OPEROS ŽAVESYS

Richardas Wagneris NYBELUNGO ŽIEDAS. ZIGFRIDAS

 

Votanas – tai kūrėjas, kuris sukūrė pasaulį, bet nesugebėjo jame būti.Ši Wagnerio pasaulio figūra sunkiai telpa į įprastą „dievo“ apibrėžimą.

Wotanas nėra nei visagalis, nei viską valdantis – priešingai, jis yra kūrėjas, kurio kūrinys nuo pat pradžių pasmerktas jam nepaklusti. Ir būtent čia atsiveria paradoksas: Votanas kuria pasaulį, kuriame pats nebegali veikti.

Votanas – kūrėjas, įkalintas savo kūrinyje

Votano galia gimsta ne iš spontaniškos kūrybos, bet iš sutarties. Jo ietis – ne tik valdžios simbolis, bet ir įrašytų įsipareigojimų rinkinys. Jis valdo tiek, kiek pats yra saistomas. Tai iš esmės moderni figūra: ne dievas, kuris kuria pasaulį iš nieko, o tas, kuris įsteigia tvarką – ir tampa jos kaliniu.

Jis stato Valhalą, bet negali jos išsaugoti.
Jis pasirašo sandorius, bet nebegali jų paneigti.
Jis trokšta galios, bet praranda laisvę.

Todėl Votano tragedija nėra pralaimėjimas išoriniam priešui – tai vidinis neįmanomumas būti tuo, kuo jis pats save paskelbė.

Bandymas kurti per kitus

Negalėdamas veikti tiesiogiai, Votanas mėgina kurti per tarpininkus. Taip atsiranda jo „vaikai“ – ne šeima biologine prasme, o skirtingos jo paties strategijos.

Zigmundas – tai jo bandymas apeiti įstatymą per meilę.
Zigfridas – jo bandymas sukurti laisvą herojų, nepriklausomą nuo dievų tvarkos.
Brinhilda – vienintelė, kuri perima ne jo galią, o jo vidinį konfliktą.

Tačiau kiekvienas šis bandymas žlunga.

Zigmundas per daug susietas su moralės struktūra – jis turi būti paaukotas.
Zigfridas per mažai suvokia – jis veikia, bet nesupranta.
Tik Brinhilda peržengia Votano projektą – ne vykdydama, o paneigdama jį.

Neįvykęs kūrėjas

Votanas yra kūrėjas, kuris:

sukuria tvarką, bet negali jos transformuoti

sukuria herojų, bet negali jo suprasti

sukuria galios sistemą, bet pats tampa jos įkaitu

Tai kūrėjas, kuriam nepavyksta svarbiausia:
???? sukurti pasaulį, kuriame jis galėtų likti laisvas

Todėl jo kelias neišvengiamai veda į atsisakymą. Jis nebebando išgelbėti nei Valhalos, nei savęs. Jo paskutinė laikysena – ne kova, o leidimas įvykti.

Votano pabaiga – ne žlugimas, o atsitraukimas

Skirtingai nei klasikinėje tragedijoje, Votanas nežūsta kaip herojus. Jis išnyksta kaip nereikalinga figūra. Pasaulis, kurį jis sukūrė, turi būti sunaikintas tam, kad atsirastų naujas – jau ne paremtas sutartimi, valdžia ir prievarta.

Šią transformaciją įvykdo ne jis, o Brinhilda.

Ir čia slypi galutinė Wagnerio mintis:

Tikras kūrėjas nebūtinai yra tas, kuris užbaigia kūrinį.
Kartais jis yra tas, kuris turi pasitraukti, kad kūrinys galėtų įvykti.

 

 

NYBELUNGO ŽIEDAS
3 VAKARAS
ZIGFRYDO LIBRETAS (vertimas iš rusų kalbos)
 

Pirmasis veiksmas
Miškas

Priekinį planą sudaro uoloje susiformavusios olos dalis. Oloje iš miško pusės ji tęsiasi į gilumą, o dešinėje užima apie tris ketvirtadalius scenos. Iš miško į olą veda du natūralūs įėjimai: pirmasis yra tiesiai gilumoje, kitas, platesnis, šiek tiek nuo jo į šoną. Prie galinės sienos, kairiau, yra natūralus kalvės žaizdras iš didelių akmenų, prie kurio dirbtinai pritaisytas tik didelis dumplės maišas. Dūmtraukis grubiai išvestas aukštyn per natūralią angą uoloje. Didelio dydžio priekalas ir įvairūs kalvystės įrankiai.

Kai po trumpo orkestrinio įvado pakyla uždanga, Mime sėdi prie priekalo ir, vis labiau nerimaudamas, mažu plaktuku apdirba kalavijo ašmenis, tačiau galiausiai nepatenkintas palieka darbą.

Mimea
Veltui aš vargstu! – Veltui visas darbas! – Neseniai kardą Nukalti pavyko: – Milžino jėgą Atlaikytų jis, – O šitas kankintojas, Nepakenčiamas berniūkštis, Sudaužė jį į gabalus, Sulaužė kaip skiedrą! –
 

(piktai meta kardą ant priekalo, pasiremia į šonus ir susimąstęs žiūri į žemę)

Vienas buvo kardas, – Tas smūgį būtų atlaikęs: Senasis Notungas, Tas būtų jam tikęs, Jeigu galėčiau
Sujungti nuolaužas, Jeigu sugebėčiau Iš jų kardą padaryti! Jeigu jį nukalčiau, Būčiau apdovanotas už viską!
 

(nusvyra atgal, susimąstęs nuleidęs galvą)

Fafneris, nuožmus slibinas, Sunkiai guli miške Ir saugo, prispaudęs savimi, Nibelungo lobį Nuo visų žmonių. Zigfrydas šiuo kardu Tikrai susidorotų su juo: Nibelungo žiedas Atitektų man. Bet tik Notungas vienas, Jeigu Zigfrydas jį turėtų, Galėtų nugalėti piktadarį. Bet, deja, aš nepajėgiu Sujungti Notungo!
 

(su didžiausiu apmaudu vėl ima kalti plaktuku)

Veltui aš vargstu! – Veltui visas darbas! – Kad ir kokį kardą Aš čia nukalčiau, Negali žygdarbio Jis to atlikti! Kalu, daužau, Stengiuosi dėl Zigfrido, O jis visus juos laužo; Vis naujų reikalauja!

(Iš miško su audringu veržlumu pasirodo Zigfrydas, apsirengęs šiurkščiais miško drabužiais, su sidabriniu ragu ant grandinėlės. Jis veda didelį lokį, apynasriu iš karnų virvės, ir juokdamasis, šėlsta, varydamas jį ant Mime. Mime iš baimės numeta kardą ir pasislepia už žaizdro. Zigfrydas su lokiu jį vaikosi.)

Zigfrydas
Hoi-ho! Hoi-ho! Imk jį! Na gi, meška, Griebk greičiau!
(kvatojasi visa gerkle)

Mime
Kas tau? – Ar iš proto? Prie ko čia lokys?

Zigfrydas
Dviese geriau Tave pakutensim. meška, pasirūpink kardu!

Mime
Paleisk, sakau! – Paleisk tą lokį! Kardą seniai nukaliau.

Zigfrydas
Na, vadinasi, tavo laimė!
(nuima apynasrį nuo lokio ir pliaukšteli juo jam per nugarą)
Na, meška, – Gali, broli, eiti!
(lokys nubėga į mišką)

Mime
(drebėdamas išeina iš už žaizdro)
Miške lokius Gali tu vaikyt, Kam gi gyvus Čia juos vestis?

Zigfrydas (atsisėda pailsėti nuo juoko)
Kitokių draugų panorėjau, Linksmesnių, geresnių už tave, Ir štai tankiame miške Garsiai sutrimitavau savo ragu: „Ar neatsiras kur nors Man draugas ir bičiulis?“ – Rago garsu paklausiau. Ir su urzgimu iš krūmų Lokys pakilo į kvietimą. Buvo jis išvaizdesnis už tave, – Nors pats savaime negražus, – Ir jį čia
Atsivedžiau Sužinoti, ar kardas man paruoštas?
(pašoka ir eina prie kardo)

Mime (paima kardą, kad perduotų Zigfridui)
Nukaliau tau kardą; Pažiūrėk, kaip jis žvilga.

Zigfrydas (paima kardą)
Man švytėjimo kardu nereikia, Tebūnie tik plienas tvirtas!
(bando kardą ranka)
Ir šitą tu Kardu vadini? Pažiūrėk pats, Kas su juo bus.
(sudaužo kardą į priekalą taip stipriai, kad skeveldros lekia į visas puses. Mime iš baimės traukiasi į šalį)
Į gabalus išlakstė Tavo giriamasis kardas; Geriau jau sudaužyčiau Ap tavo kaukolę jį! Ar ilgai dar
Mane mulkinsi? Vis apie pabaisas Tu man pliurpi, Apie baisius mūšius, Apie drąsius žygius, –
Vis giriesi neva Kardą man nukalsi, Iš anksto jį Tu išgiri. Bet vos tik į rankas Aš tavo kardą paimu, – Ir, kaip puvėsis, Jis subyra! – Jeigu toks šlykštus Tu man nebūtum, Aš jau seniai sudaužyčiau, Kartu su kardu, Tave, niekšiškas pagyrūne, Ir liautumeisi mane erzinti!
(įtūžęs krinta ant akmeninio suolo dešinėje)

Mime (kuris visą laiką atsargiai laikėsi atokiau)
Tavo žiaurumą kęsti Man skaudu. Argi aš visame kame Nesistengiau tau įtikti? Ir visą mano gerumą Taip greitai tu pamiršai! Argi tu neatsimeni, Ko aš tave mokiau? – Turime mylėti ir klausyti To, kas mus užaugino.
(Zigfrydas piktai nusisuka veidu į sieną, tad Mime mato tik jo nugarą)
Tu nenori to klausyti! – Gal nori pavalgyti? Šiandien turime mėsos; – O gal sriubos duoti? Viriau tau.
(paduoda maistą Zigfridui, kuris, neatsigręždamas, išmuša jam iš rankų ir puodą, ir kepsnį)

Zigfrydas
Mėsą pats kepiau, – O sriubą valgyk vienas!

Mime (apsimeta nuliūdęs)
Štai tau atlygis Už meilę! Štai kaip atsilygini Man už darbą! – Kūdikį Tave paėmiau, Savo drabužiuose
Tave suvyniojau; Aš tave maitinau, Aš tave girdžiau Ir, kaip savą, Saugiau tave, O kai vėliau Tu pradėjai augti, Ramų guolį Tau paruošiau. Tau pramogai Padariau ragą: Kuo tik galėjau, Tave linksminau, Visame kame tau Patarimus daviau, Tavo sumanumą Aš ugdžiau. Namuose vienas
Dirbau aš, O tu tik Lakstei po mišką. Ir dienomis, ir naktimis Triūsiu dėl tavęs Be atvangos, Vargšas senis. O tu už tai Mane tik kankini, Už mano darbus Tik mane peiki!
(sušniurkščia)

Zigfrydas (atsigręžia į Mime ir ramiai žiūri jam į akis)
Tu mokėi mane, Mime, Ir šio to aš išmokau; Bet to, ko tu siekei, Man visai nepavyko: Aš tavęs nemyliu. – Jei man maistą Tu atnešdavai, Šlykštus buvo man valgis; Jei guolį tu Man klodavai, –
Užmigti jame negalėjau; Jei patarimus Tu man duodavai, – Visus juos pamiršdavau. Kad ir kuo tarnauti
Tu stengeisi, Tu buvai man bjaurus, Tu šlykštus man buvai, Vos tik prieš mane Imi šlubuoti, Susikūprinęs, susitraukęs Ir primerkęs akis, – Taip ir griebčiau aš Tave už gerklės, Suspausčiau,
Ir tuoj pat pribaigčiau – Štai koks tu, Mime, man brangus! Jei esi protingas, Tai paaiškink man, Ko aš suprasti negalėjau: Nuo tavęs tolyn Į mišką einu Ir vis tiek pas tave grįžtu. Net miško žvėris Man brangesnis už tave; Paukščius ir žuvis Aš labiau myliu, Su jais kartu gyventi Amžinai norėčiau; Ir vis dėlto pas tave aš einu. Kodėl taip yra?

Mime (draugiškai atsisėda priešais jį kiek atokiau)
Vaike, argi neaišku, Kad tu mane labai myli?

Zigfrydas (juokdamasis)
Aš tavęs nekenčiu, To nepamiršk!

Mime
Nuramink savo laukinį būdą: Jis kenkia tavo meilei. Tikėk manimi, gimtasis lizdas Paukštį visada traukia, Jame meilę pažadina; Ir tu į lizdą skubi Ir senąjį Mime myli. O kaipgi kitaip? Kuo jaunikliui būna tas, Kas jam maistą neša, Kol pats dar neužaugo, Tuo tau buvau aš, – Tavo gerasis, rūpestingasis Mime; Man aiški tavo meilė.

Zigfrydas
Na, Mime, jei tu viską žinai, – Dar vieną dalyką man paaiškink! – Skraidė dvi paukštės Miške pavasarį,
Viena viliojo kitą, Ir tu sakei, – Į mano klausimą, – Kad tai vyras su žmona. Jos čiulbėjo, Kartu plasnojo Ir lizde Jauniklius išvedė; O kai jaunikliai Išsirito, Jos ėmė juos maitinti. Taip pat miške
Gyvena poromis stirnos, Poromis ir laukiniai vilkai. Patinas į namus Visada maistą parneša, O patelė maitina mažylius. Iš jų ir aš Meilės išmokau Ir jų vaikų Niekada neimdavau. Parodyk dabar man
Savo žmoną, Mime: Juk ji man bus motina?

