OPEROS ŽAVESYS

R. Wagneris TRISTANAS IR IZOLDA

Tristanas ir Izolda: vidinio pasaulio teatras

XXI amžiaus operos istorijoje nedaug pastatymų, kurie būtų taip nuosekliai ir radikaliai pakeitę paties kūrinio suvokimą, kaip Peter Sellars ir Bill Viola sukurtas Tristan und Isolde. Šis projektas, inicijuotas dar Gérard Mortier laikais, gimė kaip bandymas ne iliustruoti Wagnerį, o jį iš naujo išgirsti – iš vidaus.

Tradiciškai ši opera siejama su stipria teatrine vizija, mitologizuotu siužetu, personažų santykiais. Sellarsas visa tai sąmoningai nuima. Scena tampa beveik tuščia, o dramaturgija persikelia į du lygiagrečius sluoksnius: gyvą muzikos ir balso tėkmę bei Violos kuriamą vaizdo pasaulį. Tačiau šis vaizdas nėra dekoracija. Jis neegzistuoja kaip fonas. Tai savarankiška, lygiavertė kūrinio dalis – tarsi kitas, vidinis veiksmas.

Būtent čia atsiskleidžia esminė šio pastatymo idėja: Wagnerio drama vyksta ne įvykiuose, o sąmonėje. Violos vaizdo menas leidžia šią sąmonę materializuoti. Lėtindamas laiką, išskaidydamas judesį, jis sukuria patirtį, kurioje žiūrovas ima „matyti laiką“ – sekundes sekundėse, būsenas būsenose. Tai tiesioginis atitikmuo Wagnerio muzikai, kurioje įtampa nuolat atidedama, išsipildymas vis nukeliamas, o troškimas tampa pačia kūrinio substancija.

Vaizdo kalboje dominuoja elementai – vanduo ir ugnis. Vanduo čia reiškia ne tik mirtį, bet ir perėjimą, tirpimą, savasties praradimą. Ugnis – aistrą, degimą, transformaciją. Šie archetipiniai vaizdiniai nepasakoja istorijos, bet leidžia ją išgyventi kaip vidinę būseną. Pirmojo veiksmo panirimas į vandenį, antrojo veiksmo begalinė nakties erdvė, trečiojo veiksmo išskaidrėjimo vizijos – visa tai atliepia Wagnerio muzikinę logiką, bet jos nekartoja. Veikiau – ją pratęsia.

Ne mažiau svarbus ir muzikinis sprendimas. Philharmonia Orchestra šiame pastatyme nėra paslėptas orkestro duobėje – jis iškeliamas į sceną. Tai iš esmės keičia klausymosi patirtį. Orkestras tampa ne fonu, o pačia dramos šerdimi. Wagnerio partitūros „gyvybės pilnas pasaulis“ čia atsiveria tiesiogiai, be distancijos. Klausytojas ne stebi veiksmą, o yra į jį įtraukiamas – tarsi pats atsidurtų muzikos viduje.

Dainininkų vaidmuo taip pat iš esmės transformuojamas. Jie beveik nevaidina tradicine prasme, jų judesys minimalus, gestas asketiškas. Tačiau būtent todėl balsas įgauna ypatingą svorį. Tokia Izolda, kokią šiame pastatyme kūrė Violeta Urmana, veikia ne teatriniu efektingumu, o vidinės įtampos intensyvumu. Tai ne personažas, o būsena – koncentruota, išgyventa, neišvengiama.

Šis „Tristanas“ iš esmės keičia operos suvokimą. Jis atsisako iliustratyvumo, atsitraukia nuo tradicinės scenografijos ir atveria erdvę patirčiai, kuri artimesnė meditacijai nei teatrui. Čia nebe taip svarbu „kas vyksta“, svarbiau – „kas atsiveria“. Tai sinestetinė patirtis, kurioje garsas, vaizdas ir vidinis jutimas susilieja į vieną.

Galbūt tiksliausiai šį pastatymą apibūdintų paprasta, bet esminė formulė: Sellarsas nuima iš Wagnerio teatrą, o Viola atveria jo vidų. Ir būtent todėl šis „Tristanas ir Izolda“ išlieka vienu reikšmingiausių šiuolaikinės operos interpretacijos pavyzdžių – ne kaip alternatyva tradicijai, bet kaip jos giliausias perskaitymas.

https://www.muzikusajunga.lt/nuotrauku-galerija/paskesti-sudegti-istirpti-arba-wagnerio-magija-helsinkyje

Paskęsti, sudegti, ištirpti... arba Wagnerio magija Helsinkyje

Audronė Žigaitytė

Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos dar 2011 metų rudenį nupasakotas Richardo Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ pastatymas paskatino leistis kelionėn į Helsinkio muzikos festivalį, skirtą miesto 200-osioms metinėms. Įvairioje festivalio programoje išskirtinė vieta teko du vakarus rodytai Wagnerio operai. Ir, kas nuostabiausia, rodoma ji buvo ne naujajame Suomijos nacionalinės operos teatre ir netgi ne legendinio suomių architekto Alvaro Hugo Henriko Aalto suprojektuotoje koncertų salėje „Finlandia“, o netoliese prieš porą metų iškilusiame nuostabiame Helsinkio muzikos centre, kuriame telpa apie 2000 klausytojų ir kuris – tuo pavyko ne tik įsitikinti, bet ir kaip reta pasimėgauti – pasižymi itin puikia akustika.

Žinoma, svarbiausias kelionės tikslas buvo išgirsti mūsų Violetos sukurtą Izoldą. Juo labiau kad dar 2001 metais Bairoite (Bayreuth) girdėta Violetos Zyglindė (tetralogija „Nibelungo žiedas“, „Valkirija“) liudijo ją jau pasirengusią šiam, ko gero, vis dar sudėtingiausiam operos istorijoje vaidmeniui. Tąsyk ji pasakojo apie būsimą „Tristano ir Izoldos“ pastatymą Bairoite ir kvietimą dainuoti jame. Paradoksas, tačiau minėtą operą Bairoite teko klausytis be Violetos Urmanos...

Urmanavičiūtės-Urmanos Izolda brendo palaipsniui: iš pradžių ji dainavo ir koncertiniuose, ir sceniniuose pastatymuose Brangėnę, po to operos fragmentus (antrąjį veiksmą) su garsiais dirigentais – Izoldą... Ir galiausiai sceninį „Tristano ir Izoldos“ pastatymą.

Urmanos Izoldos geografija įspūdinga: nuo 2008 metų šią partiją ji dainavo Kobėje (Japonija), Brėgence (Austrija), Vienos valstybinėje operoje, Berlyno, Kelno filharmonijose, garsiausiose Londono salėse (Royal Albert Hall, Royal Festival Hall), taip pat Liucernoje, Dortmunde, Birmingeme, Helsinkyje. Izolda dainuota diriguojant Semyonui Bychkovui, Markusui Stenzui, serui Simonui Rattleʼui ir Esai-Pekkai Salonenui. Būtent pastarojo dirigento 2003–2004 m. pastatymas (drauge su bičiuliais režisieriumi Peteriu Sellarsu ir videoinstaliacijų kūrėju Billu Viola), į kurį lietuvaitė buvo pakviesta 2010 metais ir kuris yra pelnęs XXI amžiaus skambančio mito šlovę, ir buvo parodytas šių metų rugpjūčio 18 ir 21 dienomis Helsinkyje bei 24 dieną Stokholme.

Taigi metų ir prestižinių salių subrandintas R. Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ pastatymas leido Helsinkyje išgyventi meno poveikio akimirkas, dėl kurių vertėtų keliauti ir gerokai toliau... Juo labiau kad aukščiausią atlikimo lygį pademonstravo visi pastatymo dalyviai: Benas Heppneris (Tristanas), Mati Salminenas (karalius Markas), Michelle DeYoung (Brangenė), Jukka Rasilainenas (Kurvenalis), Waltteris Torikka (Melotas) ir jaunąjį jūrininką dainavęs Arttu Kataja.

Žavėjo visas tarpusavyje puikiai derančių balsų ansamblis. Galbūt šito net ir nepastebėtum, jei ne liūdna nūdienos praktika Lietuvoje. Pastaraisiais metais įspūdį dažnai menkina prasti solistų ansambliai – ne tik tarpusavyje nederantys, bet ir vienas kitam trukdantys balsai, verčiantys net ir puikiausius solistus galvoti ne apie kūrinio koncepcijos perteikimą, bet apie elementarų teksto (natų) išdainavimą. Matyt, Lietuvos kultūros vadybininkai kol kas savo specialybę suvokia dar tik verslo aspektu, pamiršdami, kad kur kas įdomesnis yra vadybos (organizavimo!) meninis aspektas.

Benas Heppneris pastaraisiais metais įvairiose pasaulio scenose dažniausiai dainuoja Tristaną ir atlieka koncertines programas. Tad tiek muzikinis tekstas, tiek ir per daugelį metų subrandintos emocijos buvo perteiktos nepriekaištingai. O juk atliekant sudėtingą Wagnerio muzikinį tekstą dažnai pamirštama, kad jo operų personažams būdingas ir psichologiškumas, ir jausmingumas, ir charakterio kaita.

Pelnytai didžiausias ovacijas ir daugybę susižavėjimo šūksnių pelnė Izolda – Violeta Urmanavičiūtė-Urmana.

Helsinkio radijo simfoninis orkestras griežė ne orkestrinėje, o sėdėdamas scenoje. Esa-Pekka Salonenas penkias valandas trunkantį veikalą vedė nė akimirkai nepaleisdamas muzikos dramaturgijos gijos – kaip kad Wagnerio sumanyta, orkestras tapo pagrindiniu veikalo dalyviu, muzikos vandenynu, padedančiu skleistis dainininkams. Stebino viskas: orkestro tembras, frazuotė, instrumentų solo derėjimas, apskritai tobulas muzikinio teksto atlikimas. Taip puikiai atliekama Wagnerio „Tristano“ muzika veikė magiškai... Galėjo pakakti vien jos.

Tačiau ne mažiau už dirigentą Wagnerį subtiliai perprato ir kiti du statytojai. Režisierius Peteris Sellarsas meistriškai kuria iliuziją, kad kiekvienas žiūrovas tiesiogiai dalyvauja veiksme, jaučia tą patį, ką ir operos personažai. Tai pasiekiama, regis, pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis: dainininkai dainuoja ne tik scenoje, bet ir balkonuose, kaip, beje, ir choras.

Viena unikaliausių šioje Wagnerio dramoje – meilės gėrimo poveikio akimirka. Tuomet, kai muzikos garsų jūra ir salės tamsa leido kiekvienam asmeniškai išgyventi meilės gėrimo – aistros – poveikį, netikėtai salėje užsidegus šviesoms „užklupti“ buvo ne tik Izolda ir Tristanas: atrodė, kad tuo metu buvo apnuoginti kiekvieno mūsų jausmai. „Atsivėręs“ buvo ir dirigentas – dirigavo emocingai, plačiais mostais, atsisukęs veidu į publiką, nes vyrų choras dainavo salės centre esančiuose balkonuose.

Lygiai taip pat – daug intymiau nei „iš tolo“ (kaip įprasta tradiciniuose pastatymuose – iš scenos) – girdėjome audringąją Tristano ir Izoldos antro veiksmo dueto pradžią: Izolda kairėje, Tristanas dešinėje dainavo čia pat, mūsų eilėje... Peteris Sellarsas teisingai pajuto – dainuodami Wagnerio muziką dainininkai neturi nieko veikti. Jie, kaip ir orkestras, perteikia Wagnerio muzikos stichiją vilkėdami neišsiskiriančiais juodais drabužiais ir stovėdami avanscenoje arba pasirodydami įvairiose milžiniško Helsinkio muzikos centro salės vietose – netikėtai apšviečiami tai pačioje palubėje, tai balkonuose iš kairės ar dešinės... Bet jie neiliustruoja muzikos, nevizualizuoja siužeto.

Visas vizualusis kontrapunktas sutelktas milžiniškame ekrane, kuriame Billas Viola pasakoja savąją istorijos versiją. Vanduo ir ugnis – pagrindiniai to pasakojimo herojai. Taip pat – vyras ir moteris, Tristanas ir Izolda, o gal Adomas ir Ieva... Galima būtų be galo aprašinėti šių stichijų metamorfozes... Vanduo ir ugnis – jausmų vandenynas – skandino, degino, tirpdė... Ne tik Tristaną ir Izoldą – kiekvieną, sėdintį salėje...

Pavyzdžiui, finalinis operos epizodas – Izoldos mirties scena (vagneriškasis „numirti iš meilės“). Nuostabaus mirusio jaunuolio kūnas pašarvotas – reginys kelia mirties, o gal letarginio miego iliuziją. Staiga vandens lašai užvaldo mūsų regėjimo lauką, ir netrukus pamatome, kad jie ne krinta iš viršaus, o kažkokiu stebuklingu būdu kyla iš apačios į viršų, tarsi iš pačių žemės gelmių į dangų. Ir šis „atvirkštinis“ lietus mūsų akyse virsta liūtimi, o netrukus tiesiog potvyniu. Stiprėjančios srovės pakelia nejudantį jaunuolio kūną, šis atgyja ir ištirpsta dangaus aukštybėse... Ir scenoje sėdintis orkestras, ir dainininkai susilieja šiame reginyje: garsas tampa reginiu, o reginys – garsu...

dar kartą tapome Wagnerio muzikos stebuklo liudininkais: jai nereikia teatrališkumo, iliustracijos...

Tobula Wagnerio muzikos vizualizacija (sukurtas penkias valandas trunkantis videofilmas!) paskatino pasidomėti Billo Violos asmenybe. Pasirodo, iš pradžių jis pats muzikavo, vėliau mokėsi kompozicijos pas Karlheinzą Stockhauseną, domėjosi įvairiomis pasaulio religijomis, kol galiausiai pradėjo kurti videomeną.

Šis „Tristano ir Izoldos“ pastatymas išties įkūnija Wagnerio svajones apie ateities muzikinę dramą, kurioje svarbus ne siužeto vingis, o būsenų kaita. Tad yra į ką lygiuotis, iš ko mokytis, ko siekti ir mūsų muzikiniuose teatruose.

***

Po dešimtmečio: sugrįžtant į Wagnerio erdvę

Kai kada tekstai nenusensta. Jie tiesiog nutyla – ir laukia, kol vėl bus išgirsti.

Sugrįžtant prie Helsinkyje patirto Tristan und Isolde pastatymo, šiandien jau galima kalbėti ne tik apie įspūdį, bet ir apie jo vietą laike. Tai, kas anuomet atrodė kaip išskirtinė patirtis, dabar vis aiškiau atsiskleidžia kaip vienas iš lūžio taškų operos interpretacijos istorijoje.

Peter Sellars ir Bill Viola sukurtas „Tristanas“ ne tik pasiūlė naują vizualinę kalbą – jis iš esmės perstatė paties Wagnerio klausymo būdą. Jau tuomet buvo juntama, kad scena tarsi traukiasi, atsisako iliustracijos, o visas svoris pereina į garsą ir vidinį regėjimą. Šiandien galima pasakyti dar tiksliau: teatras čia buvo ne panaikintas, o perkeliamas į žiūrovo vidų.

Laikas šiam pastatymui suteikė dar vieną matmenį. Tai, kas anuomet buvo suvokiama kaip technologinė naujovė – milžiniškas, penkias valandas trunkantis Bill Viola vaizdo kūrinys – šiandien atsiskleidžia kaip ypatingai tikslus Wagnerio muzikinės dramaturgijos atitikmuo. Ne iliustracija, ne paralelė, bet tas pats procesas kita medžiaga.

Sugrįžus mintimis prie finalinės scenos – kylantis „atvirkštinis“ lietus, vanduo, kuris ne krinta, o kyla – ima ryškėti dar viena prasmė, galbūt anuomet dar tik nujaučiama. Tai ne tik mirties ar išsilaisvinimo metafora. Tai – gravitacijos paneigimas, pasaulio dėsnių sustabdymas, tas pats Wagnerio muzikoje nuolat vykstantis „neįvykstantis išsipildymas“, kuris verčia laiką tekėti ne pirmyn, o gilyn.

