OPEROS LOBYNAI / TREASURES OF OPERA

Festivalį BIRŠTONO VASAROS MUZIKA pradės Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistės Julijos Stupnianek-Kalėdienės ir pianistės Giedrės Muralytės-Eriksonės koncertas „Operos lobynai“.

Programa aprėps kelias operos istorijos epochas – nuo baroko muzikos puošnumo ir vokalinio virtuoziškumo iki romantinės operos jausmų gelmės. Skambės Riccardo Broschi, Antonio Vivaldi, Georgo Friedricho Händelio, Henry Purcello ir Antoníno Dvořáko kūriniai.

PROGRAMA

Įžanga
R. Wagneris Sonata ortepijonui
atl. Ervidas Balčiūnas 

1. Riccardo Broschi – Chi non sente („Kas nejaučia“)
2. Riccardo Broschi – Alčinos arija La bocca vaga („Klajojančios lūpos“) iš operos „Alčinos sala“
3. Georg Friedrich Händel – Rudžjero arija Mi lusinga il dolce affetto („Mane vilioja saldus jausmas“) iš operos „Alcina“
4. Henry Purcell – Siuita G-dur fortepijonui
5. Henry Purcell – Didonės rauda (When I am laid in earth) iš operos „Didonė ir Enėjas“
6. Antonio Vivaldi – Kleopatros arija Squarciami pure il seno („Perplėšk man krūtinę“) iš operos „Tigranas“ 
7. Antonio Vivaldi – Anastazijaus arija Vedrò con mio diletto („Išvysiu savo mylimąjį“) iš operos „Justinas“ 
8. Domenico Scarlatti – Sonata G-dur fortepijonui
9. Christoph Willibald Gluck – Elenos arija O mio dolce ardor („O mano saldus geisme“) iš operos „Paris ir Elena“
10. Antonín Dvořák – Valsas A-dur fortepijonui
11. Antonín Dvořák – Undinės arija (Měsíčku na nebi hlubokém – „Mėnuli, danguje giliame“) iš III veiksmo operos „Undinė“
12. Claude Debussy – Preliudas (Prélude) iš ciklo „Bergamo siuita“ (Suite bergamasque)
13. Georges Bizet – Habanera (L'amour est un oiseau rebelle – „Meilė – neklusnus paukštis“) iš operos „Karmen“

Ypatinga programos dalis – Riccardo Broschi arijos. Jo jaunesnysis brolis Carlo Broschi, į muzikos istoriją įėjęs Farinelli vardu, buvo vienas garsiausių XVIII amžiaus operos kastratų. Dainininkas publiką stebino nepaprastu balso diapazonu, kvėpavimo valdymu, lankstumu ir virtuoziškumu. Kai kurias arijas Riccardo kūrė atsižvelgdamas į išskirtines brolio balso galimybes – ilgas frazes, puošnias koloratūras, drąsius registro šuolius ir staigias emocijų permainas. Koncerte skambėsiantys kūriniai leis prisiliesti ne tik prie šiandien retai atliekamos baroko muzikos, bet ir prie ypatingos dviejų brolių kūrybinės istorijos – kompozitoriaus vaizduotės ir legendinio dainininko balso susitikimo.

Farinelli legendą šiuolaikinei publikai iš naujo atvėrė didžiulio tarptautinio pasisekimo sulaukęs Gérard’o Corbiau 1994 m. filmas „Farinelli“. Kadangi tikrojo kastrato balso atkurti neįmanoma, filmo kūrėjai pasitelkė du iškilius solistus – lenkų koloratūrinį sopraną Ewą Małas-Godlewską ir amerikiečių kontratenorą Dereką Lee Raginą. Jų balsai buvo įrašyti atskirai, kai kurios frazės sumontuotos net nata po natos, o vėliau skaitmeniniu būdu sujungtos. Taip mėginta priartėti prie amžininkų aprašyto Farinelli skambesio – vyriškos balso jėgos, soprano registro aukščio, nepaprasto lankstumo ir beveik nežemiško tembro. Šis garsinis eksperimentas kino žiūrovams atvėrė baroko operos pasaulį ir priminė Riccardo Broschi muziką.

Julija Stupnianek-Kalėdienė – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, tarptautinių konkursų laureatė. LNOBT scenoje ji debiutavo Violetos vaidmeniu Giuseppe Verdi operoje „Traviata“. Vėliau sukūrė Donos Anos vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Don Žuanas“, Liu – Giacomo Puccini „Turandot“, Džuljetą – Charles’io Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“, Ameliją – Giuseppe Verdi „Kaukių baliuje“, Adiną – Gaetano Donizetti „Meilės eliksyre“, Tatjaną – Piotro Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“, Mimi – Giacomo Puccini „Bohemoje“ ir daugelį kitų vaidmenų.

Svarbią dainininkės repertuaro dalį sudaro italų baroko arijos, operų muzika, vokiečių Lied žanro kūriniai, rusų romansai, prancūzų ir lietuvių kompozitorių muzika. Ji koncertavo daugelyje Europos šalių, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose, vedė baroko muzikos meistriškumo kursus Italijoje, taip pat meistriškumo kursus Graikijoje ir Kazachijoje. Tarptautiniame konkurse „Romanzata in San Marino“ Julija Stupnianek-Kalėdienė pelnė „Romanso karalienės“ titulą.

