.

„Ulijonos“ istorija talpina visą operą. Mergina myli, tačiau brolis neleidžia jai tekėti. Mylimasis pasiūlo siaubingą išeitį – nunuodyti brolį. Kai tai įvyksta, jis pats nusigręžia nuo Ulijonos: „Nutrotyjai savo brolį – nutrotysi ir mane jauną.“Vos keli posmai. O juose – meilė, kaltė, išdavystė ir bausmė.

Juozas Gruodis šios istorijos neplėtoja. Jis pasitiki liaudies melodijos jėga. Ir tada supranti, kad kartais penkių minučių liaudies daina gali talpinti netgi daugiau dramos negu apimtinga opera.

Franzas Schubertas
Jeigu „Ulijonoje“ svarbiausi įvykiai, tai Schubertui svarbiausia vidinis žmogaus pasaulis.

Franzas Schubertas – „Serenada“. Ne kiekviena serenada kviečia po mylimosios langu. Schuberto serenadoje svarbiausia ne pats prisipažinimas, o jo laukimas. Atrodo, muzika nedrįsta įžengti į kitą žmogaus pasaulį – ji tik tyliai beldžiasi. Klausantis šio kūrinio pagauni save laukiant ne didžiosios kulminacijos, o tos vienintelės frazės, kuri staiga priverčia patikėti kiekvienu ištartu žodžiu. Gal todėl ši muzika ir šiandien skamba taip artimai – ji kalba ne apie meilės triumfą, o apie jos trapumą. „Serenadoje“ meilė dar nedrįsta prabilti garsiai. Ji sustoja ties riba, už kurios prasideda laukimas. Atrodo, visa muzika sukurta tam, kad būtų ištarta viena vienintelė frazė.

„Guarda, che bianca luna“ - Pažvelk, koks baltas mėnulis... mėnesiena tampa nebylia meilės liudininke. Čia nėra didelių prisipažinimų. Tik trapus jausmas, kurį lengva sužeisti ir kurio neįmanoma pamiršti. 
Schubertas vienas pirmųjų suprato, kad didžiausia drama gali vykti žmogaus širdyje. Ir tam visiškai nereikia didelės scenos.

Giuseppe Verdi Po Schuberto susikaupimo ateina itališka aistra. Verdi kamerinėse dainose įdomus tuo, kad jose jau girdime būsimo operos kūrėjo kvėpavimą. Jausmai čia nebesislepia – jie ieško balso. Tačiau dar nėra scenos, orkestro, veikėjų. Visa drama telpa viename žmoguje. Ir gal todėl ji kartais paveikesnė už didžiąją operą.

Verdi kamerinėse dainose jau junti žmogų, kuris netrukus sukurs didžiąsias operas. Tačiau čia viskas dar labai arti. Drama telpa balse.

„Margaritos raudoje“ meilė tampa skausmu, kurio nebeįmanoma nuslėpti.

O „Stornello“- Varnėnas tarsi primena, kad italai moka ir kitaip. Jie net liūdesiui suteikia šypseną. Net skaudžiausiuose jausmuose palieka vietos gyvenimo džiaugsmui.

Stefano Donaudy. Po itališkų aistrų Fauré muzika atrodo lyg gilus įkvėpimas. Čia meilė nebešaukia. Ji prisimenama. Atrodo, kad kiekvienas garsas gimsta iš tylos ir į ją sugrįžta. Tokios muzikos neįmanoma skubėti klausyti. Ji pati sulėtina laiką.

Stefano Donaudy yra labai įdomi figūra, nors plačiajai publikai mažiau pažįstamas negu Verdi ar Puccini. Svarbi ne jo biografija, o kodėl jis iki šiol dainuojamas.

Stefano Donaudy (1879–1925) priklauso tai italų kompozitorių kartai, kuri gyveno jau po didžiųjų operos meistrų. Tačiau jis pasirinko kitą kelią – ne scenos dramą, o kamerinę dainą. Jo kūryboje atgimė senoji itališkojo bel canto tradicija, kurioje svarbiausia ne išorinis efektas, o graži, natūraliai tekanti melodija. Todėl Donaudy dainos iki šiol yra neatsiejama dainininkų repertuaro dalis visame pasaulyje.

Donaudy muzika primena, kad meilė nebūtinai kalba garsiai. Kartais ji telpa vienoje ilgoje melodijoje. Tokia yra ir garsioji „O del mio amato ben“ – ne dramatinė scena, o tylus ilgesys žmogaus, kuris myli ir laukia.

Donaudy buvo sicilietis. Jis kartu su broliu Alberto rinko ir publikavo senąsias XVII–XVIII a. italų arijas (36 Arie di Stile Antico). Dėl to jo paties kūryboje juntamas savotiškas dialogas su senąja italų vokaline tradicija – melodijos atrodo lyg seniai pažįstamos, nors iš tikrųjų sukurtos XX amžiaus pradžioje.

