Onutė Narbutaitė KORNETAS
Libreto autorė Onutė Narbutaitė
Muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas
Dirigentas Julius Geniušas
Režisierius Gintaras Varnas
Scenografė Medilė Šiaulytytė
Kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius
Šviesų dailininkas Levas Kleinas
Vaizdo projekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas
Choreografė Elita Bukovska (Latvija)
Choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas
Spektaklio trukmė 2.30 val.
Premjera 2014 m. vasario 21 d.
Ši opera – laisva improvizacija Rainerio Marios Rilke’s Sakmės apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį tema. XVII amžiaus kronikoje užfiksuotą žinutę apie negrįžusį iš karo su turkais Austrijos imperatoriškojo Heisteršų pulko barono von Pirovano kuopoje kornetu tarnavusį jaunuolį Rilkę iš Langenau vienas didžiausių Europos poetų XIX–XX a. sandūroje pavertė, jo paties žodžiais tariant, poetiniu „skrydžiu vienu įkvėpimu“. Ši operinė improvizacija jau XXI amžiuje tarsi kalba apie tos istorijos universalumą, tarsi sako, kad žmogaus ilgesys – meilės ar transcendencijos, – nepaisant nieko, išlieka tas pats.
Librete pasitelkiami įvairių Rilke’s literatūrinių tekstų ir laiškų fragmentai, taip pat fragmentiškai vartojamas ir Sakmės apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį (į lietuvių kalbą vertė Henrikas Nagys, 1943 m.) tekstas. Savaip perpasakojant korneto Kristupo Rilkės istoriją, pasitelkiamos ir kitų autorių – Homero, Johanno Wolfgango Goethe’s, Charles’io Baudelaire’o, Oscaro Miloszo (Milašiaus), Georgo Traklio, Paulio Celano, Jacques’o Prévert’o ir Oskaro Kokoschkos (pastarajam Rilke’s leidėjas kažkada norėjo pasiūlyti iliustruoti Sakmę...) – tekstų citatos. Taip sukuriamos naujos potekstės ir sąsajos, atsiranda literatūriniam pirmavaizdžiui akompanuojantis asociatyvumas ir dokumentinis aspektas, o karo keliais traukiantis skausmingo ilgesio kamuojamas kornetas Kristupas Rilkė tampa lyg apibendrintu Poeto vaizdiniu, susiejančiu laikus ir kraštus.
Operoje atspindima siužetinė R. M. Rilke’s poemos linija, tačiau ji yra savos vizijos dingstis, atspirties taškas, inspiracija.
Onutė Narbutaitė
Pastatymo koncepcija gimė iš vieno libreto epizodo – kinų tapybos recepto, kurį pateikė XI a. kinų dailininkas Song Di. Nėra jokios realybės imitacijos, nevaizduojami jokie realūs dalykai, visa yra fantazijos žaismas. Scenografijos elementai, veikėjų judesiai, veiksmai greičiau sąlyginiai nei realistiški, juolab kad operoje labai daug vizijų, sapnų, svajonių, dažnai svarbesnių už realybę. Tai ir kuria poetinę atmosferą. Pastatymas sąlygiškas, belaikis, kaip ir poezija.
Gintaras Varnas
Pasirinkite seną apgriuvusią sieną, uždenkite ją balto šilko skiaute. Ir kas rytą ir vakarą žiūrėkite į ją tol, kol galiausiai pro šilką galėsit matyti griuvėsius – jų kauburius, lygumas,vingius, jų plyšius. Ir netrukus išvysite žmones, paukščius, augalus ir medžius ir tarp jų skraidančias ar judančias figūras. Tuomet jau galėsite atiduoti savo teptuką vedžioti fantazijai. Ir rezultatas priklausys nebe nuo žmogaus, o nuo dangaus.
Iš tapybos recepto, kurį XI amžiuje pateikė kinų dailininkas Song Di.
Siužetas
I veiksmas
Kelias
Junkeris Kristupas Rilkė fon Langenau kamuojamas ilgesio traukia su raitelių kuopa karo keliais. Nuo nykios, monotoniškos tikrovės jis slepiasi sapnuose, kuriuose susipina paauglystės kompleksų aidai, meilės troškulys ir mirties nuojauta. Vienatvę praskaidrina užsimezgusi bičiulystė su jaunu prancūzu markizu, bet karas juos išskiria. Atsisveikindamas markizas įteikia kornetui savo sužadėtinės dovanotos rožės lapelį. „Mane saugos svetima moteris“, – liūdnai galvoja fon Langenau. Galiausiai generolas paskiria jį kornetu – vėliavnešiu. „Tai daug“, – nutaria kornetas. Jis „išjoja; vienas. Lyguma. Vakaras. Balno apkaustymai žvilga pro dulkes. Tada pateka mėnuo. Jis mato jo šviesą ant savo rankų. Jis svajoja.“ Jo sapną nutraukia riksmas – jauna nukankinta mergina šaukiasi pagalbos. Kornetas atpažįsta, kad tai nuolat į jo sapnus grįžtanti Sapnų Mergaitė. Kornetą sukrečia mirties artuma. Priešas netoli.
II veiksmas
Bokštas
Kuopa prijoja pilį. Poilsis! „Ne visuomet būti kariu. Vieną kartą plaukus vėlei tedraiko vėjai ir krūtinę nuogą teglamonėja, o tu gali šilkinėse kėdėse sėdėti ir jaustis lyg išsimaudęs vėsiam vandenyj. Ir vėlei pradėt prisiminti, kas yra moteris.“ Puotoje kornetas sutinka grafienę. Jo meilės troškimas išsipildo. „Iš vyno tamsaus ir tūkstančio rožių teka valandos šniokšdamos į sapnuojančią naktį.“ Tolimame bokšto kambaryje „nėra nieko grasinančio: jokio vakar, jokio rytoj“. Tačiau svaigi meilės naktis baigiasi žūtimi. Laimingas kornetas negirdi kilusios panikos, jį šaukiančių balsų ir trimitų. Jį pažadina tik Sapnų Mergaitės balsas. Ištrūkęs iš degančios pilies kornetas patenka į priešų apsuptį. Tačiau „jis mato vėlei tik sodus. Ir šešiolika lenktų kardų, kurie žvilgėdami krenta kirtis po kirčio, atrodo tik pokylis. Trykštančio vandenio strūklės.“