Mime (suraukęs antakius)
Koks keistuolis! Koks tu kvailas! Juk tu ne paukštis ir ne vilkas!

Zigfrydas
Kūdikį Tu mane paėmei, Savo drabužiuose Mane suvyniojai, – Pasakyk, iš kur gi Aš atsiradau?
O gal pats tu Mane pagimdei?

Mime (didžiai sutrikęs)
Be klausinėjimų Turi manimi tikėti: Aš ir tėvas, Ir motina tau.

Zigfrydas
Tu meluoji, bjaurus senkiau! Visi vaikai panašūs į suaugusius, Šitai tai ir aš žinau. – Ne kartą upelyje mačiau Apverstą mišką, Žolę ir dangų, Saulę ir žvaigždes; Visa tai į mane Žvelgė švytėdama iš vandens. – Ir ten pat save Aš pamačiau, Bet į tave buvau Tiek pat panašus, Kaip į pelkės rupūžę
Jos kurkime vandenyje; O kaip gi iš rupūžės Atsiras žuvis?

Mime (labai supykęs)
Kokią kvailystę Tu čia sugalvojai!

Zigfrydas
Matai, dabar aš Pats supratau, Kas tada man buvo neaišku: Nuo tavęs pasitraukti Dažnai stengiuosi,
Bet vis grįžtu atgal, Kad tu man tikrai pasakytum, Kas buvo mano tėvas ir motina!

Mime
Iš kur gi man žinoti? Kokie čia klausimai?

Zigfrydas (griebia jį už gerklės)
Tai pasakysi prievarta Man viską dabar tu, Ko savo noru Sakyti nenorėjai! Vis priversti Tave man reikia! – Visus žodžius, Visų daiktų pavadinimus Tik jėga Galėjau išmokti! Ar pagaliau pasakysi
Man, Kas mano tėvas ir kas motina?

Mime (krato galvą ir mosuoja rankomis; Zigfrydas jį paleidžia)
Tu vos manęs neužmušei! Paleisk! – Viską dabar papasakosiu Tau, kaip pats žinau. – Tai klausyk, klausyk Dabar. Už ką gi tu manęs nekenti! – Aš ne tėvas, Ne giminė tau; Bet gyvybe esi skolingas man.
Svetimas aš tau, Ir vis dėlto draugas, – Juk iš gailesčio vien Paėmiau tave, – Ir štai kaip tu atsilyginai! –
Bet ko gi man buvo tikėtis? Kartą moterį aš Miške radau ligotą; Čia ją atvedžiau, Prie židinio paguldžiau. Vaiką, didžiose kančiose, Ji čia pagimdė. Blaškėsi kliedėdama, – Aš padėjau, kaip galėjau. – Atėjo jai galas, Bet tu, Zigfridai, buvai gyvas!

Zigfrydas (sėdėdamas)
Tai motina mirė dėl manęs?

Mime
Atidavė man tave ji, Ir aš tave priėmiau. O, kaip saugojau tave! Ir kiek kančių patyriau! „Kūdikį
Paėmiau tave“…

Zigfrydas
Ne kartą jau tai girdėjau! Pasakyk: ar Zigfrydu Buvau pavadintas?

Mime
Taip ji tave pavadino; Ji norėjo, Kad „Zigfrydo“ vardą Aš tau duočiau. – Ir suvyniojau tave
Į savo drabužį“…

Zigfrydas
Pasakyk gi, kaip mano motiną vadino?

Mime
Nepamenu ir pats! – „Aš ir maitinau, Aš ir girdžiau“…

Zigfrydas
Tu privalai man pasakyti vardą!

Mime
Aš pamiršau… palauk! – Ziglynda, regis, vadinosi Ta ligota moteris. „Saugiau ir globojau,
Kaip savą“…

Zigfrydas
Atsakyk man: kaip vadinosi tėvas?

Mime (staigiai)
Aš jo nemačiau!

Zigfrydas
Bet juk motina jį vadino?

Mime
Jį nužudė, – Sakė ji, – Ir man našlaitį, Tave, atidavė. „O kai vėliau Tu pradėjai augti,
Ramią guolį Tau paruošiau“…

Zigfrydas
Ak, kaip tu man Įkyrėjai! – Jei nori, Mime, Kad aš tavimi tikėčiau, Pirmiausia įrodyk!

Mime
Kaip gi aš įrodysiu?

Zigfrydas
Tavimi netikiu ausimis, – Akims tikėti įpratęs: Tik daiktais tikiu.

Mime (po trumpo apmąstymo atneša du sulaužyto kardo gabalus)
Štai viskas, kas man liko Už pagalbą, darbą, rūpestį, – Štai, ką ji man davė. Pažvelk: – tik kardo nuolaužos! – Tavo tėvas, regis, juo kovojo Tame paskutiniame mūšyje, kur žuvo.

Zigfrydas
Šias nuolaužas Turi sukalti tu, Ir tada kardas bus man tinkamas! Greitai, Mime, – Juk tu kalvis, –
Parodyk Savo meistriškumą. Gana kalti Vien šiukšles: Iš tėvo plieno Padaryk man kardą!
Jeigu gi tu Imsi gudrauti, Sumanysi vėl Mane apgauti, – Blogai tau bus – Tada pažinsi mane!
Dar šiandien man privalai Jį duoti, Šiandien tas kardas bus mano.

Mime (išsigandęs)
Kam gi šiandien, sakyk?

Zigfrydas
Su juo išeisiu Klajoti po pasaulį Ir pas tave nebegrįšiu. Kaip aš džiaugiuosi, Kad tapau laisvas,
Kad niekuo nesu surištas! Ne tu man buvai tėvas, Mano tėvų namai toli, Tavo židinys man svetimas,
Svetimas man tapo visas tavo namas. Ir kaip žuvis Po vandeniu, Ir kaip paukštis Padangėje Aš skrisiu,
Aš plauksiu, Vėju nuskriesiu Aš toli, Kad tavęs, Mime, nematyčiau!

Mime (baisiai išsigandęs)
Stok! – Ką darai! – Kur? Ei! Zigfridai! Zigfridai! – Ei! – Nuėjo jis į mišką, O aš čia sėdžiu. Buvo bėda, – Štai ir kita! – Sugadinau visą reikalą! Ką man dabar daryti? Kaip jį susigrąžinti? Ir kaip nukreipti jį
Į kovą su Fafneriu? Nepajėgiu sujungti Kardo nuolaužų; Jokia ugnis Jų man nesulydys, Ir mano silpnas plaktukas Jų nesukals. – Mano pastangos, Visas mano darbas – Veltui viskas žuvo; Ne, nesukalsiu aš kardo!
 

Keliautojas (Votanas) išeina iš miško ir artėja prie užpakalinio įėjimo į olą. Ant jo – tamsiai mėlynas ilgas apsiaustas, rankoje – ietis, tarnaujanti jam kaip lazda; ant galvos – didelė skrybėlė plačiais, apvaliais kraštais, žemai nusileidusi virš jo prarastos akies.)

Keliautojas
Sveikas, išmintingas kalvi! Pavargusiam Duok prieglobstį Po savo stogu!

Mime (pakilęs iš išgąsčio)
Kas tu, kad miške Mane čia radai? Kaip prasiskverbei į šią glušumą pas mane?

Keliautojas
„Keliautojas“ – mano vardas; Ilgas buvo mano kelias: Po žemę Klaidžioju jau seniai.

Mime
Tai keliauk toliau, Ir tęsk savo kelią, Jei jau „keliautojas“ esi.

Keliautojas
Džiaugiasi mane priimantys, Džiaugiasi mane vaišinantys, Bet vargas tiems, Kas man atsako.

Mime
Vargo ir taip Turiu per akis; Ar dar pridėsi?

Keliautojas (žengdamas pirmyn)
Daug paslapčių Sužinoti man teko, Daugeliui galėčiau patarti, Palengvinti jiems Sunkų darbą, Deginančią širdies kančią.

Mime
Mėgsti viską žinoti, Visur landžioti, Bet man čia smalsuolių nereikia, Noriu būti aš Vienas miške;
Tokių valkatų Aš nemėgstu.

Keliautojas (priartėja dar keliais žingsniais)
Visi savuoju Protu patenkinti, Bet tai, ką reikia, Ne kiekvienas žino. Tas žinojimas, – Jei paklaustum, –
Galėčiau jį tau atskleisti.

Mime (dar labiau bauginamas artėjančio keliautojo)
Daug žinių ir paslapčių Yra pasaulyje: Man pakanka savųjų; Tuščių kalbų Man nereikia. Eik gi toliau, išminčiau!

Keliautojas (atsisėda prie židinio)
Atsisėdu prie ugnies. Mano galva Tegu bus žinojimo užstatas: Pasiimk ją, Jei negalėsiu
Į tavo klausimą ar Duoti tau Naudingą, prasmingą patarimą.

Mime (baimėje ir sumišime, sau)
Na, kaip man jo atsikratyti? Reikia gudriau klausti. – (garsiai) Gerai, Sutinku lažintis: Žiūrėk, kad sąlygą įvykdytum! Tris klausimus Tau duosiu.

Keliautojas
Tris kartus atsakysiu.

Mime (po trumpo apmąstymo)
Daug tu klajojai Po žemės paviršių, – Toli buvai nukeliavęs; Pasakyk man dabar, Kokia tauta Žemės gelmėse gyvena?

Keliautojas
Žemės gelmėse Gyvena nibelungų giminė; Nibelheimas – jų šalis. Tamsi jų tauta, Ir juodasis Alberichas Buvo jų karalius. Jis sugebėjo Žiedo magiška galia Visus juos sau pavergti; Ir jie kaupė
Aukso lobį Ilgai jam, Kad galėtų juo visą pasaulį pavergti. Užduok man antrą klausimą.

Mime (dar labiau susimąstęs)
Taip, tiesą man Tu pasakei Apie jų požeminį lizdą. Pasakyk dabar: Kokia tauta Čia, žemėje, gyvena?

Keliautojas
Žemės paviršiuje Visur gyvena milžinai; Rizenheimas – jų šalis. Fazoltas ir Fafneris, Tautos kunigaikščiai, Supykę dėl nibelungo galios, Jo auksinį lobį Pasiglemžė sau, O kartu su juo ir žiedą.
Ir tarp jų Dėl žiedo kilo kova, – Joje žuvo Fazoltas. Ir pavirtęs slibinu, Visą tą lobį Fafneris saugo.
Laukiu trečio klausimo.

Mime (visai paskendęs mintyse)
Taip, tiesą man Tu pasakei Apie mūsų antžeminę karalystę. – Atsakyk dabar: Kokia tauta
Gyvena viršūnėse?

Keliautojas
Aukštai kalnuose Valdo dievai; Jų namai vadinami Valhala. Šviesi visa jų giminė, Šviesus ir jų valdovas: Votanas jo vardas. Iš šventojo Uosio šakos Votanas pasidarė ietį. Mirtingas kamienas, Bet ietis – amžina. – Ta ietimi Votanas Valdo visą pasaulį. Runas Šventųjų sutarčių Jis pats įrėžė į ietį, –
Ir taikos ryšius Laiko tas, Kas ta ietimi, Kaip Votanas, gali valdyti. Jam paklūsta Nibelungų giminė,
Ir milžinų giminė Jo sutramdyta; Visa amžiams pakluso Jam, ieties valdovui. (tarsi netyčia trenkia ietimi į žemę; pasigirsta lengvas griausmo dūžis, nuo kurio Mime išsigąsta) Pasakyk man, išminčiau,
Ar taip atsakiau? Ar užstatą susigrąžinau?

Mime (atsipeikėjęs iš svajonių, vėl tampa baikštus, nedrįsdamas pažvelgti į Keliautoją)
Teisingai į viską Tu atsakei; Tad keliauk sau toliau!

Keliautojas
Galėjau tau pasakyti Tai, kas naudinga, – Galvą buvau užstatęs, – Bet paklausti Tu nesugebėjai, Tad dabar užstatyk man savąją. Grubiai tu Mane priėmei, Teko galva Man rizikuoti, Kad prie židinio pailsėčiau, Todėl ir tu Man priklausysi, Jei į tris klausimus Man neatsakysi. Atsakymui būk, Mime, pasirengęs!

Mime (nedrąsiai, su baiminga nuolankybe)
Savo giminę aš Jau seniai pamiršau, Motiną palikau Ir gyvenu vienas. Votano akis sužibo, – Į olą jis pažvelgė: Prieš jį visai Sutrikau aš. – Bet jei atsakymų lauki, Keliautojau, – klausk manęs; Ir gal pavyks
Man išgelbėti galvą.

Keliautojas
Na, nykštuk, pradėkime. Pirmasis mano klausimas: Kaip vadinasi ta giminė, Kurią Votanas žudo,
Nors ji jam brangi?

Mime
Nedaug žinau Herojų giminių, Bet vis dėlto atsakyti galiu. Tai narsioji Velsungų Šlovinga giminė.
Jų tėvas – Votanas, Ir jis juos mylėjo, Nors buvo jiems žiaurus. Zigmundas su Ziglinda, Velsės vaikai,
Įsijungė į aistringą Meilės sąjungą. Zigfrydas iš jų gimė, Galingas Velsungų sūnus. Sakyk man, keliautojau, Ar atsakiau?