Klausantis Donaudy kartais atrodo, kad muzika neturi amžiaus. Ji parašyta XX amžiuje, tačiau skamba taip, lyg būtų gyvavusi visada. Donaudy muzikoje laikas tarsi sulėtėja.

„O del mio amato ben“ Brangusis, atverk man širdį. nepasakoja istorijos. Ji sustabdo vieną akimirką, kai ilgesys tampa gražesnis už bet kokius žodžius. Tai sena itališkojo dainavimo tradicija, kurioje svarbiausia ne parodyti jausmą, o leisti jam skambėti.

Ottorino Respighi primena, kad meilė ne visada prasideda nuo prisipažinimo. Kartais ji prasideda nuo kvietimo. Nuo vieno žvilgsnio. Nuo vieno šokio.

„Kvietimas šokiui“ alsuoja lengvumu, tačiau po juo slypi tas pats trapus laukimas – nežinia, ar kitas žmogus atsilieps, išties ranką.

Georges Bizet moka keisti nuotaiką per kelias minutes.
„Boružėlėje“ jis žaidžia, stebi pasaulį su švelniu humoru.

„Atverk širdį“ jau kalba visai kitaip. Čia nebelieka nei žaidimo, nei abejonės. Lieka kvietimas pasitikėti. Kartais didžiausia drąsa yra ne prisipažinti meilę, o paprasčiausiai atverti širdį.

Gabriel Fauré. Po itališkų aistrų ir prancūziško žaismingumo Fauré muzika atrodo lyg vakaro šviesa.
„Meilės dainoje“ nėra nė lašo patoso. Tik skaidrus džiaugsmas būti šalia.
O „Pabudus iš sapno“ – viena gražiausių iliuzijų muzikos istorijoje. Trumpą akimirką atrodo, kad sapnas buvo tikresnis už tikrovę. Ir nubudimas tampa ne išsilaisvinimu, o netektimi.

Francisas Poulencas 
Vakaro pabaigoje nebelieka poreikio ką nors įrodyti. Meilė jau nuėjo ilgą kelią – nuo pirmojo prisipažinimo iki prisiminimo, nuo ilgesio iki šviesios išminties. Gal todėl Poulenco muzika šypsosi. Ne paviršutiniškai, o taip, kaip šypsosi žmogus, supratęs, kad gražiausi gyvenimo dalykai dažniausiai būna trapūs.
Vakaro pabaigoje meilė jau nebeieško didžiųjų žodžių.
Francis Poulencas sugrąžina mus į tikrovę. Tačiau tai jau kitoks žmogus – daugiau išgyvenęs, daugiau supratęs ir todėl nebijantis paprastumo. Poulenco muzikoje visada juntamas savitas prancūziškas žavesys. Ji gali būti elegantiška, žaisminga, net ironiška, tačiau po lengvu paviršiumi slypi labai tikri jausmai. Gal todėl jo dainose šypsena dažnai eina greta liūdesio.

„Smuikas“ – trumpas prisiminimas, kurio nesinori paleisti, noorisi, kad jis niekad nesibaigtų.Tai vos kelių minučių muzikinė miniatiūra pagal Louise de Vilmorin eiles. Smuikas čia tampa ne instrumentu, o žmogaus balso antrininku – kartais dainuojančiu, kartais verkiančiu, kartais besišypsančiu. Poulencas stebina gebėjimu labai nedidelėje formoje sukurti visą emocinį pasaulį. Muzika atrodo lengva, tačiau joje nuolat juntamas trapus ilgesys.

„Monparnasas“ – ne tik Paryžiaus rajonas. Tai pasaulis, kuriame menas ir gyvenimas kadaise buvo neatskiriami.

O „Meilės keliai“ tarsi surenka visą vakaro istoriją į vieną sakinį. Ši daina tapo vienu garsiausių Poulenco kūrinių ir tarsi viso šio vakaro simboliu. Ji pasakoja ne apie vieną meilės istoriją, o apie patį gyvenimą. Apie jausmus, kurie ateina ir praeina, apie prisiminimus, kurie išlieka, apie žmogų, kuris, atsigręžęs atgal, nebesigaili. Muzikoje nėra dramatizmo. Ji alsuoja švelnia nostalgija ir vidine ramybe – tarsi šypsena žmogaus, kuris jau žino, kad meilė keičia mūsų gyvenimą, net jei jos keliai ne visada veda ten, kur tikėjomės.

Gal todėl ši daina taip natūraliai tampa viso vakaro pabaiga. Po pirmųjų prisipažinimų, abejonių, išsiskyrimų, ilgesio ir sapnų meilė lieka tokia, kokia yra iš tikrųjų. Ne visada laiminga. Ne visada lengva. Tačiau visada verta nueito kelio. Gal todėl ši daina ir tampa ne tik programos pabaiga.

Ji tampa viso vakaro prasme.