Pianistė dr. Giedrė Muralytė-Eriksonė – tarptautinių konkursų laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros vyriausioji koncertmeisterė. Studijas LMTA ji baigė profesorės Halinos Radvilaitės klasėje, vėliau meno aspirantūroje tobulinosi pas profesorių Petrą Geniušą ir docentę V. Dabkutę. 2020 m. pianistė įgijo meno daktaro laipsnį.

Giedrė Muralytė-Eriksonė koncertuoja kaip solistė, koncertmeisterė ir kamerinių ansamblių narė Lietuvoje bei užsienyje. Jos kūrybinėje ir mokslinėje veikloje daug dėmesio skiriama britų vokalinei muzikai, vokiečių romantikų kūriniams ir šiuolaikinei Skandinavijos muzikai. Pianistė rengė rečitalius Vilniaus rotušėje, Lietuvos nacionalinėje ir Kauno valstybinėje filharmonijose, Karališkajame Omano operos teatre, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose. 2021 m. ji išleido kompaktinę plokštelę „Bangos“.

Atlikėjai:
Julija Stupnianek-Kalėdienė (sopranas)
Giedrė Muralytė-Eriksonė (fortepijonas)

Programoje: Riccardo Broschi, Antonio Vivaldi, Georg Friedrich Händel, Henry Purcell, Antonín Dvořák

Rugpjūčio 3 d., pirmadienį, 19 val.
Birštono kurhauzas, B. Sruogos g. 2
Bilieto kaina – 10 Eur, senjorams – 5 Eur

***

 

TREASURES OF OPERA

The BIRŠTONAS SUMMER MUSIC festival will open with the concert “Treasures of Opera”, featuring Lithuanian National Opera and Ballet Theatre soloist Julija Stupnianek-Kalėdienė and pianist Giedrė Muralytė-Eriksonė.

The programme spans several periods in the history of opera, from the splendour and vocal virtuosity of Baroque music to the emotional depth of Romantic opera. It will feature works by Riccardo Broschi, Antonio Vivaldi, George Frideric Handel, Henry Purcell and Antonín Dvořák.

A particularly distinctive part of the programme is devoted to arias by Riccardo Broschi. His younger brother Carlo Broschi, who entered music history under the name Farinelli, was one of the most celebrated operatic castrati of the eighteenth century. He astonished audiences with his extraordinary vocal range, breath control, agility and virtuosity. Riccardo composed some of his arias with his brother’s exceptional vocal abilities in mind – his long phrases, elaborate coloratura, daring leaps between registers and sudden emotional shifts. The works performed in this concert will offer a rare encounter not only with Baroque music seldom heard today, but also with the remarkable creative relationship between the two brothers – the meeting of a composer’s imagination and a legendary singer’s voice.

The legend of Farinelli was rediscovered by contemporary audiences through Gérard Corbiau’s internationally acclaimed 1994 film Farinelli. Since the authentic voice of a castrato cannot be recreated, the filmmakers engaged two distinguished soloists: Polish coloratura soprano Ewa Małas-Godlewska and American countertenor Derek Lee Ragin. Their voices were recorded separately, with some passages assembled note by note, and then digitally combined. The aim was to approximate the sound described by Farinelli’s contemporaries – combining male vocal power, the high register of a soprano, exceptional agility and an almost otherworldly timbre. This remarkable sound experiment opened the world of Baroque opera to cinema audiences and brought renewed attention to the music of Riccardo Broschi.

Julija Stupnianek-Kalėdienė is a soloist with the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, an associate professor at the Lithuanian Academy of Music and Theatre, and a prize-winner of international competitions. She made her debut at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre as Violetta in Giuseppe Verdi’s La traviata. Her subsequent roles have included Donna Anna in Wolfgang Amadeus Mozart’s Don Giovanni, Liù in Giacomo Puccini’s Turandot, Juliette in Charles Gounod’s Roméo et Juliette, Amelia in Verdi’s Un ballo in maschera, Adina in Gaetano Donizetti’s L’elisir d’amore, Tatyana in Pyotr Tchaikovsky’s Eugene Onegin, Mimì in Puccini’s La bohème, and many others.

Italian Baroque arias, opera, German Lied, Russian romances, and works by French and Lithuanian composers form an important part of the singer’s repertoire. She has performed in numerous European countries, appeared at international festivals and given Baroque music masterclasses in Italy, as well as masterclasses in Greece and Kazakhstan. At the international “Romanzata in San Marino” competition, Julija Stupnianek-Kalėdienė received the title “Queen of Romance”.

Pianist Dr Giedrė Muralytė-Eriksonė is a prize-winner of international competitions and senior accompanist at the Department of Singing of the Lithuanian Academy of Music and Theatre. She completed her studies at the Academy in the class of Professor Halina Radvilaitė and later continued her postgraduate artistic training with Professor Petras Geniušas and Associate Professor V. Dabkutė. In 2020, she was awarded a Doctorate in Arts.