Ir čia vėl susitinka du kūrėjai – Wagneris ir Viola. Vienas garsais, kitas vaizdu kuria būseną, kurioje nebelieka aiškios pradžios ir pabaigos. Tai nebe drama, o buvimo forma.

Galbūt todėl šiandien dar aiškiau girdisi ir anuomet užfiksuota mintis: Wagnerio muzikai nereikia teatrališkumo. Tačiau dabar ją galima pratęsti – jai nereikia ir vizualizacijos, jei ji nėra tokia, kuri gimsta iš tos pačios vidinės logikos. Sellarso ir Violos atveju ši sąlyga buvo išpildyta retai pasitaikančiu tikslumu.

Sugrįžus prie Violeta Urmana Izoldos, jos vaidmuo šiame pastatyme taip pat įgauna kitą perspektyvą. Tuomet tai buvo brandos liudijimas. Šiandien tai galima įvardyti dar tiksliau – tai buvo balsas, kuris jau egzistuoja ne personažo, o būsenos lygmenyje. Tokia Izolda nebevaidina, ji vyksta.

Ir vis dėlto svarbiausia lieka tai, kas buvo pasakyta dar pirmojo teksto pavadinime: paskęsti, sudegti, ištirpti. Šiandien galima pridurti – tai ne trys skirtingos patirtys, o viena ir ta pati būsena, matoma iš skirtingų pusių.

Wagnerio muzika, Sellarso erdvė ir Violos vaizdas čia susilieja taip, kad nebelieka ribos tarp klausymo ir matymo. Lieka tik patirtis, kurią sunku pakartoti, bet įmanoma atpažinti.

Ir galbūt tai yra svarbiausia: tokie pastatymai ne tik išplečia operos galimybes. Jie pakeičia patį klausimą – nebe „ką mes matome scenoje“, o kur vyksta tai, ką girdime.

***

LIBRETAS

RIHARDAS VAGNERIS – TRISTANAS IR IZOLDA

Trijų veiksmų opera. R. Vagnerio libretas

Veikiantieji asmenys:

Tristanas (tenoras)

Markas, Kornvalio karalius, jo dėdė (basas)

Izolda, Airijos princesė (sopranas)

Kurvenalis, Tristano tarnas (baritonas)

Melotas, karaliaus Marko dvariškis (tenoras)

Brangena, Izoldos tarnaitė (mecosopranas)

Ganytojas (tenoras)

Vairininkas (baritonas)

Jaunas jūreivis (tenoras)

Jūreiviai, riteriai, ginklanešiai.

Veiksmo vieta: laivo denyje, Kornvalyje ir Bretanėje ankstyvaisiais viduramžiais.

PIRMASIS VEIKSMAS

(Laivo priekyje – prabangiai kilimais išpuošta palapinė. Izolda guli nejudėdama, paslėpusi veidą pagalvėse. Brangena žiūri į jūrą.)

Jaunas jūreivis: Mūsų kelias – į rytus, vakarai vilioja žvilgsnį... Į tėvynę vėjas gena mus: mano vaike, ko liūdi? Ach, ar ne tavo atodūsiai man pučia burę? Pūsk, mano vėjau, pūsk! Verk, graudžiai verk, vaike! Mergelė gražuolė, laukinė Airijos gėle!

Izolda: (staigiai pakildama) Kas drįsta tyčiotis?.. Brangena čia? Ach, kur mes esame?

Brangena: Vakarai skęsta ten, melsvoje tolumoje... Lekiam greitai, lengvai, banga rami, iki nakties turbūt pasieksime žemę...

Izolda: Kokią žemę?

Brangena: Į Kornvalį keliaujame.

Izolda: Niekada! Ne, ne! Nereikia!

Brangena: Atsikvošėk! Kas tau! Ach!

Izolda: O, silpna galingų protėvių dukra! Kam tu, gimtoji, atidaviau valdžią jūroms ir audroms? Kam vadinuosi burtininke! Aš tik balzamą verdu!.. Pabusk vėl, išdidi galybe! Išsiveržk iš širdies, nesislėpk joje! Klausyk mano įsakymo, nuolankus vėjau! Čia skrisk į įnirtingą mūšį! Įniršusios audros sūkurį pakelk! Miegančios jūros miegą nuvyk, rūsčią godulį dugne prižadink! Čia jai grobis paruoštas! Tegul jūra laivą sudaužo ir praryja jo šukes! O viską, kas jame gyvena gailestingu gyvenimu – tegul audra atlygiu pasiima!

Brangena: Kas jai? Ach! Širdis man pranašavo nelaimę! Izolda! Drauge mano! Mielas drauge! Kodėl tyloj kankinaisi? Be ašarų lašo su tėvu ir motina atsisveikinusi, tu tik šaltą sveikinimą visiems pasiuntei... Savo židinį palikusi, tyli lyg beprotystėje visą mūsų kelią... Be maisto ir be miego tu užsisklendei piktame sielvarte! Jėgų neturiu tai matyti! Ar aš ne tavo draugė? Ar aš nereikalinga? O, papasakok viską greičiau! Širdies žaizdas man atverk! Sakyk, Izolda, mano švelnus balandėli! Jei myli draugę, pasitikėk Brangena!

Izolda: Trošku! Trošku! Dusau aš!.. Plačiau, plačiau atverk!

(Brangena praskleidžia uždangas. Matomas laivo denis. Tristanas stovi sudėjęs rankas ant krūtinės, žiūrėdamas į jūrą. Kurvenalis sėdi jam prie kojų.)

Jaunas jūreivis: Į tėvynę vėjas gena mus; mano vaike, ko liūdi? Ach, ar ne tavo atodūsiai man pučia burę? Pūsk, mano vėjau, pūsk! Verk, graudžiai verk, vaike!..

Izolda: (žiūrėdama į Tristaną) Man skirtas, mano prarastas... Koks galingas jis, nedrąsiai drąsus! Mirtis tavo akyse! Mirtis ir išdidžioje širdyje! (Brangenai) Argi ne gražus jis?

Brangena: Apie ką tu?

Izolda: Aš apie vairininką... Bijosi man į akis pažvelgti, gėdingai žvilgsnį nusuka šalin... Na, ką man pasakysi?

Brangena: Tu apie Tristaną nori žinoti? Jis – aplinkinių kraštų stebuklas, išgarsintas ir didis! Herojus jis neprilygstamas ir narsos atrama!

Izolda: (pasmiegtu balsu) Išdaigos išsigandęs, bėga jis iš akių! Juk tik nuotakos lavoną jis karaliui gavo!.. Tau neaiški mano užuomina? Na, tai paklausk jo pati, ar drįsta jis ateiti? Ir garbę, ir savo vasalo pareigą bailus herojus pasiruošęs pamiršti!.. Izoldos žvilgsnis tave trikdo, mano neprilygstamas riteri?.. Pats save žinai tu! Prie išpuikėlio nueik ir pakviesk jį! Ištikimas mano tarnas, tuoj pat turi čia būti!

Brangena: Tik nusilenkti kviesti aš būsiu?

Izolda: Tegul baimę įkvepia mano liepimas: laukiu vasalo aš, Izolda!

(Brangena eina link Tristano. Kurvenalis pastebi ją.)

Kurvenalis: Tristanai, žiūrėk! Siunčia pasiuntinį Izolda.

Tristanas: Kas ten? Izolda? Ar tu nuo princesės? Aš su pagarba klausysiu; mielas pasiuntiny, laukiu tavo žodžių!

Brangena: Tristanai, mano riteri! Jus pamatyti nori mūsų ponia.

Tristanas: Nuobodu jai ilgai plaukti, bet tikslas arti, ir vakare laivas baigs savo kelią... Ką man Izolda įsakys – viską įvykdyti džiaugiuosi.

Brangena: Tada eikite pas ją, Tristanai. Taip nori ponia.

Tristanas: Ten, kur melsvoje migloje matau tolimą krantą, laukia nuotakos mano karalius, ir greitai valanda – ateis, nuotaką vešiu aš; šia garbe aš didžiuojuosi.

Brangena: Nepamirškite, riteri mano: čia Izolda – ponia, ir jai tarnauti privalote ten, kur ji jūsų laukia.

Tristanas: Kiekvienoje vietoje, kur stoviu, tarnauju aš ištikimai jai, gražiajai poniai... Jei savo vairą aš paleisiu – ar galėsiu nukreipti laivą į trokštamus krantus?

Brangena: Riteri, veltui tyčiojatės jūs! Ar neaiškūs mano žodžiai? Bet man buvo duotas įsakymas, taip reikia man pasakyti jums: „Tegul baimę įkvepia mano liepimas. Laukiu vasalo aš, Izolda!“

Kurvenalis: (Tristanui) Leiskite man jai atsakyti.

Tristanas: Bet ką pasakyti gali tu?

Kurvenalis: Tegul perduoda Izoldai: „Kas karūnos blizgesį, Kornvalio sostą airių mergaitei dovanojo, kas pats dabar ją dovanoja, tas jai jau ne tarnas. Valdovas jis, narsus Tristanas!“ Štai mano atsakymas! Tegul pyksta nors visos pasaulio Izoldos.

(Tristanas bando jį nutildyti, Brangena nueina. Kurvenalis dainuoja jai pavymui.)

Kurvenalis: „Kaip plaukė Moroldas per jūrą pas mus, norėjo iš Kornvalio duoklės; bet sala yra vandenų dykumoje, ir ten dabar užkastas jis! Namo grįžo tik galva, kaip duoklė priešui nuo Anglijos! Ech! Šaunuolis Tristanas! Duoklę moka mokėti!“

Visi vyrai: Namo grįžo tik galva, kaip duoklė priešui nuo Anglijos! Ech, šaunuolis Tristanas! Duoklę moka mokėti!

(Izolda ir Brangena vienos. Izolda įniršusi.)

Izolda: Bet ką jis pasakė? Viską tiksliai žinoti noriu.

Brangena: Klausykis... Mandagiais žodžiais buvo atsisakyta.

Izolda: Bet ar girdėjo jis mano įsakymą?

Brangena: Pas tave čia jį kviečiau; „Visur, visur, – atsakė jis, – tarnauju ištikimai jai, gražiajai poniai, jei savo vairą paleisiu, ar galėsiu nukreipti laivą į trokštamus krantus“.

Izolda: „Ar galėsiu nukreipti laivą į trokštamus krantus“. Kad tuojau pat senjorui airišką prizą atiduotų! Sužinojai tu mano gėdą, sužinok gi, kas buvo kaltas!.. Juokdamiesi jie dainuoja man dainas; aš jiems galiu atsakyti! Kartą plaukė varganas luotelis prie Airijos krantų, o jame gulėjo ligotas herojus, mirtinai jis sužeistas buvo. Mano vaistų jis galią žinojo; gyvu tepalu ir žolių sultimis Izolda pradėjo žaizdą kaip ištikima draugė gydyti. „Tantriu“ gudriai save jis pavadino, Tristaną jame atpažinau netrukus. Sergančio svečio kalyje kartą dantį radau: prie jo tiko plieno skeveldra, kuri toje siuntoje gėdingoje – Moroldo galvoje – mano anksčiau rasta buvo! Ar galėjau sulaikyti širdies šauksmą?.. Aš su kardu rankoje stoviu prieš jį, noriu jam, žudikui, atkeršyti už Moroldo mirtį! Kenčiantis iš guolio staiga pažvelgė, bet ne į kardą jis nukreipė žvilgsnį. Pažvelgė man tiesiai į akis, suspaudė man širdį tas žvilgsnis, pilnas kančių... Ir kardą aš numečiau! Ir vėl priešą uoliai gydžiau, kad išgijęs jis galėtų namo grįžti, – kad žvilgsniu žvilgsnio netrikdytų mano.

Brangena: O stebuklas! Sergantis, kurį gydėme mes?..

Izolda: Jam ką tik dainavo: „Ech, šaunuolis Tristanas!“ Štai jis, mūsų liūdnas Svečias! Davė jis karštai priesaikas, kad bus amžinai man ištikimas! Tai žinok, kaip herojus moka meluoti! Kas Tantriu varganu buvo mano paleistas, Tristanu drąsiai vėl atėjo; didelis laivas atvežė jį su aistra išdidi, atsistojęs prieš mane, rankos mano prašė jis dėdei karaliui! Būtų gyvas Moroldas mano, – kas drįstų tada tokią pasiūlyti gėdą mums? Vasalinis kunigaikštis – ir staiga į Airijos karūną ranką ištiesė jis! Ach, vargas man! Mano gėda buvo slaptai sukurta mano pačios! Sergančiam atkeršyti aš neišdrįsau; sudrebėjus kardas nukrito mano, ir belaisvis mane valdo!

Brangena: Prisiekė visi: draugystę, ištikimybę ir taiką saugoti amžinai. Buvo šventė tą dieną pas mus! Ar galėjau žinoti, kad tu tokioje bėdoje?

Izolda: Ach, visi apako! Visi drebėjo! Kaip vergai, drebėjo tylėdami! Tristanas atvėrė pagyrūniškai viską, ką taip slėpiau aš! Mano tylėjimu jis išgelbėtas, nuo keršto aš saugojau jį, tyloje grąžinau gyvybę jam, – moka manimi jis už viską! Pergale didžiuodamasis savo, pradėjo mane garsiai girti: „O, mano karaliau! Juk tai lobis – tinka į žmonas jums! Airę atvešiu čia: kaip man nežinoti kelio pas ją? Galiu nuskristi aš akimirksniu, Izolda bus jūsų! Mėgstu aš nuotykius!“ Būk gi tu prakeiktas! Prakeiktas būk, piktadary! Kerštas! Mirtis! Mirtis mums abiem!

Brangena: (puolant prie Izoldos) Nelaimingoji! Ką tu! Mano šviesa! Džiaugsmas! Klausyk! Tikėk manimi! Sėsk čia! Tai kliedesys! Tavo pyktis veltui! Siaubingame suklydimo viską matai tu iškreiptai! Tau už visus tavo rūpesčius kuo aukštesniu galėjo atlyginti jis, jei ne brangia karūna! Jis tarnauja ištikimai karaliui, bet dovaną įvertink kilnią jo: savo palikimą, nesvyruodamas, sudėjo jis prie Izoldos kojų! Pirsliams Marką tau į vyrus parinkęs, argi jis tave pažemino? Juk Markas – sutuoktinis vertas. Jis kilmingas, geras ir tyros sielos. Kas gali prilygti valdžia jam? Jei pats Tristanas jam taip ištikimas, kas Markui nesidžiaugtų būti draugu? Sutuoktinei duos jis laimę!

Izolda: Be meilės herojaus atvaizdą visada taip arti matyti... Tik kančias žada man tai!

Brangena: Kodėl meluoji? Be meilės? Ach, kas gali tavo kerų išvengti? Kas Izoldą matė ir Izolda nebuvo visai pakerėtas? Bet jei išrinktasis šaltas buvo, jei tave jis vengė, galėčiau lengvai aš kibirkštį uždegti jame, ir sujungs meilė jį!.. Motinos išmintį žinai tu? Juk viską numato motina tavo: be draugės į svetimą kraštą neišleido tavęs...

Izolda: (niūriai) Ji išmintinga... Atsimenu viską... Mano sveikinimas jums, dovanos jos: kerštas piktam priešui, širdžiai ramybė kančioje! Tą skrynelę duok čia!

Brangena: Saugo viltį ji... (Atidaro skrynelę) Čia mama pati sudėjo nuostabių gėrimų flakonus: žaizdoms ir skausmams štai balzamas, štai prieš nuodus piktus gėrimas... Bet geriausios sultys, žiūrėk, štai jos.

Izolda: Ne, ne! Aš žinau geriausią, sau flakoną pasižymėjau aš. (Griebia kitą flakoną) Štai tai, ko reikia man!

