Richardo Wagnerio misterijos „Parsifalis“ fragmentų peržiūra

VAKARO PRELIUDAS
Richardo Wagnerio misterijos „Parsifalis“ fragmentų peržiūra

Velykų laikotarpiu daugelyje Europos muzikinių erdvių sugrįžtama prie Richardo Wagnerio „Parsifalio“ – kūrinio, kurį pats autorius suvokė kaip misteriją. Tai muzika, kurioje veiksmas vyksta ne tik scenoje: ji skleidžiasi lėtai, tarsi sutelkdama dėmesį į vidinę patirtį, į kaltės, atpirkimo ir virsmo temas.

Neatsitiktinai šalia „Parsifalio“ dažnai prisimenamos ir Johanno Sebastiano Bacho Mišios h-moll. Abu kūriniai siejasi su paradoksu: du liuteronų tradicijos kompozitoriai savo vėlyvuosiuose opusuose atsigręžia į katalikiškų Mišių formą.

Tačiau nei Bachui, nei Wagneriui tai nėra liturgija tiesiogine prasme. Mišios čia tampa muzikos struktūra – universalia forma, leidžiančia apmąstyti žmogaus būsenas, dramą ir atpirkimo galimybę. Bacho kūrinyje ši forma įgyja architektūrinį pavidalą, Wagnerio „Parsifalyje“ – sceninį ir regimą.

„Parsifalyje“ ši sakralinė įtampa pasiekia ypatingą koncentraciją: kūrinio centre esantis ritualas nėra atkuriama liturgija, bet jos meninė refleksija.

Tad antrąją Velykų dieną Muzikos svetainėje klausysimės „Parsifalio“ fragmentų – kaip įžangos į kitą dieną vyksiantį Wagnerio muzikos vakarą su tenoru Kristianu Benediktu.

2026 m. balandžio 6 d. 16 val.
Muzikos svetainė (Gedimino pr. 32–2)

Renginys nemokamas

ĮŽANGA

Prieš Parsifalio siužetą, svarbu susivokti jo pasaulyje – nes tai nėra paprasta istorija, o uždara, simbolinė dvasinė visata, kurioje kiekvienas veikėjas ir kiekvienas įvykis turi gilesnę prasmę.

Šios visatos centre yra Gralis – ne tik šventa taurė, susijusi su Kristaus kančia, bet visų pirma gyvybės ir malonės šaltinis. Iš jo kyla dvasinė jėga, kuri maitina ir palaiko visą bendruomenę. Todėl Gralis nėra vien relikvija – tai gyvas principas, nuo kurio priklauso pasaulio tvarka.

Šią šventenybę saugo Gralio riteriai – ne paprasti kariai, o išrinkta brolija, gyvenanti ypatingoje vietoje – Montsalvate. Tai kalnuose esanti šventovė, beveik atskirta nuo pasaulio, kurioje galioja ne žemiškos, o dvasinės taisyklės. Riteriai turi išlikti tyri, ištikimi ir pasirengę tarnauti. Jų gyvenimo esmė – Gralio apeigos, kurios suteikia jiems jėgą ir prasmę. Tačiau ši tvarka gyva tik tol, kol gyvas ryšys su pačiu Graliu.

Šio pasaulio krizė prasideda tada, kai jo saugotojas, karalius Amfortas, patiria nuopuolį. Jis buvo sužeistas ne mūšyje, o pagundos akimirką: pasidavęs geismui, jis prarado šventąją ietį – ir būtent ta pačia ietimi buvo sužeistas. Ši žaizda neužgyja, nes ji yra ne tik kūno, bet ir dvasios – kaltės, silpnumo ir neištikimybės žaizda. Nuo to momento visa Gralio bendruomenė ima silpti, nes nutrūksta gyvas ryšys su šventenybe.

Visos Gralio riterių nelaimės prasideda nuo Klingsoro. Jis – tamsiųjų šio pasaulio jėgų atstovas, piktasis burtininkas. Kadaise jis taip pat siekė šventumo ir norėjo tapti Gralio riteriu, tačiau nesuprato Gralio riterų tarnystės prigimties. Bandydamas jėga įveikti prigimtinę vyrišką aistrą, jis pasirinko klaidingą kelią - jis pats išsikastravo. Todėl ir buvo atmestas. Iš šio atmetimo gimė ne nuolankumas, o neapykanta: Klingsoras nusprendė keršyti - gundyti ir priversti paklusti aistrai Gralio riterius. Jis sukuria kerų sodą, kuriame riteriai žlunga ne mūšyje, o pasidavę gėlių mergelių gundymui.

Šiame konflikte ypatingą vietą užima Kundri – viena sudėtingiausių operos-misterijos figūrų. Ji nėra nei bloga, nei gera. Ji prakeikta egzistuoti tarp dviejų pasaulių: kai jos nevaldo Klingsoras, ji tarnauja Graliui, o pakvietus burtininkui, tampa Klingsoro įrankiu. Jos esmė – nuolatinė kančia, kaltė ir ramybės ilgesys. Ji gundo, bet tuo pat metu trokšta būti išgelbėta.

Į šį suardytą pasaulį ateina Parsifalis – iš pradžių kaip nežinantis, naivus jaunuolis, kuris net nesupranta savo veiksmų. Tačiau būtent jam lemta tapti tuo, kuris atkurs pusiausvyrą. Jo kelias skiriasi nuo visų kitų: jis nieko nežino, nes augo miške, toli nuo žmonių ir riterių pasaulio. Tačiau Parsifalis susitikęs su riteriais patiria klaidą, kaltę ir patirtį, kol galiausiai supranta svarbiausią dalyką – atjautą. "Meile išmintingas naivuolis šventas". Tik per atjautą Parsifalis gali suprasti svetimą kančią ir išgydyti Amfortą.

Gralio riterių pasaulio prasmė išryškėja dar labiau, kai pažvelgiame į Wagnerio kūrybos visumą. Parsifalis yra ir Lohengrino tėvas – tačiau jų santykis nėra biologinis. Tai dvi skirtingos dvasinės laikysenos. Parsifalis pats ieško, klysta ir galiausiai randa tiesą per vidinį virsmą. Lohengrinas, priešingai, jau ateina kaip pasiuntinys – jis žino, bet lieka nepažinus ir negali būti iki galo suprastas. Parsifalis gydo iš vidaus, Lohengrinas veikia iš išorės. Vienas tampa centru, kitas – laikinu pasiuntiniu.

Taigi prieš prasidedant siužetui svarbu suvokti: tai ne istorija apie įprastą kovą tarp gėrio ir blogio. Tai drama apie žmogaus santykį su silpnybėmis, pagunda, kaltės suvokimu, artimo meile ir atjauta. Čia šventumas nėra pasiekiamas jėga ar drausme – jis atsiranda tik per vidinį praregėjimą.

Ir tik tada, kai visa tai tampa aišku, galima pereiti prie paties siužeto – kuris iš tikrųjų yra ne tiek įvykių seka, kiek dvasinė kelionė, atskleista per muziką.

„Parsifalis“
 I veiksmo siužeto santrauka

Veiksmas prasideda Gralio miške auštant. Senasis riteris Gurnemancas pažadina du jaunus pažus, ir visi kartu rytine malda pasitinka dieną. Netrukus artėja karalius Amfortas, kurį neša prie ežero maudyti, tikintis bent kiek palengvinti jo kančias. Tačiau jo žaizda – nepaprasta: jokie vaistai jos negydo. Gurnemancas žino, kad čia gali padėti tik dieviškoji malonė ir tas vienintelis, kuris yra pažadėtas kaip išgelbėtojas. "Meile išmintingas naivuolis šventas".

Tuo metu į sceną audringai įsiveržia Kundri – paslaptinga, laukinė, nerami moteris, tarnaujanti Gralio brolijai. Ji atgabena iš tolimų kraštų retą balzamą Amfortui, bet net ir pati netiki, kad jis padės. Iš jos elgesio juntama ne tik ištikimybė, bet ir vidinis prakeiksmo ženklas, tarsi ji būtų pasmerkta blaškytis tarp tarnystės ir neįveikiamos kančios.

Atneštas Amfortas pasirodo kaip valdovas, kurį palaužė ne tik kūno, bet ir sielos skausmas. Jis kalba apie pažadėtą gelbėtoją – „meile išmintingą, šventą naivuolį“, kurio laukia visa brolija. Ši frazė tampa vienu svarbiausių visos dramos ženklų: išgelbėjimas ateis ne iš jėgos ar žinojimo, bet iš tyros širdies ir atjautos.

Kai Amfortas išnešamas, pažai ir Gurnemancas ima kalbėti apie Kundri. Vieni ja nepasitiki, laiko ją laukine, beveik ragana, kiti mato, kad nelaimės valandą ji visuomet skuba į pagalbą. Gurnemancas paaiškina, kad Kundri gyvena tarsi tarp kaltės ir tarnystės: ji lyg ir prakeikta, tačiau, tarnaudama Gralio riteriams, galbūt ieško atleidimo.

Toliau Gurnemancas papasakoja pagrindinę Gralio brolijos tragediją. Jis primena, kaip Gralio šventenybes – šventąją taurę ir ietį, kuria buvo pervertas Kristus – saugojo Gralio karalystė. Tačiau jų priešas Klingsoras, negalėjęs tapti Gralio riteriu, nes neįstengė nugalėti savo geismų, pasirinko nuodėmingą gyvenimą. Burtų galia jis sukūrė pražūtingą sodą, kuriame moterų gundymais pražudo Gralio riterius. Kai Amfortas ryžosi jį įveikti, pats buvo sugundytas, prarado šventąją ietį ir buvo ja sužeistas. Nuo tada jo žaizda neužgyja, o Gralio bendruomenė nyksta.