Giedrė Muralytė-Eriksonė performs as a soloist, accompanist and chamber musician in Lithuania and abroad. Her artistic and scholarly work focuses particularly on British vocal music, German Romantic repertoire and contemporary Scandinavian music. She has given recitals at Vilnius Town Hall, the Lithuanian National Philharmonic, the Kaunas State Philharmonic and the Royal Opera House Muscat, and has appeared at international festivals. In 2021, she released the album Waves.

Performers:
Julija Stupnianek-Kalėdienė, soprano
Giedrė Muralytė-Eriksonė, piano

Programme: Riccardo Broschi, Antonio Vivaldi, George Frideric Handel, Henry Purcell, Antonín Dvořák

Monday, 3 August, 7 p.m.
Birštonas Kurhaus, 2 B. Sruogos Street
Tickets: €10; seniors: €5

***

Kodėl programa pavadinta „Operos lobynai“?

Šio vakaro programa – tai ne populiariausių operos arijų koncertas. Tai kelionė po Europos operos istoriją, kviečianti atrasti tikruosius jos lobius.

Pradedame XVIII amžiaus Italijoje, kai operos scenose karaliavo kastratų menas. Riccardo Broschi, Georgas Friedrichas Händelis ir Antonio Vivaldis atveria baroko operos pasaulį – nepaprasto vokalinio meistriškumo, rafinuotos muzikos ir stiprių žmogaus jausmų pasaulį. Dalis šių kūrinių Lietuvos koncertų salėse skamba itin retai.

Toliau keliaujame į Angliją, kur Henry Purcellis sukuria vieną graudžiausių operos istorijos puslapių – Didonės raudą, tapusią universaliu žmogaus skausmo ir orumo simboliu.

Christophas Willibaldas Gluckas atveria naują operos epochą. Jis atsisako tuščio vokalinio blizgesio ir muziką paverčia tikru draminiu pasakojimu. Ši kryptis veda į romantizmo viršūnes.

Antonínas Dvořákas dovanoja vieną gražiausių pasaulio operos melodijų – Undinės ariją, o Georges'as Bizet programą vainikuoja Habanera – kūriniu, kuris seniai peržengė operos teatro ribas ir tapo visos pasaulinės kultūros dalimi.

Tarp šių vokalinių šedevrų skamba ir fortepijono muzika – Purcellio, Scarlatti, Dvořáko bei Debussy kūriniai. Jie nėra atsitiktiniai intarpai. Kiekvienas jų padeda pajusti savo epochos muzikinę kalbą, jos skonį, stilių ir estetiką, tarsi atverdamas duris į operos pasaulį.

Todėl šios programos pavadinimas „Operos lobynai“ kalba ne apie garsiausius kūrinius. Jis primena, kad tikrasis operos lobynas slypi ne vien populiariose melodijose, bet ir mažiau pažįstamuose šedevruose, kurie leidžia išgirsti, kaip per tris šimtmečius keitėsi Europos opera – nuo baroko didybės iki romantizmo ir moderniosios muzikos pradžios.

Lobis nėra tai, ką visi žino. Lobis yra tai, ką reikia atrasti. Būtent tokia ir yra ši programa – ji dovanoja ne tik Habanerą ar Undinės ariją, bet ir Broschi, Vivaldžio operų puslapius, kurių daugelis klausytojų greičiausiai niekada nėra girdėję. Tai ir suteikia pavadinimui „Operos lobynai“ tikrąją prasmę.

RICHARD WAGNER (1813–1883)
Sonata fortepijonui B-dur, WWV 26 (1831)

Richardas Wagneris pasaulio muzikos istorijoje pirmiausia siejamas su opera. Jis pakeitė muzikinio teatro sampratą, sukūrė vientisos muzikinės dramos idėją, atsisakė tradicinio numerinio operos skirstymo, išplėtojo leitmotyvų sistemą ir padarė didžiulę įtaką visai XIX–XX amžiaus muzikai.

Tačiau Sonata fortepijonui B-dur sukurta tuomet, kai kompozitoriui buvo vos aštuoniolika metų. Tai ankstyvasis Wagneris – dar ieškantis savo kūrybinio kelio ir besižavintis Vienos klasikais bei ankstyvaisiais romantikais.

Sonatoje ryški Beethoveno įtaka, tačiau jau juntami būsimojo Wagnerio bruožai – platūs melodiniai mostai, sodri harmonija, dramatinė įtampa ir polinkis mąstyti didelėmis muzikinėmis formomis.

Nors fortepijonas čia vienintelis instrumentas, muzika dažnai primena orkestrinį mąstymą. Tai tarsi būsimojo operos kompozitoriaus eskizas.

Fortepijoninė muzika Wagnerio palikime užima labai nedidelę vietą. Vėliau jis beveik visiškai atsisakė šio žanro ir visą kūrybinę energiją skyrė operai.

Todėl Sonata B-dur šiandien atliekama retai ir dažniausiai domina kaip galimybė pažvelgti į būsimojo genijaus kūrybinę pradžią.

Šią sonatą Wagneris sukūrė dar prieš parašydamas pirmąją operą. Iki „Skrajojančio olando“ buvo likęs beveik dešimtmetis, iki „Tristano ir Izoldos“ – daugiau kaip dvidešimt penkeri metai, o iki „Parsifalio“ – daugiau kaip pusšimtis.