Keliautojas
Visus vardu Tu man išvardijai; – Esi gudresnis, nei maniau! Pirmąjį mano klausimą Tu išsprendei, –
Dabar atsakyk į antrąjį. Zigfrydas auklėjamas Nibelungo, Kad slibiną nužudytų, Kad žiedą pagrobtų,
Kad visą lobį užvaldytų. Kaip vadinasi tas kardas, Kuris vienintelis Gali nugalėti Fafnerį?

Mime (pamažu pamiršdamas savo padėtį ir įsitraukdamas į kalbą)
„Notungas“ vadinosi Tas nuostabus kardas. Įsmeigė jį Į uosio kamieną Votanas, Skirdamas tik tam,
Kas ištrauks jį iš kamieno. Niekas negalėjo To kardo ištraukti; Tik Zigmundas vienas Jį ištraukė.
Kovojo juo su priešu, Ir pats Votanas kardą sudaužė. Bet saugo nuolaužas Jo kalvis: Jis žino,
Kad tik šiuo vienu kardu Mano kvailas berniūkštis, Zigfrydas, slibiną nugalės. (labai patenkintas)
Na ką, sakyk, – Ar klausimas išspręstas?

Keliautojas
Be abejonės, – Tu protingiausias pasaulyje, Tavo protui nėra lygių! Bet jei sugebėjai Vaiką apgauti,
Ir jis turi tau tarnauti, Tai užduosiu dar Trečią klausimą: Kas gi, kalvi, Mano išmintingasis, Kas gali iš tų nuolaužų Notungą vėl nukalti?

Mime (pašoka iš didžiausio siaubo)
Kas gali nukalti? Deja! – nežinau! Bet ką man daryti? Ką pasakyti? Prakeiktas kardas! – Vos jį pavogiau, Jis jau pradėjo Už save keršyti!Kietas kaip titnagas! Plaktukas bejėgis; Sujungti, sulydyti –
Viskas veltui! Aš – geriausias kalvis, Bet čia aklavietė! – Kas gi gali nukalti, Jei aš negalėjau?
Juk tai būtų stebuklas!

Keliautojas (pakyla nuo židinio)
Tris kartus galėjai klausti, Tris kartus atsakiau. Po tolimas karalystes Tu klaidžiojai, Bet to, ką reikėjo žinoti, Apie tai ir nepaklausei. Aš pats atsakysiu, Jei tyli, Bet žinok – galvą Tu pralošei. – Tad klausyk, žuvęs nykštuke, Štai koks atsakymas: – Tik tas, kuris baimės Nežinojo, Vėl nukals Notungą. (Mime žiūri į jį plačiai išplėstomis akimis; Keliautojas pasisuka į išėjimą) Dabar, išminčiau, Tu visas mano,
Ir būsi atiduotas tam, Kas su baime nesusipažinęs!

Mime
Prakeikta šviesa! – Visas oras dega! Mirga, žaižaruoja, Švyti, spindi. Kas ten juda Miške tarp medžių?
Tviska, dega jis Spindulių liepsnoje, Ir tarsi dūzgia, Švilpia, ūžia, Murmėja, šniokščia, Artėja čia!
Pro mišką prasiveržė, – Veržiasi prie manęs! Plačiai pražioti Nasrai prieš mane!.. Griebti mane nori! – Fafneris! Fafneris!
 

Zigfrydas (išbėga iš miško tankmės ir dar už scenos šaukia)
Na ką, tinginy! Baigei darbą? Na, – nukalei kardą? Bet kur gi kalvis? – Ar pabėgo? – He-he! Mime, baily! Kur tu? – Eik čia!

Mime (silpnu balsu iš už priekalo)
Tai tu? – Atėjai vienas?

Zigfrydas
Ką ten dirbai Tamsybėje, kampe? Gal kardą galandinai?

Mime (labai sutrikęs ir išsiblaškęs)
Tavo kardą? tavo kardą? Ką man su juo daryti? „Tik tas, kuris baimės Nežinojo, Vėl nukals Notungą“. – Aš netinku Tokiems darbams!

Zigfrydas
Vien tik pasiteisinimai! – Mokymų lauki?

Mime (kaip anksčiau)
Kas galėtų mane išmokyti? Savo protą dabar Visą pralošiau, Ir galva atiduotas tam,
„Kas su baime nesusipažinęs“.

Zigfrydas (nekantriai)
Nori išsisukti, – Ar apgauti?

Mime (pamažu atgaudamas savitvardą)
Apgaučiau aš, Jei jis baimę pažintų, Bet pats juk baimės vaiko nemokiau, Apie baimę pamiršau,
Kvailys, visai. Vien apie meilę Aš stengiausi, Bet veltui triūsiau! Kaip dabar išmokyti baimės?

Zigfrydas (griebia jį)
Kur gi darbas? – Kuo tu užsiėmęs buvai?

Mime
Aš buvau pasinėręs Į įvairias mintis: Visko tave išmokyti norėjau.

Zigfrydas (juokdamasis)
Net po suolu Tu buvai pasinėręs, – Ir ką gi ten vėl išmąstei?

Mime (vis labiau atgaudamas savitvardą)
Aš pažinau baimės jausmą, Kad juo su tavimi pasidalyčiau.

Zigfrydas
Kas gi tai per jausmas?

Mime
Tu jo nepažįsti, O nori eiti Į žygius pasaulin? Tau nepadės nė kardas, Jei baimės nepažinai.

Zigfrydas (nekantriai)
Veikiausiai kokia nors Kvailystė?

Mime
Tai tavo Motinos valia buvo; Tik jos norą Aš vykdau: Į klastingą pasaulį jokiu būdu Tavęs neišleisiu,
Kol nepažinsi baimės.

Zigfrydas
Tai kodėl gi Anksčiau tylėjai? Pasakyk gi, kokia ji būna?

Mime (vis gyviau)
Juk esi buvęs Tankiame miške Nakties metu Vienas tamsoje, Girdėjęs ten šlamesį, Triukšmą ir švilpimą, Ilgą staugimą, Laukinį riaumojimą. – Tarsi kibirkštys Aplink žaižaruoja, Tarsi rankos
Tave griebia. – Jutei juk, veikiausiai, Kaip visas kraujas gyslose stingsta? Nevalinga drebulio banga
Tave apėmė, Ir migloje Pynėsi mintys, Krūtinėje, nedrąsiai plakdama, Daužėsi tavo širdis? – Jeigu tada nedrebėjai, Tai baimė tau nepažįstama.

Zigfrydas
Keistas jausmas Turi būti baimė! Tvirta mano dvasia, Tvirta mano širdis. – Bet šaltis visame kraujyje
Ir drebulys galūnėse, Širdies slogutis, Nedrąsa ir virpulys, – Visa, kas būna baimėje, Aš norėčiau patirti. Bet kaip man sužinoti, Mime, kas tai? Argi tu, kvaily, mane išmokysi?

Mime
Klausyk manęs, – Ir sužinosi: Priemonę aš radau. Miške yra nuožmus slibinas; Jis jau daug ką nužudė:
Fafneris, tas milžiniškas slibinas, Gali baimės išmokyti.

Zigfrydas
O kur jis gyvena?

Mime
„Pavydas“ Toji vieta vadinama; Ji yra miško pakraštyje.

Zigfrydas
Vadinasi, ten arti ir pasaulis?

Mime
Tuoj už olos jis!

Zigfrydas
Ten mane nuvesi; Ten baimę pažinsiu Ir į pasaulį išeisiu! Greičiau duok man kardą, –
Pasaulyje jis man pravers.

Mime
Tavo kardą? – Deja!

Zigfrydas
Parodyk man, Ką padarei.

Mime
Prakeiktas plienas! Negaliu jo sulydyti! Ir man neduota Palaužti jo užsispyrimo. Tas, kuris baimės nepažino, Tą plieną sugebėtų nukalti.

Zigfrydas
Vien išsisukinėjimai, Vien pasiteisinimai! – Geriau prisipažink, Kad pats esi niekam tikęs, Užuot melavęs, gudravęs ir išsisukinėjęs. Duok man nuolaužas, – O pats pasitrauk! – Tėvo kardą
Sūnus prikels: Pats jį nusikalsiu!
 

Mime
Jeigu būtum anksčiau Mokęsis, Dabar jau mokėtum kalti, – Bet kalvės tu Nė žinoti nenorėjai,
Tai ką gi dabar gali padaryti?

Zigfrydas
Jeigu pats negali, Tai kaip būtum išmokęs kitą Šitą kardą nukalti? Palik mane Ir pasitrauk,
Nes kitaip į ugnį nulėksi! (jis sukrauna ant žaizdro didelę krūvą anglių ir įpučia stiprią ugnį; tuo pat metu suspaudžia spaustuose kardo skeveldras ir ima jas pjauti į smulkias dalis)

Mime (žiūrėdamas į Zigfrido darbą)
Ką tu darai? Imtum lituoklį; Juk lydmetalį aš išviriau.

Zigfrydas
Kam man tavo lydmetalis! – Jo nereikia: Kardo jis man nesulydys.

Mime
Nudildysi dildę, Sugadinsi raspą! Argi nori plieną pjauti?

Zigfrydas
Į smulkias pjuvenas Aš plieną supjaustysiu, Ir tada jis pasiduos kaitrai.

Mime (kol Zigfrydas karštai toliau pjauna)
Jam, kaip matau, Proto nereikia; Kvailys susitvarkys Savo paprastumu. – Kaip karštai
Jis darbuojasi: Gabalą supjovė Ir nepailsi! – Nors išgyvenau aš Iki žilų plaukų, Bet tai matau pirmąsyk! – Dabar pats matau, Jis nukals kardą, Jis jį įveiks; Apie tai Keliautojas žinojo. Bet kaip man išgelbėti
Savo galvą? Jam ji atiduota, Jei prieš Fafnerį jis nesudrebės. Vėl bėda man! –Jeigu jis sudrebės,
Tai kaip jam slibiną užmušti? Kaip gausiu aš žiedą? Vėl į spąstus Patekau aš, Jei nerasiu priemonės,
Kaip man bebaimį pavergti.

Zigfrydas (supjovė skeveldras, surinko pjuvenas į tiglį, kurį deda ant ugnies ir po to ima dumplėmis kurstyti kaitrą)
Ei, Mime, greičiau! Kaip vadinosi kardas, Kurį čia ką tik supjoviau?

Mime (atsipeikėdamas iš susimąstymo)
Notungu – taip Jį anksčiau visi vadino; – Taip man tavo motina sakė.

Zigfrydas (dirbdamas)
Notungas! Notungas! Kovos kalavijas! Kam tada subyrėjai? Į dulkes dabar Aš tave pavertžiau, –
Ugnyje tu būsi išlydytas! Ho-ho! ho-ho! Ha-hei! ha-hei! Stipriau, dumple, Įpūsk kaitrą! Tamsiame miške Uosis augo, Tą uosį aš pats nukirtau, Jį į anglį Aš išdeginau Ir ant karšto žaizdro sukroviau.
Ho-ho! ho-ho! Ha-hei! ha-hei! Stipriau, dumple, Įpūsk kaitrą! – Ir įsiliepsnojo anglys, Ugnimi dega
Ir ryškiai šviečia! Ir linksmai kibirkštys Virš jų šokinėja, Ir plienas kaitroje lydosi. Ho-ho! ho-ho!
Ha-hei! ha-hei! Stipriau, dumple, Įpūsk kaitrą! Notungas! Notungas! Kovos kalavijas! – Visas ugnyje išlydytas, Verdi ir taškaisi Kaitroje, Netrukus vėl prisikelsi!

Mime (sėdėdamas atokiai, tarp Zigfrido dainos posmų sau įterpia)
Savo kardą jis nusikals, Fafneris žus, – Dabar tuo esu tikras. Lobį su žiedu Jis pasiims sau. –
Kaip man juos iš jo pagrobti? Gudriai, išmintingai Juos aš išgausiu Ir pats liksiu sveikas.
Po kovos jis pavargs, Pavaišinsiu jį gėrimu; Iš stiprių šaknų Paruošiu syvus Ir išvirsiu jam.
Vos tik išgers Kelis lašus, Tuoj pat kietai užmigs. Ir jo paties kardu, Kurį dabar lydosi,
Užmigdysiu jį amžiams, Pasiimsiu ir žiedą, ir lobį. Na, išmintingasis keliautojau, Kur tu dabar?
Ką pasakytum Apie šią mintį? Juk kvailiu Mane laikei. (jis linksmai pašoka, atsineša įvairius indus, suberia iš jų į puodą žoles ir šaknis)

Zigfrydas (išlydytą plieną supylė į ilgą formą ir panardino ją į vandenį; plienui auštant girdėti garsus šnypštimas)
Panardintas į vandenį Karštasis lydinys, – Piktai verda, Įniršęs šnypščia, – Šalčiu jis sutramdytas,
Ledinės srovės Visas apimtas, – Ir sukietėjo. Ir kardas vėl tapo Tvirtas ir kietas, kaip buvo. –
Netrukus prisigers Kraujo jis. Eik vėl į ugnį, Tave aš užgrūdinsiu, Notungai, mano šlovingas kalavijau!
(deda plieną ant žarijų ir jas vėl įkaitina. Paskui atsigręžia į Mime, kuris kitame židinio gale stato ant ugnies savo puodą)
Ką verda mano Senis ant ugnies? Aš prie kardo, – Tu prie sriubos.