Brangena: Mirtini nuodai!

Jūreiviai: Ge! Ge! Ge! Į stiebą vėliavą ir burę dėk!

Izolda: Kaip greitai mes plaukiam. Vargas! Arti žemė!

(Įeina Kurvenalis)

Kurvenalis: Laikas! Greičiau! Ruoškitės. O jums, Izolda, narsus riteris Tristanas taip sakyti liepė: „Signalas stiebe pakeltas, aukštai plevėsuoja mūsų vėliava! Ir karališkoje pilyje visi mato mūsų laivą!“ Štai jis ir prašo jūsų nedelsti, atvykimui pasiruoškite, kad galėtų jis jus pristatyti!

Izolda: Tristanui mano linkėjimus nunešk, bet štai ką aš atsakysiu: aš neisiu su juo šalia pasitikti garbingo Marko; rankos negaliu Tristanui duoti, kol jis savo sunkią nuodėmę nenuplaus prieš mane. Tegul ieško taikos jis! Zapamink viską ir tikslus būk; ne, aš nepasiruošiu karališkų drabužių. O, ne, neisiu su juo šalia pasitikti garbingo Marko, kol jis atleidimo nepaprašys, kaip pareiga ir garbė jam liepia, kol sunki nuodėmė nebus mano atleista.

Kurvenalis: Tiksliai viską pasakysiu jam! Jis pats duos jums atsakymą. (Išeina)

Izolda: Na, sudie, Brangena! Pasauli visas, sudie. Gimtiesiems namams mano linkėjimai!

Brangena: Kam atsisveikinimas? Nori bėgti? Kur pasislėpsiu su tavimi?

Izolda: Ach, niekur. Čia, čia pat laukti aš būsiu Tristano! O tu įvykdyk mano įsakymą: ruošk greičiau man gėrimą! Flakoną žinai tu mano.

Brangena: Gėrimas tavo?

Izolda: Taip, štai jis! Juo užpildyk taurę auksinę... Ipilk viską iki kraštų!

Brangena: Ar gali būti?

Izolda: Būk man ištikima!

Brangena: Kas gers?

Izolda: Kas apgavo!

Brangena: Riteris?

Izolda: Abu mes išgersime!

Brangena: O siaubas! Pasigailėk nelaimingosios!

Izolda: Pasigailėk ir tu! Drauge man būk! Motinos išmintį žinai tu? Juk viską numato motina tavo! Be draugės į svetimą kraštą neišleido tavęs! Žaizdoms ji davė balzamus, ir prieš nuodus piktus gėrimą... Kančių bedugnei, ašarų jūrai. Mirtį mums davė ji! Ir mirtis siunčia savo sveikinimą.

Brangena: O sielvartas ir baimė!

Izolda: Įvykdysi įsakymą?

Brangena: O ašarų jūra!

Izolda: Ar tu mano draugė?

Kurvenalis: (įeidamas) Tristanas čia.

Izolda: Prašyk gi. Tegul Tristanas įeina.

(Tristanas įeina)

Tristanas: Kodėl kvietėte mane?

Izolda: Argi nežinojai tu, ko man reikia? Juk tik baimė tavo patarnauti man laiko tave atokiau?

Tristanas: Gerbti jus privalėjau aš.

Izolda: Tu mažai pagarbos man parodei: savo pareigą pamiršęs, su panieka tu atmetėi liepimą mano!

Tristanas: Tik pareiga laikė mane nuošalyje.

Izolda: Taip aš stebiuosi karaliumi, jei tavo pareiga įžūliai neklausyti sutuoktinės jo.

Tristanas: Ne, pas mus priimta taip: kas vyrui į namus veža nuotaką, tas laikosi atokiau.

Izolda: Kas taip liepia?

Tristanas: Mūsų papročiai!

Izolda: Tristanas mano labai doruolis… Bet tegul įstatymą jis prisimena kitą: su priešu susitaikęs – draugą sau gausi.

Tristanas: O kas man priešas?

Izolda: Baimės savo paklausk! Mirtis tarp mūsų atgulė...

Tristanas: Pamiršta viskas.

Izolda: Tik ne mano!

Tristanas: Dienos šviesoje prieš kariuomenę visą prisiekėme mes taiką amžiną.

Izolda: Ne ten, kur buvo paslėptas mano Tantris, kur sergantis buvo Tristanas. Čia jis stovėjo, nuostabus, išdidus... Bet priesaika su juo aš neprisiekiau: tylėti moku seniai. Prieš ligonį gilioje tyloje, kardą laikydama, stovėjau tylėdama aš, nebylys buvo liežuvis, sudrebėjo ranka, bet dėl ko aš kartą priesaiką daviau, tą paslaptyje čia pakartojau, ir priesaikos savo laikysiuosi!

Tristanas: Prisiekėte dėl ko?

Izolda: Atkeršyti už Moroldą!

Tristanas: Kas jis jums?

Izolda: Drįsti tyčiotis? Buvo su manimi susižadėjęs Airijos garbingas herojas; aš ginklą šventinau jam, jis į mūšį ėjo už mane! Krito mano gynėjas, žuvo ir garbė. Aš sielvarte mirtiname priesaiką daviau, jei keršyti niekas nebus, aš pati keršto imsiuosi! Tu buvai visas mano rankose, bet gyvybę tau aš išgelbėjau. Tai žinok, ko norėjau aš: gydžiau žaizdą, kad tu, sveikas, būtum nukautas vėl to, kas tavęs neatiduos man. Dabar savo dalią pats matyti gali: jei visi prisiekė draugystę Tristanui, kas gi Moroldą prisimins?..

Tristanas: (niūriai) Tavęs jis nepamirštas... Tad vėl kardą paimk, – ir tegul nesudreba ranka, nenumeta vėl kardo!

Izolda: Karalius tavo būtų mano įžeistas; kaip pradėtų senas Markas pykti, sužinojęs, kad mano nužudytas Tristanas, gavęs žemę ir sostą, ištikimiausias draugas jo! Argi bloga paslauga tavo? Argi taip mažai verta aš, kad Markas nebars žudiko, nors amžiną taiką su manimi įteikė jam piršlys? Kardą patrauk! Jis paimtas buvo mano, kai man krūtinę keršto liepsna degino, o tavo ugningas žvilgsnis mane kankino: ar būsiu aš Markui į žmonas tinkama? Ir kardas tada nukrito tavo... Ne, – taikos taurę išgersime!

(Brangena ruošia gėrimą. Izolda duoda ženklą Tristanui)

Jūreiviai: Ant marso viską sutvarkyti greičiau.

Tristanas: Ach, kur mes?

Izolda: Arti galo! Riteri, aš laukiu atsakymo; ką gali tu pasakyti man?

Tristanas: Tyloje mano atsakymas tylai: žinau paslaptį tavo, mano gi tu nesuprasi!

Izolda: Tavo tyloje gudrybė aiški. Nori taikos ar ne?

Jūreiviai: Ge! Ge!

(Brangena paduoda taurę Izoldai, ši – Tristanui)

Izolda: Tu girdi šauksmą? Atėjo galas! Ir būsime mes greitai... pas Marką namuose. Pristatęs mane, džiaugsies tu kalbą sakyti tokią: „O, mano karaliau! Matai ją? Žmonos švelnesnės nerasite! Aš nužudžiau jos sužadėtinį ir pasiunčiau jo galvą jai. Ji gi gydė žaizdą man, Moroldo kardo pėdsaką. Ligoninis, aš buvau jos rankose, – bet gyvybe aš skolingas jai! Savo šalies gėdą ir gėdą ji pasiėmė su savimi, kad būtų žmona tavo! Ir štai, kaip atlygį už gėrį, saldų gėrimą išgėriau aš; įteiktas jos, jis nuplauna kiekvieną nuodėmę!

Jūreiviai: Mesk virvę. Inkarą atiduok!

Tristanas: Inkarą į vandenį! Į bedugnę ir vairą! Tegul vėjas drasko bures! (Išplėšia taurę) Žinau Izoldos slaptą dovaną ir atsimenu burtų žolių galią! Grąžino man gyvybę jos balzamas, – ir taurę aš paimsiu, kad būčiau visiškai sveikas! Atsakydamas dabar pasakysiu tau aš išpirkimo priesaiką: Tristano garbė – ištikimybė, pareiga! Tristano priešas – drąsi dvasia! Širdies svajos! Nujautimų sapnas! Amžino sielvarto čia užmaršties galas. Nuostabios sultys, be baimės geriu tave. (Geria)

Izolda: Apgavystė ir čia? Man palik gi. (Atima taurę) Išdavike! Aš geriu su tavimi! (Geria ir numeta taurę)

(Jie žiūri vienas kitam į akis. Mirties panieka virsta meile)

Izolda: Tristanai!

Tristanas: Izolda!

Izolda: (prie jo krūtinės) Drauge klastingas!

Tristanas: Laimė mano!

(Jie apsikabina)

Vyrai: Šlovingas karalius mūsų Markas!

Brangena: Vargas! Vargas jiems! Būsimų amžinų kančių tamsa už mirties akimirką! Ach, beprotiškos draugystės apgavystė gėlę siaubingą duoda!

Tristanas: Kas sapnavosi man apie Tristano garbę?

Izolda: Kas sapnavosi man apie Izoldos gėdą?

Tristanas: Ar aš praradau?

Izolda: Ar tu atmetei?

Tristanas: Kerų nesuprantamų gudri apgavystė. Tristanas!

Izolda: Aklio pykčio kliedesys tuščias! Izolda!

Tristanas: Džiaugsmas mano!

Izolda: Mielas tu mano!

Tristanas ir Izolda: Kaip laimės bangos širdį kelia! O, kaip visi jausmai saldžiai dreba! Palaimoje, ilgesyje aistra sužydi, širdis liepsnoja deginančia meile! Džiaugsmas krūtinėje! Juokas ir entuziazmas!

Izolda: Už sielvarto pasaulio ribų tu man atitekai!

Tristanas: Izolda man atiteko! Izolda!

Izolda: Tu man atitekai! Pasauli nuostabus, tu – mano aukščiausia meilės dovana!

Tristanas: Tu – mano pasaulis, gyvenimas mano, aukščiausia meilės dovana!

(Uždanga atsidaro. Matomas krantas ir pilis)

Brangena: Greičiau purpurą, regalijas!

Vyrai: Šlovingas! Šlovingas! Šlovingas būk, karalius mūsų Markas! Šlovingas būk, karalius Markas! Markas! Būk šlovingas!

Kurvenalis: Būk laimingas, šlovingas herojau! Markui sveikinimas mūsų! Čia su blizgančia palyda Markas karalius luotyje pas mus važiuoja! Linksmai jis žiūri, – matyt, nuotaka džiaugiasi!

Tristanas: Kas ten?

Kurvenalis: Karalius tavo!

Tristanas: Mano karalius čia?

Izolda: Kas ten, Brangena? Kas šaukia!

Brangena: Izolda! Drauge mano! Nors čia susivaldyk!

Izolda: Gyvenu aš? Kur aš? Ach! Tas gėrimas?

Brangena: (neviltyje) Meilės sultys!

Izolda: (į Tristaną) Mielas!

Tristanas: Drauge švelnus!

Izolda: Gyventi privalau? (Alpsta ant jo krūtinės)

Tristanas: O, piktas palaimos apgaulė! O, akimirka klastinga laimės!

Vyrai: Šlovingas Markas!

ANTRASIS VEIKSMAS

(Šviesi vasaros naktis. Parkas priešais Izoldos kambarius. Dega deglas. Girdimi medžioklės ragai. Brangena stovi ant laiptų, Izolda išeina pas ją.)

Izolda: Ar girdėti juos? Ne... nutilo triukšmas tolumoje...

Brangena: Arti dar... Aiškiai garsas skrenda.

Izolda: Uoli baimė užtemdė tavo klausą! Juk tai nedrąsus lapijos šlamėjimas... Žaidžia su ja vėjelis!

Brangena: Tave temdo aistros karštis: girdi svajas tu savo! Aš girdžiu ragų garsą.

Izolda: Nulėkė į tolį triukšmingas garsas... Čiurlena upelis saldžiai ir švelniai, tykšta tyliai banga... Niekas jos neužgožia! Žavi mano klausą upelis nuolankia milu... Manęs laukia draugas nakties tyloje! Tu gi, garsų bijodama užgesusių, nori, kad jis kankintųsi?

Brangena: Tavęs laukia draugas, bet saugokis tu: jį seka priešas tamsoje! Tu juk apakai, bet nemanyk, kad visi apako aplinkui!.. Kai laive Tristanas drebančia ranka atvedė tave, už mirtį blyškesnę, Markui, karaliui, – kai visus sutrikdė tavo pakrikusi išvaizda, o gerasis senis, pats nerime, sielvartavo, kad tolimas kelias taip vargšę nuvargino, vienas buvo ten, pastebėjau aš: nenuleido jis žvilgsnio nuo Tristano ir su piktumu piktas troško perskaityti aistringose herojaus akyse atsakymą savo spėlionėms. Jis slaptoje sargyboje nuo tada... Taip, tinkluose gaudo jus klastingas draugas Melotas!

Izolda: Jis tau baisus? Kaip suklydai tu! Kas gi Tristanui ištikimas, kaip jis? Jei mano draugas ne su manimi, žinok, jis pas Melotą visada!

Brangena: Ach, tai, ką tu vertini, mane neramina! Nuo draugo prie sutuoktinio Melotas eina ir sėja blogio sėklą... Šiandien staiga naktinę medžioklę skubiai jis surengė; bet patikėk tu manimi, – ne miško žvėrį nori Melotas sugauti!

Izolda: Ne, mus mylėdamas, sugalvojo jis viską: mums pagalbą Melotas duoda! Ar statai į kaltę tu ištikimybę? Geriau už tave tarnauja jis man: kas laimės duris mums atvėrė? O, neleisk mums ilgiau laukti! Greičiau, Brangena! Duok ženklą sutartą! Ach, užgesink paskutinę šviesą! Tegul tamsa nepermatoma paslėps mus naktis!.. Jau nutilo tyloje ir miškas, ir namas.... Jau širdis kankinasi saldžiame ilgesyje... Gesink gi greičiau šviesą! Deglą nerimastingą gesink, – draugą įleisk pas mane!

Brangena: Ach, ne! Tegul deglas negęsta, tegul nuo bėdos saugo jis! O, vargas! Vargas man, nelaimingajai! O, gėrime lemtingas! Apgauti pasiryžau aš vieną tik kartą tave! Ar galėjau paklusni būti? Tu juk iškvietei mirtį! Bet tavo gėda ir tavo negarbė – mano nuodėmė; aš pati dėl to kalta.

Izolda: Tavo nuodėmė? Juokiesi tu!.. Deivę prisimink Meilės, galią jos stebuklų! Kas galėtų su ja į kovą stoti? Visoje visatoje vyrauja ji! Gyvybė ir mirtis pavaldžios jai! Audinį audžia iš laimės ir sielvarto, visas aistras žadina ji! Aš mirtinų vartų įžūliai paliečiau ranka... Bet štai Meilė uždarė tvirtai juos, ir į nelaisvę grobį mirties paėmė, kad viską vertų ranka savo! Tegul gi sprendžia, tegul nukreipia! Visur už jos iš paskos eisiu aš! Taip, manimi tegul valdo, – visame jai paklusni būsiu!

Brangena: Ach, jei gėrimas klastingai tavyje proto šviesą tamsa padengė, jei veltui visi įtikinėjimai – meldžiu tave: šiandien tik išsaugok ištikimą ugnį! Tik šią naktį tu deglo mūsų negesink!

Izolda: Ta, kas į krūtinę mano įkvėpė aistrą ir į širdį man ugnį uždegė, kas šviesią dieną dega sieloje, dabar liepia: tebūna Naktis! Meilė tegul ryškiai užsiliepsnoja! (Griebia deglą) Kur buvo tavo šviesa pavydi! (Meta deglą ant žemės) Į viršų lipk! Ir sargyboje stovėk! O deglą, nors su juo užgestų gyvybė, – drąsiai ir su linksmybe aš gesinu!