Todėl klausydamiesi šio kūrinio girdime ne brandųjį Wagnerį, o jaunuolį, kuriame tik pradeda ryškėti būsimo revoliucionieriaus muzikinė vaizduotė.

RICCARDO BROSCHI (1698–1756)
Chi non sente („Kas nejaučia“)

Riccardo Broschi šiandien dažniausiai minimas kaip garsiausio XVIII amžiaus kastrato Farinelli (Carlo Broschi) vyresnysis brolis. Tačiau savo laikais jis buvo pripažintas operų kompozitorius, kūręs Neapolio mokyklos tradicijoje. Didelė jo kūrybos dalis buvo skirta būtent Farinelliui, kurio fenomenalus balsas leido kompozitoriui nevaržomai plėtoti virtuozinę vokalinę techniką.

Arija Chi non sente priklauso brandžiajam italų opera seria repertuarui. Joje svarbiausia ne išorinis veiksmas, o vieno jausmo išgryninimas. Baroko estetikoje buvo tikima, kad viena arija turi perteikti vieną emocinę būseną, todėl visa muzikinė kalba sutelkta į melodiją, balso grožį ir ornamentiką.

Šiandien Broschi muzika koncertų salėse skamba retai. Todėl kiekvienas jo kūrinio atlikimas – galimybė susipažinti su kompozitoriumi, kuris stovėjo šalia didžiųjų XVIII amžiaus operos meistrų, tačiau ilgainiui liko savo garsiojo brolio šešėlyje.

Rudžjero arija La bocca vaga („Klajojančios lūpos“) iš operos „Alčinos sala“

1728 m. Riccardo Broschi sukūrė operą „Alčinos sala“ (L'isola d'Alcina), paremtą Ludovico Ariosto epine poema „Įniršęs Rolandas“. Šis siužetas XVIII amžiuje buvo vienas populiariausių Europos operos teatruose – jį rinkosi daugelis kompozitorių, tarp jų ir Georgas Friedrichas Händelis.

Pagrindinė herojė Alčina – galinga burtininkė, kuri savo saloje kerais pavergia riterius. Tačiau net ir magijos pasaulyje svarbiausia lieka žmogaus jausmai.

Ariją La bocca vaga dainuoja Rudžjeras – riteris, patekęs į Alčinos kerų pasaulį. Tai meilės kupinas monologas, kuriame susižavėjimas ir jausmų svaigulys persipina su subtilia barokine elegancija.

Ši arija turi ir savitą istoriją. Kai po kelerių metų Händelis kūrė savo operą „Alcina“, jis šį Broschi kūrinį perėmė ir pritaikė garsiajam kastratui Giovanni Carestini. Tai vienas įdomiausių XVIII amžiaus operos praktikos pavyzdžių, kai puikios arijos keliaudavo iš vienos operos į kitą.

GEORG FRIEDRICH HÄNDEL (1685–1759)
Rudžjero arija Mi lusinga il dolce affetto („Mane vilioja saldus jausmas“) iš operos „Alcina“

1735 metais sukurta „Alcina“ laikoma viena gražiausių ir brandžiausių Händelio operų. Nors jos veiksmas vyksta stebuklų ir burtų pasaulyje, tikroji drama vyksta žmogaus viduje – tarp meilės, pareigos, iliuzijos ir tiesos.

Operos pagrindas tas pats Ariosto siužetas, kuriuo anksčiau rėmėsi ir Broschi.

Šią ariją dainuoja Rudžjeras, visiškai pasidavęs Alčinos kerams. Jis tiki atradęs tikrąją meilę ir laimę, tačiau klausytojas jau nujaučia, kad šis pasaulis tėra iliuzija.

Tai viena poetiškiausių Händelio lyrinių arijų, kurioje kompozitorius atsisako išorinio efekto ir visą dėmesį sutelkia į žmogaus vidinę būseną.

Įdomu, kad pirmiausia išgirsime du skirtingų kompozitorių žvilgsnius į tą patį personažą – Rudžjerą. Broschi ir Händelis pasakoja tą pačią istoriją, tačiau kiekvienas sava muzikine kalba. Tai reta proga viename koncerte pajusti, kaip skirtingai baroko meistrai interpretavo tą patį literatūrinį siužetą.

HENRY PURCELL (apie 1659–1695)
Siuita G-dur fortepijonui

Henry Purcellis laikomas didžiausiu Anglijos baroko kompozitoriumi. Nors gyveno vos trisdešimt šešerius metus, jo kūryba padėjo pamatus nacionalinei anglų muzikos tradicijai. Jis kūrė bažnytinę muziką, himnus, kamerinius kūrinius, muziką teatrui ir vienintelę tikrąją savo operą – „Didonė ir Enėjas“.

Purcellio klavišinė muzika gimė tuo metu, kai fortepijono dar nebuvo – ji buvo skirta klavesinui. Tačiau šiandien šie kūriniai sėkmingai atliekami ir fortepijonu, kuris leidžia subtiliau atskleisti melodijos kvėpavimą bei dinamiką.