Mime
Tu mane sugėdinai, Pamoką mokytojui davei; Į kalvius aš jau nebetinku, – Belieka man virti.
Plieną tu ugnyje išlydei, O aš verdu Tau sriubą. (toliau verda savo skystį)

Zigfrydas (toliau dirbdamas)
Mime išradėjasSumanė virti;Savo plaktuką jis pamilo nebe. Visus tavo kardus Aš seniai sulaužiau,
Ir tavo viralų nevalgysiu. Ir baimės mokyti Tu taip pat nemoki, – Kito turi prašyti. Nieko manęs
Tu neišmokei, Tik gadinti vienas moki! (jis išima įkaitintą plieną ir per tolesnę dainą kala jį ant priekalo dideliu kalvio plaktuku) Ho-ho! ha-hei! ho-ho! Kalk, plaktuke, Mano kovos kalaviją!
Ho-ho! ha-hei! Ha-hei! ho-ho! Ha-hei! ho-ho! ha-hei! Karštu krauju Tu buvai nuplautas, Raudona srove Buvai aplietas, Bet šaltai gėrei Tuomet dar šiltą kraują! Ha-ha-hei! ha-ha-hei! Ha-ha-hei! hei! hei! Ho-ho! ho-ho! ho-ho! Dabar pats ugnimi Tu degei Ir paklusnus plaktukui Tapai dabar, Tik kibirkštimis taškaisi, Pykdamas, kad mano įveiktas! Heia-ho! heia-ho! Heia-ho! ho! ho! Ho-ho! ho-ho! ha-hei! Ho-ho! ha-hei! ho-ho! Kalk, plaktuke, Mano kovos kalaviją! Ho-ho! ha-hei! Ha-hei! ho-ho!
Ha-hei! ho-ho! ha-hei! Kaip šauniai kibirkštys Lekia aplink, Ir įniršis narsuoliui Prie veido. Ryškiai spindi mano kardas, Nors ir piktai žvelgia! Ha-ha-hei! ha-ha-hei! Ha-ha-hei! hei! hei! Ho-ho! ho-ho! ho-ho! Tave ugnimi Aš suminkštinau Ir mano plaktukas Tave nukalė; – Tad išbalęs dabar vėl Būk ir kietas, ir šaltas. Heia-ho! heia-ho! Heia-ho! ho! ho! Ha-hei! ho-ho! ha-hei!
(paskutiniais žodžiais panardina plieną į vandenį ir, išgirdęs šnypštimą, juokiasi)

Mime (kol Zigfrydas tvirtina gatavą ašmenį į rankeną, išeina į scenos priekį)
Kala sau aštrų kardą, Fafnerį-slibiną Juo nukaus, O tai, ką aš verdu, Zigfridą paskui Pražudyti turės.
Jei mano klasta pavyks, – Atlygis laukia manęs! Tą žiedą, kurį broils Sau nusikalė, Kuriame paslėpta
Visų galių galia, Kuris valdžią Ir viešpatavimą duoda, Drąsiai užsimausiu, – Mano jis! – Pats Alberichas, Mano kankintojas, Dirbs amžinai Man vienam, Ir visi nibelungai Bus pavaldūs Vien mano valiai Amžinai! Ir dabar niekinamas, – Karaliumi tapsiu aš! Aukso galia Pavergsiu visus, Ir prieš mane
Palenksis pasaulis; – Po piktu žvilgsniu Tada ir pats Saldžiai pagyvensiu; Kiti ims Man lobį kaupti. Mime narsusis, Nibelungų karalius, Viso pasaulio Valdovas! – Na, laimė tau, Mime! Kas būtų galėjęs tai pamanyti?

Zigfrydas (tarp Mime kalbų, dildydamas, šlifuodamas ir stuksendamas mažu plaktuku)
Notungas! Notungas! Mano šlovingas kalavijau! Vėl tu įstatytas į rankeną. Sulaužytas buvai Ir vėl nukaltas, – Dabar tavęs jau niekas nesulaužys. Tada sulūžai Tėvo rankoje, Bet sūnaus ranka
Vėl prikeltas, Jam spindi savo šviesa, Ir tavo smūgis vėl baisus. Notungas! Notungas! Mano šlovingas kalavijau! Gyvybę aš tau grąžinu; Ilgai negyvas Tu gulėjai, Bet dabar ryškiai švieti; Virš piktadario
Grėsmingai žaižaruok, Melą ir klastą Drąsiai kapok! – Ei, Mime! – Žiūrėk! – Štai kaip smogia mano kardas!
 

 

ZIGFRYDAS
Antrasis veiksmas
Tamsus miškas

Scenos gilumoje – olos anga. Žemė kyla iki scenos vidurio ir ten sudaro nedidelę kalvelę. Toliau, olos kryptimi, ji vėl leidžiasi, taip kad žiūrovams matoma tik viršutinė jos dalis, esanti angos gilumoje. Kairėje, už medžių, matyti suskilusi uola. – Tamsi naktis. Tamsa ypač tiršta galiniame plane, kur iš pradžių nieko negalima įžiūrėti aplinkinėje tamsoje.

Alberichas (įsitaisęs prie uolos ir paskendęs niūriose mintyse)
Ir dieną, ir naktį Aš olą sergėju. Nemiega mano klausa, Nesnaudžia mano akis. – Kokia čia šviesa
Brėkšta miške? Ar vėl Blyški diena teka? Ryškus spindesys sužibo tolumoje; Arčiau, arčiau
Jis mirga, Ir tarsi švytintis žirgas Tarp medžių Lekia čia. – Argi ne slibino nugalėtojas
Pagaliau įžengė į mišką? Bet šviesa užgeso; – Akims vėl tamsu, – Tamsa visur. –
Bet kas ten tamsoje artinasi?

Keliautojas (išeina iš miško ir sustoja priešais Alberichą)
Į olą Laikau savo kelią; Kas guli tamsoje prieš ją? (mėnulio šviesa, akimirkai prasiveržusi pro debesis, apšviečia Keliautojo figūrą)

Alberichas (atpažįsta Keliautoją ir išsigandęs atsitraukia)
Tu pats šiose vietose? Ko tau čia reikia? Eik šalin, Toliau nuo čia, – Begėdi vagie!

Keliautojas
Tai tu, Alberichai, Čia gulėjai? – Fafnerio namus sergėjai?

Alberichas
Vėl ieškai, Ką apgauti? Eik toliau! Toliau iš čia! Tavo apgaulių Jau daug čia pribarstyta,
Tai bent nuo naujųjų Mus apsaugok!

Keliautojas
Tik žiūrėsiu. Nieko neveikdamas; Kas gi man uždraus žiūrėti?

Alberichas (piktai kvatojasi)
Veidmainis, piktas apgavike! Jei būčiau toks pat kvailas Ir dabar, kaip anuomet, Kai mane surišai, – Lengvai ir vėl Būtum žiedą pavogęs! Bet nuo to laiko Pažįstu tave; – Ir taip pat žinau, Kuo pats save supainiojai; Juk mano lobiu Skola buvo sumokėta. Žiedą tiems broliams Atidavei, Kurie tavo pilį statė.
Kad ir kaip gudrautum, Vis dėlto visa jūsų sutartis Iki šiol išraižyta Tavo kovinėje ietije. Negali tu
Atimti tos algos, Kurią jiems sumokėjai, Antraip pats Eitum prieš save, Savo ranka Sulaužytum ietį, –
Amžiams sudaužytum valdžios ženklą.

Keliautojas
Tvirtos sutarties ranka Nebuvau aš Su tavimi surištas. Tu mano ietimi pavergtas, Ir jos galios bijok!

Alberichas
Kaip man grasini Savo galia, Ir kaip pats drebiesi sieloje! – Mirčiai pasmerktas Mano prakeiksmu Žiedo valdovas. Kas bus jo paveldėtojas? – Ir kas bus tada, Kai vėl žiedą užvaldysiu? – Šito tu ir bijai!
Tu žinai, kad aš, Jį pagrobęs, Kitaip negu milžinai Parodysiu savo valdžią. Tada sudrebėsi tu, Dangaus valdove! Helos kariuomenė Tavo pilį man paims, Ir visas pasaulis bus mano!

Keliautojas
Žinau tavo mintis, Bet jų nebijau: Žiedą valdo Tas, – kas jį paima.

Alberichas
Tamsūs tavo žodžiai, Bet jų prasmė man aiški! Didvyrių giminė – Tavo viltis, – Regis, tu pats juos ir pagimdei? Berniukas dabar auga Ir vaisių nuskinti turės, Kurio pats negali pasiekti.

Keliautojas
Su manimi Liaukis ginčytis: Geriau Mime sek. Jis berniuką su savimi pasiėmė, Kad tas Fafnerį nužudytų. Aš čia niekuo dėtas, – Tik Mime jo klausosi. Ir mano patarimas tau: Brolio saugokis!
Klausyk manęs, – Vieną įsidėmėk: Berniukas žiedo nepažįsta, O Mime jo ieško.

Alberichas
Ir tu pats liksi nuošaly?

Keliautojas
Mano numylėtinis Pats turi prasimušti Ir pats susikurti Savo likimą: – Tik narsusis man prie širdies.

Alberichas
Taigi tik su Mime Mums žiedą dalytis?

Keliautojas
Tik tu ir jis – Norite jo.

Alberichas
Ir vis dėlto man žiedo negauti?

Keliautojas
Ateina didvyris, Kad lobį išvaduotų, O du Niblungai godžiai tyko. Slibinas kris, Ir tada žiedą
Kas pagriebė, – tas ir valdo. – Štai dar viena mintis! Juk slibinas čia; – Jeigu jį išgelbėtum,
Pats tau žiedą atiduotų. – Tuojau jį pažadinsiu. (atsisuka į gilumą) Fafneri! Fafneri!
Pabusk, slibine!

Alberichas (didžiausiame sutrikime, sau)
Argi iš tikrųjų jis nori Man padėti?

Fafnerio balsas.
Kas mane žadina?

Keliautojas
Atėjo pas tave kažkas Su grėsminga žinia: Jis gali tave išgelbėti, Jei už išgelbėjimą Atsilyginsi jam žiedeliu.

Fafneris
Ko reikia?

Alberichas
Būk budrus! Miegą užmiršk. – Čia ateina kovotojas, – Jis nori tave nužudyti.

Fafneris
Jis žus.

Keliautojas
Drąsus ir narsus jis, – Sunkus jo kardas.

Alberichas
Tavo žiedo Jis nori. Atiduok jį man, Ir būsi išgelbėtas, Ir vėl gyvensi, Ir savo lobį sergėsi.

Fafneris (žiovaudamas)
Neduosiu nieko. – Nežadinkite.

Keliautojas (garsiai juokiasi)
Na, Alberichai, – mums riesta! – Stengiausi aš kiek galėjau! Vieną tik prisiminti Tau reikia:
Viskas eina savo keliu, – Tu jo nepakeisi. Dabar išeinu aš; Būk gi drąsesnis, Stenkis su Mime sutarti:
Šis kelias tau pažįstamas geriau, O visa kita Sužinosi vėliau!

Alberichas (ilgai ir piktai žiūri Keliautojui pavymui)
Šviesiu žirgu Jis nulėkė, Palikęs mane bėdoje. Bet palaukite, Lengvabūde, Džiugi, Šviesioji gimine! –
Jūsų pražūtis Jau arti! Kol auksas Blizga, Aš stoviu sargyboje! – Jis jus visus pražudys!
(Brėkšta. – Alberichas pasislepia šoninėje uolos skiltyje.)

(Dienai pradedant aušti pasirodo Mime ir Zigfrydas. Zigfrido kardas kabo jam prie diržo. Mime atidžiai apžiūri vietovę ir pagaliau atsisuka į galinį planą, kuris, – tuo metu, kai aukštuma priešais jį vis labiau ir labiau apšviečiama saulės, – lieka gilioje šešėlyje. – Mime parodo Zigfridui olą.)

Mime
Štai ir ola, – Stok ir lauk!

Zigfrydas (atsisėda po didele liepa)
Tai čia aš baimę pažinsiu? – Toli gi mane atvedei; Juk visą naktį be sustojimo Mudviese ėjome čia.
Čia mudu su tavimi Ir išsiskirsime. Jei čia baimės Neišmoksiu, – Vienas toliau išeisiu, Ir pas tave jau nebegrįšiu!

Mime (atsisėda priešais jį taip, kad neišleistų iš akių ir olos)
Tikėk, mano mielas, Jei tavęs čia Neapims baimė, Vargu ar kur nors Kitose vietose Tu ją pajusi. –
Matai ten Tamsią olos gerklę? – Joje gyvena Nuožmus, laukinis slibinas, Milžiniško ūgio, Baisus ir piktas; Siaubingais nasrais Jis gali tave, – Su kardu, su viskuo, – Vienu kąsniu Amžiams savyje palaidoti.

Zigfrydas
Reikia užčiaupti jam tą nasrą, Ir aš išvengsiu jo dantų.

Mime
Baisius nuodus Jis spjaudo, Ir ant ko Tie nuodai užkrinta, Tą parbloškia lyg ugnis.

Zigfrydas
Kad tie nuodai manęs nenudegintų, Galiu pašokti į šalį.

Mime
Milžiniška uodega Raitosi jam iš paskos, Ir jeigu ta uodega Ką nors apglėbtų, – Kaulus sutrupintų kaip stiklą.

Zigfrydas
Kad uodega manęs neapsuktų, Reikia ją sekti. – Pasakyk man dabar: Ar jis turi širdį?

Mime
Ji plaka tik pykčiu!

Zigfrydas
Ar toje vietoje Ji guli, Kaip ir visų žvėrių?

Mime
Toje vietoje, berniuk, – Žinoma, toje; – Na, ką, – ar pajutai baimę?

Zigfrydas
Notungą į širdį Jam įvarysiu! – Argi tai tu vadini baime? Na, mokytojau, Jei tavo Gudrioji baimė
Šitokia, Geriau eikime toliau: Čia jos man nepažinti.