Gurnemancas taip pat prisimena dievišką apreiškimą: Amfortui buvo pažadėta, kad ateis išgelbėtojas – tas pats „šventas naivuolis“, kurį nušvies atjauta. Taigi visa brolija gyvena laukimu.

Tada netikėtai įvyksta skaudus įvykis: šventajame miške nušaunama gulbė. Riteriai atveda jauną nepažįstamąjį – Parsifalį. Jis prisipažįsta nušovęs paukštį visiškai nesuprasdamas, ką padarė. Gurnemancas jį griežtai sudraudžia, parodydamas, kad šioje šventoje vietoje net gyvūnija yra saugoma ir gerbiama. Sujaudintas Parsifalis sulaužo savo lanką – tai pirmasis ženklas, kad jis jautrus.

Kai Gurnemancas pradeda jo klausinėti, paaiškėja, kad jaunuolis beveik nieko apie save nežino: nežino nei savo kilmės, nei tėvo, net tikrojo savo vardo. Tik pamažu išryškėja jo praeitis. Kundri papasakoja, kad jo tėvas buvo žuvęs riteris Gamuretas, o motina Herceleidė sąmoningai augino sūnų toli nuo pasaulio, norėdama apsaugoti jį nuo tokio pat likimo. Tačiau kartą pamatęs riterius, Parsifalis panoro tapti toks kaip jie ir paliko namus.

Dar skaudesnė akimirka ateina tada, kai Kundri praneša, kad jo motina jau mirusi. Parsifalis, apimtas siaubo ir skausmo, puola Kundri, bet Gurnemancas jį sulaiko. Netrukus jaunuolį apima silpnumas, o pati Kundri jam atneša vandens ir padeda atsigauti. Šiuo momentu itin svarbi Gurnemanco mintis: blogį reikia nugalėti gėriu. Taip pirmą kartą aiškiai suskamba atjautos tema, kuri vėliau taps lemiama Parsifalio dvasinei brandai.

Po šio susitikimo Kundri vėl pasitraukia į savo keistą, beveik somnambulišką būseną ir dingsta. Gurnemancas, matydamas Parsifalio tyrumą ir paprastumą, nusprendžia nusivesti jį į Gralio pilį. Parsifalis paklausia, kas yra Gralis, tačiau Gurnemancas atsako, kad šios paslapties neįmanoma paaiškinti žodžiais – ją gali suprasti tik tas, kurį pats Gralis pasikviečia.

Abu leidžiasi į kelią. Erdvė tarsi ima keistis, miškas transformuojasi į šventąją Gralio karalystės aplinką. Galiausiai jie pasiekia didžiąją Gralio salę, kur renkasi riteriai į iškilmingą apeigą. Parsifalis čia atvedamas kaip nepažįstamasis, dar nieko nesuprantantis, tačiau jau stovintis prie tos paslapties slenksčio, kuri nulems jo likimą.

Gralio apeigos ir Parsifalio nesupratimas

Atvestas į Gralio pilį, Parsifalis patenka į pačią švenčiausią Gralio bendruomenės erdvę — didžiąją salę, kurioje vyksta iškilminga apeiga, primenanti ir eiseną, ir mišias, ir paskutinę vakarienę. Čia renkasi Gralio riteriai, pasirengę šventajai komunijai. Jų giesmė iš karto nubrėžia pagrindinę šios bendruomenės būseną: kiekviena diena gali būti paskutinė, todėl kiekviena apeiga yra ir pasirengimas mirčiai, ir tikėjimas nemirtingumu. Gralio brolija gyvena nuolatiniame sąlytyje su auka, kančia ir pažadu, kad meilė ir ištikimybė taps amžinąja palaima.

Į salę įnešamas Amfortas, gulintis neštuvuose. Prieš jį nešama uždengta šventoji skrynia, kurioje saugomas Gralis. Viskas aplink pamažu įgauna nepaprasto sakralumo įspūdį: iš aukštybių ir iš salės gilumos sklinda jaunuolių ir berniukų balsai, giedantys apie Kristaus kančią, Jo pralietą kraują, apie šventąją taurę, apie gyvenimo duoną. Visa ši scena rodo, kad Gralio pilis nėra paprasta riterių buveinė — tai tarsi dangiškos ir žemiškos tikrovės sandūra, vieta, kur Kristaus auka nuolat iš naujo išgyvenama.

Tačiau šių sakralių mišių centre  - ne triumfas, o kančia.

Staiga iš gilumos pasigirsta Titurelio, senojo karaliaus, balsas. Jis klausia sūnaus, ar šis pasirengęs apeigoms, ar jam dar bus lemta išvysti Gralį. Šis balsas skamba tarsi iš kapo, tarsi iš anapusybės, ir dar labiau pabrėžia, kad visa Gralio karalystė dabar gyvena ant mirties ir išsekimo ribos.

Amfortas į tai atsako nevilties proveržiu. Jam apeigos nėra džiaugsmo, malonės ar pakylėjimo valanda — priešingai, jam apeigos tapo nepakeliama kančia. Jis jaučia, kad turi tarnauti švenčiausiam slėpiniui, nors pats yra nevertas ir suterštas. Čia atsiskleidžia viena giliausių jo tragedijos prasmių: jis nėra pašalintas nuo šventenybės, bet kaip tik priverstas būti jos tarnu, nors kiekvienas priartėjimas prie Gralio jam primena jo nuodėmę, gėdą ir sužeidimą. Šventoji malonė, kuri kitiems teikia stiprybę, jam tampa dar skaudesniu kaltės išgyvenimu.

Amforto kalboje susilieja dvi kraujo temos: Kristaus kraujas, pralietas žmonių išganymui, ir jo paties kraujas, kuris veržiasi iš žaizdos kaip nesustabdomas nuodėmės ir geismo ženklas. Jis jaučia, kad stovi priešais Išganytojo žaizdą, bet pats negali į ją atsakyti tyrumu. Jis prašo ne šlovės, ne išgydymo, o mirties kaip išvadavimo — tikisi, kad užverta žaizda leistų jam mirti ir taip pagaliau jis atrastų ramybę.

Tuo metu vėl nuaidi pranašiški žodžiai apie pažadėtąjį gelbėtoją: „Meile išmintiną naivuolį šventą“. Riteriai mėgina sustiprinti Amfortą, ragindami jį tikėti ir atlikti savo pareigą. Galiausiai, paklusdamas būtinybei, jis ryžtasi apeigoms.

Atidengiamas Gralis. Berniukų balsai iš aukštybių primena Paskutinės vakarienės žodžius: „Tai mano kūnas, tai mano kraujas“. Salėje pamažu temsta, kol viskas panyra į tamsą, ir tada iš viršaus ant taurės nusileidžia akinantis šviesos spindulys. Gralis ima liepsnoti purpuriniu švytėjimu. Ši akimirka yra visas pirmojo veiksmo sakralinis centras: čia regimas ne tik religinis stebuklas, bet ir pati Gralio bendruomenės egzistavimo prasmė. Amfortas, akimirkai nušvitusiu veidu, pakelia Gralį ir juo laimina duoną bei vyną. Visa brolija klūpo priešais šį reginį.

Po palaiminimo Gralis vėl uždengiamas, ir prasideda šventoji bendruomenės puota. Riteriai gauna duonos ir vyno, o jų giesmė aiškina, kad ši duona ir šis vynas yra ne vien maistas, bet Kristaus meilės ir aukos tęsinys. Jis stiprina kūną darbui, dvasią — ištikimybei, o kraują — kovai Kristaus vardu. Riteriai pakyla, eina vieni pas kitus ir iškilmingai apsikabina. Taip parodoma, kad Gralis nėra vien paslaptinga relikvija: jis kuria brolišką vienybę, atnaujina jų pašaukimą ir leidžia jiems išlikti bendruomene.

Tačiau būtent šioje vienybės ir šventumo scenoje išryškėja pagrindinis pirmojo veiksmo paradoksas: Parsifalis lieka nuo viso to atskirtas. Gurnemancas jam buvo palikęs vietą šalia savęs, kviesdamas dalyvauti, tačiau jaunuolis visą laiką stovi atokiau — nebylus, nejudrus, lyg apimtas keisto stingulio. Jis mato apeigas, girdi giesmes, regi Amforto kančią, bet negali to suprasti protu. Vis dėlto jis nėra visiškai nejautrus: kai galiausiai pasigirsta viena ypač skausminga Amforto dejonė, Parsifalis staiga griebiasi už širdies. Tai labai svarbi akimirka: jis dar nesupranta, kas įvyko, bet jau pradeda jausti svetimą kančią. Tai pirmasis tikras atjautos daigas.

Vis dėlto Gurnemancas laukia ne vien jausmo, bet ir supratimo, aiškaus dvasinio atsako. Kai apeigos baigiasi ir visi išsiskirsto, jis prieina prie sustingusio Parsifalio ir klausia, ar šis ką nors suprato. Parsifalis negali atsakyti — jis tik vėl instinktyviai griebiasi už širdies ir papurto galvą. Gurnemancui tai atrodo tik dar vienas kvailumo ženklas. Nusivylęs ir supykęs jis išvaro Parsifalį iš pilies, pabrėždamas, kad šis tebėra tik neišmanėlis, nevertas šventojo slėpinio.