Baroko siuita – tai kelių kontrastingų šokių ciklas. Nors šokiai kilo iš dvaro kultūros, Purcellio muzikoje jie tampa ne vien pramoga. Elegantiškos melodijos, rafinuota harmonija ir ritmų įvairovė sukuria savitą muzikinį pasakojimą.

Šioje muzikoje dera prancūziškas grakštumas, itališkas melodingumas ir angliškas santūrumas – trys XVII amžiaus Europos muzikos tradicijos.

Purcellio klavišiniai kūriniai atliekami gerokai rečiau nei jo vokalinė muzika. Jie leidžia pažinti kompozitorių ne kaip operos autorių, o kaip subtilų miniatiūrų meistrą, gebantį iš nedidelės formos sukurti visą emocinį pasaulį.

Didonės rauda (When I am laid in earth) iš operos „Didonė ir Enėjas“

1689 metais sukurta „Didonė ir Enėjas“ laikoma pirmąja didžiąja anglų opera. Jos siužetas paremtas Vergilijaus „Eneida“, pasakojančia apie Kartaginos karalienės Didonės ir Trojos didvyrio Enėjo tragišką meilę.

Opera baigiasi scena, kuri daugiau kaip tris šimtus metų laikoma viena įspūdingiausių visoje operos istorijoje.

Palikta Enėjo, Didonė pasirenka mirtį. Paskutinėje savo arijoje ji neprašo keršto ir nekaltina likimo. Ji tik prašo būti prisimenama, bet neapraudama.

Šis nepaprastas santūrumas ir vidinė didybė suteikia muzikai ypatingą emocinę jėgą.

Arijos pagrindą sudaro nuolat pasikartojantis žemyn slenkantis bosas – vadinamasis lamento bosas. XVII amžiaus muzikoje jis tapo skausmo, netekties ir gedulo simboliu.

Virš šios nenutrūkstančios harmoninės linijos kyla viena gražiausių baroko melodijų, kurioje kiekvienas žodis įgauna ypatingą svorį.

Didonės rauda seniai peržengė operos ribas. Ji skamba koncertų salėse, kino filmuose, valstybinių minėjimų ceremonijose ir yra tapusi universaliu žmogaus orumo, susitaikymo ir atsisveikinimo simboliu.

Šio vakaro programoje Purcellio muzika tampa savotišku lūžio tašku. Po itališkojo baroko virtuoziškumo atsiveria visai kitoks pasaulis – santūresnis, gilesnis ir psichologiškai tikslesnis. Būtent nuo Purcellio prasideda kelias į XVIII amžiaus operą, kurioje svarbiausia tampa ne balso puošnumas, o žmogaus vidinis gyvenimas. Tai kryptis, kurią vėliau nuosekliai plėtos Christophas Willibaldas Gluckas.

ANTONIO VIVALDI (1678–1741)
Dvi arijos sudaro labai gražią porą. Abi sukurtos Vivaldžio, tačiau jų emocinis pasaulis visiškai skirtingas – viena kupina dramatiškos vidinės kovos, kita – šviesaus ilgesio. Todėl verta jas pristatyti kaip du skirtingus Vivaldžio operos veidus.

Kleopatros arija Squarciami pure il seno („Perplėšk man krūtinę“) iš operos „Tigranas“

Antonio Vivaldis daugeliui pirmiausia yra „Metų laikų“ autorius. Tačiau XVIII amžiuje jis buvo ne mažiau garsus operos kompozitorius. Venecijoje ir kituose Italijos miestuose buvo pastatyta apie penkiasdešimt jo operų. Ilgą laiką jos buvo primirštos ir tik XX amžiaus pabaigoje sugrįžo į teatrų scenas.

1724 metais sukurta opera „Tigranas“ pasakoja apie Armėnijos karaliaus Tigrano dvarą, kuriame susikerta meilė, valdžios siekis ir politinės intrigos. Kaip ir daugelyje baroko operų, istoriniai faktai čia tampa tik fonu žmogaus jausmų dramai.

Ariją dainuoja karalienė Kleopatra – Tigrano žmona. Tai ne garsioji Egipto valdovė, o operos personažas, kurio vardas sutampa su istorine Kleopatra.

Jos žodžiai – „Perplėšk man krūtinę“ – skamba kaip pasiryžimas priimti kančią, bet neišduoti savo jausmų ir garbės. Tai viena dramatiškiausių visos operos scenų.

Vivaldis meistriškai kuria emocinę įtampą. Plačios melodinės frazės, netikėti harmonijos posūkiai ir orkestro ritminė energija paverčia šią ariją tikru vidinio dramatizmo monologu. Čia virtuoziškumas tarnauja ne išoriniam efektui, o personažo išgyvenimui.

Po Vivaldžio mirties jo operos beveik du šimtmečius nebuvo atliekamos. Tik XX amžiaus pabaigoje, atradus rankraščius ir išaugus susidomėjimui baroko opera, jos vėl sugrįžo į sceną. Šiandien Vivaldis vis dažniau vertinamas ne tik kaip genialus instrumentinės muzikos kūrėjas, bet ir kaip vienas ryškiausių XVIII amžiaus operos meistrų.