Mime
Palauk dar! Mano pasakojime Tu tik žodžius girdėjai, Bet kai pats Jį pamatysi, Tikrai neteksi sąmonės!
Kai viskas ims Suktis akyse, Suspaus širdį, Ji ims drebėti: – Tada man padėkosi, Mano meilę įvertinsi.

Zigfrydas (pašoka su apmaudu)
Vėl tu apie meilę! Argi pamiršai? – Geriau palik mane Čia vieną, Nes nebeištversiu, Jei vėl apie meilę pradėsi! Tas tavo tūpčiojimas, Tos klastingos akelės, – Kada gi aš iš jų Išsivaduosiu? Kada su tavimi atsirišiu?

Mime
Išeisiu, išeisiu! Prie upelio nusileisiu aš; Lauk čia vienas. Vos tik saulė patekės, Slibino žiūrėk: Jis iš olos iššliauš Arti, Pro pat tave, – Į upelį vandens gerti nueis.

Zigfrydas (juokdamasis)
Jei tu ten būsi, Aš leisiu jam prie upelio šliaužti Ir į pilvą įvarysiu Jam Notungą, Jeigu tave jis Su vandeniu praris. Štai tau mano patarimas: Neik prie upelio Ir bėk Toliau į mišką, Kad manęs nesutiktum!

Mime
Bet po kovos Atsigaivinti Leisi man, tiesa? Pašauk mane, Jei sutriksi, – Ar jei ta baimė tau patiks.
(Zigfrydas staigiu judesiu priverčia jį pasitraukti.)

Mime (išeidamas, sau)
Fafneris ir Zigfrydas – Zigfrydas ir Fafneris – Kad tik abu jie žūtų! (išeina į mišką)

Zigfrydas (vienas) (vėl atsisėda po didele liepa)
Džiaugiuosi, kad nebuvo man tėvas Tas šlubuojantis senis! Ir miškas dabar Žalesnis man, Ir smagesnis jis tapo, Kai likau čia vienas Ir nebematau jo prieš save! (tylėdamas susimąsto) Koks buvo mano tėvas?
Ak! – toks, kaip ir aš! Juk jei Mime turėtų sūnelį, Tas viskuo Į jį būtų panašus. Jis taip pat būtų Purvinas veidu, Mažas ir kreivas, Šlubas ir bjaurus, Atvėpusios ausys... Ašarojančios akutės... – Geriau pamiršti! – Bjauru prisiminti. (atsilošia ir žiūri aukštyn pro medžio viršūnę. Gili tyla. Miško šlamesys.) Kaip man Motinos veidą pažinti? Bet sunku Man jį įsivaizduoti. Veikiausiai jos akys Buvo, Kaip tylios, romios stirnos, Tik dar gražesnės! – Ir vos tik aš gimiau, Kodėl ji numirė? Argi tarp žmonių taip reikia, Kad numirtų Motina nuo vaikų? Būtų gaila! – Kad tik galėčiau Pamatyti savo motiną! –
Motiną – gimtąją! – Tėvo žmoną! (atsidūsta ir dar giliau atsilošia. Ilga tyla. Paukščių giedojimas pagaliau patraukia jo dėmesį. Jis klausosi vieno paukštelio, giedančio šakose virš jo.) Tavęs, paukšteli,
Dar negirdėjau; Matyt, gyveni čia miške? O, kad tik galėčiau jį suprasti! – Galbūt jis nori Šnabžtelėti man žodelį apie motiną? Juk vienas nykštukas Man sakė, Kad paukščių giesmes Galima suprasti,
Kad prie jų galima priprasti, – Bet kaip man jas suprasti? (susimąsto. Jo žvilgsnis nukrypsta į nendrę, augančią netoli liepos.) Štai gal taip: Imsiu aš Mėgdžioti tą giesmelę; Visus dainorėlės garsus
Pats pakartosiu, Perimsiu jos kalbą; – Galbūt tada ir suprasiu. (nusikerta kardu nendrės stiebą ir drožia iš jo dūdelę) Ji tyli; – Tai aš užgrosiu. (mėgina dūdele pamėgdžioti paukštelio giesmę, bet jam nepavyksta; su apmaudu purto galvą ir pagaliau dūdelę meta) Ne, vis ne tas! – Ir ta dūdele
Daina man nepatinka. – Paukšteli, su tavimi Man sunku giedoti; Negaliu perimti melodijos! –
O paukštelis vis laukia Manosios dainos, Žiūri ir vis nesulaukia. – Palauk! – tai klausyk Geriau mano rago; – O dūdele aš Negaliu groti. Žinau dainą Vieną linksmą, – Tu klausyk, aš ją pagrosiu. Draugus šia daina Aš šaukdavau, Bet ateidavo tik Pas mane lokys. Kas gi dabar Į mano šauksmą ateis? –
Gal draugas ir bičiulis? (jis numeta dūdelę ir savo sidabriniu ragu užgroja linksmą melodiją)

(Scenos gilumoje matyti judėjimas. Fafneris, milžiniško driežui panašaus slibino pavidalu, oloje pakyla iš savo guolio. Jis braunasi pro krūmynus ir iš gilumos užšliaužia ant pakilumos. Kai viršutinė jo kūno dalis pasirodo viršuje, jis išleidžia stiprų garsą, primenantį žiovulį.)

Zigfrydas (atsigręžia, pamato Fafnerį, nustebęs žiūri į jį ir juokiasi)
Ha-ha! – Na ir draugužis Atsiliepė į dainą! – Štai tau bičiulis ir draugas!

Fafneris (pamatęs Zigfridą sustoja)
Kas čia trimituoja?

Zigfrydas
Kad jau žmoniškai Tu prabilai, Gal galėtum mane pamokyti: – Iki šiol Aš baimės nepažinau; –
Leisk man ją pamatyti.

Fafneris
Drąsus, matyt, esi.

Zigfrydas
Drąsus ar ne – Aš nežinau, Bet kautis imsiu, Jei baimės man neparodysi.

Fafneris (jokiasi)
Gerti norėjau, – Radau ir maisto. (atveria nasrus ir rodo dantis)

Zigfrydas
Na ir nasrus tu užsiauginai, Šaunus broli: Dantys tai taip Ir juokiasi visi! Reikėtų juos kiek užkimšti,
Per daug jau platus tas žiomenys!

Fafneris
Su tavimi ginčytis Mano žiomenys menki, Bet tuoj praris Tave jie. (graso uodega)

Zigfrydas
Oho! koks gi tu Piktuolis, broli! – Pakliūti į tavo vidų Nebūtų saldu: Būtų geriau, jei pats tu
Pirmiau išdvėstum.

Fafneris (riaumoja)
O! – Stok! Jaunasis pagyrūne.

Zigfrydas (paima kardą)
Burbekli, – kaukis! – Pagyrūnas pasiruošęs!

(Atsistoja prieš Fafnerį. Fafneris užšliaužia aukščiau ir iš šnervių purškia ant Zigfrido. Zigfrydas atšoka į šalį. Fafneris meta uodegą pirmyn, norėdamas nutverti Zigfridą; šis išsisuka vienu šuoliu peršokdamas slibiną. Kai uodega greitai pasiveja jį ir jau rengiasi pagauti, Zigfrydas kardu sužeidžia slibiną į uodegą. Fafneris greitai paslepia uodegą, riaumoja ir pakelia priekinę kūno dalį, norėdamas visu jos svoriu užgriūti ant Zigfrido; šiuo judesiu jis atveria savo krūtinę. Zigfrydas, greitai nužiūrėjęs vietą, kur yra širdis, smogia į ją savo kardą iki pat rankenos. Fafneris iš skausmo dar aukščiau pašoka ir vos tik Zigfrydas, paleidęs kardą, spėja atšokti į šalį, – slibinas griūva ant sužeistos vietos.)

Zigfrydas
Gulėk, piktoji tu pabaisa! – Notungą širdyje laikai.

Fafneris (nusilpusiu balsu)
Bet kas tu, drąsus bernaiti, Kuris mane pervėrei? Ir kas tave išmokė Čia mane surasti? Tavo jaunas protas Nesuprato, ką padarė.

Zigfrydas
Nedaug aš žinau, – Ir savęs nepažįstu; – O čia į kovą su savimi Pats tu mane išerzinai.

Fafneris
Šviesiaakis vaike, Savęs nepažinęs, Klausyk, ką tu Čia nužudei. Iš milžinų giminės Du broliai gyveno drauge – Fazoltas ir Fafneris, Ir abu žuvo pikta mirtimi. – Dėl prakeikto lobio, Dėl dievų atlygio
Fazoltą aš nužudžiau, O čia vienas Tą lobį saugojau. Savo giminėje buvau paskutinis, – Jaunuolio pakirstas, – Bet saugokis, Žydintis bernaiti; – Pražūtį lobis Su savimi neša. – Tas, kuris šį žygį įkvėpė,
Jau ir tau mirtį parengė. (nusilpdamas) Tu įsidėmėk Mano žodžius!

Zigfrydas
Kas aš esu, pasakyk man, – Kas mano tėvas? Tu toks išmintingas Tapai prieš mirtį. – Savo vardą tau pasakysiu: Zigfrydas – taip aš pavadintas.

Fafneris
Zigfrydas...! (atsidūsta, pakyla ir miršta)

Zigfrydas
Miręs neatsako, Tad tegul veda mane Gyvasis kardas!

(Fafneris, mirdamas, kiek nusviro į šalį. Zigfrydas dabar ištraukia kardą iš jo krūtinės, ir visa jaunuolio ranka apsilieja krauju: jis greitai atitraukia ranką.)

Kaip liepsna kraujas dega!

(Jis nesąmoningai pakelia pirštus prie lūpų, kad nulaižytų kraują. Tuo metu, kai susimąstęs stovi žiūrėdamas prieš save, jo dėmesį staiga patraukia miško paukščių giesmė. Jis klausosi sulaikęs kvapą.)

Man rodos, Kad paukščiai vėl kalba, – Aš jų giesmes suprantu! Argi ne slibino kraujas Jų kalbą atvėrė?
Plazda čia paukštelis – Štai! – jis gieda.

Paukštelio balsas (liepos šakose)
Hei! – Zigfridui šiandien Atiteko visas lobis. O, kad tik oloje Jį surastų! Nematomumo šalmas, veikiausiai, Jam galėtų praversti, O kai žiedą užvaldys, Tuomet visą pasaulį valdys.

Zigfrydas
Paukšteli, ačiū Už tavo patarimą; – Aš ieškosiu lobio. (nueina į gilumą ir leidžiasi į olą, kur netrukus visai išnyksta)

(Į sceną, baikščiai dairydamasis, sėlina Mime, norėdamas įsitikinti Fafnerio mirtimi. Tuo pačiu metu iš kitos pusės, iš plyšio, pasirodo Alberichas ir akylai seka brolį. Vos tik Mime, niekur nematydamas Zigfrido, atsargiai pasuka į gilumą olos link, Alberichas puola prie jo ir pastoja kelią.)

Alberichas
Kur tu Taip slapta sėlinėji, Piktoji lape?

Mime
Prakeiktasis, vėl Įsikišai tu! Ko atėjai?

Alberichas
Matau, norėtum Sau Mano lobį pasiglemžti?

Mime
Šalin, sakau aš! Čia aš šeimininkas; – Ko čia ieškai?

Alberichas
Ar tau, vagie, Tavo darbe Aš sutrukdžiau?

Mime
To, ką atkakliu Darbu išgavau, Aš neatsisakysiu.

Alberichas
Argi tu lobį Iš Reino pavogei? Ir argi tau Pavyko nukalti žiedą?

Mime
O kas tau nukalė Nematomumo šalmą? Tau jo reikėjo, Bet ar pats jį padarei?

Alberichas
To stebuklingo šalmo Per amžius nebūtum padaręs, Jei žiedas Tavęs nebūtų apšvietęs.

Mime
O kur gi jis? Tu jį milžinams atidavei. Ką praradai tu, Tą aš gudrumu išgavau.

Alberichas
Nori pasipelnyti Vaiko darbu? – Bet kuo tu čia dėtas? Visą žygdarbį tik jis atliko.

Mime
Aš jį išmaitinau, Ir dabar jis man atsilygino, – Nors to atlygio Gan ilgai teko laukti.

Alberichas
Tokiu nieku Panoro vargšas, Niekingas kuprotas Įgyti Karališką valdžią? – Bet kuriam šuniui
Geriau žiedą Atiduoti negu tau. Ne, nepamatysi Tu jo niekada!

Mime
Na, valdyk jį, Saugok jį, – Tą žiedelį, – Būk karalius; O mane broliu vadink! O aš pasiimsiu
Mainais už žiedą Vien šalmą sau. Taip pasidalysime Taikiai grobį su tavimi.

Alberichas (paniekinamai juokdamasis)
Šalmą atiduoti? Ir tau jį duoti? Gudruolis gi tu! Ne, tada Negalėčiau ramiai miegoti!

Mime (nebesitverdamas)
Nei mainytis? Nei dalintis? Viską tik sau Nori pasiimti? O kas gi man tada lieka?

Alberichas
Nieko, Mielasis mano broleli, Tu negausi.

Mime (įniršęs)
Nei šalmo, nei žiedo Ir pats tu neišvysi: Viskas bus mano! Aš į pagalbą Pasikviesiu Zigfridą. Jis ateis su kardu Ir tegu tada Nusprendžia, ką tau duoti.

Alberichas
Štai, pažvelk: – Iš olos jis pats išėjo.

Mime
Visokių niekniekių, Matyt, prisigrobė. –

Alberichas
Ne, – šalmą jis laiko!

Mime
Paėmė ir žiedą!