Taip pirmasis veiksmas baigiasi labai reikšmingu lūžiu. Parsifalis priartėja prie Gralio paslapties, bet dar nėra pasirengęs jos suprasti. Jis išvysta kančią, šventumą, broliją ir stebuklą, tačiau dar negali jų susieti į vieną dvasinę tiesą. Iš išorės jis pasirodo kaip kvailys, išvytas iš šventovės. Tačiau iš tikrųjų jau prasidėjo svarbiausias jo virsmas: jis pirmą kartą paliečiamas svetimos kančios, nors dar nesuvokia, ką ši patirtis reiškia.

Paskutiniai balsai iš aukštybių dar kartą pakartoja pranašystę apie „Meile išmintingą naivuolį šventą“ ir kvietimą: „Tikėk ir vilkis.“

Taigi pirmasis veiksmas baigiasi ne sprendimu, o pažadu. Parsifalis dar neatpažintas, bet žiūrovas jau supranta: būtent šis neišmanėlis jaunuolis ir gali būti tas, kurio laukia Gralio karalystė.

Antras veiksmas

Antrasis veiksmas perkelia mus į visiškai kitą pasaulį negu pirmasis. Jei pirmame veiksme vyravo Gralio miško rimtis, sakralumas ir kančios didybė, tai čia atsiduriame Klingsoro stebuklų pilyje – požeminiame, tamsiame, grėsmingame pasaulyje, kuriame veikia magija, prievarta ir suvedžiojimas. Tai ne tik fizinė vieta, bet ir dvasinio iškrypimo erdvė, kurioje viskas paremta valios pavergimu, kerais ir geismų manipuliacija.

1. Scena. Klingsoro laukimas ir Kundri pažadinimas

Veiksmo pradžioje Klingsoras jau žino, kad Parsifalis artėja prie jo pilies. Jis supranta, kad atėjo lemiama akimirka: reikia sunaikinti tą „kvailį“, kol šis dar nesuvokė savo galios. Tačiau Klingsoras taip pat jaučia, kad Parsifalis nėra paprastas priešas. Jį saugo ne jėga, ne ginklai, o kažkas daug pavojingesnio – nekaltybė ir naivumas, kurių negalima įveikti įprastais ginklais. Todėl Klingsoras griebiasi savo stipriausios gundytojos: Kundri.

Jis pradeda magišką ritualą. Iš bedugnės ir mėlyno rūko iškviečia Kundri, kreipdamasis į ją įvairiais jos vardais ir pavidalais – kaip į būtybę, kuri per laikus gyveno daugybę gyvenimų ir visur buvo susijusi su gundymu, prakeiksmu ir dvasine tamsa. Jis vadina ją ne tik Kundri, bet ir Herodijada, pragaro rože, velnio dukra. Tokiu būdu iš karto atskleidžiama, kad Kundri nėra vien paprasta moteris: ji yra daugybę pavidalų turinti prakeikta būtybė, nuolat tampoma tarp tarnystės gėriui ir prievartinės tarnystės blogiui.

Kundri pasirodo tarsi pažadinta iš labai gilaus, beveik mirties miego. Jos kalba iš pradžių trūkčiojanti, padrika, pilna siaubo, troškulio, kliedesio. Ji nenori grįžti į veiksmą, nenori būti vėl įtraukta į blogio sąmokslą. Jai pats pažadinimas jau yra kančia. Ji trokšta ne veikimo, o užmaršties, miego, išnykimo.

Tačiau Klingsoras negailestingas. Jis primena jai, kad ji jau kartą pražudė Amfortą ir padėjo iš jo atimti ietį. Tad dabar turi atlikti dar vieną užduotį: sugundyti ir sunaikinti Parsifalį. Kundri mėgina priešintis, tvirtina, kad jos valios Klingsoras neįtako, tačiau Klingsoras žino jos silpnybę: nors ji ir bjaurisi savo vaidmeniu, ji vis dėlto lieka susieta su prakeiksmu. Jis ją valdo ne todėl, kad būtų šventas ar stiprus iš vidaus, bet todėl, kad pasaulyje yra pakankamai tamsos, jog jos prakeiksmas vis dar galėtų veikti.

Šiame dialoge labai svarbūs ir Klingsoro prisipažinimai. Jis prisimena, kad kadaise pats siekė šventumo, tačiau nesugebėjo nugalėti geismo. Desperacijoje jis save sužalojo, tikėdamasis tapti vertas Gralio bendruomenės, bet buvo atmestas. Nuo to momento jo šventumo troškimas virto neapykanta šventumui. Jis tapo veikėju, neigiančiu tai, ko negalėjo pasiekti, ir todėl siekia pažeminti visus, kurie dar bando būti tyri. Jo blogis kyla ne iš tuščio demonizmo, o iš išsigimusio šventumo troškimo.

2. Parsifalio artėjimas ir ginkluotų sargų žlugimas

Staiga Klingsoras pamato, kad Parsifalis jau kopia į pilį. Jis iškviečia savo sargybinius. Iš išorės pasigirsta triukšmas, ginklų žvangesys, kovos sąmyšis. Tačiau ši scena ilgai neužtrunka: Klingsoras su pašaipiu susižavėjimu stebi, kaip jaunas atėjūnas be vargo nugalėjo visus jo ginkluotus gynėjus. Parsifalis kovoja instinktyviai, narsiai, be baimės – tarsi pats nežinotų, kokį pavojų įveikė.

Tai svarbi akimirka: karinė jėga čia neveikia. Klingsoras tuoj pat supranta, kad ginklai ir vasalai Parsifalio nesustabdys. Todėl iš karto pereina prie kito etapo – prie sodo ir gundymo teatro.

3. Burtų sodas ir gėlių mergelės

Klingsoro bokštas nugrimzta, ir jo vietoje atsiveria stebuklingas sodas. Tai kerų erdvė, pilna tropinės augmenijos, vešlių žiedų, rytietiško puošnumo, spalvų ir juslinės prabangos. Šis sodas yra tarsi priešybė Gralio miškui: ten buvo dvasinė rimtis, čia – grožio ir geismo perteklius.

Parsifalis nustebęs ir beveik vaikiškai smalsus. Iš visų pusių į sodą išbėga gėlių mergaitės. Iš pradžių jos vaizduoja, kad ieško savo sužeistų mylimųjų ir piktinasi įsibrovėliu, bet netrukus jų laikysena pasikeičia: jos pamato Parsifalio jaunystę, grožį, jo naivumą, ir iš karto pereina prie gundymo žaidimų.

Ši scena parašyta labai sumaniai: Parsifalis iš pradžių net nesupranta, kad yra gundomas. Jis žiūri į merginas su nuoširdžiu susižavėjimu, tarsi pirmą kartą gyvenime regėtų tokį grožį. Jo klausimai vaikiški, paprasti: ar jos tikrai tokios gražios? ar jos yra gėlės? ar su jomis galima žaisti? Gėlių mergaitės tuo naudojasi – jos paverčia gundymą žaismu, juoku, švelniais prisilietimais, kvapais, lengvu erotiniu spaudimu.

Tačiau čia slypi svarbus niuansas: Parsifalis dar nėra suvedžiotas. Jis apsuptas kūniško viliojimo, tačiau jo reakcija – ne geidulys, o sutrikimas. Jis jaučia, kad yra įtraukiamas į kažką, ko negali nei pavadinti, nei priimti. Kai merginos pradeda peštis dėl jo, jis nepasiduoda, o priešingai – ima trauktis. Jis intuityviai jaučia, kad šiame žaidime slypi pavojus.

4. Kundri pasirodo nauju pavidalu

Kai Parsifalis jau rengiasi nuo gėlių mergaičių bėgti, netikėtai iš šono pasigirsta balsas: „Parsifali!“ Šis šaukimas jį iš karto sustabdo. Kodėl? Todėl, kad tai pirmas kartas, kai kažkas jį pašaukia tikruoju vardu – vardu, kurį jis pats buvo beveik pamiršęs, bet kurį kadaise girdėjo iš motinos.

Šiuo momentu visas veiksmas pereina į gilesnį lygmenį. Gėlių mergaitės buvo tik išorinė, paviršinė pagunda. Dabar ateina tikrasis pavojus – ne kūniškas viliojimas, o dvasinis ir emocinis įsiskverbimas.

Pasirodo Kundri, bet jau visiškai kitokia negu pirmame veiksme. Nebėra laukinės, kampuotos, žvėriškos pasiuntinės. Dabar ji – nepaprasto grožio moteris, beveik sapniška būtybė, gulinti tarp gėlių. Ji kalba švelniai, žino Parsifalio kilmę, jo vardą, jo tėvą, jo motiną. Kitaip tariant, ji prieina prie jo ne per geismą, o per atmintį, švelnumą, motinišką ilgesį ir tapatybės troškimą.

Ji pasakoja Parsifaliui apie jo tėvą Gamuretą, apie jo motiną, kuri augino jį toli nuo pasaulio, saugodama nuo riterių likimo. Ji taip jautriai primena jo vaikystę, motinos rūpestį, jos bučinius, ašaras ir vienatvę, kad Parsifalio viduje atsiveria tai, ko iki tol jis nesuvokė: kaltė motinai.