Anastazijaus arija Vedrò con mio diletto („Išvysiu savo mylimąjį“) iš operos „Justinas“

Opera „Justinas“ (Il Giustino) sukurta 1724 metais – tais pačiais metais kaip ir „Tigranas“. Ji paremta Bizantijos imperatoriaus Justino gyvenimo legenda, tačiau, kaip įprasta baroko operai, istorija tampa tik pretekstu pasakoti apie meilę, ištikimybę ir likimo išbandymus.

Ši opera šiandien laikoma vienu brandžiausių Vivaldžio sceninių veikalų.

Ariją dainuoja Anastazijus – jaunas princas, išgyvenantis išsiskyrimą su mylimąja. Muzikoje skamba ne neviltis, o viltingas ilgesys. Tai ramus tikėjimas, kad išsiskyrimas kada nors baigsis ir mylimieji vėl susitiks.

Arijos pavadinimas Vedrò con mio diletto reiškia „Išvysiu savo mylimąjį“ arba „Dar pamatysiu savo mylimąjį“. Tai ne dabarties, o laukimo ir vilties muzika.

Tai viena garsiausių Vivaldžio operų arijų. Joje nėra išorinio dramatizmo – visas grožis slypi nepaprastai skaidrioje melodijoje, lėtame muzikos kvėpavime ir subtiliame orkestro pritarime. Ši muzika reikalauja ne tiek vokalinės jėgos, kiek gebėjimo ilgomis frazėmis kurti emocinę įtampą.

Nors opera „Justinas“ statoma retai, ši arija gyvena savarankišką gyvenimą. Ją savo repertuare turi garsiausi pasaulio kontratenorai, mecosopranai ir sopranai. Ji tapo vienu gražiausių baroko muzikos simbolių – melodija, kurią atpažįsta net ir tie, kurie niekada nėra matę pačios operos.

DOMENICO SCARLATTI (1685–1757)
Sonata G-dur fortepijonui

Jeigu Antonio Vivaldis buvo Venecijos, tai Domenico Scarlatti tapo Europos karališkųjų rūmų muzikantu. Gimęs Neapolyje, jis didžiąją gyvenimo dalį praleido Portugalijoje ir Ispanijoje, kur dirbo karališkosios šeimos muzikos mokytoju. Būtent ten gimė didžioji jo klavišinės muzikos dalis.

Scarlatti sukūrė daugiau kaip 550 sonatų, tapusių vienu įspūdingiausių klavišinės muzikos palikimų visoje XVIII amžiaus Europoje. Kiekviena jų – savarankiškas muzikinis pasaulis.

Skirtingai nei klasikinė Haydno ar Mozarto sonata, Scarlatti sonatos dažniausiai yra vienos dalies, nedidelės apimties kūriniai. Tačiau šiose miniatiūrose telpa nepaprasta vaizduotė ir techninis išradingumas.

Sonata G-dur atskleidžia šviesiąją Scarlatti kūrybos pusę – grakščias melodijas, lengvai pulsuojantį ritmą ir skaidrią harmoniją. Muzika atrodo tarsi gimstanti spontaniškai, tačiau už šio lengvumo slypi itin meistriška kompozicinė logika.

Gyvendamas Ispanijoje Scarlatti susižavėjo vietos liaudies muzika. Jo sonatose dažnai girdimi gitaros skambesį primenantys akordai, kastanječių ritmai, šokių intonacijos ir net flamenko dvasia. Visa tai susilieja su itališku melodiniu lengvumu ir sukuria savitą, lengvai atpažįstamą kompozitoriaus stilių.

Nors kūriniai buvo rašomi klavesinui, šiandien jie dažnai atliekami fortepijonu, kuris leidžia subtiliau atskleisti melodijos kantileną ir dinamikos niuansus.

Scarlatti sonatos – tarsi XVIII amžiaus muzikinės miniatiūros. Jose nėra operinio dramatizmo ar simfoninio masto. Jų žavesys slypi elegancijoje, improvizacijos įspūdyje ir nepriekaištingame skonyje.

Neatsitiktinai XX amžiaus pianistai Vladimiras Horowitzas, Arturo Benedetti Michelangeli, Martha Argerich, Murray Perahia ir daugelis kitų šias sonatas laikė ne tik techninio meistriškumo, bet ir meninio subtilumo etalonu. Jos primena, kad didžioji muzika nebūtinai turi būti didelės apimties – kartais visas pasaulis telpa vos keliuose puslapiuose.

CHRISTOPH WILLIBALD GLUCK (1714–1787)
Elenos arija O mio dolce ardor („O mano saldus geisme“) iš operos „Paris ir Elena“

Christophas Willibaldas Gluckas į muzikos istoriją įėjo kaip operos reformatorius. XVIII amžiaus viduryje italų opera buvo tapusi virtuoziškų arijų ir dainininkų meistriškumo demonstravimo arena. Gluckas siekė sugrąžinti operai pirminę paskirtį – tarnauti dramai. Jis atsisakė perteklinių puošmenų, sumažino atotrūkį tarp rečitatyvų ir arijų, o muziką pavertė veikėjų jausmų ir sceninio veiksmo išraiška.