(Deglas užgęsta. Izolda laukia. Pasirodo Tristanas. Jie puola vienas kitam į glėbį)

Tristanas: Izolda!

Izolda: Tristanas!

Tristanas ir Izolda: Drauge mielas!

Izolda: Ar mano tu?

Tristanas: Ar vėl mano tu?

Izolda: Ar drįstu apsikabinti?

Tristanas: Ar tikėti galiu?

Izolda: Vėl kartu!

Tristanas: Prie širdies prisiglausk!

Izolda: Ar tu su manimi?

Tristanas: Ar matau tave?

Izolda: Ar akys tavo?

Tristanas: Ar tavo balsas?

Izolda: Rankos tavo?

Tristanas: Širdis tavo?

Izolda: Aš čia? Ir tu?

Tristanas: Aš čia?

Izolda: Ar tiesa viskas?

Tristanas: Tai ne apgaulė?

Izolda: Tai ne sapnas?

Tristanas ir Izolda: O, džiaugsmas palaimos! O, švelnus, nuostabus, drąsus, saldus, stebuklingas entuziazmas!

Tristanas: Neprilygstamas!

Izolda: Beribis!

Tristanas: Begalinis!

Izolda: Amžinas!

Tristanas: Amžinas!

Izolda: Nežinomas, naujas, paslaptingas!

Tristanas: Be galo į aukštybes lekiantis!

Izolda: Viskas džiūgauja!

Tristanas: Viskas juokiasi!

Tristanas ir Izolda: Į viršžvaigždinį pasaulį veržiasi širdis! Čia mano Tristanas! Izolda!

Izolda: Mano Tristanas!

Tristanas: Izolda mano!

Izolda: Mes viena!

Tristanas: Mes viena!

Izolda: Amžinai!

Tristanas: Amžinai!

Izolda: Mano Tristanas! Izolda amžinai tavo!

Tristanas: Mano Izolda!

Izolda: Drauge mano mielas!

Tristanas: Su manimi tu!

Tristanas ir Izolda: Kartu visada su tavimi!

Izolda: Kaip ilgas buvo išsiskyrimo laikas!

Tristanas: Tolumoje tokioje ir arti taip!

Izolda: O, piktos tolumos piktos kėslai! Be galo tęsėsi laikas!

Tristanas: O, kaip priešiški tolis ir artumas! Artumas šildo, – tolis kankina!

Izolda: Tu buvai tamsoje, – man šviesa švietė!

Tristanas: Taip, šviesa! Aš mačiau! Ach, ši šviesa! Kaip ilgai ji negeso. Šviesulys dienos seniai nusileido, bet tamsą žadino šviestuvas tavo: nerimastingu ženklu ryškiai liepsnojo pikta Diena prie mylimos slenksčio, manęs pas ją neįleisdamas...

Izolda: Bet ranka jos sukurta buvo tamsa! Negalėjo Brangena dvasios mano sudrumsti: meile pasitikėjau aš ir prieš Dieną ėjau!

Tristanas: Tu priešas mūsų, Diena šviesi! Klastinga ir pikta, tu man nekenčiama! Būk gi prakeikta! O, jei galėčiau aš, kaip tu savo šviestuvą, užgesinti dienos šviesulį, šaltinį mūsų kančių! Kiek nelaimių, sielvarto ir bėdų dovanoja mums šviesa žiauri Dienos! Net tamsoje nuostabioje naktinėje ji pas mylimą degė, kelią man grėsmingai užvėrusi.

Izolda: Prie mylimos namų ugnis liepsnojo, bet anksčiau draugas mano pats saugojo drąsų šviesulį širdyje išdidžioje: priešas mano – buvo jis tada! Ar ne Diena melaginga jame švietė, kai pasirodė jis pasiuntiniu, supiršo Markui mane ir ištikimybę mirčiai pasmerkė?

Tristanas: O, Diena! Tu joje skendai visa! Aš saulę mačiau prieš save! Tas blizgesys galingas iš manęs Izoldą atiminėjo! Stebuklingas spindulys glostė mano žvilgsnį, bet širdį suspaudė sielvartu piktų: spindėjime išdidžiame Dienos ar galėjai tu būti mano?

Izolda: Tavo buvau, išrinktasis mano! Kodėl patikėjai piktajai Dienai ir pats savo nuotaką tu taip beprotiškai išdavėi?

Tristanas: Sutrikdė mane tavo nuostabus blizgesys, pagarba, ir valdžia, ir šlovės triukšmas… Ir tuščia svajone pakerėta buvo dvasia mano drąsi!.. Prabangi ugnis auksinių spindulių galvą man ryškiai apšvietė, ir saulė Dienos, pasaulio šviesulys, – dieninės laimės vaiduoklis melagingas, – prasiskverbė galingai į krūtinę mano, iki pačios širdies gelmės… Kuklios nakties sapnas slapta saugojosi ten: puoselėjau širdyje aš vidurnakčio svajų stabą… Į nuostabų atvaizdą šį akys pažvelgti nedrįso, bet, spindesiu Dienos aplietas, iškilo jis man, švytėdamas. Ir dievybę mano tada atvirai pradėjau šlovinti aš... Visai tautai aš pasakiau: ji verta karaliaus! O Diena jau pavydą pradėjo žadinti ir pavydą kurstyti širdyse. Mano garbė grėsė ir šlovei piktos kėslai… Metęs iššūkį visiems, – pasiryžau aš, kad garbę apsaugočiau ir šlovę, išplaukti pas tave, Izolda!

Izolda: O, Dienos aklas tarnas! Klaidino Diena abu mus! Kartu su tavimi ir aš kentėjau… Man ant nelaimės, tave Diena melaginga pakerėjo apgaulingu blizgesiu! Širdis mano į meilę veržėsi, bet joje virė ašaros pykčio!.. Ach, kaip skaudėjo žaizda sudaužytos sielos dugne! Atvaizdas tavo saugojosi ten... Tu buvai siaubingas man, – tu, karštai mylimas, neįkainojamas draugas, trokštamas, – kai spindėjime Dienos kaip priešas tu man iškilai. Taip, buvo išdavikas prieš mane, ir aš nuo Dienos nusprendžiau bėgti, tave Nakties tamsoje su savimi nusitempti: širdis man šnibždėjo, kad ten – melo galas, kad ūkanotas vaiduoklis ten ištirps... Kad aistra amžina ten pasigertume, norėjau aš mirties taurę ištuštinti su tavimi!

Tristanas: Iš rankų tavo aš priėmiau mirtį, supratau aš tada tave, mano drauge! Tik mano dvasia aiškiai suvokė, kame išpirkimo slapta priesaika, tuojau pat prieblandoje švelnioje galingu sapnu į mane įsikūrė Naktis; mano Diena tada išnyko…

Izolda: Deja, suklydai gėrime tu: vėl nuskriejo toli Naktis, – tu atimtas iš Mirties buvai ir šviesai Dienos grąžintas!

Tristanas: O, saldus gėrime! Šlovė jam! Šlovė stebuklingai kerų galiai! Nuostabios Mirties durys atsivėrė man… Per jas stebėti aš galėjau mano svajonę, tolimą mano sapną, – palaimingos Nakties kraštą! Slapta širdyje saugomas atvaizdas tavo staiga prarado apgaulingą blizgesį, ir žvilgsnis mano prašviesėjęs tiesą tamsoje pamatė.

Izolda: Bet nugalėta Diena atkeršyti nusprendė... Jam padėjo nusižengimas tavo: tai, ką tau atvėrė Nakties tamsa, – tu atiduoti privalėjai saulės Dienai, valdžiai karališkai, šviesai; kad vaiduokliškame blizgesyje tuščiame atskirai gyventume liūdnai... Kaip ištvėriau viską? Kaip galiu ištverti?

Tristanas: Ne, didžioji Naktis saugo mus! Apgaulinga Diena, pavyduoli piktas, galėjai tu mus išskirti, bet neapgausi mūsų vėl! Tavo tuščiagarbis blizgesys, prabangių spindulių pluoštas, – niekas tam, kas tiki Naktimi! Tavo mirganti šviesa ir greiti blyksniai mūsų jau nebeapakina! Kas pažino, mylėdamas, mirtiną Naktį, kas pašvęstas buvo į paslaptį jos, tas Dienos gundymus, – šlovę, garbę, jėgą ir valdžią, – visą pasaulį tuštybių atmes negailėdamas, kaip žemės dulkes niekingas! Tas tarp žemiškų siekių svaja viena gyventi bus: jis šauks šventą Naktį, kur tyra ugnis Meilės tiesa amžina dega...

(Jie sėdasi ant suolo)

Tristanas: O Nakties Meilė, nusileisk virš mūsų ir užmarštį gyvenimo duok mums.

Izolda: O Nakties Meilė, nusileisk virš mūsų ir užmarštį gyvenimo duok mums.

Tristanas: Tamsoje mus paslėpk, mus nuo šviesos atimk!

Izolda: Tamsoje mus paslėpk, mus nuo šviesos atimk!

Tristanas: Užgeso dabar paskutinis deglas...

Izolda: Mūsų mintys, mūsų aistros...

Tristanas: ...visos apgaulės...

Izolda: ...visos abejonės...

Tristanas: ...viskas nuskęs, viskas išnyks. Tamsoje šventoje apsuptas, blykšta pasaulis tuštybių.

Izolda: ...viskas nuskęs, viskas išnyks. Tamsoje šventoje apsuptas, blykšta pasaulis tuštybių. Saulės spindulys širdyse mūsų tirpsta, švelniai šviečia žvaigždės palaimos.

Tristanas: Mane žavi tu palaima saldžia, ir vilioja akys jėga stebuklinga.

Izolda: Krūtinė prie krūtinės, prie lūpų lūpos.

Tristanas: Dvi sielos viename kvėpavime...

Izolda: Gęsta žvilgsnis nebyliame entuziazme, visas pasaulis išnyko ūkanotoje tolumoje.

Tristanas: Gęsta žvilgsnis nebyliame entuziazme, visas pasaulis išnyko ūkanotoje tolumoje.

Izolda: Ten apgavo mus šviesa Diena.

Tristanas: Dingo be pėdsako tas vaiduoklis tuščias.

Tristanas ir Izolda: Mumyse pačiuose naujas pasaulis: tylus laimės drebulys, gyvenimas meilėje beodėmėje, pasaulis tiesos trokštamos, amžinos, nepažadinamas sapnas.

(Savisaugos balsas iš tolo)

Brangena: Naktis bėga... Sargyboje aš... Meilės sapnas jums svajas siunčia... Ach, išgirskite balsą tos, kas bėdą numatydama jums, baimėje žadina jus iš sapno!.. Arti priešas! Jis nemiega! Greitai naktis praeis!

Izolda: Įsiklausyk! Drauge mielas!..

Tristanas: Duok numirti man!

Izolda: Sargyba pavydi!

Tristanas: Tegul neatsibundu aš!..

Izolda: Bet pikta Diena tave pažadins!

Tristanas: Tegul prieš Mirtį Diena atsitraukia.

Izolda: Dienos ir Mirties vienybė gali mūsų laimę nuversti.

Tristanas: Mūsų laimė? Mūsų jausmas? Mūsų sąjunga meilės abipusės? Argi smūgiu mirties gali ji būti sugriauta? Tegul Mirtis pati dabar ateina, kad gyvybę mano iš kūno atimtų, – gyvybę, kurią meilei aš su entuziazmu atidaviau, – smūgiai Mirties galingos pačiai Meilei nepalies! Jei numirsiu aš Meilės glėbyje, argi Meilė numirs su manimi? Argi žus jos nemirtingumas? Meilė Tristano amžina, ir, ja kvėpuodamas, – pats jis nemirtingas!

Izolda: Juk vardas mūsų Meilės: Tristanas ir Izolda? Žodeliu šiuo „ir“ susietas mūsų sąjunga, meilės sąjunga… Bet mirtis Tristano sąjungą tą nutrauks?

Tristanas: O ne! Gali Mirtis tik tai nutraukti, kas neleidžia mylėti man amžinai Izoldą, amžinai gyventi tik ja!

Izolda: Taip, tegul žodelis „ir“ taip pat numirs. Juk gyvenimas Izoldos tuojau pat pasibaigs, kai mirtis paims Tristaną!

Tristanas: Tad priimkime Mirtį mes, Mirtį vieną... Amžinai kartu, be galo, nepažadinamai ir be baimės, sapnų pasaulyje, palaimoje slaptoje būsime gyventi mes laime Meilės vieningos amžinos!

Izolda: Tad priimkime Mirtį mes, Mirtį vieną...

Tristanas: Amžinai kartu be galo…

Izolda: ...nepažadinamai…

Tristanas: ...ir be baimės…

Izolda: ...sapnų pasaulyje…

Tristanas ir Izolda: ...palaimoje slaptoje būsime gyventi mes laime meilės vieningos, amžinos!

Brangena: Arti priešas!.. Naktis bėga! Jau nauja diena kyla!..

Tristanas: Girdi, drauge mano?

Izolda: Duok numirti man...

Tristanas: Gyventi Tristanui?

Izolda: Tegul neatsibundu aš!

Tristanas: Diena Tristaną žadina!

Izolda: Tegul prieš Mirtį Diena atsitraukia.

Tristanas: Mes iššūkį mesime grėsmėms jos?

Izolda: Kad nuo melo amžiams bėgtume!

Tristanas: Mirganti šviesa jau mūsų negąsdina.

Izolda: Amžinai tebūna Tamsa!

Tristanas ir Izolda: O, amžina Tamsa! Nuostabi Tamsa! O, Šventa Nakties Meilė!

Izolda: Tu mus paslėpei...

Tristanas: Tu mus glostei...

Izolda: Kaip galime be baimės atsibusti gyvenimui vėl?

Tristanas ir Izolda: O, duok mums užmarštį, duok mums ramybę, aistringai trokštama mirtis Meilėje!

Izolda: Savo glėbyje mus saugok...

Tristanas: Savo glėbyje mus saugok...

Izolda: Šiltu kvėpavimu sapną nepažadinamą mums nupūsk.

Tristanas ir Izolda: Kaip suprasti ir kaip išmatuoti kraštą palaimingą… kur nėra saulės, kur nėra verksmo, nėra išsiskyrimo!

Izolda: Be svajonių...

Tristanas: ...palaimoje…

Izolda: ...be nerimo…

Tristanas: ...švelnios aistros, be kančių ...

Tristanas ir Izolda: ...mirtyje tirpstant…

Izolda: ...be troškimų su tamsa susiliejant…

Tristanas: ...be liūdesio…

Tristanas ir Izolda: ...be atsisveikinimo viskas dviese ir vieni erdvėje beribėje nuostabiame sapne.

Izolda: Tu – Izolda…

Tristanas: Tu – Tristanas…

Izolda: Aš – Tristanas…

Tristanas: Aš – Izolda…

Izolda: Daugiau nėra Izoldos!

Tristanas: Daugiau nėra Tristano!

Izolda: Be vardų, neatskiriamai, naujose mintyse naujuose jausmuose…

Tristanas: Amžinai! Kartu! Begalybė…

Tristanas ir Izolda: Begalybė būti dviese. Amžinai! Dviese, kartu. Amžina aistros liepsningumas!

Tristanas: O Meilės džiaugsmas!

Izolda: Amžinai kartu...

Tristanas: ...aistra liepsnoti...

Tristanas ir Izolda: O Meilės džiaugsmas, o Meilės džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmas Meilės!

(Brangena surinka. Įbėga Kurvenalis)

Kurvenalis: Ach, bėk! Pasislėpk!

(Įeina Markas, Melotas ir dvariškiai)

Tristanas: Niūri Diena paskutinį kartą!