Ši scena yra nepaprastai svarbi, nes būtent čia Parsifalis pirmą kartą iš tikrųjų susiduria ne tik su svetima, bet ir su asmenine kančia. Jis suvokia, kad palikdamas motiną ją pražudė. Iki šiol jis buvo tarytum vaikas be istorijos; dabar jam atsiveria jo paties gyvenimo žaizda.

Parsifalis palūžta, krinta prie Kundri kojų ir aimanuoja dėl motinos. Ši akimirka labai pavojinga: jo dvasinė gynyba susilpninta, jis jau nebe tik stebi kitų kančias, bet pats yra persmelktas skausmo. Būtent tada Kundri imasi paskutinės ir giliausios priemonės.

5. Kundri bučinys ir Parsifalio praregėjimas

Kundri kalba apie meilę kaip apie paguodą, apie motinos paskutinę dovaną, apie tai, kad skausmas gali būti numalšintas meilėje. Tada ji pabučiuoja Parsifalį.

Tai – lemiamas viso antrojo veiksmo taškas.

Šis bučinys nėra tik gundymas. Jis tampa pažinimo smūgiu. Tai akimirka, kai Parsifalis ne pasiduoda aistrai, bet priešingai – per ją staiga viską supranta. Būtent per kūniškos meilės impulsą jam atsiveria ne juslinė palaima, o Amforto kančia. Jis staiga pajunta tą pačią degančią žaizdą, kuri kankina Amfortą. Jis nebe tik prisimena Gralio apeigą – dabar jis iš vidaus suvokia, ką reiškia geismo sužeista siela, ką reiškia šventumo išniekinimas, ką reiškia būti pervertam ilgesio ir gėdos.

Štai čia Parsifalis iš tiesų tampa tuo, apie ką skelbė pranašystė: „Meilės atjauta  išmintingu“. Išmintis jam neateina iš mokymo, iš mąstymo, iš magijos ar knygų. Ji ateina iš atjautos, iš tiesioginio svetimos kančios išgyvenimo.

Todėl jo reakcija į bučinį – ne meilės atsakas, o siaubas ir dvasinis praregėjimas. Jis sušunka Amforto vardą. Jis supranta, kad būtent čia, tokioje pagundoje, buvo sužeistas Gralio karalius. Jis suvokia ne tik Amforto nuodėmę, bet ir jos žmogišką prigimtį: sielos ilgesį, geismo žaizdą, deginantį troškimą, kuris suardo vidinį tyrumą.

6. Parsifalio atmetimas ir Kundri išpažintis

Nuo šio momento jėgų pusiausvyra pasikeičia. Kundri tikėjosi, kad bučinys prikaustys Parsifalį prie jos, bet įvyksta priešingai: Parsifalis atsistoja jau prabudęs ir dvasiškai tvirtas. Jis atstumia ją kaip gundymo įrankį.

Tačiau čia Wagneris duoda Kundri vieną giliausių jos monologų. Ji nebesielgia vien kaip gundytoja – ji išpažįsta savo amžiną prakeiksmą. Ji prisimena, kad kadaise juokėsi iš Kristaus. Nuo tada ji pasmerkta nuolat atgimti, nuolat blaškytis tarp geismo, juoko, nevilties ir nepasiekiamo išganymo troškimo. Ji visur ieško to žvilgsnio, kurį kažkada paniekino, ir kiekvieną kartą vėl grimzta į naują nuodėmę.

Šiame monologe Kundri pirmą kartą pasirodo ne tik kaip grėsmė, bet ir kaip viena tragiškiausių visos dramos figūrų. Ji trokšta išganymo, bet negali jo pasiekti. Ji nori verkti, bet priversta juoktis. Ji nori meilės kaip atleidimo, bet jos meilė virsta pražūtimi.

Todėl ji puola prie Parsifalio ne tik kaip gundytoja, bet ir kaip išgelbėjimo maldautoja. Ji tikisi, kad jis suteiks jai vieną valandą meilės, kuri jai būtų atleidimo pradžia. Tačiau Parsifalis jau supranta, kad tokia užuojauta būtų klaidinga. Jis žino: jei dabar pasiduos, išduos savo pašaukimą.

7. Kundry prakeiksmas - Parsifalis neras keelio į Gralį

Parsifalis pasako esminį dalyką: jis gali išgelbėti Kundri ne aistra, o tik tada, jei ji jam parodys kelią į Gralio karalystę. Jis jau suvokia savo tikslą – grįžti, išgydyti Amfortą ir atlikti tai, kam buvo pašauktas.

Tačiau čia Kundri vidinis lūžis virsta nauja neviltimi ir įniršiu. Ji supranta, kad Parsifalio laimėti negalės. Iš meilės maldaujančios moters ji vėl virsta prakeikta, kerštinga būtybe. Ji sušunka, kad kelio į Gralį jis neras, kad jį klaidins jos prakeiksmas. Kitaip tariant, negalėdama jo turėti, ji nori bent jau atidėti jo misijos išsipildymą.

8. Klingsoro paskutinis smūgis: ietis

Tada vėl pasirodo Klingsoras. Matydamas, kad Kundri ir jo užmačios žlugo, jis griebiasi paskutinės priemonės – šventosios ieties, kurią kažkada atėmė iš Amforto. Jis meta ją į Parsifalį, tikėdamasis jį tuo pačiu ginklu sunaikinti.

Tačiau įvyksta stebuklas: ietis nepataiko. Ji sustingsta ore virš Parsifalio galvos. Parsifalis ją sugriebia.

Šis momentas žymi visišką Klingsoro pralaimėjimą. Kodėl ietis nebeveikia kaip blogio ginklas? Todėl, kad Parsifalis jau tapo tuo, kuris gali ją laikyti teisėtai – ne dėl jėgos, o dėl vidinio praregėjimo ir tyrumo. Šventenybė nepaklūsta tam, kuris ja piktnaudžiauja. Ji grįžta tam, kuris jos vertas.

Parsifalis paima ietį ir ištaria, kad šis šventas ženklas griauna piktus kerus. Kitaip tariant, jis jau ne tik išvengė pagundos – jis dabar turi gydančią ir atstatančią galią.

Parsifalis ietimi nubrėžia kryžiaus ženklą. Ir tuomet visa Klingsoro karalystė ima griūti. Pilis subyra, burtų sodas nudžiūsta, gėlės virsta dykuma, merginos krinta kaip nuvytę žiedai, Kundri su riksmu parpuola ant žemės. Visa kerų karalystė pasirodo buvusi tik apgaulinga išorė, laikoma blogos valios ir geismo iliuzijos.

Tai ne tik fizinis griuvimas. Tai simbolizuoja, kad gundymo pasaulis neturi savarankiškos būties – jis egzistuoja tik tol, kol veikia apgaulė ir žmogaus vidinis suskilimas. Kai prieš jį stoja tyra, atjauta nušviesta valia, visa ši sistema sugriūva.

Prieš dingdamas Parsifalis dar kartą kreipiasi į Kundri: „Sudie! Tu žinai, kur mane rasti!“ Tai labai svarbi frazė. Jis jos neatstumia kaip amžinai pražuvusios. Jis nesmerkia jos galutinai. Jis tarsi palieka atvirą galimybę, kad ji dar gali būti išgelbėta – bet jau ne per geismą, o kitaip.

Dabar Parsifalis yra:
pažinęs savo vardą ir kilmę,
išgyvenęs kaltę dėl motinos,
per bučinį suvokęs Amforto žaizdos prasmę,
atpažinęs gundymo ir nuodėmės mechanizmą,
atgavęs šventąją ietį,
sugriovęs Klingsoro kerų pasaulį.

Kitaip tariant, šiame veiksme įvyksta tikrasis Parsifalio dvasinis pabudimas. Pirmame veiksme jis matė kančią, bet jos nesuprato. Antrame veiksme jis pats pereina per pagundą, atmintį, kaltę, geismą, siaubą ir atjautą – ir tik tada tampa pajėgus vykdyti savo pašaukimą.

Trečias veiksmas

Trečiasis veiksmas sugrąžina mus į Gralio sritį, tačiau pasaulis čia jau kitoks negu pirmame veiksme. Pavasario rytas šviesus, gamta graži ir tyra, tačiau visą šią erdvę gaubia nebe pradžios laukimas, o išsekimas, ilgas kentėjimas ir artėjančio išsipildymo nuojauta. Tai nebe kelionės pradžia, o grįžimas po ilgo klaidžiojimo. Čia viskas alsuoja atgaila, ištverme ir slenksčiu į išganymą.

1. Gurnemancas senatvėje ir Kundri pabudimas

Veiksmo pradžioje matome Gurnemancą, jau pasenusį. Jis gyvena kaip atsiskyrėlis prie savo trobelės, toliau nuo pagrindinio Gralio gyvenimo. Šis pasikeitimas labai reikšmingas: pirmame veiksme jis buvo veiklus bendruomenės narys, mokytojas, apeigų palydovas, o dabar jis tarsi pasitraukęs į šalį, laukdamas pabaigos. Tai rodo, kaip smarkiai per tą laiką nusmuko Gralio karalystė.

Išgirdęs aimaną krūmuose, Gurnemancas prieina ir ten randa Kundri, sustingusią tarsi negyvą. Vaizdas primena pirmojo veiksmo pradžią, kai ji taip pat pasirodė kaip paslaptinga, laukinė būtybė, atskubėjusi iš nežinia kur. Tačiau dabar situacija kita. Gurnemancas ją atgaivina, ir Kundri pabunda jau visiškai pasikeitusi.