Opera „Paris ir Elena“ (1770) užbaigia vadinamąją Glucko reforminių operų trilogiją, kurią sudaro „Orfėjas ir Euridikė“, „Alkestė“ ir „Paris ir Elena“. Nors ši opera statoma rečiau nei pirmosios dvi, ji laikoma nuoseklia reformos idėjų tąsa.

Ariją „O mio dolce ardor“ dainuoja Elena – moteris, kurios meilė taps Trojos karo priežastimi. Tačiau šioje scenoje ji dar nėra legendinė gražuolė, dėl kurios kariaus valstybės. Ji – įsimylėjusi moteris, atsiverianti savo jausmams.

Arijoje nėra nei konflikto, nei dramatinio lūžio. Tai viena gražiausių operinės lyrikos akimirkų – ramus meilės prisipažinimas, kupinas vidinės šilumos ir švelnumo.

Glucko muzika stebina paprastumu. Melodija teka natūraliai, be barokui būdingų sudėtingų vokalinių puošmenų. Visas dėmesys sutelkiamas į žodžio prasmę, frazės kvėpavimą ir emocijos tikrumą.

Būtent toks buvo Glucko siekis – kad klausytoją jaudintų ne atlikėjo technika, o personažo išgyvenimas.

„O mio dolce ardor“ yra viena gražiausių Glucko sukurtų soprano arijų. Ji dažnai atliekama koncertuose kaip savarankiškas kūrinys ir laikoma vienu ryškiausių klasicizmo operinės lyrikos pavyzdžių.

Ši muzika žymi naują operos raidos etapą. Po baroko meistrų – Broschi, Händelio ir Vivaldžio – Gluckas atveria kitokį pasaulį, kuriame svarbiausia tampa ne balso virtuoziškumas, o žmogaus jausmų tiesa. Būtent ši kryptis vėliau ves į Mozarto operas ir visą XIX amžiaus muzikinį teatrą.

ANTONÍN DVOŘÁK (1841–1904)
Valsas A-dur fortepijonui

Antonínas Dvořákas – vienas ryškiausių čekų nacionalinės muzikos kūrėjų. Jo muzikoje susilieja klasikinė forma, romantiškas lyrizmas ir gimtosios Bohemijos liaudies muzikos dvasia. Nors pasaulyje jis pirmiausia žinomas kaip simfonijų, koncertų ir kamerinės muzikos autorius, fortepijonas lydėjo kompozitorių visą gyvenimą.

Valsai priklauso tai Dvořáko kūrybos daliai, kurioje atsiskleidžia intymesnis, kamerinis jo muzikos pasaulis. Tai ne koncertinės bravūros, o subtilaus muzikinio pasakojimo kūriniai.

Valsas A-dur spinduliuoja elegancija ir šviesa. Jame juntama Vienos šokių tradicija, tačiau kartu išryškėja savitas Dvořáko braižas – daininga melodija, švelni harmonija ir natūralus muzikinės minties tekėjimas.

Tai muzika, kurioje romantinis jausmingumas dera su paprastumu ir nuoširdumu.

Dvořákui būdingas nepaprastas melodinis talentas. Net ir nedidelės apimties fortepijoniniuose kūriniuose melodija tampa pagrindine pasakotoja, o akompanimentas tik subtiliai ją papildo.

Valso ritmas čia nėra vien šokis – jis tampa poetinės nuotaikos pagrindu.

Dvořáko fortepijoniniai kūriniai koncertų salėse skamba gerokai rečiau nei jo simfonijos ar koncertai. Tačiau būtent juose atsiveria itin asmeniška kompozitoriaus kūrybos pusė – be didelių dramų, tačiau kupina lyrikos ir vidinės šilumos.

Undinės arija Měsíčku na nebi hlubokém („Mėnuli, danguje giliame“) iš operos „Undinė“

Opera „Undinė“ (Rusalka), sukurta 1901 metais, yra garsiausias Antoníno Dvořáko sceninis veikalas ir viena dažniausiai pasaulio teatruose statomų čekų operų. Libretas paremtas Europos pasakų ir legendų motyvais apie vandens dvasią, trokštančią tapti žmogumi dėl meilės.

Nors siužetas primena Anderseno „Undinėlę“, tai savarankiškas kūrinys, kuriame susilieja čekų mitologija, romantinė simbolika ir gili žmogaus jausmų drama.

Pirmajame operos veiksme Undinė kreipiasi į mėnulį, prašydama perduoti jos meilę princui. Ji dar nežino, kad už galimybę tapti žmogumi teks sumokėti labai brangią kainą.

Šioje arijoje nėra dramatizmo. Tai svajonės, ilgesio ir tyros meilės kupinas monologas, kuriame mėnulis tampa nebyliu žmogaus jausmų liudininku.

„Mėnulio arija“ laikoma viena gražiausių viso soprano repertuaro arijų. Dvořákas čia sujungia nepaprastai plačią, dainingą melodiją su skaidria orkestro faktūra, kurioje tarsi atsispindi vandens paviršius ir mėnesienos šviesa.

Muzikoje jaučiama čekų liaudies dainų įtaka, tačiau ji subtiliai persipina su vėlyvojo romantizmo harmonija.