Melotas: O mano karaliau, sakyk man, teisus buvau aš ar ne? Veltui prisiekiau aš ir stačiau gyvybę į užstatą? Dabar nusikaltėlis pagautas, vardą ir garbę aš nuo gėdos išsaugojau tau, karaliau.

Markas: Ar tai tiesa? Taip li, drauge? Štai jis buvo iš ištikimų ištikimiausias; iš draugų visų labiausiai buvo man ištikimas: bet herojus ir ištikimas draugas širdį man sudaužė išdavyste pikta! Jei pats jis išdavė mane, jei sužeistas aš Tristanu, – ar gali Melotas žaizdą užgydyti?

Tristanas: O, chimeros! Sapnai aušros! Vaiduokliai Dienos! Šalin iš akių mano!

Markas: Man... tai? Kaip? Tai ... man? O kas gi ištikimas? Tristanas juk apgavo! Kur pasislėpė garbė, gražuoli vyrų, kai jos atrama, Tristanas, krito žemai taip. Jis narsą pasiėmė skydu, kur dabar nuėjo ji? Mano draugas sugriovė ją: Tristanas man išdavė! Kodėl paslaugos visos tavo, kodėl pagarba ir šlovės blizgesys, ką Markui gavai tu, kai pagarbą, šlovės blizgesį ir visas paslaugas be skaičiaus už Marko gėdą tu pardavei? Argi dėkingas nebuvau aš? Juk visi tavo dovanos ir karalystė visa tau į palikimą užrašiau! Bevaikė žmona numirė, bet aš tave mylėjau ir nesvajojau apie santuoką naują... Kai gi dvaras ir visa tauta prašyti atkakliai Marko pradėjo šaliai duoti karalienę, rasti sau sutuoktinę, – tu pats tada jį maldavai svajonę dvaro, tautos valią tuojau pat įvykdyti! Eidamas prieš visus, ieškojau pretekstų įvairių, aš ir mintį apie santuoką ilgai atmečiau, bet tu staiga, tu grasinti pradėjai amžiams palikti dvarą ir kraštą, jei nebūsi nusiųstas pats tavo karaliumi kaip piršlys! Ir aš tave pasiunčiau. Taip, nuostabią žmoną man gavo žygdarbis tavo! Kas galėtų ja nesusižavėti? Kas gi nebūtų išdidus ir laimingas, jei vadintų ją savo? Apie tokią žmoną svajoti nedrįsau aš! Į ją buvau pasiruošęs melstis, grožyje jos dangiškame tik sielos atgaivą mačiau! Priešingai visiems priešams, tu karališką gėlę man įteikei, Tristanai! Bet krūtinę mano, rojų į ją įkurdinęs, tokia jautria kančiai padarei tu, kad jei paliesti ten, kur širdis švelni, atvira, – skausmas siaubingas ir žaizda neišgydoma. Kodėl gi į širdį negailestingai savo kardą įsmeigei tu? Nuodais ginklą tu apnuodijai! Tas nuodas man graužia jausmus ir smegenis! Krūtinėje jis gesina tikėjimą draugais, atviroje širdyje pavydą gimdo! Ir štai aš naktį gilią, slapčia seku draugą paslapčiomis, kad garbės matyčiau žūtį! Dangaus prakeiktas pragaras manimi argi buvo nusipelnytas? Sunki mano gėda už ką teko man? Mįslė tokia tamsi, paslaptinga, baisi! Kas mums išspręs ją?

Tristanas: Karaliau mano! Atsakyti negaliu aš... Tu niekada tos paslapties nesužinosi. Tristanas į kraštą tolimą išeina. Ar nori draugas išeiti su juo? Nuostabiame tame krašte nešviečia saulės spindulys; stebuklingos Nakties tai kraštas, iš kur motina mane pasiėmė: ji pasiėmė mane iš mirties ir šviesą man mirtimi savo atvėrė. Ten ji savo ramybę rado, pagimdžiusi mane; vyrauja ten amžinai tamsa, taip lopšys mano... Ten eina Tristanas, ten lauks tavęs. Ar eisi tu, kaip ištikimas draugas? Ar eisi tu paskui mane?

Izolda: Tu į kraštą svetimą kartą valdovai pasiėmei mane; su nemylimu, kaip ištikimas draugas, ėjo tada Izolda... Dabar mane kvieti tu pas save, į šalį gimtąją... Kaip man bėgti jos? Ji apima pasaulį! Kur laukia tavęs tavo namai, ten lauk Izoldos tu! Kelią nurodyk! Kaip ištikimas draugas, eisiu aš paskui tave!

(Tristanas pabučiuoja jai į kaktą. Melotas įniršta)

Melotas: Išdavike, šalin! Argi, karaliau, pakęsi tu šią gėdą?

Tristanas: Kas gyvybę pastatys prieš gyvybę? Štai čia mano draugas! Mane mylėjo jis, kaip brolį; ir garbę mano, ir šlovę laikė šventove. Puikybę įkurdinęs širdyje man, mane aistringai jis įtikinėjo nauja pagarsėti šlove, nuotaką dėdei supiršti! Tavo žvilgsnis, Izolda, sudegino ir jį! Pavydėdamas, draugas išdavė mane, kaip išdavau aš pats karalių! Kaukitės, Melotai!

(Melotas sužeidžia Tristaną, šis krenta Kurvenaliui ant rankų)

TREČIASIS VEIKSMAS

(Sodas prie pilies Bretanėje. Tristanas guli lyg numirėlis po liepa. Kurvenalis sėdi prie jo. Ganytojas žiūri per sieną.)

Ganytojas: Kurvenali! Ei! Na, klausyk gi! Kurvenali! Miega jis dar?

Kurvenalis: Jei nemiegotų, į tolį nuo mūsų amžiams siela išeitų... Išgelbėti mus gali tik gydytojas vienas... Aš laukiu jo... Nėra laivo? Nematei nieko?

Ganytojas: Aš kitokią dainą sugročiau tada, – linksmą motyvą narsų! Sakyk man tiesą, senas drauge: kaip nuodėmė atsitiko su juo?

Kurvenalis: Mesk klausimus! Ką gali tu suprasti čia? Žinok, žiūrėk! Pamatysi laivą, – grok linksmą dainą!

Ganytojas: Tuščia, niūru erdvė! (Išeina grodamas liūdną melodiją)

Tristanas: (gailiai) Motyvas senovinis... Kodėl skamba?

Kurvenalis: Ach!

Tristanas: Kur, kur aš?

Kurvenalis: O, šis balsas! Gyvybės balsas! Riteri! Drauge mano! Tristanai! Mano mielas!

Tristanas: Bet kas čia?

Kurvenalis: Gyvas jis! Gyvas! Prisikėlė! Pagaliau į saldų gyvenimą mano Tristanas grįžo vėl!

Tristanas: Kurvenali, tu? Kur buvau aš? Ach! Kur aš?

Kurvenalis: Kur dabar? Laisvėje, ramiame kampelyje! Kareolis čia! Ar protėvių pilį tu pamiršai?

Tristanas: Protėvių pilį?

Kurvenalis: Taip, apsižvalgyk!

Tristanas: Kas groja?

Kurvenalis: Motyvą ganytojišką girdi tu vėl: slėnyje ten šildosi mūsų banda!

Tristanas: Mūsų banda?

Kurvenalis: Taip, žinoma! Viskas tavo – kiemas ir namas! Tave tauta tavo nepamiršo, saugojo, kaip galėjo, ji namą, ir kiemą, ir viską, ką mano herojus savo vasalams paliko amžina dovana, kai, pasakęs sudie, jis į kraštą išplaukė svetimą!

Tristanas: Į kokį gi kraštą?

Kurvenalis: Cha! Taip į Kornvalį! Nuostabiu herojiškumu kiek blizgesio, laimės ir garbės narsus Tristanas gavo ten!

Tristanas: Aš Kornvalyje?

Kurvenalis: Na ne, Bretanėje tu!

Tristanas: Kaip aš patekau?

Kurvenalis: Čia kaip patekai? Žinoma, ne raitas! Tave laivelis atvežė; bet iki jo ant šių rankų aš nunešiau tave, be vargo nunešiau, aš juk platus pečiuose! Ir štai tu pas save, gimtajame krašte! Tėvynėje tu, savo lizde! Tavo čia miškas ir laukas! Gimtojo saulės spinduliuose čia mirtis tavęs nepalies! Sveikas tu būsi vėl!

Tristanas: Ar taip, drauge? Ne, čia kitaip... Bet aš pasakyti nepajėgiu... Kur sapnas išnyko – aš svetimas; bet kur aš svajojau – to krašto tu žinoti negali! Žmonių aš nemačiau, nemačiau aš ir saulės, bet ką mačiau, – apie tai pasakyti nepajėgiu.... Aš buvau, kur amžinai dvasia sklandė mano, kur amžiams einu: tolimoje Nakties tamsos karalystėje... Viena žinojimas ten duotas mums: nuostabiai amžinas užmaršties sapnas! Kaip galėjau vėl atsibusti? Žemiškas troškulys, – tai tu vėl mane į dienos šviesą pastūmei? Vienintelis, kas man liko, – meilės liepsningos jausmas, – iš nuostabios Mirties tamsos gena mane į šviesulį, kurio ryškus spindulys, kurio blizgesys – auksas dar Izoldai meluoja! Izolda mano, tu saulės karalystėje! Tu vis dar dienos mirgėjime! O, troškimas! O, kankynė! O, kaip trokštu draugą matyti! Girdėjau aš, kaip triukšmingai staiga Mirties durys už manęs užsidarė... Vėl dabar jos atviros! Jas atvėrė Saulės spinduliai, – ir aš, atmerkęs akis, iš Nakties vėl iškylu! Žvilgsnis mano ieško atvaizdo mielo... Ach, rasti jį ir amžiams jame ištirpti, jame išnykti, – štai svajonė mano! Blyškus, siaubingas, jis auga, laukinis puolimas piktos Dienos! Melagingai ryškus Saulės blizgesys svaja melaginga žadina mano smegenis! Prakeikta šviesa! Prakeikta Diena! Kankini amžinai tu mane! Amžinai deglas tas negęsta, net naktį mums graso jis! Ach! Izolda! Mielas drauge mano! Pasigailėk! Sakyk, kada tu jį užgesinsi ir paskelbsi man laimę? Kada gi užges šviesa? Naktis greitai į namus užeis?

Kurvenalis: Mylėdamas tave, aš priešas jai buvau; dabar su tavimi apie ją svajoju. Man tu patikėk: šiandien bus čia ji! Galiu duoti viltį, gyvųjų tarpe tik atsirastų.

Tristanas: Ugnis dar dega, skoloje dar ne Naktis... Gyva Izolda ir laukia: šauksmą girdėjau aš Naktyje!

Kurvenalis: Jei taip, tai būk ramus, riteri! Bark mane tu kitą kartą, bet tik ne šiandien. Kaip lavonas, tu nukritai tą Dieną, kai Melotas bedievis žaizdą padarė tau. Siaubingai žaizdai kur vaistai? Ir man, neišmanėliui, mintis atėjo, kas išgelbėjo kartą gyvybę tau, – sugebės vėl meistriškai užverti ir šią žaizdą. Tas geriausias gydytojas mano rastas buvo; ir į Kornvalį išplaukė mano pasiuntinys, – patikimas draugas: čia turi būti kartu su Izolda jis!

Tristanas: Izolda čia! Izolda arti! O, ištikimybė! Draugo, brolio ištikimybė! Mano Kurvenali, drauge mielas! Už ištikimybę be priesaikos kuo galiu atlyginti aš? Tu buvai mano skydu mūšyje, dalijaisi su manimi bėda ir laime tu! Kas buvo man priešas, – tas tavo buvo priešas; kas buvo man mielas, – tas draugas tavo buvo! Kol aš ištikimai Markui tarnavau, tu pasišventęs jam buvai kaip man! Bet gerasis Markas mano apgautas buvo, tą pačią valandą išdavėi ir tu! Visą gyvenimą savo atidavei tu man! Visa širdimi tu man užjauti, bet kuo aš kenčiu, – tu visgi nežinai. Ilgesingas troškulys degina mane, siaubinga liepsna džiovina man krūtinę! Jei sužinotum, jei suprastum, – ne čia tu liktum, į sargybos bokštą tu nuskubėtum! Svaja godžia į tolį nuskriedamas, ten tu akylai žiūrėtum, kur burė miela bąla, greičiau už vėją pas mus skuba, kur Meilės ugnimi degdama, plaukia pas mane Izolda! Štai jis! Štai jis, trokštamas laivas! Žiūrėk, jau vėliava į stiebą pakilo! Laivas! Laivas! Užkabins jis rifą! Matai jį? Kurvenali, matai laivą?

(Girdima liūdna ganytojo dūdelė)

Kurvenalis: Ne, nematyti kol kas!..

Tristanas: Kaip man suprasti tave, motyve senovinis, griežtas, tavo liūdesį ir sielvartą? Tu sūnui dainavai apie tėvo mirtį, vakaro ramioje valandoje drebėdamas liūdnai... Dar liūdniau aušros migloje, – valandą, kai mirė motina, tu dainavai... Tėvas žuvo seniai, aš pats daviau mirtį gimtajai... Su sielvartu aistringu daina ašarų nešė jiems savo nenutylantį dejavimą... Jame slapta man klausimas skamba: „Kam tu šviesą pamatei? Kas likimas tau paskyrė? Kame dalia tavo?“ Motyvas senovinis pats man šnibžda: „Ilgesyje užgesk!“ Ne, ach, ne! Jame prasmė kita: „Amžinai, amžinai ilgėkis! Ilgėkis ir mirtyje! Ir mirtyje nėra išsigelbėjimo!“ Ir amžinas verksmas godžiai šaukia į nebylią tolį, meldžia draugą duoti man ramybę... Aš luotyje be jausmų gulėjau: mirtinai sužeistas į krūtinę buvau aš; ilgesingai, aistringai daina raudojo... O vėjas genė burę mano, genė į Airijos kraštą... Ji užvėrė žaizdą man, ir vėl kardu norėjo atverti; bet, sudrebėjusi, iškrito kardas iš delno… Mirtiną nuodą ji davė man, ir aš svajojau visiškai pasveikti, bet kerai baisiausi mane užvaldė! Amžiams netekau aš mirties! Ir amžinai kančiai atiduotas!.. Gėrimas! Gėrimas! O, piktas gėrimas! Man ir į smegenis, ir į krūtinę prasiskverbė jis! Išsigelbėjimo nėra! Ir mirtis nuėjo! Kas išgydys sunkų negalavimą mano? Ach, nėra niekur ramybės man! Iš nakties tamsos aš numestas Dienai, kad amžinai mano kankyne žvilgsnis Saulės galėtų mėgautis! O, ši deginanti saulės šviesa! Kaip degina man kaktą įkaitęs tavo spindulys! Nuo šios karštos, tvankios palaimos, ach, nėra pavėsingos, šviežios vėsos! Nuo šių siaubingų, sielvartingų kančių joks balzamas neduos man užmaršties!.. Negailestingas nuodas, apnuodijęs mane, aš pats, aš pats sau ir išviriau! Ten sielvartas tėvo, gimtosios dejavimas! Sraute amžiname ašarų Meilės, linksmybėje ir verksme, laimėje ir kančiose aš suradau gėrimo nuodus! Viską aš sumaišiau, taurę užpildžiau ir gėriau iki dugno beprotybę palaimos!.. Prakeiksmas piktam gėrimui! Prakeiksmas man pačiam. (Alpsta)

Kurvenalis: Mano riteri! Tristanai! Siaubingi kerai! Akla aistra! Meilės svaja! Visas pasaulis gi laukia tavęs. Viską sau tu pasiimi! Štai jis guli, nuostabus herojus, kas mylėjo, kaip niekas niekada! Dabar auka jis meilei atiduotas visas, kitos aukos nėra tokios! Ar numirei tu? Ar gyvas dar? Tavo pyktis pražudė tave. O, džiaugsmas! Ne! Jis kvėpuoja, jis gyvas! Kaip švelniai dreba lūpos!