Ji nebeatrodo kaip laukinė, blaškoma prieštaringų jėgų. Išnyko ankstesnis žvėriškumas, įtampa, aštrumas. Pabudusi ji beveik nekalba, tik pakartoja keletą trumpų žodžių, o paskui iš karto imasi paprastų tarnystės darbų. Ši tyla nėra tuštuma. Ji rodo, kad Kundri pagaliau įžengė į kitą būseną: nebe maišto, nebe gundymo, bet nuolankumo ir tarnystės. Tai pirmasis ženklas, kad jos prakeiksmas pradeda silpti.

Gurnemancas pajunta, kad tai – ypatingos dienos malonė. Jis suvokia, kad šiame rytmečio pabudime slypi kažkas daugiau negu paprastas atsitiktinumas.

2. Nežinomas juodasis riteris - Parsifalio sugrįžimas

Kundri, eidama prie šaltinio, pamato artėjantį ginkluotą vyrą juodais šarvais. Gurnemancas taip pat išvysta nepažįstamą riterį ir nustemba: tai ne Gralio brolijos narys. Artėja žmogus, kuris atrodo tarsi atkeliavęs iš ilgos, sunkios, beveik mirtinos kelionės.

Tai Parsifalis. Tačiau jo sugrįžimas labai skiriasi nuo pirmojo pasirodymo pirmajame veiksme. Tada jis buvo nežinantis, spontaniškas, nerūpestingas berniškas medžiotojas. Dabar jis atvyksta kaip tylus, susikaupęs, iškenkintas keliautojas. Jo laikysena rimta, beveik gedulinga. Jis nebekalba lengvabūdiškai, o pirmiausia klaupiasi maldai prieš šventąją ietį, kurią nešasi.

Gurnemancas iš pradžių jo nepažįsta. Jis bara riterį už tai, kad šis šventoje vietoje ir dar tokią ypatingą dieną atėjo ginkluotas. Tik po truputį ima aiškėti, kad atvykėlis ne tik nepamiršo dienos prasmės, bet būtent jos šventumą nešasi savo tyloje. Parsifalis klusniai sudeda ginklus ir meldžiasi. Tai jau nebe neišmanėlis jaunuolis, kurį kažkada reikėjo mokyti, bet žmogus, kuris vidujai pats tapo malda.

Kai jis pagaliau atidengia veidą, Gurnemancas atpažįsta jį kaip tą patį jaunuolį, kuris kadaise nušovė gulbę ir buvo išvytas iš Gralio pilies. Tačiau dabar Gurnemancas mato nebe kvailį, o pažadėtąjį gelbėtoją. Ypač svarbu tai, kad Parsifalis grįžta su ietimi. Ji tampa išoriniu ženklu, kad jo kelionė nebuvo beprasmė: jis ne tik klaidžiojo, bet ir laimėjo tai, ko negalėjo atgauti net narsiausi riteriai.

3. Parsifalio klaidžiojimai ir Gralio pasaulio nuosmukis

Parsifalis pasakoja, kad ilgai klaidžiojo, kentė, buvo blaškomas nelaimių ir mūšių, tačiau šventąją ietį saugojo ir nenaudojo jos pasaulietinei kovai. Tai labai svarbi detalė: jis laikė ginklą kaip šventenybę, o ne kaip jėgos įrankį. Taip išryškėja, kad jis jau suvokė savo pašaukimą.

Gurnemancas savo ruožtu papasakoja, kas įvyko Gralio karalystėje per tą laiką. Padėtis tapo dar tragiškesnė negu pirmajame veiksme. Amfortas beveik visiškai atsisakė tarnauti. Jis nenori atidengti Gralio, nes kiekviena apeiga jam reiškia naują kančios protrūkį. Todėl Gralio bendruomenė dvasine prasme badauja: nebetenka gyvybės šaltinio, silpsta, nyksta, netenka jėgos. Riteriai nebevykdo savo misijos, nebešaukia vieni kitų į šventą darbą, klajoja lyg šešėliai.

Dar daugiau: mirė senasis Titurelis, kuris iki tol dar tarsi gyveno vien Gralio šviesos jėga. Dabar ir jo nebėra. Taigi Gralio pasaulis atsidūrė visiškoje krizėje: be vadovo, be dvasios, be tikros tarnystės, be gyvo centro. Gurnemancas kalba apie šią būseną su giliu sielvartu, ir būtent tai galutinai parodo, kodėl Parsifalio sugrįžimas toks būtinas.

Tai išgirdęs Parsifalis skausmingai suvokia, kad jo uždelstas grįžimas reiškė daugelį metų trunkančias kitų kančias. Jis kaltina save, vadina save kaltu dėl visų šių nelaimių. Tačiau šį kartą jo kaltė jau nebe kvaila ar akla: ji yra atjautos pažadintas atsakomybės jausmas. Jis jau nebe tas, kuris nieko nesupranta. Dabar jis supranta beveik per daug.

4. Apsiplovimas, patepimas ir Parsifalio pripažinimas

Gurnemancas ir Kundri padeda Parsifaliui nusivilkti ilgų klajonių šarvus. Jį prie šaltinio nuplauna, nuvalo nuo jo kelionių dulkes. Ši scena turi aiškią simbolinę prasmę: tai ne vien pavargusio žmogaus atgaivinimas, bet apsivalymas prieš paskutinę tarnystę. Parsifalis turi ne tik sugrįžti, bet ir pasirengti tam, kas jo laukia.

Kundri nuolankiai plauna Parsifaliui kojas. Šis gestas ypač stiprus, nes primena ir evangelinę tarnystę, ir visiškai pasikeitusią pačios Kundri būseną. Ji, kadaise bandžiusi jį sugundyti, dabar nebevilioja, nebereikalauja, nebekovoja. Ji tiesiog tarnauja. Tai ženklas, kad jos išganymas jau visai arti.

Tada Gurnemancas apšlaksto Parsifalio galvą šaltinio vandeniu ir patepa jį. Parsifalis savo ruožtu taip pat palaimina Kundri, apšlakstydamas jos galvą. Šitaip įvyksta dvigubas dvasinis veiksmas: Parsifalis pripažįstamas kaip tas, kuris turi karališką ir šventą pašaukimą, o Kundri gauna pirmą tikrą ramybės ir atleidimo ženklą.

Būtent čia Gurnemancas ištaria, kad atėjo pažadėtoji diena, ir pripažįsta Parsifalį Dievo valia pateptu Gralio karaliumi. Taigi šioje scenoje ne tik grįžta herojus, bet ir aiškiai įvardijama jo tapatybė: dabar jis jau pasirengęs tapti tuo, kam buvo pažadėtas.

5. Didžiojo Penktadienio stebuklas

Po patepimo seka viena subtiliausių visos operos vietų – vadinamasis Didžiojo Penktadienio stebuklas. Parsifalis, pažvelgęs į pavasarinę gamtą, stebisi, kaip gražiai šiandien žydi pieva ir miškas. Jis prisimena kitokias gėles – Klingsoro sodo gundymus – bet iš karto pajunta, kad čia grožis visai kitoks: ne viliojantis ir geidulingas, o skaidrus, vaikiškai tyras, kalbantis švelnumu.

Gurnemancas paaiškina, kad tai Didžiojo Penktadienio stebuklas. Visa gamta atgimsta todėl, kad ją palietė atgailos ašaros ir dieviškos malonės rasa. Pasaulis, kuris kažkada buvo išganytas per Kristaus kančią, šią dieną tarsi vėl sužydi atleidimo šviesoje. Gėlės, pieva, miškas ir visa kūrinija dalyvauja atpirkime.

Ši vieta nepaprastai svarbi Parsifalio brandai. Jis jau ne tik supranta kančią, bet ir pamato, kad atpirkimas nėra vien kaltės ištrynimas ar bausmės pabaiga. Jis yra pasaulio perkeitimas, kuriame net gamta pradeda skambėti nauja šviesa. Parsifalis čia pasirodo kaip žmogus, gebantis skaityti pasaulį nebe geismo, nebe baimės, o gailestingumo akimis.

Kundri tuo metu žiūri į jį ašarotomis akimis, o jis pabučiuoja ją į kaktą. Tai labai reikšminga: ten, kur antrajame veiksme Kundri bučinys buvo gundymo ir praregėjimo lūžis, čia Parsifalio bučinys tampa ramybės ir atleidimo ženklu.

6. Kelionė į Gralio pilį ir Titurelio laidotuvės

Skambant varpams, Gurnemancas su Kundri apvelka Parsifalį Gralio riterio apsiaustu, ir visi trys leidžiasi į kelią į Gralio pilį. Vėl kartojasi pirmojo veiksmo sceninis virsmas: erdvė juda, miško vaizdas traukiasi, iškyla uolų skliautai, o paskui atsiveria didžioji Gralio salė. Tačiau dabar ši salė kitokia. Joje nėra pasirengimo šventai puotai kaip anuomet. Viduryje stovi katafalkas – vyksta Titurelio laidotuvės.

Pro vienas duris įnešamas Titurelio karstas, pro kitas – Amfortas neštuvuose, o prieš jį nešamas uždengtas Gralis. Dviejų procesijų giedojimas parodo visą padėties tragizmą: vienoje pusėje – šventenybė ir jos saugotojas, kitoje – miręs senasis valdovas, kuris nebegalėjo išlikti gyvas, nes nebematė Gralio. Ši procesija tarsi suveda į vieną vietą visą sukauptą kaltę, sielvartą ir neišspręstą krizę.