Alberichas
Tai jis! – Tai jis!

Mime (klastingai juokdamasis)
Na, pamėgink paprašyti! – Tas žiedelis bus mano. – (pasislepia atgal miške)

Alberichas
Bet aš vienas Jį užvaldysiu amžiams! (pranyksta plyšyje)

(Per paskutiniuosius žodžius Zigfrydas su šalmu ir žiedu lėtai ir susimąstęs išėjo iš olos. Jis apžiūrinėja savo grobį ir vėl sustoja. Gili tyla.)

Zigfrydas
Sunku man žinoti Jūsų vertę, Bet jus išsirinkau Iš visų auksinių daiktų: – Toks buvo paukštelio patarimas. Ir jus aš su savimi Pasiimsiu atminimui; Atminimui to, Kad čia nukoviau Fafnerį,
Tik baimės pažinti negalėjau!

(prisikabina šalmą prie diržo ir užsimauna žiedą ant piršto. Tyla. Miško šlamesys stiprėja. Zigfrydas nejučiomis vėl pastebi paukštelį ir klausosi jo, sulaikęs kvapą.)

Paukštelio balsas (liepos šakose)
Hei! – Zigfrydas gavo Sau šalmą ir žiedą! O tik tegu Mime Niekuo netiki! Tegu įdėmiai klausosi,
Ką tas jam sakys, Ir išgirs visa, Kas Mimes širdyje; – Taip jame veikia slibino kraujas.

(Zigfrido gestas ir veido išraiška rodo, kad jis viską suprato. Jis pamato artėjantį Mime ir lieka nejudėdamas, atsirėmęs į savo kardą ir susitelkęs stebi Mime, stovėdamas ant pakilumos iki scenos pabaigos.)

Mime (lėtai įeidamas)
Stovi ir savo grobį Apžiūrinėja. – Kas, jeigu su juo Keliautojas buvo susitikęs, – Su juo kalbėjo?
Jei davė patarimą, Atvėrė jam akis? Reikia būti Dukart gudresniam. Aš vikriai spąstus
Jam pastatysiu; Apsimestine, Švelnia kalba Turiu gudriai jį apgauti.

(prieina arčiau Zigfrido)

Sveikas, Zigfridai! Na, mano drąsuoli, Ar jau pažinai baimę?

Zigfrydas
Mokytojo dar neradau.

Mime
Na, o slibiną, – Juk tu jį užmušei? Jis buvo baisus, ar ne?

Zigfrydas
Nors jis buvo nuožmus ir piktas, Bet man jo gaila; – Yra dar ir blogesnių žmonių Gyvų, dar nenužudytų! Ir tas, kuris mane vedė, Man šlykštesnis už slibiną.

Mime
Tyliau! – Aš greitai Su tavimi išsiskirsiu: Užmigsi amžiams, Mano drauguži! Ko man reikėjo,
Tu viską padarei. Dabar teliko tik Grobį pasiimti; – Rodosi, man tai pavyks: Juk tave lengva apgauti.

Zigfrydas
Vadinasi, tu man blogo nori?

Mime
Iš kur tu tai paėmei? Zigfridai, klausyk, sūneli! Aš tavęs visada Iš širdies nekenčiau, Meile tau
Niekada nedegiau; Man tik lobio reikėjo, Kurį baisusis Fafneris saugojo. Jeigu man jo
Tu neatiduosi, Zigfridai, mano sūnau, – Juk pats matai, Kad su gyvybe turi išsiskirti!

Zigfrydas
Kad nekenti, – Džiaugiuosi ir pats; – Bet kodėl man su gyvybe skirtis?

Mime
Argi aš taip pasakiau? Tu visai nesupratai. (matydamas pastangas apsimesti) Tu po kovos
Dabar pavargęs; Troškulys, veikiausiai, kankina? To aš ir laukiau Ir tau atsigerti
Su savimi atsinešiau. Kol tu kardą kaliai, Aš jį viriau. – Tik gurkštelk, Ir aš pasiimsiu tavo kardą,
O su juo ir šalmą, ir lobį.

Zigfrydas
Tu nori mano kardo Ir visko, ką gavau, – Šalmo ir viso lobio pagrobti?

Mime
Vėl ne taip tu kalbi! Argi aš painiojuosi? – Juk aš stengiuosi, Kiek tik galiu, Savo slaptą kėslą
Kuo gudriau paslėpti, O tu, kvailas berniukšti, Amžinai girdi ne tai! Atsimerk ausis Ir mane suprask!
Klausyk, ką pasakysiu: –
Imk ir išgerk gėrimą! –
Juk gerdavai tu jį. –
Nors ir pykaisi
Amžinai su manimi,
Bet iš manęs, –
Nors ir širdamas, – imdavai jį.

Zigfrydas
(nekeisdamas veido išraiškos)
Ir dabar jį
Išgersiu aš. –
Bet kaip tu tą gėrimą virei?

Mime
Na, greičiau, –
Išgerk jį!
Ir aptemdys
Tavo mintis šie syvai.
Netekęs sąmonės,
Tu čia pat atsigulsi.
Vos tik užmigtum,
Tada būtų lengva
Grobį paslėpti,
Bet jei vėl pabustum, –
Nuo tavęs
Nepasislėpčiau aš,
Net jei ir žiedą turėčiau.
Štai kodėl privalau
Tuo kardu
Galvą
Tau nukirsti; –
Tik tada lobis bus mano!
(chichena)

Zigfrydas
Mane miegant nužudyti ketini!

Mime
Argi tu tai girdėjai?
Aš noriu tik
Galvą nukirsti! –
Nors ant tavęs
Ir nebūčiau piktas,
Nors už bėrimą,
Priekaištus ir įžeidimus
Keršyti ir nenorėčiau,
Vis dėlto pašalinti tave iš kelio
Turiu kuo greičiau, –
Nes kitaip viso lobio neteksiu: –
Juk Alberichas jo ieško. –
Na, mano Velsunge!
Velsės sūnau!
Gerk ir lauk sau mirties:
Paskutinį kartą geri!

(Jis priėjo visai arti prie Zigfrido ir įkyriai įduoda jam ragą, į kurį prieš tai buvo įpylęs iš indo gėrimo. Zigfrydas jau buvo sugriebęs kardą ir dabar tarsi kraštutinio pasibjaurėjimo protrūkyje smogia Mime greitu smūgiu; šis krinta negyvas ant žemės. Iš plyšio girdėti pašaipus Albericho kvatojimas.)

Zigfrydas
Štai tau,
Šlykštus išdavike! –
Atidavė skolą
Mano Notungas,
Juk tam jis ir buvo nukaltas.

(pakelia Mimes kūną, tempia jį prie olos ir įmeta į ją)

Ant savo lobių
Gulkis tu!
Tavo klasta
Prie jų tave atvedė:
Nuo šiol gali juos valdyti! –
O prie įėjimo sargas
Gulės;
Jis nuo vagių apsaugos.

(Tempia slibino lavoną prie olos angos ir juo užverčia visą įėjimą)

Gulk ir tu,
Niūrus slibine!
Spindintį lobį
Tu saugosi
Drauge su kadaise savo priešu:
Abu jūs čia radote atilsį!

(Sutvarkęs lavonus, vėl išeina į scenos priekį. Vidurdienis.)

Kaip karšta! –
Ir koks jis sunkus! –
Gyslose kraujas
Raktu verda
Ir galva liepsnoja.
Saulė jau aukštai
Ir iš aukštybių
Jos akis
Žvelgia man tiesiai į viršugalvį.
Ten, po liepa,
Aš rasiu pavėsį ir vėsą.

(vėl atsigula po liepa. Gili tyla. Miško šlamesys. Po ilgos tylos)

Mums visi trukdo, paukšteli,
Atskirai
Pasikalbėti. –
Dabar tavęs aš pasiklausyčiau. –
Gera tau
Suptis ant šakelės; –
Su linksma daina
Broliai ir seserys
Plazda lapijoje aplink tave. –
O aš visiškai vienas, –
Neturiu nei seserų, nei brolių;
Mano motina mirė,
Tėvas nužudytas, –
Aš jų nepažinojau! –
Man draugu buvo
Klastingas kuprotas,
Ir mylėti
Jo negalėjau;
Vien tik pinkles
Jis man spendė
Ir galiausiai mano paties nužudytas!
Mielas paukšteli,
Pasakyk man, prašau:
Ar nėra kur pasaulyje
Man draugo?
Gal gali man parodyti kelią pas jį?
Aš vis jį šaukiau,
Bet jis neatėjo pas mane.
Tu taip saldžiai
Giesmelę giedojai
Ir man patarimą davei; –
O, giedok! – aš klausausi tavęs.

(Tyla. Paskui pasigirsta:)

Paukštelio balsas
Hei! Piktąjį nykštuką
Zigfrydas nužudė
Ir mergelę aš
Jam parodysiu,
Kuri miega aukštai ant uolos; –
Aplink ją liepsna dega.
Jei tik jis pas ją prasiskverbtų
Ir pažadintų, –
Brunhildę paimtų sau!

Zigfrydas
(greitai pakyla iš vietos)
O nuostabus garsas! –
Saldusis šauksmas! –
Kaip karštai kraują
Krūtinėje jis įžiebė!
Kaip plaka širdis,
Jį girdėdama!
Ir kas gi taip stipriai
Visą mane jaudina,
Paaiškink, mano drauge!

Paukštelis
Meilės dainą
Aš giedu:
Saldžiu ilgesiu
Pilna ši giesmė; –
Tik įsimylėjęs ją supras!

Zigfrydas
Iš miško
Tolyn mane traukia
Pas tą mergelę ant uolos! –
Pasakyk dar,
Brangus paukšteli,
Ar galima pro liepsną prasiskverbti?
Ar galima ją pažadinti?

Paukštelis
Gilią miego miglą
Gali nutraukti
Tik vienas didvyris:
Tik tas, kuris baimės nepažinojo!

Zigfrydas
(juokiasi apimtas džiaugsmo)
Bet tas keistuolis,
Kurio ji nepažino, –
Juk tai aš pats ir esu!
Aš maniau – Fafneris
Ją man parodys,
Bet viltys buvo veltui;
Noriu aš jos
Tik iš jos išmokti! –
Bet kaip man kelią pas ją rasti?

(paukštelis suplazda, pralekia virš Zigfrido ir nuskrenda)

Zigfrydas
(susižavėjęs)
Tu nori mane pas ją nuvesti; –
Tad skriskime, paukšteli,
Pas ją kuo greičiau!

(nubėga paskui paukštelį. Uždanga nusileidžia.)

Pereiti prie trečiojo veiksmo

ZIGFRYDAS

Trečiasis veiksmas

Laukinė vietovė

Prie uolėto kalno papėdės, kylančios į kairę pusę. Naktis, audra, žaibai ir griaustinis.

(Priešais skliautuotą įėjimą į olą, prie vienos uolos stovi Keliautojas.)

Keliautojas
Kur tu? Vala!
Vala, pabusk!
Tavo ilgą miegą
Šiandien aš turiu nutraukti.
Tave šaukiu:
Pasirodyk! pasirodyk!
Iš prieblandos ir tamsos,
Iš miglų karalystės pakilk!
Erda! Erda!
Amžinybės dukra!
Iš požemio gelmės
Tu pakilk,
Dainuoju tau aš
Pabudimo giesmę
Ir ja nutraukiu
Tavo sapnus.
Visažinė Vala!
Pranašingoji Erda!
Erda!
Amžinybės dukra!
Kelkis gi, o Vala! pabusk!

(Oloje ima švisti melsva šviesa; jos apšviesta, iš gilumos lėtai kyla Erda. Ji visa tarytum aptraukta šerkšnu; jos plaukai ir drabužiai spindi žėrinčia šviesa.)

Erda
Mane šaukia;
Stiprus tas burtų šauksmas.
Aš pabudau
Iš pranašingo sapno: –
Kas išsklaidė mano miegą?

Keliautojas
Išsklaidė sapnus
Manoji giesmė,
Kuri valdingai budina
Iš gilaus snaudulio kerų.
Atėjau pas tave
Iš toli,
Kad išgirsčiau
Amžinos išminties žodžius.
Žinojimu niekas
Su tavimi nesulygs;
Tu žinai,
Ką gelmė slepia,
Kuo kalnai, vandenys
Ir oras pilni.
Visa, kas gyva,
Tavimi kvėpuoja,
Ir kiekvienos minties
Šaknis – tavyje.
Viską tu žinai,
Visa nujauti, –
Pranašiško patarimo reikalingas,
Aš sutrikdžiau tavo miegą.

Erda
Mano miegas – svajonė,
Svajonėje – mintis,
O virš minties viešpatauja žinojimas.
Jei aš miegu,
Nornos nesnaudžia:
Jos verpia siūlą,
Klusdamos mano minčiai; –
Galėjai jų paklausti.

Keliautojas
Pasaulio tarnystei
Nornos paklūsta
Ir pakeisti sprendimų negali;
O tau, išmintingoji,
Veikiausiai žinoma,
Kaip sulaikyti ratą jo bėgime.

Erda
Dvasią migdo
Manyje vyrų darbai.
Mane pačią
Vienas iš jų pavergė.
Ir duktė gimė
Erdai su Votanu, –
Ji jam
Renka didvyrius.
Iš mūsų
Jai duota išmintis.
Jos klausk, –
Klausk tu dukters
Erdos ir Votano.