Tristanas: Laivas? Vis nėra jo?

Kurvenalis: Laivas? O taip! Jis bus čia! Negali jis pavėluoti!

Tristanas: Jame Izolda... Moja man... Saldžią taurę taikos geria... Matai tu? Matai li tu dabar? Spindinčiai, išdidžiai, švelniai, draugas plaukia jūros erdvėje! Per šviesias bangas, gėlėse nuostabiose, su švelnumu pas mus skuba Izolda. Šypsena ramybę džiugią siunčia, balzamą man veža, paskutinį kartą... Ach, Izolda! Izolda! Graži tu! Mano Kurvenali, tu nematai, ne? Bėk į sargybos bokštą, aklas keistuoli! Ką spindėjime ryškiame matau, – viską turi įžiūrėti tu! Girdi mane? Greičiau, į viršų! Greitai į sargybos bokštą! Ar ten jau tu? Laivas? Laivas? Jos laivas? Tu turi matyti! Turi matyti! Laivas? Ach, žiūrėk gi!

(Džiugi ganytojo dūdelė)

Kurvenalis: O, laimė! Džiaugsmas! Cha! Laivas! Į pietus jis pas mus skuba!

Tristanas: Ar žinojau aš? Ar teisus buvau? Jei ji gyva, – gyvas ir aš! Tik Izolda kvėpuoja mano pasaulis! Kaip gali draugas palikti jį?!

Kurvenalis: Kaip jis narsiai lekia, kaip galingai burė pripūsta! Greitu paukščiu lekia.

Tristanas: O vėliavos nematai?

Kurvenalis: Linksmybės vimpelą aš matau! Džiaugsmo vėliava!

Tristanas: Linksmybė! Dienos šviesoje aš pamatysiu Izoldą! Izolda, pas mane! Matai ją?

Kurvenalis: Štai pasislėpė laivas už uolos.

Tristanas: Ten siaubingas rifas!.. Žūtis gresia! Ten bangolaužio įniršis viską sudaužo!.. O vairininkas? Kas jis?

Kurvenalis: Jūreivis puikus!

Tristanas: Išdavikas jis? Draugas Meloto, mano priešas?

Kurvenalis: Ištikimas, kaip aš!

Tristanas: Išdavikas ir tu! Nelaimingas! Ar matai vėl?

Kurvenalis: Cha! Praėjo! Praėjo! Pro šalį praėjo!

Tristanas: Chė-cha-cha-cha! Kurvenali! Ištikimas mano drauge! Viskas, ką aš valdžiau, tavo bus šiandien!

Kurvenalis: Jau arti jie!

Tristanas: Tai ji li? Matai Izoldą?

Kurvenalis: Ji! Štai moja!

Tristanas: Palaima mano!

Kurvenalis: Prieplaukoje laivas! Izolda, cha! Nelaukė! Nušoko pirma visų...

Tristanas: Lipk gi greičiau žemyn! Ach, kaip tu delsia! Ten, ten paskubėk. Akimirksniu jai padėk!

Kurvenalis: Aš pats atnešiu! Tuoj pat grįšiu su ja! Bet tu, Tristanai, čia ramiai gulėk! (Nubėga)

Tristanas: O ši Saulė! O ši Diena! Laimės, palaimos saulėta Diena! Pamišėliškai kraują žadina džiaugsmas! Džiaugsmas be saiko! Bedugnė linksmybių! Čia gulėti ir laukti argi galiu aš?! Greičiau ten, kur širdys dreba! Išdidus Tristanas pačiame jėgų žydėjime iš mirties į gyvenimą vėl prisikėlė! (Atsistoja) Su kruvina žaizda įveikiau aš Moroldą, – su kruvina žaizda bėgu aš dabar pas Izoldą! (Nuplėšia tvarstį) Na, kraujas mano! Liekis su linksmybe! Ta, kas užvers žaizdą amžiams, skuba, kaip herojus, mane išgydyti! Žūk, pasauli! Aš priešais einu!

Izolda: (už scenos) Tristanai! Mylimas!

Tristanas: Kaip, aš girdžiu šviesą! O deglas! Piktas deglas užgeso! Pas ją! Ach, pas ją!

(Izolda įbėga, Tristanas puola jai į glėbį ir miršta)

Izolda: Tristanai! Ach! Čia aš, su tavimi, drauge brangiausias! Kelkis, išgirsk dar kartą mane! Išgirsk mano šaukimą! Tavo draugas atėjo, kad Mirtyje susilietų su tavimi! Nebylios lūpos? Jei bent valandai tik akis atmerktum tu, tik valandai! Tiek daug dienų sielvarte aš kankinausi, kad valandą vienintelę paragaučiau gyvenimo su tavimi! Kodėl pas draugą Tristanas pagrobė žemiškos laimės akimirksniu amžinai saldžią atsisveikinimo valandą? Kur žaizda, kur? Duok, išgydysiu aš! Tegul žvalių, laimingų Naktis mus priims! Ne, ne nuo žaizdos, ne nuo žaizdos baik gyvenimą: mes kartu, apsikabinę, akis užmerksime amžinai! Bet širdis jau miega! Negyvas tavo žvilgsnis! Atodūsis nenuplaukia nuo blyškių lūpų. Graudžiai dejuoti liko tai, kas, apie nuostabią santuoką svajodama, skubėjo jūrą perplaukti! Deja! Koks tu žiaurus! Piktas tremtimi draugą kankini! Tu abejingas sielvartui mano? Net ašaroms mano tu neklausai? Dar kartą, ach, pažvelk bent kartą! Drauge mano! Reikia gi! Jis nemiega! Mano mielas! (Alpsta ant jo)

(Triukšmas prie vartų. Kurvenalis kovoja su Marko žmonėmis ir žūsta)

Markas: Viskas žuvo! Viskas mirę! Tristanai, herojau mano! Širdis mano! Tu draugui vėl išdavėi šiandien? Juk jis atėjo atiduoti tau pareigą draugystės aukščiausios! Pabusk gi! Pabusk gi! Nuo ašarų mano pabusk tu!

Brangena: Atsigauk! Izolda, klausyk! Aš nuodėmę išpirkau! Visą paslaptį gėrimo atvėriau aš Markui! Skubiai išplaukė jis paskui tave, – galvojo tuojau pat santuoką savo nutraukti ir jūsų sąjungą palaiminti!

Markas: Kodėl, Izolda, netiki manimi? Kai aš suvokiau viską, ko anksčiau suvokti negalėjau, – be galo džiaugiausi aš nekaltumą draugo žinoti! Tau įteikti herojaus širdį lėkiau aš paskui visomis burėmis! Bet audra nelaimių piktų sutrukdė man taiką įnešti! Aš mirčiai tik padėjau, – bėda padauginau bėdą!

Brangena: Girdi tu mus? Izolda! Pasigailėk, bent žodį pasakyk tu mums!

Izolda: (žiūrėdama į Tristaną) Štai jis švelniai nusišypsojo... Tyliai žvilgsnį atvėrė nuostabų... O, pažvelkite! Matote jums? Vis šviesiau jis spinduliuoja, į viršų lekia žvaigždžių mirgėjime... Matote jums? Širdyje išdidžioje kiek gyvybės! Pilna laime krūtinė dreba, ir kvėpavimas, vos virpėdamas, nuolankiai pučia lūpose... Tyliau... Žiūrėkite!.. Ar neaišku jums? Ar viena turiu aš girdėti šios dainos nuostabios garsus, – palaimos verksmą, viską pasakiusį, – taikos dainą, draugo balsą, švelnumu nuostabiu į tolį viliojantį ir mane su savimi pakėlusį? Garsai visur tykšta, tirpsta... Tai zefyrų tylių bangos? Arba ašaros debesų kvepiančių? Auga garsų minios.... Man dūsauti li, ar klausytis, mėgautis, į gylį nusileisti, ar su eteriu susilieti saldžiai?.. Augant bangoms, šioje stichijų dainoje, beribiame pasaulių kvėpavime – ištirpti, išnykti, viską pamiršti... O, ENTUZIAZMAS!!!

(Izolda miršta ant Tristano kūno)

***

HENRI LAVOIX
(1846 - 1897)

Wagneris palieka „Zygfrydo“ kompoziciją. — Analogijos tarp legendų apie Zygfrydą ir Tristaną. — Moralinė Tristano ir Izoldos problema. — Vidinė Tristano ir Izoldos drama. — Bendras dramos pobūdis. — Meilės gėrimas legendoje apie Tristaną. — Meilės gėrimas Wagnerio „Tristane“. — Moralinė Tristano ir Izoldos evoliucija. — Dienos karalystė ir nakties karalystė. — Valios gyventi išsižadėjimas. — Tristano ir Izoldos mirtis. — Tristano ir Izoldos pesimizmas.

Tame pačiame laiške, kuriame Wagneris praneša Lisztui apie savo atsivertimą į Schopenhauerio doktriną, jis taip pat atskleidžia draugui, kad jam gimė naujos dramos idėja: „iš meilės gražiausiai savo gyvenimo svajonei, — rašo jis, — iš meilės jaunajam Zygfrydui aš, žinoma, privalau baigti savo „Nibelungus“... Bet kadangi per visą savo gyvenimą aš nė karto neparagavau visiškos meilės laimės, noriu šiai gražiausiai iš visų svajonių pastatyti paminklą — dramą, kurioje šis meilės troškulys būtų visiškai patenkintas: mano galvoje — „Tristano ir Izoldos“ planas, — kūrinys visai paprastas, bet jame trykšta stipriausia gyvybė; ir į tas „juodos vėliavos“ klostes, kuri išsiskleis atomazgoje, aš noriu įsisukti ir numirti“. Dirbdamas prie tetralogijos, Wagneris tuo pačiu metu toliau galvojo apie naująją dramą, kuriai jautė nenumaldomą potraukį. Visgi beveik trejus metus jis liko ištikimas priimtam sprendimui — iki galo užbaigti „Nibelungo žiedo“ kompoziciją. 1854 metais, tuo momentu, kai jam pirmą kartą kilo mintis apie „Tristaną“, jau buvo paruoštas „Reino auksas“ ir didžioji dalis „Valkirijos“; nuo 1854 iki 1857 m. jis pabaigė „Valkiriją“ ir pasistūmėjo iki pusės antrojo veiksmo „Zygfrydo“ kompozicijoje. Tačiau nuo šio momento jo pasiryžimas susilpnėja. Praktinio pobūdžio motyvai — noras sukurti įprastų matmenų kūrinį, kurį būtų patogu atlikti jau egzistuojančiose operų scenose, taip pat pinigų poreikis — priverčia jį nusileisti tam potraukiui, kuris traukė jį prie šios naujos dramos, kurioje jis galėjo harmonijos bangomis išlieti kartaus nusivylimo jausmą, tuo metu aptemdžiusį jo sielą.

Birželio 28 d. ne be liūdesio jis rašė Lisztui: „Nuvežiau savo jaunąjį Zygfrydą į tankų laukinį mišką; ten paguldžiau jį po liepa ir su juo atsisveikinau, prliedamas nuoširdžias ašaras. Ten jam geriau nei bet kurioje kitoje vietoje. Ar aš kada nors vėl imsiuosi savo „Nibelungų“ kūrimo? Negaliu to numatyti; viskas priklauso nuo mano nuotaikos, o jai įsakinėti aš neturiu galios. Šį kartą aš padariau pastangą prieš save patį; tą minutę, kai buvau tinkamiausios nuotaikos, išplėšiau iš savo širdies „Zygfrydą“, užrakinau jį ir gyvą palaidojau. Tegul jis miega vienas savo prieglobstyje ir niekas jo nepamatys... Galbūt miegas jam bus naudingas... Kalbant apie jo pabudimą, aš nieko nenoriu numatyti. Turėjau ištverti sunkią, atkaklią kovą su savimi, kol priėjau prie to! Dabar viskas baigta, nebekalbėkime daugiau apie tai!“ Tame pačiame laiške Wagneris praneša savo draugui apie tai, kad jis ėmėsi darbo ir ketina kuo greičiau parašyti savo „Tristaną“. Ir tikrai, nuo liepos iki rugsėjo jis rašė poemą (libretą). Tų pačių metų gruodžio 31 d. jis baigė pirmojo veiksmo muzikinį eskizą. Likusi kūrinio dalis ėjosi ne taip greitai, bet visgi 1859 m. pradžioje jis sako — vienas žodis dėl fonetinio pakitimo gali duoti pradžią dviem visiškai skirtingos išvaizdos žodžiams, taip ir vienas mitas dėl motyvų pakitimo ar analogiško perkėlimo pagimdė du labai nepanašius, iš pirmo žvilgsnio, variantus. Nepaisant to, aiškiai pasirodo visiškas dviejų legendų tapatumas: Tristanas, taip pat kaip Zygfrydas, tampa iliuzijos auka, kuri atima iš jo bet kokią veiksmų laisvę: jis ieško nuotakos kitam — tos moters, kuri jam skirta gamtos dėsniu, ir randa mirtį nelaimių bedugnėje, į kurią jį nubloškia ši klaida. Bet kol Zygfrydo poetas, siekęs visų pirma atkurti grandiozinę Nibelungų mito visumą, galėjo aprašyti tik herojaus mirtį, neišlikusio nuo kerštaujančios mylimos moters tulžies (kuri kartu su juo paaukojo ir save), — Tristano poetas pagrindiniu siužetu pasirinko patį aprašymą tų kančių, kurioms dvi viena kitą mylinčios širdys, vos susitikus jų žvilgsniams, buvo pasmerktos iki pat mirties. „Tristane“ plačiai ir aiškiai plėtojama ta idėja, kuri gana apibrėžtai iškyla jau „Zygfryde“, bet yra išreikšta tik Briunhildos, vienintelės suvokusios dalykų padėtį: mirties nuo meilės ilgesio idėja.

Panagrinėkime šiek tiek iš arčiau, kaip Wagneriui atrodė ta psichologinė ir moralinė problema, kurią jis ketino išspręsti savo „Tristane“.

Visiškai charakteringas Wagnerio credo bruožas moralės srityje 1849 m. yra ta didelė reikšmė, kurią jis teikia jausminei meilei, instinktyviam žmogaus potraukiui prie moters. Jo nuomone, šis grynai natūralus faktas yra pati bet kokio altruizmo esmė, bet kokio dorovingumo pagrindas; visa kita meilė išplaukia iš vyro meilės moteriai arba yra šios meilės kopija. Todėl, kaip mano Wagneris, klaidinga žiūrėti į jausminę meilę kaip į kažkokią atskirą meilės formą ir įsivaizduoti, kad šalia šios formos egzistuoja kitos, grynesnės ir kilnesnės: tai klaida, į kurią papuola metafizikai, niekinantys jausmus ir keliantys „dvasią“ virš „materijos“; jie svajoja apie kažkokią nežinomą, viršjausminę meilę, kurios tik netobula apraiška būtų jausminė meilė. Bet galima lažintis, sako Wagneris, kad šie žmonės niekada nepažino tikros žmogiškos meilės ir kad jų neapykanta nukreipta vien į gyvulišką meilę, į gyvulišką juslingumą. Žmogiška meilė, kaip matėme anksčiau, yra visiškas egoizmo patenkinimas per visišką egoizmo išsižadėjimą. Tik tokia meilė duoda pradžią pilnavertei žmogiškai būtybei. Vyras ir moteris atskirai — nepilnavertės būtybės, ir tik meilėje jie pasiekia pilną savo išsivystymą. Todėl žmogiška būtybė — tai vyras, kuris myli moterį, ir moteris, kuri myli vyrą. „Tik vyro susiliejimas su žmona, tik meilė sukuria (tiek materialine prasme, tiek metafizine) žmogišką būtybę; ir kaip žmogiška būtybė savo visoje būtyje negali įsivaizduoti nieko aukštesnio ir vaisingesnio už savo paties gyvenimą, taip pat negali ji aplenkti ir to akto, kurio dėka ji iš tikrųjų užima vietą žmonijoje, — meilės“. Vadinasi, žmogus įvykdys savo paskirtį ir ras sau „išsigelbėjimą“, kai su visišku pasitikėjimu atsiduos natūraliam meilės dėsniui.