7. Amforto neviltis ir maištas prieš apeigas

Riteriai reikalauja, kad Amfortas paskutinį kartą atliktų savo pareigą ir atidengtų Gralį. Tačiau Amfortas jau pasiekęs kraštutinę nevilties ribą. Prieš tėvo karstą jis kalba apie save kaip apie tą, kuris atnešė mirtį ne tik sau, bet ir tėvui. Jam atrodo, kad dėl jo kaltės griuvo visa Gralio bendruomenė.

Kai riteriai ir toliau reikalauja apeigos, Amfortas pagaliau maištingai sukyla. Jis atveria savo žaizdą ir šaukia, kad verčiau jie jį nužudytų. Jo kalboje susikaupia visa jo būties esmė: jis nebenori nei Gralio, nei tarnystės, nei gyvenimo. Jis trokšta tik vieno – kad kančios būtų pagaliau nutrauktos Tai pati giliausia jo nuopuolio akimirka, kai net šventoji pareiga jam atrodo ne išganymas, o prakeiksmas.

Ši scena yra visiškas kontrastas tam, kas netrukus įvyks. Amfortaso neviltis pasiekia kraštutinį tašką tam, kad galėtų prasidėti tikrasis išgydymas.

8. Parsifalio pasirodymas ir Amforto išgydymas

Tuo metu tarp riterių pasirodo Parsifalis, lydimas Gurnemanco ir Kundri. Jis ištiesia ietį ir jos smaigaliu paliečia Amforto šoną. Šis veiksmas nepaprastai svarbus: žaizdą padarė šventoji ietis, ir tik ta pati ietis gali ją užverti. Tačiau svarbu ne tik pats ginklas, o tai, kieno rankoje jis dabar yra. Klingsoro rankoje ji buvo naikinimo įrankis; Parsifalio rankoje ji tampa gydančia malone.

Parsifalis taria, kad tik vienu ginklu Amfortas turi tikėti: tuo pačiu, kuriuo buvo sužeistas, nes jis vienintelis gali jį išgelbėti. Šiuose žodžiuose glūdi visa kūrinio logika: žaizda ir išgydymas kyla iš tos pačios vietos, tačiau jų prasmę lemia dvasinė būsena. Tai, kas geismo ir nuodėmės pasaulyje žeidė, atjautos ir tyrumo pasaulyje gydo.

Amforto veidas nušvinta. Jo kančia baigiasi, jam atleista. Parsifalis paskelbia, kad nuo šiol pats saugos Gralį. Taigi ne tik žmogus išgydomas, bet ir visa Gralio karalystė gauna naują karalių.

9. Šventosios ieties sugrįžimas ir Gralio atidengimas

Parsifalis iškelia šventąją ietį ir paskelbia ją sugrąžinęs. Tai ne tik daikto grąžinimas. Tai visos suardytos tvarkos atstatymas: sugrįžta tai, kas buvo prarasta Amforto nuopuolio akimirką. Taigi baigiasi ne tik asmeninė, bet ir istorinė Gralio žaizda.

Tada Parsifalis prieina prie altoriaus, paima Gralį ir pasineria į maldą. Gralis vėl ima švytėti, vis stiprėjančia šviesa užliedamas erdvę. Iš aukštybių nusileidžia baltas balandis ir pakimba virš Parsifalio galvos. Tai akivaizdus dieviško patvirtinimo ženklas: jis iš tiesų yra tas, kurio laukta.

Šiuo momentu visa Gralio karalystė vėl sujungiama su savo ištakomis. Gralis nebeuždengtas, nebeprievartaujamas, nebepriverstinai atveriamas per kančią, kaip Amforto rankose. Dabar jis atsiveria ramioje, teisėtoje tarnystėje. Taip įvyksta viso kūrinio kulminacija: tvarka atkurta, malonė sugrįžo, atpirkimas išsipildė.

10. Kundri mirtis ir atgauta ramybė

Šioje didžiojoje kulminacijoje Kundri pakelia akis į Parsifalį ir lėtai parpuola negyva. Ši mirtis nėra bausmė ar pralaimėjimas. Priešingai – tai jos ilgai trokšta ramybė. Nuo pat pradžių Kundri svajojo apie miegą, tylą, užmarštį, išsivadavimą iš amžino blaškymosi tarp geismo, juoko, nevilties ir tarnystės. Dabar ji pagaliau išlaisvinama.

Todėl Kundri mirtis trečiojo veiksmo pabaigoje turi būti suprantama kaip išganymo ženklas. Ji nebeprakeikta klajoklė, nebe gundytoja, nebe prievartos auka. Ji galiausiai nurimsta.

Pabaigos prasmė. Trečiasis veiksmas užbaigia visas pagrindines dramos linijas: 
Parsifalis iš neišmanančio „naivuolio švento“ tampa sąmoningu, atjautos nušviestu Gralio karaliumi.
Amfortas išvaduojamas - išgydomas, jam atleista.
Kundri pagaliau randa ramybę.
Gralio karalystė atgauna centrą, šventenybes ir dvasinę gyvybę.
Klingsoro kerų pasaulis, sugriautas antrajame veiksme, trečiajame nebeturi jokios galios.
Titurelio mirtis pažymi senosios tvarkos pabaigą, o Parsifalio patepimas – naujos pradžią.

Taigi visa opera baigiasi ne vien herojaus pergale. Tai veikiau dvasinio pasaulio atstatymas, kuriame išganymas ateina ne per jėgą, ne per žinojimą, ne per asketinį smurtą prieš save, bet per atjautą, meilę, ištvermę, tyrumą ir gebėjimą prisiimti svetimą kančią.

LIBRETAS

IŠKILMINGOJI SCENINĖ MISTERIJA
PARSIFALIS

Veiksmo vieta: Gralio sergėtojų srityje ir pilyje Monsalvate: vietovė, primenanti kalnų šlaitus „gotikinėje“ Ispanijoje.

Gralio riterių ir pažių apranga primena tamplierių ordiną: balti riterių drabužiai ir apsiaustai; tačiau vietoje raudono kryžiaus ant skydų ir apsiaustų išsiuvinėtas sklendžiantis balandis.

PIRMAS VEIKSMAS

Miškas, šešėlingas ir didingas, bet ne niūrus. Uolėta žemė. Scenos viduryje – miško aikštelė, tolumoje nusileidžianti link miško ežero, esančio žemiau scenos lygio. Kairėje kyla kalnų kelias, vedantis į Gralio pilį.

Saulėtekis.

Gurnemancas – žvalus senis – ir du visai jauni pažai miega, įsitaisę po vienu iš medžių.

Iš kairės, iš pilies pusės, pasigirsta iškilmingi trombonų ir trimitų garsai, skelbiantys rytmetį.

Gurnemancas (pabunda ir pažadina pažus)

Ei! Ho! Miškų sargai!
Sapnų sargai!
Kelkitės – jau rytas!

Abu pažai pašoka ant kojų ir, susigėdę, tuoj pat vėl atsiklaupia.

Ar girdite šauksmą? – Aukščiausiasis Dievas
klausosi savo išrinktųjų!

Jis taip pat atsiklaupia šalia jų; visi trys tyliai kalba bendrą rytinę maldą. Nutilus trombonams ir trimitams, visi pakyla.

Na štai – prie darbo! Valanda artėja!
Laikas pasitikti karalių maudyklėje...

(žvelgia į kairę)

Matyt, jau neša jį:
štai du pasiuntiniai skuba pirmyn...

Iš pilies pusės įeina du riteriai.

Gurnemancas

Sveiki! Na, kaip šiandien karalius?
Vos prašvitus – jis veržiasi prie ežero...
Bet žolės, kurias Gawanas
drąsia gudrybe gavo, –
tikiuosi, jam padėjo?

Pirmasis riteris

Viltis mesk – juk pats viską žinai...
Su nauja jėga
grįžo pikta kančia;
visą naktį jis sunkiai kentėjo
ir štai skuba prie vandens.

Gurnemancas

(liūdnai nulenkęs galvą)

Veltui visa! Gydymas bejėgis ten,
kur gali išgydyti tik malonė!

Ieškokite žolių ir gėrimų
skrisdami po visą pasaulį:
išgelbės tik viena –
ne, vienas vienintelis!

Pirmasis riteris

Bet kas jis?

Gurnemancas

(išsisukdamas)

Dabar – prie darbo!

Pirmasis pažas

(su antruoju pažiu atsigręžęs į scenos gilumą ir žiūrėdamas į dešinę)

Žiūrėk! Laukinė lekia pas mus!

Antrasis pažas

Ha! Vėjyje plazda arklio karčiai!

Pirmasis riteris

Ah! Tai Kundri?

Antrasis riteris

Veikiausiai su svarbia žinia...

Pirmasis pažas

O arklys – jau uždusęs!

Antrasis pažas

Lėkė lyg debesimis!

Pirmasis pažas

Dabar jau šliaužia žeme!

Antrasis pažas

Šluoja kerpes savo karčiais!

Visi gyvai žvelgia į dešinę.

Pirmasis riteris

Štai Kundri nušoko nuo žirgo!

Kundri skubiai įsiveržia į sceną, beveik svirduliuodama.

Jos drabužis laukinis, aukštai sujuostas; diržas iš gyvačių odų su ilgais galais.

Palaidi plaukai krenta netvarkingomis kasomis; veidas tamsus, vario raudonumo; juodų akių žvilgsnis aštrus, kartais laukiniškai žaižaruojantis, bet dažniau – sustingęs ir beveik negyvas.