Ši arija seniai tapo savarankišku koncertiniu kūriniu. Ją dainavo beveik visos garsiausios XX ir XXI amžiaus sopranės – nuo Renée Fleming ir Gabrielos Beňačkovos iki Asmik Grigorian.

Ji laikoma ne tik čekų operos, bet ir visos pasaulinės operos lyrikos viršūne – muzika, kurioje žmogaus ilgesys įgauna universalią, kiekvienam suprantamą prasmę.

Tokia Dvořáko kūrinių pora koncerte labai logiška: po Glucko klasicistinio skaidrumo atsiveria brandusis romantizmas. Pirmiausia fortepijono valsas sukuria kamerinę, intymią nuotaiką, o po jo skambanti Undinės arija tampa vienu emocinių viso vakaro centrų.

CLAUDE DEBUSSY (1862–1918)
Preliudas (Prélude) iš ciklo „Bergamo siuita“ (Suite bergamasque)

Claude'as Debussy laikomas muzikos impresionizmo pradininku. XIX amžiaus pabaigoje jis pasiūlė visiškai kitokią muzikos sampratą – vietoj dramatinio pasakojimo ir aiškių kulminacijų atsirado spalvos, šviesos žaismas, nuotaikų kaita ir akimirkos įspūdis.

Ciklas „Bergamo siuita“ pradėtas kurti dar jaunystėje, tačiau galutinį pavidalą įgijo tik 1905 metais. Jo pavadinimas siejamas su XVII–XVIII amžiaus bergamaskos šokiu ir Paulio Verlaine'o poezija, kurioje skamba svajinga, nostalgiška senojo teatro ir itališkų kaukių pasaulio atmosfera.

Preliudas – tai tarsi vartai į visą ciklą. Jame nėra siužeto ar konkrečios istorijos. Muzika kuria nuotaiką, kurioje susipina judėjimas, šviesa ir elegantiškas veržlumas.

Jeigu ankstesnių kompozitorių muzikoje svarbiausia buvo žmogaus jausmų drama, Debussy kviečia klausytis pačios garso spalvos.

Preliude dera lengvumas ir virtuoziškumas. Skambanti muzika atrodo spontaniška, tačiau jos faktūra itin subtiliai apgalvota. Harmonija praranda tradicinę trauką į toniką, o garsai tampa savarankiškomis spalvomis.

Tai muzika, kurią reikia ne tiek analizuoti, kiek patirti.

Nors visame pasaulyje garsiausias ciklo kūrinys yra „Mėnesiena“ (Clair de lune), visas „Bergamo siuitos“ ciklas atskleidžia nepaprastą Debussy fortepijoninės kūrybos meistrystę. Preliudas tampa šviesia ir elegantiška įžanga į XX amžiaus muzikos pasaulį.

GEORGES BIZET (1838–1875)
Habanera (L'amour est un oiseau rebelle – „Meilė – neklusnus paukštis“) iš operos „Karmen“

1875 metais Paryžiuje įvykusi „Karmen“ premjera buvo sutikta šaltai. Publiką glumino neįprasta herojė – laisva, nepriklausoma moteris, nepaisanti visuomenės taisyklių. Praėjus vos keliems mėnesiams po premjeros Georges'as Bizet netikėtai mirė, taip ir nesužinojęs, kad jo opera netrukus užkariaus viso pasaulio teatrus.

Šiandien „Karmen“ yra viena dažniausiai statomų operų, o Habanera – bene garsiausia operos arija pasaulyje.

Pirmą kartą pasirodžiusi scenoje Karmen dainuoja apie meilę. Tačiau tai ne romantiškas prisipažinimas. Ji perspėja: meilė nepaklūsta jokiems įstatymams, jos negalima nei prisijaukinti, nei priversti. Ji ateina tada, kai pati nori, ir palieka taip pat netikėtai.

Ši daina tampa visos operos filosofiniu raktu ir pačios Karmen charakterio manifestu.

Arijos pagrindą sudaro habaneros ritmas – XIX amžiuje iš Kubos į Europą atkeliavęs šokis, kurio lėtas, svyruojantis pulsas kuria gundančią ir hipnotizuojančią atmosferą.

Bizet meistriškai sujungė ispanišką koloritą, prancūzišką melodinį rafinuotumą ir teatro dramaturgiją. Rezultatas – muzika, kuri nuo pirmųjų taktų tapo atpažįstama visame pasaulyje.

Habanera jau seniai gyvena savarankišką gyvenimą – ji skamba koncertuose, filmuose, reklamose ir populiariojoje kultūroje. Tačiau tik operos kontekste atsiskleidžia tikroji jos prasmė. Tai ne graži melodija apie meilę, o moters, pasiryžusios gyventi laisvai ir niekam nepaklusti, pareiškimas.

Šia arija baigiasi ir mūsų vakaro muzikinė kelionė – nuo baroko operos ištakų iki XIX amžiaus operos realizmo. Per pusantro šimto metų keitėsi muzikos kalba, stiliai ir estetika, tačiau vienas dalykas išliko nepakitęs – žmogaus balsas, pasakojantis apie meilę.