Keliautojas
Apie Brinhildą, tiesa,
Nori pasakyti?
Jos išjuoktas audrų tramdytojas,
Kai pats save vos sutramdė,
Kai pats nusprendė
Mūšio baigtį, –
Nors ir prieš valią,
Bet vis dėlto nusprendė, –
Įžūlioji duktė
Tam mūšiui
Panoro duoti kitą baigtį,
Prieš tėvo valią.
Bausmę
Ji patyrė:
Tėvas užmigdė savo dukterį
Ant kalnų uolų viršūnės.
Ir tik tada
Ji pabus,
Kad taptų mirtingojo žmona. –
Ką gi aš iš jos sužinočiau?

Erda
(paskendusi mintyse ir pradeda kalbėti tik po ilgos tylos)
Čia tamsu
Man viskas,
Visa migloje
Skęsta pasaulis!
Valkiriją,
Mano vaiką,
Tvirtas miegas apgaubė
Valandą, kai ir aš pati miegojau?
Kas mylėjo narsą,
Jos priešu tapo? –
Kas įžiebė troškimą,
Tam siunčia bausmę? –
Kas teises sergėjo,
Kas buvo garbės sargas, –
Teises žudo,
Valdo negarbingai? –
Leisk verčiau man užmigti
Ir jus visiems laikams užmiršti!

Keliautojas
Miegoti tau neleisiu, –
Paklusk mano kerams, –
Votanui į krūtinę
Giliai
Rūpesčio spygliai
Smigo iš tavojo žinojimo,
Gėdingą pabaigą
Mums išpranašavai,
Suspaudei man širdį
Nedrąsia baime dėl galo.
Jei už visus pasaulyje
Tu išmintingesnė,
Tai pamokyk,
Kaip tą baimę iš širdies išguiti?

Erda
Ne tas tu,
Kuo pasivadinai!..
Kam gi taip šiurkščiai sudrumstei
Gilų Valos miegą?
Leisk, nerimstantysis,*
Man būti laisvai, –
Atleisk kerų pančius!

Keliautojas
Ne ta tu,
Kuo save laikai!
Tavo išmintis
Netrukus išseks
Ir tavo žinojimas kris
Prieš Votano valią.
Kokia gi ta valia, – kokia?
Sužinok gi
Ją iš manęs,
Ir paskui galėsi amžinai miegoti. –
Man galas nebebaisus
Nuo tada, kai pats
Jį nusprendžiau! –
Ką nusprendžiau sunkiose kančiose,
Baisiame nesantarvės su savimi kelyje,
Tą su džiaugsmu
Dabar įvykdau.
Anksčiau įniršusioje neviltyje
Aš Niblungui pasaulį atidaviau, –
Mano paveldėtojas dabar bus
Narsusis Velsungas.
Mano išrinktasis jaunas,
Manęs nepažindamas, –
Be dievo pagalbos,
Savo jėga
Sugebėjo žiedą užvaldyti.
Jis palauš
Prakeiksmo galią,
Kuriuo Alberichas
Prakeikė žiedą: –
Juk baimė jo sielai svetima.
Ir tavo vaiką,
Brinhildą,
Jis pažadins.
Tavo duktė,
Iš miego pabudusi,
Turės visą pasaulį išpirkti.
Tad miegok dabar
Neprabundančiu miegu, –
Netrukus išvysi mano galą!
Kad ir kas būtų po to,
Aš – amžinai jaunam
Atiduosiu visą savo pasaulį. –
Užmik gi, Erda, –
Pasaulio baime!
Pasaulio skausme!
Užmik, užmik
Amžiams!
O štai ir pats Zigfrydas. –

(Erda grimzta į žemę. Olos anga vėl paskęsta tamsoje. Keliautojas, atsirėmęs į jos akmenuotą sieną, laukia Zigfrido. Scena silpnai nušviečiama brėkštančios aušros. Audra visiškai nurimo.)

Zigfrydas
(išeidamas iš dešinės priekinio plano pusėje)
Bet kur gi mano paukštelis?
Savo skrydžiu
Jis mane
Su giesme per mišką vedė,
Ir staiga dingo iš akių.
Uolą dabar
Ir pats surasiu!
Kur link jis skrido,
Ta kryptimi ir eisiu.

(eina į gilumą)

Keliautojas
Kur, bernaiti,
Laikai savo kelią?

Zigfrydas
Ten girdėti kalba! –
Paklausiu jį –
Man reikia surasti uolą,
Kurią kaitri liepsna gaubia; –
Ten mergelę
Noriu pažadinti.

Keliautojas
Kas tave pasiuntė
Tos uolos ieškoti? –
Kaip apie miegančiąją sužinojai?

Zigfrydas
Apie ją girdėjau
Iš paukštelio, –
Jis man viską papasakojo.

Keliautojas
Daug plepa paukštelis,
Bet tik apie save;
Ir kaip gi supratai
Jo giesmę?

Zigfrydas
Juk man padėjo
Slibino kraujas,
Kurį neseniai aš nukoviau.
Tuo krauju
Aš liežuvį suvilgiau,
Ir paukščių kalba man tapo suprantama.

Keliautojas
Jei slibiną nugalėjai,
Kas paskatino tave
Su tuo slibinu kovoti?

Zigfrydas
Čia buvo klastingas
Senis Mime;
Jis sakė, kad slibinas moko baimės.
O dėl to, kad slibiną
Aš pakirtau,
Pats jis kaltas: –
Jis juk nasrais man grasino.

Keliautojas
Kas davė tau
Tą aštrųjį kardą,
Kuris tokius priešus pakerta?

Zigfrydas
Pats jį nusikalau; –
Kalvis nepajėgė
Padaryti man pagal ranką kardo.

Keliautojas
Bet kas tą plieną
Taip sukūrė,
Kad iš jo galėtum pasidaryti kardą?

Zigfrydas
Kaip man tai žinoti?
Tos nuolaužos
Jau niekam nebetiko;
Iš naujo pasidariau kardą.

Keliautojas
(pratrūksta linksmu, geranorišku juoku)
Ko gero, taip ir yra!

Zigfrydas
Juokiesi, nejaugi,
Iš manęs?
Nėra man ko
Su senu plepiu tuščiai kalbėtis!
Jei kelią žinai,
Pasakyk man, –
O jei ne, –
Prikąsk liežuvį!

Keliautojas
Kur taip skubi?
Jei aš senas,
Tai parodyk man pagarbą.

Zigfrydas
Štai dar naujiena! –
Iki šiol
Senis man visados
Tik kliūtis buvo; –
Su tokiu jau susitvarkiau.
Jei ir tu imsi
Taip pat man trukdyti,
Tai ir tu saugokis,
Kad tau nenutiktų taip, kaip jam!

(prieina prie keliautojo)

Koks čia tavo pavidalas?
Iš kur gavai
Tą didžiulę skrybėlę? –
Visą veidą sau ja užsidengei?

Keliautojas
Skrybėlę visada žemai užsitraukiu,
Kai prieš vėją einu.

Zigfrydas
Na, o kur tavo kita akis?
Ją tau, matyt,
Išmušė tas,
Kuriam, kaip ir man,
Tu užtvėrei kelią?
Na, traukis gi šalin,
Nes kitaip ir kitą akį
Su manimi prarasi.

Keliautojas
Kuo mažiau
Tu žinai, mano sūnau,
Tuo drąsiau elgiesi.
Ta akimi,
Kurią praradau,
Tu dabar matai kitą akį,
Kuri man dar liko.

Zigfrydas
(juokiasi)
Na ir juokingas tu vis dėlto! –
Bet vis tiek laikas prie reikalo:
Greičiau kelią parodyk;
O paskui galėsi eiti!
Vienas susitvarkysiu
Ir be tavęs. –
Tad rodyk kelią!

Keliautojas
Jei tik žinotum
Kas aš esu,
Tu manęs neplūstumei!
Skaudu man girdėti
Tavo grasinimus.
Tavo šviesią giminę
Aš myliu jau seniai,
Nors ir smogiau jai
Savo įniršyje.
Tu mano numylėtinis,
Mano išrinktasis, –
Nežadink manyje pykčio:
Jis pavojingas tau ir man!

Zigfrydas
Ar pasakysi tu,
Tuščias plepy? –
Šalin iš kelio!
Aš žinau, – jis
Veda pas užmigusią mergelę.
Taip man paukštelis giedojo,
Bet jis mane čia paliko.

(pamažu vėl darosi niūrus)

Keliautojas
(įtūžęs)
Ji iš tako nusuko,
Varnų valdovą
Čia išvydusi! –
Vargas jai, jei bus pagauta! –
Tu tuo keliu
Neisi!

Zigfrydas
Oho! – koks grėsmingas!
Bet kas gi tu pats,
Kad manęs neleistum?

Keliautojas
Aš mergelės uolą saugau; –
Ji man pavaldi,
Neprabundančiu miegu miega; –
Ir jei mirtingasis
Mergelę pažadins, –
Aš amžiams valdžią prarasiu! –
Ugnies siena
Ją apsupo,
Ryški liepsna
Uolą saugo.
Kas panorės pas ją, –
Tas į tą ugnį turi žengti.

(parodo ietimi)

Štai pažvelk!
Ar matai šviesą? –
Ji vis didėja;
Liepsnoja ugnis,
Degančiu debesiu
Raitosi ji į dangų,
Grėsmingu srautu
Čia ji plūsta,
Tavo veidą
Jau apšvietė, –
Netrukus visą tave
Ji apims.
Gelbėkis, jaunasis drąsuoli!

Zigfrydas
Pats gelbėkis, seni!
Pro šitą karštį ir liepsną
Aš turiu pas Brinhildą nueiti.

(eina kalno link)

Keliautojas
(ištiesia priešais jį ietį)
Jei ugnies nebijai, –
Mano ietis tau kelią pastos!
Ji juk dar tebėra
Mano rankoje; –
Tavo kardas juk sykį
Buvo tos ieties sudaužytas, –
Tad tegu ji vėl
Jį sugriauna!

Zigfrydas
(išsitraukdamas kardą)
Taigi mano tėvas
Dėl tavęs krito?
Saldus man bus
Kerštas už jį!
Kaukis savo ietimi:
Ją mano kardas sudaužys!

(kaunasi su Keliautoju ir perskelia jo ietį į dalis. Baisus griaustinio smūgis.)

Keliautojas
(atsitraukdamas)
Eik! – Tavo kelias dabar laisvas!

(pradingsta)

Zigfrydas
Bet kur gi dingo
Mano ietininkas?

(Ugniniai debesys, vis ryškėjančia šviesa, leidžiasi nuo viršūnės iš gilumos į sceną; visa ji prisipildo tarsi banguojančia liepsnų jūra.)

Zigfrydas
O, džiugi kaitra!
Liepsnojanti šviesa!
Tartum spinduliais
Apsuptas mano kelias! –
Žengiu į liepsną, –
Joje sau nuotaką rasiu!
Ho-ho! ho-ho!
Ha-hei! – ha-hei!
O, džiaugsme!
Dabar man atsilieps draugas!

(paima ragą ir, trimituodamas savo šaukimo dainą, puola į ugnį. Liepsna dabar užlieja ir visą priekinį planą. Zigfrido ragas girdėti iš pradžių arčiau, paskui toliau. Debesys vis slenka iš gilumos į scenos priekį. Pagal Zigfrido rago garsus, kurie vėl pasigirsta arčiau, galima spręsti, kad jis pasuko į kalno viršūnę.)

(Pagaliau liepsna ima blėsti ir pereina į ploną, skaidrų rūką, kuris taip pat išsisklaido ir atveria giedrą, žydrą dangų, nušviestą skaisčios saulėtos dienos.)

Scena, kurioje debesėliai galutinai išsisklaidė, vaizduoja uolėtos viršūnės keterą (kaip trečiajame „Valkirijos“ veiksme). Kairėje – įėjimas į natūralią uolinę olą, dešinėje – šakotos eglės; galinis planas visiškai atviras – priekyje, po plačiašake egle, giliame miege guli Briunhilda spindinčiais šarvais, su šalmu ant galvos, pridengta ilgu skydu.

Zigfrydas ką tik pasiekė uolėtą viršūnės kraštą gilumoje. (Jo ragas skambėjo vis toliau ir toliau ir pagaliau visiškai nutilo.) Jis nustebęs dairosi aplink.

Zigfrydas
Kaip ant viršūnės Čia gera! – (žiūri eglių kryptimi) Bet kas ten guli Po tankia egle? – Žirgas didingas;
Jis kietu miegu miega. (užlipa aukščiau ir lėtai eina pirmyn. Iš tolo pamatęs Brinhildą, sustoja apstulbęs)

O kas ten taip spindi? Argi taip šarvai žiba? Ar dar vis tebešviečia Ugnis mano akyse? (prieina arčiau)

Spindintį skydą Aš pakelsiu. (nuima skydą ir pamato Brinhildos veidą, pusiau pridengtą šalmu) Ak! – čia karys guli, – Ir koks jis gražus! – Matyt, šalmas Jį slegia? – Bus lengviau, Jei jį nuimsiu.

(atsargiai atidengia ir nuima šalmą nuo miegančiosios galvos; ilgi garbanoti plaukai išsiskleidžia iš po šalmo, Zigfrydas išsigąsta)

Koks grožis!

(stovi paskendęs regėjime)

Taip pat ir debesėliai Bangomis danguje Guli aplink saulutę, O iš už jų
Ji švyti Savo šviesia šypsena!

(įsiklauso į kvėpavimą)

Lengvai po šarvais Kilnojasi krūtinė; Geriau nuimsiu ir šarvus.

(su didele atsarga mėgina nuimti šarvus, – bet nesėkmingai)

Na, mano karde,
Praskleisk man juos tu!