Ji pribėga prie Gurnemanco ir įspraudžia jam į rankas mažą krištolinį buteliuką.

Kundri

Štai! Imk! Eliksyras...

Gurnemancas

Iš kokių kraštų jis?

Kundri

Tų tolimų kraštų tu nepažįsti...
Tai retas syvas –
visoje Arabijoje
stipresnio nėra...

Palik klausimus! – Aš pavargau...

Ji krinta ant žemės.

Iš kairės pasirodo pažių ir riterių eisena, nešanti ir lydinti neštuvus, ant kurių guli ištiestas Amfortas. Gurnemancas, palikęs Kundri, tuoj pat atsigręžia į atvykstančius.

Gurnemancas

(kol eisena įžengia į sceną)

Štai jis – jie jį atneša...
Deja! Kaip skaudu tai matyti!
Pačioje didybės pilnatvėje,
šlovingų didvyrių karalius –
tapo savo kančių vergu!

(pažams)

Atsargiau! Karalius... ką tik dejavo...

Pažai sustoja ir pastato neštuvus ant žemės.

Amfortas

(šiek tiek pakildamas)

Taip... gerai... dėkoju... pailsėsime...

Kančios naktis praėjo –
miškas nubudo šviesoje!

Šventuose vandenyse
ir aš rasiu paguodą:
skausmas nurims,
ligos tamsa prasisklaidys...

Gawane!

Pirmasis riteris

Karaliau, Gawanas nelaukė:
gydančia žolių galia,
kurias taip sunkiai įgijo,
jis tau nepadėjo –
ir išskrido ieškoti naujų balzamų.

Amfortas

Savo valia? – Jis gali pražūti,
taip menkai gerbdamas šventą įsakymą!

Vargas tokiems drąsiems įžūliems:
jų tyko Klingsoro tinklas!

Netrikdykite mano ramybės!
Aš laukiu to, kuris man pažadėtas!

„Meilės išmintingasis“ –
ar ne taip?

Gurnemancas

Taip, taip tu mums sakei...

Amfortas

– „šventas paprastasis“...
ir jis, galbūt, jau arti...

Kas žino – gal tai mirtis?..

Gurnemancas

Bet dabar – dar išbandyk šią priemonę...

Jis paduoda karaliui flakoną.

Amfortas

(apžiūrinėdamas flakoną)

Koks paslaptingas indelis!

Gurnemancas

Jis tau buvo rastas Arabijoje.

Amfortas

O kas jį rado?

Gurnemancas

Tas padaras, kuris ten guli. –
Ei, Kundri, kelkis!

Kundri atsisako keltis.

Amfortas

Tu, Kundri? –
Tau vėl esu skolingas,
mūsų ištikimoji pasiuntine?

Na ką gi –
išbandysime tavo balzamą;
ačiū tau, drauge, už pastangas ir ištikimybę.

Kundri

(neramiai vartydamasi ant nugaros)

Už ką? – Ha, ha! Balzamas bejėgis!
Eik! Šalin, šalin! Ten!

Amfortaso ženklu eisena pajuda ir tolsta į scenos gilumą.

Scenoje lieka Gurnemancas, liūdnai žvelgiantis iš paskos, ir Kundri, tebegulinti ant žemės.

Pažai tai išeina, tai vėl sugrįžta.

Pirmasis pažas

(jaunuolis)

Ei! Girdi, tu!
Ko ten guli kaip laukinis žvėris?

Kundri

Argi čia žvėrys nėra šventi?

Trečiasis pažas

Taip! Bet ar tu šventa –
štai čia dar klausimas!

Ketvirtasis pažas

(taip pat jaunuolis)

Jos stebuklingas nuodas, ko gero,
gali galutinai pražudyti valdovą...

Gurnemancas

Hm! Ar ji tikrai tokia pikta?

Kaip sunku mums kartais –
riteriui broliui – į tolimus kraštus
nunešti Gralio žinią, net nežinant, kur jis yra!

Kas tada, mus visus aplenkęs,
lekia į tolius ir grįžta atgal,
viską tiksliai ir sėkmingai įvykdęs?

Jos maitinti jums nereikia,
jokių rūpesčių ji jums nesudaro,
bet kai užgriūva nelaimė –
ji kaip strėlė pasirengusi skristi į pagalbą,
ir jokio atlygio nelaukia.

Galbūt Kundri ir pikta,
bet jums ji naudinga!

Trečiasis pažas

Aš ja netikiu...
Žiūrėk, kaip piktai ji į mus žiūri!

Ketvirtasis pažas

Pagonė, burtininkė...

Gurnemancas

Taip, tiesa – su prakeiksmu sieloje...
Galbūt ji vėl gyvena tam,
kad už siaubingą praeities nuodėmę
jai būtų atleista dangaus Kūrėjo...

Jeigu ji savo išganymą
ieško besąlygiškoje tarnystėje brolybei, –
šis kelias yra geras, ir Kundri teisi:
tarnaudama mums – ji išgelbės save!

Trečiasis pažas

O ar ji nekalta
dėl nelaimės, kuri mus ištiko?

Gurnemancas

(pagalvojęs)

Taip... jei jos ilgai nėra su mumis,
mums visada gresia nelaimė...

Seniai ją pažįstu,
bet Titurelis ją pažįsta dar ilgiau.

Tais metais, kai jis statė pilį,
rado ją miegančią,
lyg šaltą lavoną krūmuose.

Taip ir aš radau šią laukinę,
kai mus ištiko nelaimė,
kurią tas įžūlus nedorėlis už kalnų
taip gėdingai mums atnešė.

(kreipdamasis į Kundri)

Ei, tu! Klausyk – pasakyk:
kur buvai tą dieną,
kai piktas priešas pagrobė ietį?

Kundri niūriai tyli.

Tu galėjai mums tada padėti!

Kundri

Man... vis tiek...

Ketvirtasis pažas

Girdi pats!

Trečiasis pažas

Ji ištikima, ji drąsi –
tegu tuomet suranda mums ietį!

Gurnemancas

(niūriai)

Tai ne jos jėgoms...
Mes visi čia silpni...

(stipriai susijaudinęs)

O, stebuklingoji,
šventoji ietie!
Tu man suspindai
atstumtojo rankoje!

(grimzdamas į prisiminimus)

Su tokia ietimi, Amfortasai, per drąsus buvai –
tu buvai siaubas tam piktadariui,
jis buvo tavo valdžioje!

Prie pat rūmų – karalius staiga dingo iš akių:
didvyris pateko į deginančios gražuolės pinkles,
jos glėbyje jis užsimiršo...

Ietis iš rankų iškrito...

Mirtinas šauksmas!.. Skubu pirmyn:
burtininkas stovėjo ten, juokdamasis,
sugriebė ietį ir su ja pranyko.

Atkovojęs karalių, pridengiau jo atsitraukimą,
bet – čia, po širdimi – jis buvo sunkiai sužeistas,
ir žaizdos kraujo sustabdyti neįmanoma!..

Pirmasis ir antrasis pažai grįžta nuo ežero pusės.

Trečiasis pažas

Tu matei Klingsorą?

Gurnemancas

(grįžusiems pažams)

Karaliui ne geriau?

Antrasis pažas

Vandenyje jis sustiprėjo.

Pirmasis pažas

Nuo eliksyro skausmas aprimo.

Gurnemancas

(sau)

Ne, šio kraujo niekas nesustabdys!..

Trečiasis pažas

Pasakyk mums, tėve, papasakok viską:
tu pažinojai Klingsorą, buvai jį sutikęs?

Trečiasis ir ketvirtasis pažai jau anksčiau atsisėdo prie Gurnemanco kojų; dabar prie jų prisijungia ir pirmieji du.

Gurnemancas

Titurelis, šventasis didvyris, –
tas jį pažino...

Tais laikais, kai netikinčiųjų pikta galia
grėsė krikščionių Bažnyčiai tamsa,
jis buvo išrinktas – ir jam šventą naktį
iš dangaus nusileido Dievo angelai...

Jie nešė Paskutinės vakarienės taurę –
švenčiausiąjį Gralį, Kristaus atsisveikinimo taurę,
į kurią nuo kryžiaus tekėjo Jo kraujas –
ir tą Kančios ietį, kuri tą kraują pralėjo...

Šias šventenybes – aukščiausių paslapčių atminimą –
dangaus pasiuntiniai įteikė karaliui...

Jis pastatė šventovę toms relikvijoms.

Jums, pašvęstiesiems, juk žinoma,
kad kelias į Gralį uždarytas nusidėjėliams,
kad tik tyros širdies žmogus
vertas pašventinimo, –
vertas atlikti išganymo žygius,
apdovanotas stebuklinga galia.

Gralio pasiekti jis negalėjo...

Tačiau Klingsoras vis tiek bandė prie mūsų prisijungti.

Slėnyje, apačioje, jis gyveno kaip atsiskyrėlis;
o netoliese klesti netikinčiųjų kraštas...

Kaip jis ten gyveno, kuo nusidėjo – nežinau,
bet čia jis prisiekė – siekė šventumo!

Nepajėgdamas malda
numalšinti aistrų savo sieloje,
jis pats save sužalojo,
tikėdamasis taip pasiekti šventuosius, –
bet su siaubu mūsų karalius jį atstūmė.

Tuomet beprotis, įniršęs, nusprendė
nuo šiol tarnauti blogio jėgai,
magija įgyti valdžią ir galią:
pragaras jį išgirdo...