Pagal Schopenhauerį gi, priešingai, meilė — pavojingiausi spąstai, kuriuos gamta paspendžia žmogui tam, kad priverstų jį tęsti gyvenimą, o vadinasi — ir sielvartą. Gamta, kurios pati esmė yra Valia gyventi, geismo geluonimi gena jį iš visų jėgų į savęs pratęsimą. Gyvuliui ir natūraliam žmogui meilė yra aukščiausias egzistencijos tikslas; vos tik gamta ėmėsi visų priemonių asmeniniam savisaugos instinktui, jis jau daugiau nebegalvoja vaikytis meilės malonumų. Bet išminčius, kuris žino, kad visas gyvenimas yra tik kančia, aiškiai mato meilės gundymuose galingus, lemtingus burtus, kurie pagražina žmogišką egzistenciją apgaulingais miražais ir stumia individą nori nenori prie giminės pratęsimo. Todėl jis privalo bet kokia kaina atsakyti savo kūnui kiekvieną lytinį pasitenkinimą; jis privalo savanorišku skaistumu atmesti šį valios teigimą, siekiantį pratęsti save už individualaus gyvenimo ribų. Vadinasi, pagal Schopenhauerį, tik tas žmogus gali tikėtis išsilaisvinimo, kuris negailestingai užmuša savyje bet kokį meilės troškimą. Tai, kaip matyti, yra radikalus neigimas to mokymo, kurio laikėsi Wagneris.

Ką gi tokiu atveju daro Wagneris, kai 1854 m. jis kreipiasi į pesimizmą? Ar jis paprasčiausiai išsižada savo ankstesnės meilės teorijos tam, kad visiškai priimtų asketišką Schopenhauerio doktriną? Optimistinis instinktas jame buvo per stiprus, kad jis galėtų priimti tokį posūkį. Tiesa, jis pripažino, kad tai, ką iki šiol jis vadino „meile“, tikrovėje buvo sudėtingas produktas, kuriame skirtingomis proporcijomis maišėsi du labai nelygiaverčiai elementai: vienas egoistinis, blogas — geismas, kitas nesavanaudiškas, geras — užuojauta (gailestis). Jis suprato, vadinasi, kad tikrai išlaisvinanti meilė, ta laisva nuo bet kokio egoizmo meilė, kuri įkvėpė jo pirmųjų dramų herojaus — Zentą, Elžbietą, Briunhildą, — buvo ne kas kita, kaip tik tyriausia užuojauta; kad visur, kur prie užuojautos prisijungia geismas — kaip, pvz., pas Zygfrydą ir Briunhildą — meilė tampa tamsia, griaunančia žmogišką laimę jėga. Tačiau Wagneris negalėjo pasiduoti visiškam instinktyvios meilės pasmerkimui — ir šiame punkte Wagneris nesutapo su Schopenhaueriu. Pagal Schopenhauerį, meilė visada kenksminga, nes ji nuolatos palaiko Valią gyventi; todėl jis laikė giliai nelogišku ir net nesuprantamu dalyku tai, kad įsimylėjėliai, net nelaimingi, galėtų trokšti mirties. „Kasmet, — sako jis, — galima suskaičiuoti kelis savižudybės atvejus dėl meilės: įsimylėjėliai, sutikę kliūtį aistros patenkinimui, kartu pasirenka mirtį; prie viso to aš negaliu suprasti, kaip dvi būtybės, jei jos tikros dėl abipusės meilės viena kitai ir laukia iš šio jausmo aukščiausios laimės, nepasirinktų geriau dar kartą pabandyti sudaužyti visas juos skiriančias kliūtis ir ištverti dar blogesnes kančias, nei kartu su gyvenimu atsisakyti tos laimės, už kurią aukščiau jie negali sau įsivaizduoti“. Wagneris gi ne taip žiūrėjo į dalykus. Rasta vieno laiško ištrauka, kuri buvo skirta Schopenhaueriui ir kurioje jis ketino tiksliai paneigti ką tik mano cituotą vietą bei parodyti didžiajam pesimistui, kad instinktyvi meilė yra „kelias, galintis nuvesti į išsigelbėjimą, į savęs pažinimą, į valios neigimą“. Pagal Wagnerį, jausminė aistra yra geras griovimo ir mirties faktorius; ji nė kiek negydo kančios ir nepaguodžia kaip užuojauta; bet bent jau vietoj to, kad dirgintų žmoguje gyvenimo troškimą ir gramzdintų jį giliau nei bet kada į pasaulinę iliuziją, ji nuveda jį kartais, kai pasiekia aukščiausią savo intensyvumo laipsnį, ne tik prie atsiribojimo nuo savęs paties, prie individualios valios išsižadėjimo, bet taip pat ir prie nuojautos (per matomą pasaulį ir jo fikcijas) realios vienybės visko, kas egzistuoja, prie troškimo sunaikinti individualizaciją, prie Valios gyventi išsižadėjimo. Vadinasi, meilė veda į mirtį, bet ne į pražūtį ir „prakeiksmą“: kai kurioms natūroms ji gali būti skausmingas išsigelbėjimo kelias; siaubingomis kančiomis ir ne.

Nė vienoje savo dramų Wagneris nepajungė iki tokio laipsnio, kaip „Tristane“, išorinio veiksmo vidiniam veiksmui. Mes jau nurodėme savo įžangoje, kad, šiuo požiūriu, į „Tristaną“ galima žiūrėti kaip į tam tikra prasme paradoksalų Wagnerio dramos tipą. Legenda apie Tristaną, nepaprastai paprasta savo pirminiame šaltinyje, ją apdainavusių prancūzų, anglų-normanų ir vokiečių poetų rankose buvo papuošta daugybe patrauklių ir jaudinančių epizodų. Šiuose pasakojimuose, persmelktuose didžiąja dalimi poezija — taip kad jų žavesiu mes mėgaujamės dar ir iki šiol — dramaturgas be vargo galėjo rasti medžiagos bet kokiam sudėtingam, plačiam ir vaizdingam veiksmui. Wagneris, būdamas susipažinęs su Tristano istorija iš Gottfriedo Strasburgiečio vertimų ir jo tęsėjų Kurzo bei Simrocko asmenyse, be gailesčio nuskynė visas tas prabangias gėles, kurios sužydėjo palei visą pagrindinį kamieną. Su reta ir subtilia meistryste jis suspaudė esminius legendos motyvus į labai nedidelį skaičių simetriškai išdėstytų paveikslų. Visus vaizdingus ir pasakojamuosius veiksmo elementus jis suvedė į griežtą minimumą, kiek įmanoma vengdamas pasakojimų apie įvykius; o kas liečia tuos pasakojimus, be kurių neįmanoma buvo apsieiti, tai jis atėmė iš jų bet kokį pasakojamąjį pobūdį, prisotindamas juos dramatine emocija. Poetinė kalba, panašiai kaip pats veiksmas, suglausta kartais beveik iki miglotumo. Kadangi vidinis dramos veiksmas daugiausia jausminis ir muzikinis, ir kadangi poezija, pagal pačią savo esmę, nėra gebanti aprašyti vidinės prigimties, jaudinančių žmogaus sielą emocijų, perduoti aukščiausių meilės ir neviltis ekstazių, tai ji nepaliaujamai užleidžia pirmąjį vaidmenį muzikai. „Tristane“ yra ilgų vietų, kur eilėraštis, taip sakant, virsta muzika, kur jis beveik dasta iki to, kad tampa beveik nesvarbiu pačiu savaime pagrindu dainingai melodijai; kur poetas, suvokdamas savo bejėgiškumą perduoti aiškiomis, loginėmis sąvokomis tą nuogą jausmą, apie kurį jis dainuoja savo melodijose, pakeičia taisyklingą frazę eile nutrūktgalviškų ištiktukų ir vos susijusių tarpusavyje sušukimų, kurie duoda supratimui ne daugiau kaip itin neapibrėžtą kryptį. Nė viena Wagnerio drama taip stipriai neprieštarauja, intrigos ir kalbos požiūriu, susiklosčiusiai sampratai apie teatrinę pjesę. Vienus jis suglumina kraštutiniu, beveik schematišku veiksmo paprastumu, kuriame dingsta kai kurie iš tikrai įdomiausių legendos epizodų, kaip, pvz., vienišas įsimylėjėlių poros gyvenimas Morua miške. Kitus jis piktina miglotumu iki kraštutinumo elipsiškos kalbos, kuri ypač erzina filologus bei literatūros žmones ir kurioje tikrai neįmanoma rasti nei menkiausio žavesio, jei poetinę išraišką atskirtume nuo muzikinės išraiškės. Ir vis tik jis turi entuziastingų gerbėjų, kurie žavisi tuo nuostabiu menu, su kokiu Wagneris sugebėjo suderinti draminės technikos, poezijos ir muzikos priemones, kad pasiektų savo tikslą, arba kurie tiesiog atsiduoda be pasipriešinimo subtiliam, nerimastingam žavesiui, tai beveik ligoistai intensyviai emocijai, kuria persmelktas šis aistringas ir jaudinantis kūrinys.

Bet grįžkime prie „Tristano“ vidinės dramos nagrinėjimo ir pasistenkime tiksliai apibrėžti joje išreiškiamą filosofinę idėją.

Moralinė idėja, kuri atsiskiria galutinėje legendos apie Tristaną analizėje ir pasirodo daugiau ar mažiau aiškiai visuose variantuose, kuriais ji mus pasiekė, tai — amžinų ir neatimamų aistros teisių teigimas: virš rašytinio įstatymo, virš moralinių susitarimų, kurie tvarko visuomenės gyvenimą ir nustato žmonių nuomones, egzistuoja įstatymas „nerašytas“; kiekvienas iš mūsų nešiojasi jį įspaustą savo širdies gelmėje, ir jo nuosprendžiai yra neapskundžiami. „Aukščiau įprastų pareigų, — sako Gastonas Parisas, — mūsų legenda skelbia dviejų būtybių teisę disponuoti savimi, nepaisant jokių kliūčių, kai jas traukia vieną prie kitos nenugalimas ir nesulaikomas poreikis susivienyti. Šį būtinumą, kuris vienas tik ir pateisina juos, ji išreiškė vaikišku ir tuo pačiu giliu „meilės gėrimo“ simboliu: kartą lemtingoji taurė pasidalinta, Tristanas ir Izolda jau nebėra laisvi nei prieš save pačius, nei vienas prieš kitą, bet visiškai laisvi prieš pasaulį; kad įvykdytų savo likimą, jie sugriauna visas užtvaras ir trypia kojomis visas pareigas, lydimi savo triumfališkoje ir skausmingoje eisenoje karšto poezijos užuojautos; nes poezijos paskirtis — išsakyti visa, kas nesąmoningai snaudžia širdyse, išlaisvinti sielą nuo pančių, kurių svorį ji miglotai jaučia ant savęs“. Tokia aistra būtinai tragiška; tam, kad mes galėtume patikėti šiuo kraštutiniu aistros fatališkumu — o tik fatališkumas gali ją pateisinti — reikia, kad meilė iš tikrųjų parodytų save „stipresne už mirtį“. Šis liūdnas neišvengiamos mirties šešėlis, sklandantis nuo pat pradžių virš abiejų įsimylėjėlių dalios, taurina jų nuotykius ir banalią svetimavimo istoriją paverčia poema — su pačio skausmingiausio liūdesio antspaudu. Dar vienas iš labiausiai įkvėptų Tristano dainius, senas anglų-normanų trubadūras Thomas, nujautė, kad tarp mirties ir meilės gėrimo egzistuoja kažkoks neatsiejamas ryšys. „Tai mirtį savo gėrėme mes“, — taip pas jį sako Tristanas, atsiduodamas savo gyvenimo prisiminimams. Ta pati idėja nuo pradžios iki galo valdo Wagnerio dramą ir yra aiškiai pažymėta pagrindinėje pirmo veiksmo scenoje, kai Tristanas ir Izolda geria meilės gėrimą, kuris amžiams susieja juos vieną su kitu.

Iš tikrųjų, Wagneris beveik negalėjo išsaugoti visiškai nepaliesto „meilės gėrimo“ motyvo taip, kaip jį siūlė jam tradicija. Pas Gottfriedą Strasburgietį — pagrindinį Wagnerio šaltinį — meilės gėrimas, kurį Brangena be piktos valios ir be jokio ketinimo įpila Tristanui ir Izoldai, manydama, kad tai paprastas gėrimas, yra reali ir tikroji priežastis, nuimanti pančius nuo abiejų įsimylėjėlių aistros. Toks simbolis lengvai galėtų pasirodyti šiuolaikinei publikai naivus; todėl Wagneris visiškai pakeitė meilės gėrimo sceną, suteikdamas jai visai naują, stipriai dramatišką prasmę. Jo poemoje Tristanas ir Izolda įsimyli vienas kitą per pirmąjį susitikimą. Po savo pergalės prieš Moroltą (pagal prancūziškus šaltinius — Morutą) Tristanas, sunkiai sužeistas, padedamas apsimetimo prasmenga pas Izoldą, sužadėtinę to, kurį jis ką tik nužudė, bet kuri viena tik ir gali išgydyti žaizdą, sukeliančią jam kančią. Iš pirmo pat žvilgsnio jis įsimyli ją. Ne mažiau staigi meilė ir pas Izoldą: tuo momentu, kai, atpažinusi Tristane Morolto žudiką, ji ruošiasi atkeršyti už savo sužadėtinį, jos žvilgsnis sutinka sužeistojo žvilgsnį; ir tuojau pat, apimta užuojautos ir meilės, ji išmeta kalaviją, kurį ji jau buvo pakėlusi virš jo. Kol Tristanas veža savo laivu į Kornvalį Izoldą, kurios jis pareikalavo kaip nuotakos karaliui Markui, tragedija jau prasideda. Tristanas žino, kad Izolda nekenčia jo ir laiko jį išdaviku, nes jis priverčia ją tapti kito žmona; jis nedrįsta prieiti prie jos, nes bijo jos, ir bijo daugiausia todėl, kad myli ją. Vadinasi, tam, kad uždegtų juose aistrą, nereikėjo jokio meilės gėrimo. Bet abu įsimylėję, tiek vienas, tiek kitas, žino, kad pareiga ir garbė primygtinai liepia jiems slopinti meilės balsą; pats švenčiausias žmogiškas įstatymas, aukščiausias įstatymas, pagal kurį derina savo gyvenimą bet kokia kilni siela, garbė, išskiria juos amžiams; ir todėl nei vienas, nei kitas negalvoja apie tai, kad peržengtų šį įstatymą; mintis nusidėti jam nė minutei neateina jiems į galvą: jie neištvertų minties gyventi negarbėje. — Bet jei gyvenimas išskiria juos, jiems lieka mirtis; gyvi būdami jie negali mylėti vienas kito; tik viena mirtis gali sunaikinti tą neperžengiamą užtvarą, kuri kyla tarp jų. Tokiu būdu, kai pamažu, su didesniu savęs suvokimu, jie pajunta visą gelmę tos aistros, kuri traukia juos vieną prie kito, mirtis tampa jiems pagrindine sąlyga, vieninteliu jų meilės pateisinimu. Tuo momentu, kai laivas priplaukia prie Kornvalio, Izolda, jausdama, kad ji nepajėgi gyventi su karaliumi Marku — amžiname išsiskyrime su tuo, ką ji myli — reikalauja iš Tristano duoti jai atlygį už Morolto mirtį ir ištuštinti kartu su ja užmaršties taurę: ji siūlo jam mirtiną gėrimą. Tristanas žino tai ir priima. Abu jie geria mirtį. Išlaisvinti nuo gyvenimo ir nuo jo sąlygų, įsimylėjėliai dabar laisvai gali būti nuoširdūs vienas prieš kitą — ne mažiau tikrai, bet lėčiau — graužiančiais mirtinais meilės nuodais. Dėl savo aklos užuojautos ji pasmerkė juos pačiai siaubingiausiai iš kankynių. Tristanas ir Izolda tikrai išgėrė mirtį iš taurės, paduotos jiems Brangenos: jie apsikeitė prisipažinimu meilėje — tuo prisipažinimu, pateisinti kurį galėjo tik mirtis; jie negali atsisakyti to nepataisomo akto, kuris pasmerkė juos mirčiai. Ir vis tik jie gyvena — gyvena priešingai jų nuoširdžiai valiai — tapdami nuo šiol nepagydomos ligos auka, draskomi tos ryjančios aistros, kuri gali pasisotinti tik su mirtimi ir kuri, tačiau, pririša juos prie gyvenimo.