(su švelnia atsarga perkerpa iš abiejų pusių šarvų žiedus ir nuima juos, taip kad Briunhilda dabar guli prieš jį apsivilkusi paprastu moterišku drabužiu. Jis atsitraukia išsigandęs ir nustebęs)

Bet tai ne vyras! – Lyg liepsna kerai Liejas man į krūtinę, Liepsnojanti baimė Akis degina, –
Beveik netenku sąmonės! – Ką pasišauksiu Sau į pagalbą? Kur tu! kur tu, – O mano motina!

(priglaudžia galvą prie Brinhildos krūtinės. Ilga tyla. Jis pakyla su atodūsiu)

Bet kaip ją pažadinti? Kaip mergelės akis man atverti? – Kaip akis atverti? – O jei jos žvilgsnis mane apakins? Ar ištversiu aš? Ar pakelsiu jo spindesį? Temsta akyse, Viskas sukasi aplink! Aistringas jausmas Spaudžia man krūtinę Ir kraujas širdyje stingsta, Rankos dreba! – Argi aš bailus? Nejau tai baimė? – Gimtoji! Kur tu? Juk tavo sūnus buvo narsus; – Bet štai sutiko jis mergelę Ir prieš miegančiąją pažino baimę! – Bet ką gi man daryti? Kaip tą baimę išvaryti? – Kad atgaučiau save,
Turiu ją pažadinti! – Lengvas virpulys Lūpas atgaivino Ir saldžiu drebėjimu Man širdį kankina. O, kiek grožio Jos kvėpavime! – Pabusk gi! pabusk gi, – Mergele, greičiau! – Ji tyli. – Tai gyvybės atsigersiu aš Iš šių saldžių lūpų, – Ir mielai po to mirsiu!

(Pabučiuoja ją ilgu ir aistringu bučiniu; – paskui išsigandęs greitai pakyla. Briunhilda atmerkė akis. Nustebęs jis žiūri į ją. Abu kurį laiką lieka paskendę vienas kito regėjime.)

Briunhilda (lėtai ir iškilmingai pakyla savo guolyje)
Sveika, saule! – Sveika, šviesa! Sveika, saulėta diena! Ilgas buvo miegas, Bet jis nutrauktas. Kas gi mane Galėjo pažadinti?

Zigfrydas (sukrėstas jos žvilgsnio ir jos balso)
Per ugnį prasiskverbiau Į uolą pas tave, Nuo tavęs nuėmiau sunkų šalmą; Zigfrydas – aš; Tavo miegą nutraukiau aš!

Briunhilda (sėdėdama aukštai išsitiesusi)
Šlovė dangui! – Sveikas, pasauli! Sveikas, žemės groži! Pabudau iš miego, – Ir štai čia su manimi
Zigfrydas! Jis mane pažadino!

Zigfrydas (apimtas didžiausio susižavėjimo)
O šlovė motinai, Kuri davė man gyvybę, Ir žemei, Kuri mane išmaitino! Aš išvydau tavo žvilgsnį
Ir jame pažinau palaimą!

Briunhilda (su didžiausiu gyvumu)
O šlovė tai, Kuri tave pagimdė, Šlovė tai, Kuri tave išmaitino! Tik tu galėjai pas mane ateiti,
Tik tu galėjai nutraukti mano miegą! – O Zigfridai! Zigfridai! Šviesusis didvyri!
Tu gyvybę žadini Savo šviesa!
Kad tik žinotum, pasaulio gyvybe,
Kaip aš tave mylėjau!
Visos mano mintys
Skriejo į tave!
Dar prieš pradėjimą
Aš tave maitinau,
Dar prieš gimimą
Po skydu slėpiau; –
Brangus tu man buvai, Zigfridai!

Zigfrydas
(tyliai ir nedrąsiai)
Taip ilgai tu čia miegojai, –
Argi tu ne mano motina?

Briunhilda
(šypsodamasi)
Klausyk, vaike, –
Savo motinos tu nepamatysi.
Ne motina aš, bet – tu pats,
Jei myli mane.
Ir žinau visa
Aš už tave,
Bet žinau todėl, –
Kad mano mylimas tu esi.
O Zigfridai! Zigfridai!
Karališkoji šviesa,
Tu man buvai mylimas; –
Juk man vienai
Atsivėrė Votano mintis.
Bet jos į žodžius aprengti
Aš nedrįsau,
Nedrįsau jos mąstyti, –
Tiktai jausmu ją žinojau.
Ir už ją
Į mūšį aš ėjau.
Tos minties kūrėjui
Aš nepaklusau
Ir bausmę
Patyriau,
Nes tą mintį
Vien jausmu tepažinau!
Tą mintį, galbūt,
Tu siela išspręsi,
O aš joje tik tave mylėjau!

Zigfrydas
Kaip nuostabūs
Šie tavo žodžiai,
Bet jų prasmė man tamsi.
Aš sušildytas
Tavo akių ugnimi,
Apsvaigintas tavo
Kvėpavimo; –
Saldžu girdėti
Nuostabų tavo balsą, –
Bet tai, ką tu kalbi,
Man sunku suprasti.
Ir kaipgi mintimis
Tolyn nuskrisiu aš,
Jei jos vien į tave
Visos veržiasi.
Tu sukaustei mane
Baime, –
Tik su tavimi
Aš tą baimę pajutau.
Tu mane užvaldei
Galinga jėga, –
Duok man mano ankstesnę dvasią!

Briunhilda
(švelniai atstumia jį ir žiūri eglių kryptimi)
Ten vaikšto Granė,
Mano ištikimas žirgas, –
Ir jis pabudo,
Budrus ir gaivus!
Kaip ir aš – jis tavo atgaivintas.

Zigfrydas
Ir aš pats atgijau,
Žvelgdamas į tavo lūpas,
Bet mano lūpos
Liepsnoja iš troškulio, –
Atgaivos jos iš akių prašo!

Briunhilda
(parodydama jam ranka)
Kadaise mano skydas
Saugojo didvyrius;
Mano galvą šalmas
Dengė mūšyje: –
Turiu juos pamiršti!

Zigfrydas
Mergelės žvilgsniu
Man širdis sudeginta,
Galvoje žaizdos
Man padarytos, –
Juk be skydo pas ją atėjau!

Briunhilda
(su dar didesniu sielvartu)
Štai ir mano šarvai
Plieniniai,
Bet aštrus kardas
Juos perskėlė
Ir apsaugos neteko
Mergaitiškas kūnas; –
Ir kuo gi dabar
Aš save apginsiu, nelaimingoji?

Zigfrydas
Per audringą liepsną
Aš ėjau pas tave,
Savo krūtinės
Šarvais neslėpiau,
Ir ugnies kaitra
Įsiskverbė man į krūtinę.
Verda visas kraujas
Ir aistringas džiugesys
Per mano gyslas
Ugnimi įsiliepsnojo.
Toji liepsna,
Kuri tave saugojo,
Dega mano krūtinėje! –
Greičiau gesink ją,
Audrą širdyje nuramink!

(karštai ją apkabina. Ji pašoka, desperatiška baimės pastanga jį atstumia ir nubėga į kitą scenos pusę.)

Briunhilda
Ir dievas manęs nepalietė!
Visi didvyriai
Mane gerbė: –
Tyra aš išsiskyriau su Valhala! –
Vargas! Vargas!
Vargą ir gėdą
Turiu pakelti!
Kas man gyvybę grąžino,
Tas mane sužeidė!
Jis sulaužė mano šarvus ir šalmą; –
Brinhildos nebėra!

Zigfrydas
Bet tu dar
Neprabudai man! –
Brinhildos miegas
Dar tebesitęsia; –
Pabusk gi! Būk mano žmona!

Briunhilda
Jausmai susimaišo
Ir gęsta mintis,
Žinojimas temsta rūke...

Zigfrydas
Juk savo žinojimą
Tu pati
Meile man pavadinai?

Briunhilda
Liūdnas prieblandos ūkas
Uždengė mano žvilgsnį;
Akys temsta
Ir gęsta šviesa;
Naktis aplink mane. –
Iš tamsos gelmių
Miglotas prie manęs
Šliaužia baimė, –
Arčiau, arčiau –
Ir atsistojo prieš mane!

(iš siaubo užsidengia veidą rankomis)

Zigfrydas
(švelniai atitraukdamas jos rankas nuo akių)
Tamsa viešpatauja
Užmerktose akyse;
Ji išnyks,
Vos tik vėl jas atmerksi.
Išsklaidyk savo tamsą, – pažvelk:
Aplinkui šviečia skaisti diena!

Briunhilda
(apimta didžiausio susijaudinimo)
Skaisti diena
Man apšvietė mano gėdą! –
O Zigfridai! Zigfridai!
Baimė spaudžia krūtinę! –
Amžinai troškau,
Amžinai trokštu
Saldžiu geismu,
Švelniu rūpesčiu. –
Ir viskas tik dėl tavojo gėrio!
O Zigfridai! laime,
Žemės viltie!
Gyvybę teikiantis,
Šviesus didvyri!
Duok man ramybę,
Duok man atilsį!
Nesiartink,
Sulaikyk savo aistrą!
O sulaikyk
Savo veržlų polėkį! –
Pasigailėk manęs, nepražudyk! –
Savo atvaizdą tu
Upelyje matei,
Jis šypsojosi tau, –
Bet jeigu vandenį
Tu sudrumstum,
Neramiose bangose
Jis išnyktų, –
Ir tu vietoj savęs
Pamatytum vien bangavimą.
Tad neliesk manęs
Ir nedrumsk. –
Tuomet amžinai
Savimi
Manimi gėrėsies,
Mano mylimas didvyri!
O Zigfridai! Zigfridai!
Šviesos vaike!
Saugok mane:
Savęs išsaugosi manyje!

Zigfrydas
Būk mano,
Mylėk mane!
Jau nebe savo aš pats,
Tai būk gi mano! –
Sidabrine banga
Žvilga upelis
Ir tik ją vieną
Aš matau, –
Ji vienintelė glosto mano žvilgsnį.
Jeigu banga
Mano atvaizdą sudaužė, –
Kaitros kamuojamas,
Dabar noriu aš
Pats save
Joje atvėsinti.
O, kad tik mane
Toji banga apgaubtų,
Visą aistrą joje paskandinčiau! –
Pabusk gi, Briunhilda!
Mergele, pabusk!
O nusišypsok man,
Tapk mano!
Mano! mano! mano!

Briunhilda
Tavoji
Aš amžinai buvau!

Zigfrydas
Jei buvai,
Būk ir dabar!

Briunhilda
Ir būsiu
Amžinai tavoji.

Zigfrydas
Amžinai mano
Tapk tu dabar!
Jei tave
Galiu apkabinti,
Jei širdys
Kartu ims plakti,
Žvilgsniai sužibs,
Lūpos prie lūpų priglus,
Ir susiliesime
Mudviejų, –
Tu tapsi tuo,
Kuo anksčiau man buvai!
Ir aš pats tada pamatysiu,
Kad mano Briunhilda amžiams.

(apkabina ją)

Briunhilda
Ar tavoji aš? – Palaimintas pasaulis Širdy sujudintas,
Tyrumo šviesa
Liepsna sužibo;
Pranašingas žinojimas
Bėga nuo manęs:
Meilės kerai
Jį užtemdė!
Ar tavoji aš?
O Zigfridai! Zigfridai!
Pats pažvelk: –
Nuo mano akių ugnies
Tu galėtum apakti,
Nuo mano bučinių
Galėtum sudegti.
Baisia kaitra verda,
Alpsta visas kraujas,
Ir širdis liepsnodama
Veržiasi į tave!
Argi nebijai mano glamonės,
Mano karštų bučinių?

Zigfrydas
Ak!..... Kaip visa tavo kraujo kaitra liepsnoja, Kaip žiba tavo nuostabios akys; Kiek aistros šiame glėbyje! Mano ankstesnė dvasia Sugrįžo pas mane. Nepasiekiamą baimę, Kurios negalėjau rasti, –
Kurią čia, rodės man, – pažinau, – Tą baimę dabar Aš, kvailys, vėl pamiršau!

(paskutiniais žodžiais nesąmoningai paleidžia Brinhildą)

Briunhilda (juokdamasi kraštutinio meilės džiugesio proveržyje)
O jaunasis didvyri! Mano linksmasis bernaiti! Šlovingų, Narsių darbų vykdytojau! Juokdamasi pasiduodu Ir juokdamasi viską pamiršiu; Juokdamiesi baigsime gyvenimą Ir su juoku žūsime!
Išnyk, Šviesus dievų asauli! Į dulkes sukniubk, Valhalos sale! Sudie, ištaigusis Dangaus spindesy!
Tepražūsta Šviesioji dievų giminė! Nornos, nutraukite Savo siūlą, – Teateina Dievų žūtis!
Sugriovimo naktie, Paslėpk juos amžiams! Man ryškiai šviečia Zigfrydas žvaigžde;Jis man bus
Per amžius Laimė, Viso gyvenimo šviesa: – Šviesi meilė, Šviesi pabaiga!

Zigfrydas (kartu su Briunhilda)
Juoku pabudai Tu man, Tu nusijuokei, – Tu atgijai! Šlovė dienai, Kuri mus apšviečia! Šlovė saulei,
Kuri mums šviečia! Šlovė šviesai, Kuri išvijo tamsą! Šlovė pasauliui, Kuriame gyvens Briunhilda!
Ji gyvena Ir šviesia šypsena, Kaip žvaigždė, Dega virš manęs! Ji viena Man bus Amžina laimė, Viso gyvenimo šviesa: Šviesi meilė, Šviesi pabaiga!

(Briunhilda puola į Zigfrido glėbį.)

Uždanga nusileidžia.