Savo laiško ištraukoje Schopenhaueriui Wagneris iškelia kaip principą tai, kad žmogus dėka meilės gali prieiti ne tik prie „individualios“ valios išsižadėjimo, bet ir dar daugiau: prie pačios Valios gyventi išsižadėjimo. Kad paaiškintume sau šios vietos prasmę, kreipkimės į Schopenhauerio teorijas apie valios neigimą. Pagal didžiojo pesimisto mokymą, du keliai atveda žmogų prie valios sunaikinimo savyje: arba per nešališką pasaulio stebėjimą jis dasta iki tos intuicijos, kad visos būtybės yra identiškos, ir pakyla tokiu būdu iki sąmoningos užuojautos; arba po didelio fizinio ir moralinio sielvarto, triuškinančio jame gyvenimo energiją ir pašventinančio jį kančia, jis staiga pasieks pilną nuolankumą ir džiaugsmingai sutiks mirtį. Tuo tarpu savižudybė toli gražu nėra Valios gyventi neigimas; ji yra intensyvaus valios teigimo požymis, nes žmogus, atimantis sau gyvybę, nori gyvenimo, bet jis norėtų, kad valia, kuri yra jame, galėtų teigtis be kliūčių, ir kadangi sielos gelmėje jis tiki, kad valia nemirtinga ir nepaliaujamai įsikūnija naujuose fenomenuose, tai, užmušdamas save, jis išsižada tokiu būdu savo individualios valios, bet su dar didesne jėga teigia Valią gyventi apskritai. Jei dabar mes išreikšime Schopenhauerio formulėmis filosofinę „Tristano“ idėją, į ką mums duoda teisę pateikta vieta iš Wagnerio laiško, tai mes galime taip apibrėžti tą moralinę evoliuciją, kuri įvyksta pjesės eigoje: iš pradžių Tristanas ir Izolda sunaikina savyje individualią valią — jie pasiryžta savižudybei — bet paskui, kai mirtis nepanoro jų, jie dėka patiriamų kančių prieina prie prakeiksmo jau ne tik jiems tekusio daliai individualaus gyvenimo, bet ir prie prakeiksmo bet kokio įmanomo gyvenimo, prie pačios valios neigimo. Meilės ilgesys apvalo jų sielas ir nuveda juos į aukščiausią išsižadėjimą.

Tokiu būdu, pirmo veiksmo pabaigoje Tristanas ir Izolda yra maištininkai: Izolda šaukiasi mirties, nes už nieką nenori pasiduoti laukiančiai jos gėdingai daliai; Tristanas nori numirti, kad liktų ištikimas savo garbei. Ir vienas, ir kitas sukyla prieš likimą; ir vienas, ir kitas dar yra prisirišę prie gyvenimo ir griebiasi mirties tik dėka pasibjaurėjimo individualiu gyvenimu, kuriam pasmerkė juos lemtis. Antras ir trečias aktai rodo, kaip buvę maištininkai tampa nuolankūs. Pirmoje antro veiksmo scenoje Izolda atskleidžia Brangenai apie įvykusį jos sieloje pokytį: „Aš įžūliai mirties darbą norėjau atlikti pati, bet Meilė-deivė mano sustabdė ranką: įsimylėjusią, pasmerkusią save mirčiai, ji paėmė kaip įkaitą; ir mirties darbą ant savęs ji pasiėmė; kaip įvykdys ji jį, kaip pabaigs, kas laukia manęs, kur ji mane veda — koks man reikalas! Dabar aš esu jos daiktas!“ Abu įsimylėję daugiau nebekovoja ir be pasipriešinimo atsiduoda aistrai, kuri valdo juos. Ir štai meilė atskleidžia jiems, kad tikroji jos sritis ne gyvenimas, ne diena, arba, naudojantis Schopenhauerio formulėmis, ne reiškinių pasaulis, juslinių vaizdinių, ne daugybės pasaulis, kuriame valia yra susmulkinta į nesuskaičiuojamus individus, o greičiau mirtis, naktis — filosofine kalba, absoliučios, nesąmoningos vienybės sritis. Švytinčios melu dienos karalystėje ne meilė diktuoja įstatymą: kol žmogus nori gyventi po giedra saulės šviesa, jis prisiriša prie klaidingų ir iliuzinių gėrybių: prie valdžios, šlovės, garbės, draugystės; jis turi paaukoti tuščioms sąlygoms pagrindinį, šventą įstatymą, įspaustą jo širdies gelmėje. Bet dienos karalystė prarado Tristanui ir Izoldai savo žavesį. „O, nuo šiol atsidavėme nakčiai mes, — sušunka Tristanas, — diena, pilna kėslų, skubi tulžyje, klastingai skirti mus galėjo, bet mūsų nebeapgaus ji melu. Virš tuščios jos tuštybės, virš tuščio blizgesio juokiasi tie, kurių akis apšvietė naktis; spindėjimas jos greitas mirgančios šviesos nebeapakins mūsų žvilgsnio. Išrinktasis — širdis, pilna meilės — išvydęs mirties naktį, gilią iš jos priėmęs paslaptį, mato, kaip melas dieninis, šlovė, garbė, turtas, valdžia, nepaisant jų melagingo spindėjimo, panašiai kaip saulės dulkės išsisklaido jo akyse. Pats ištikimybės ir draugystės vaizdinys — ir tas ištikimiausiame drauge išnyksta, jei širdis, pilna meilės, išvydo mirtyje naktį ir paslaptį iš jos gilią priėmė. Tarp tuščių klaidžiojimų dienos vienas jam liks troškimas, siekimas karštas į naktį šventą, siekimas ten, kur tiesa amžinoji vienintelė šviečia saldžia meilės šypsena“.

Taigi, gyvenimas jau nebevilioja Tristano ir Izoldos; jei net garbės įstatymas neišskirtų jų, tai tarp jų atsirastų užtvaros, kurias iškelia tarp visų galutinių kūrinių laikas, erdvė ir individualizacija. Juk pati asmenybė yra kliūtis pilnai meilei; kaip paaiškina Tristanas savo mylimajai „nuostabiame metafiziniame ginče apie vienos dalelytės reikšmę“, reikia, kad šis dvilypumas „aš“ ir „tu“, be kurio bet kokia meilė atrodo iš pirmo žvilgsnio nesuprantama, pats baigtųsi išnykimu: Izolda. Mūsų meilė ar nesivadina Tristanas ir Izolda? Ar neliktų šis toks saldus žodelis „ir“ — sutartis meilės tų, kuriuos jis jungia — jei numirtų, sunaikintas mirties būtų Tristanas?

Tristanas. Kas su mirtimi žūtų, jei ne tai, kas mums kliūtimi tarnauja, kas Tristanui draudžia amžinai mylėti Izoldą ir amžinai gyventi jai vienai?

Izolda. Bet jei žodelis šis „ir“ prapultų, Tristano mirtis ar netaptų mirtimi ir Izoldos?

Tristanas. Taip, per mirtį sujungti amžiams, neišskiriami, be pabudimo, be galo, be baimės, be vardų, amžiams susilieję meilės glėbyje, atsiduodami pagaliau sau patiems visiškai, mes gyventume viena meile! Bet jei mintyse Tristanas ir Izolda jau ir liečia nakties karalystės dirvą, tai kūnu jie visgi dar priklauso dienai, gyvenimui. Sunkūs išbandymai skiria juos nuo tikslo, kurį jie laikė jau visai artimu. Jie užklumpami karaliaus Marko ir išdaviko Meloto. Neturėdamas galimybės pasiteisinti, Tristanas turi išklausyti jaudinančius karaliaus skundus; pastarasis, priblokštas iki širdies gelmių savo draugo išdavystės, o ypač nuliūdintas tuo, kad tas idealus vaizdinys, kurį jis susikūrė apie jį, amžiams yra aptemdytas jam, liūdnai maldauja jį paaiškinti savo elgesį. Veltui Tristanas nori numirti, puldamas ant Meloto kalavijo. Antrą kartą mirtis išsprūsta iš jo. Sunkiai sužeistą priešo, be jausmų, jį išneša ištikimas Kurvenalas į jo tėvo pilį, kur turi atvykti seno ginklanešio informuota Izolda, kad vėl susijungtų su savo draugu. Ten jis įrengs paskutinę savo skausmingo kelio stotelę. Jis grįžta į gyvenimą, bet be Izoldos gyvenimas jam tik siaubinga kankynė; ir kol Izolda mato dienos šviesą, jis vėlgi negali numirti toli nuo jos, nes aistra, kuri jį drasko, primygtinai verčia jį ištverti viską, kad tik pamatytų ją. Atmestas gyvenimo ir mirties, pasmerktas troškimui iki pat mirties ir dėl šio troškimo pertekliaus netekęs galimybės numirti, nelaimingas su draskančiu širdį dejavimu šaukiasi Izoldos, kuri viena gali padaryti galą jo kančioms: „Dar Izolda — saulės valdžioje! Dar Izolda — dienos spindesy!.. Aš girdėjau, su trenksmu už manęs tada užsidarė mirties durys; ir štai jos atviros plačiai, sudaužytos saulės spindulių... Prakeikta diena! Ar ilgai tu apšviesi mano kankynes? Ar ilgai tu deginsi, o liepsna, kuri net naktį mane išvijo nuo jos! O Izolda! saldžiai mylima, kada pagaliau užgesinsi tu deglą ir man palaimą paskelbsi? Šviesa, kada užgesi tu? Kada užeisi tu, naktis, į būstą... Wann wird es Nacht im Haus?“ Bet Izolda delsia, nei vienos burės nematyti horizonte; ir štai dar baisesnė neviltis suspaudžia Tristano širdį. Išprotėjime nuo sielvarto jis prieina iki tokio susijaudinimo, kad prakeikia patį meilės gėrimą, kuriame jis mato simbolį ir tarsi kvintesenciją visos žmogiškos kančios. Tačiau išlaisvinimo valanda pagaliau ateina. Laivas su Izolda duoda signalus ir plaukia į prieplauką. Izolda įbėga pas savo draugą ir perteklinėje džiaugsmo būsenoje po perteklinės kančios Tristanas randa pagaliau paskutinį nusiraminimą: jis miršta savo karštai mylimosios glėbyje, šnibždėdamas paskutinį kartą Izoldos vardą. O Izolda, savo ruožtu, atsisveikina su gyvenimu; be nevilties, be smurto, pasinėrusi į Tristano lavono stebėjimą, vos suvokdama save, apvalyta meilės ir sielvarto, ji, šypsodamasi, įžengia į ją gaubiančią nakties šešėlį ir saldžiai pasineria kartu su savo draugu į didžiąją mirties ramybę.

Iš visų Wagnerio dramų „Tristanas“, tikriausiai, — pati niūriausia ir pati beviltiškiausia. Wagneris ne tik skelbia, kaip tai buvo „Tanhoizerio“ ir „Lohengrino“ epochoje, idealo neįgyvendinamumą šiame pasaulyje, bet, matyt, visiškai pasmerkia žmogaus gyvenimą tik mirties laukimui. Žemė yra kažkokia gehena (pragaras), kur žmogus kankinasi kančioje iki to momento, kai jame užges bet koks gyvenimo troškimas. Visos gėrybės, kurių jis siekia čia — valdžia, garbė, draugystė — yra iliuzinės; tiesa, meilėje jis gali nujausti, kas tai yra ši tolima idealo karalystė, bet žmogiška meilė sumaišyta su aistra ir nuveda žmogų į išsigelbėjimą tik dėka paties kraštutinumo tų kančių, kurias ji užkrauna jam. Tik viena mirtis — gėris: Tristanas ir Izolda miršta, ir jie išgelbėti. Bet gyvenimas neturi prasmės arba, bent jau, teigiamo tikslo. Ar įsivaizduojama, pavyzdžiui, koks gyvenimas galėjo būti karaliaus Marko po tos katastrofos, kuri smogė jam į pačius brangiausius jam jausmus ir prarijo vieninteles būtybes, dar rišusias jį prie gyvenimo? Be abejonės, jis suprato, kad Tristanas nekaltas, jis kaip paguodą gali pasakyti sau, kad jis neatidavė savo draugystės nevertam, kad gali dar tikėti ištikimybės jėga... bet ar tai — pakankamas gyvenimo pateisinimas? Žinoma, jis taip pat prieina prie visiško išsižadėjimo, prie valios neigimo, bet šis asketas, šis „šventasis“ atrodo mums greičiau nugalėtas gyvenimo, nei nugalėtojas jo; jis daugiau kelia užuojautos, nei susižavėjimo; gaila, kad jis taip pat nenumirė, kad jam norom nenorom tenka dar vilkti savo apsiniaukusį ir bespalvį egzistavimą čia ant žemės, kur viskas — tik iliuzija.

Wagneris nepasitenkino tokiu pernelyg pesimistišku jo temperamentui gyvenimo problemos sprendimu. Iš pradžių išsižadėjimas pasirodė pas jį savo grynai neigiama forma kaip siekimas mirties: Votanas ir Briunhilda, Tristanas ir Izolda išsižadėjo ir numirė. Karalius Markas išsižadėjo ir nenumirė, bet jo širdis sudaužyta ir, atrodo, netekusi bet kokios žemiškos vilties. Tačiau dar „Tristano“ kūrimo metu Wagneris, atrodo, jau nujautė, kad į išsižadėjimą galima žiūrėti taip pat kaip į teigiamą idealą. Pirminiame dramos plane jis ketino priešpastatyti Tristanui, aistros herojui, — Parsifalį, išsižadėjimo herojų. Būtent 3 akte, tuo momentu, kai Tristanas prie Izoldos kojų trokšta mirties ir negali numirti, pasirodo klajūno pavidalu Parsifalis; jis nori sušvelninti abiejų įsimylėjėlių kančią, pametusių galvą neviltyje — paguodos žodžiais nuraminti Tristano sielvartą, veltui ieškančio gyvenimo prasmės tarp nenumaldomos aistros kančių. Wagneris atsisakė tokios atomazgos, nusprendęs, kad Parsifalio asmenybė, pasirodanti tokiu būdu be jokio pasiruošimo šios liepsnojančios aistra dramos pabaigoje, būtų buvusi sunki suvokimui ir supratimui. Todėl mes nežinome tikrai, kokia dvasia jis aiškino šį epizodą ir tuo pačiu kokiu laipsniu jis nukrypo jau 1855 m. nuo gryno pesimizmo; bet mums atrodo labai tikėtina, kad jis įkūnijo Parsifalyje teigiamą užuojautos ir meilės (gailestingumo) idealą ir tuo pačiu parodė, kad valios neigimas nėra tik mirties principas, bet gali būti taip pat ir gyvenimo principas. Prie šios minties vis labiau ir labiau ir linko Wagneris. Vietoj to, kad vaizduotų mums nugalėtuosius, randančius sau prieglobstį savanoriškai priimamoje mirtyje, jis duos mums paskui triumfatorius, kurie, užslopinę savyje bet kokį egoistinį troškimą, sugebės nuvesti žmoniją į idealą. Po Votano ir Marko jis tuoj pat sukuria Hansą Sachsą, po Tristano — Parsifalį.