Dykuma staiga virto žydinčiu sodu,
velniškų gražuolių šiltnamiu;
ten jis stato spąstus Gralio riteriams,
vilioja juos nuodėmingais malonumais:
kas susigundo – nebegrįžta!

Jau daugelį jis iš mūsų pagrobė!

Karalius Titurelis, sulaukęs senatvės,
perdavė valdžią sūnui;
ir štai Amfortas nusprendė
pradėti kovą, nutraukti burtų blogį...

Bet toliau jūs viską žinote:
ietis dabar priešo rankose!

Jis gali sužeisti net išrinktuosius
ir net Graliui drįsta grasinti!

Pasakojimo metu Kundri dažnai neramiai, kone pašėlusiai vartosi.

Ketvirtasis pažas

Mūsų pirmoji pareiga – susigrąžinti ietį!

Trečiasis pažas

Ha! Kas ją grąžins – tam garbė ir šlovė!

Gurnemancas

(po trumpos tylos)

Prie vienišos taurės
karštai melsdamasis parkrito Amfortas
ir su ilgesiu laukė Dievo žodžio...

Taurė nušvito stebuklinga šviesa –
ir štai bekūnis balsas
stebuklingai užrašė,
kaip dangaus ženklą, vilties žodžius:

„Meilės išmintingasis,
šventas paprastasis:
lauk jo –
jis Mano išrinktas.“

Keturi pažai, giliai sujaudinti, pakartoja šiuos žodžius.

Iš ežero pusės staiga pasigirsta šauksmai.

Riteriai ir pažai

Ak! – Čia! – Greičiau!

Ei! – Kur šventvagis?

Gurnemancas ir keturi pažai pašoka, išsigandę žvalgosi.

Iš ežero pusės, sunkiai plasnodamas, atskrenda laukinis gulbinas; jis sužeistas, vos laikosi ore ir galiausiai krenta ant žemės, mirdamas.

Gurnemancas

Kas ten?

Pažai

Štai! – Čia! – Skrenda!
Tai laukinis gulbinas! – Jis strėle sužeistas!

Kiti pažai ir riteriai

(atskubėdami nuo ežero)

O varge! Varge!

Gurnemancas

Kas jį nužudė?

Antrasis riteris

(priėjęs)

Jis atrodė geras ženklas karaliui,
taip ramiai sklandė virš vandens –
ir staiga strėlė...

Pažai ir riteriai

(atvesdami Parsifalį)

Štai jis! Štai jis! Štai jo ginklas!

Pirmasis riteris

(ištraukdamas strėlę iš gulbino krūtinės)

Ir strėlė – tokia pati!

Gurnemancas

(Parsifaliui)

Sakyk – ar tu nužudei gulbiną?

Parsifalis

Taip! Visus paukščius skrisdamas numušu!

Gurnemancas

Juokaudamas nužudei?
Ir jokios atgailos nejauti?

Pažai ir riteriai

Bausti piktadarį!

Gurnemancas

Sunkus, baisus nusikaltimas!

Kaip tu išdrįsai – čia, šventoje girioje,
kur tave gaubė ramybė?

Juk miško žvėrys ramiai ėjo prie tavęs!
Tu radai jų švelnumą!

Ką tau giedojo mūsų paukščiai?
Kuo gulbinas tave įžeidė?

Jis ieškojo savo draugės, šaukė ją,
kad kartu skraidytų virš ežero ratais,
sparnais šventindamas mūsų vandenį...

Kur tavo širdis? Ar tu mėgsti
vaikiškai tik šaudyti strėles?

Mums jis buvo brangus – o tau kas jis?

Štai pažvelk – čia jis sužeistas, ir gyvybės jau nėra:
sparnai nusvirę, ant sniego baltumo plunksnų sukrekėjęs kraujas,
akys užgeso – matai jų žvilgsnį?

Parsifalis klausėsi vis labiau sujaudintas; dabar jis sulaužo savo lanką ir numeta strėles.

Ar suvokėi savo sunkų nusikaltimą?

Parsifalis ranka perbraukia per akis.

Mano sūnau! Ar supratai savo kaltę?
Kaip galėjai taip nusidėti?

Parsifalis

Aš nieko nežinojau...

Gurnemancas

Kas tu toks?

Parsifalis

Nežinau...

Gurnemancas

O kas tavo tėvas?

Parsifalis

Nežinau...

Gurnemancas

Kas tave čia atvedė?

Parsifalis

Nežinau...

Gurnemancas

Koks tavo vardas?

Parsifalis

Jų buvo daug,
bet dabar visus pamiršau...

Gurnemancas

Nieko nežinai?

(sau)
Tokią kvailybę
mačiau tik Kundri...

(kreipiasi į susirinkusius pažus)

Laikas! Skubėkite pas karalių, prie ežero! – Na!

Pažai pagarbiai paguldo negyvą gulbiną ant neštuvų iš šviežių šakų ir išeina ežero link.

Galiausiai scenoje lieka tik Gurnemancas, Parsifalis ir – atokiau – Kundri.

Gurnemancas

(vėl kreipdamasis į Parsifalį)

Į viską man atsakei nežinojimu;
tad pats papasakok – ką tu žinai ir prisimeni?

Parsifalis

Motiną prisimenu – ją vadino Gorjuša;
miške ir tuščiose stepėse gyvenome mes abu.

Gurnemancas

Iš kur gavai lanką ir strėles?

Parsifalis

Pats pasidariau,
kad galėčiau vaikytis galingus erelius miške.

Gurnemancas

Iš išvaizdos ir pats esi aukštos kilmės erelis,
tai kodėl motina
nedavė sūnui geresnių ginklų?

Parsifalis tyli.

Kundri

(tebegulėdama atokiau po medžiais ir įsmeigusi aštrų žvilgsnį į Parsifalį, šiurkščiu balsu atsako už jį)

Sūnus gimė jau po tėvo mirties,
kai mūšyje žuvo Gamuretas;
ir motina, saugodama sūnų
nuo tokio pat likimo,
toliau nuo kovų, dykumoje
augino jį kvailiu –
naivuole!

Ji nusijuokia.

Parsifalis

(klausėsi su gyvu dėmesiu)

Taip! Kartą slėnyje pro šalį
ant nuostabių gyvūnų
jojo du spindintys vyrai;
norėjau būti toks kaip jie –
bet jie nusijuokę nujojo.

Aš bėgau iš paskos, bet jų nepavijau.

Per kalnų dykumas klaidžiojau –
tai aukštyn, tai žemyn;
tai naktis, tai vėl diena;
mano lankas saugojo mane
nuo didžių žmonių ir žvėrių...

Kundri

(pakildama nuo žemės ir priėjusi prie vyrų, karštai)

Taip! Visi milžinai drebėjo prieš jį!
Drąsus vaikas plėšrūnams baisus!

Parsifalis

(nustebęs)

Kam aš baisus? Pasakyk!

Kundri

Piktadariams!

Parsifalis

Kas man grasino, tas vadinasi piktas?

Gurnemancas nusijuokia.

Kas gi yra geras?

Gurnemancas

(vėl rimtai)

Prisimink motiną; tu ją palikai –
ji ilgisi ir lieja ašaras.

Kundri

Jau nebelieja: ji mirė.

Parsifalis

(didžiausiame siaube)

Kaip? – Neįmanoma! – Tu meluoji!

Kundri

Taip, ji mirė man matant,
siųsdama sveikinimą kvailiui.

Parsifalis įniršęs puola Kundri ir sugriebia ją už gerklės.

Gurnemancas

(sulaikydamas jį)

Beproti bernioke! Vėl smurtas?

Po to, kai Gurnemancas išlaisvina Kundri, Parsifalis kurį laiką stovi tarsi sustingęs.

Gurnemancas

Ko tu pyksti? Ji nemeluoja,
be to, viską žino; mes ja tikime.

Parsifalį apima stiprus drebulys.

Parsifalis

Aš... silpstu!..

Kundri tuo metu pribėga prie miško šaltinio ir parneša ragą su vandeniu; pirmiausia apšlaksto Parsifalį, paskui duoda jam atsigerti.

Gurnemancas

Štai taip! Taip moko Gralis:
kad blogį nugalėtum – atsilygink gėriu!

Kundri

(liūdnai nusigręždama)

Gėrio nepažįstu – noriu tik ramybės...

Kol Gurnemancas tėviškai rūpinasi Parsifaliu, ji nepastebėta jų nuslenka prie miško krūmų.

Kundri

Ramybės man, pavargusiai!..
Užmigti!.. Niekas neturi manęs žadinti!..

(išsigandusi krūpteli)

Ne! Baisu!.. Miego nereikia!

Ji dusliai sušunka ir ima stipriai drebėti; paskui bejėgiškai nuleidžia rankas, žemai palenkia galvą ir svirduliuodama lėtai tolsta.

Nebėra jėgų! Atėjo metas... Reikia... reikia... užmigti!..

Ji krinta, tarsi pakirsta, ant žemės už krūmų, ir nuo šio momento jos nebematyti.

Iš ežero pusės girdėti judėjimas; tolumoje matyti riteriai ir pažai, su neštuvais grįžtantys atgal.

Gurnemancas

Jau neša karalių atgal;
saulė aukštai;

eik su manimi į kuklią brolišką puotą:
kas širdimi tyras,
tuos šventasis Gralis ir maitina, ir girdo.

Švelniu judesiu jis užmeta ranką Parsifaliui ant pečių, pats apkabina jį per liemenį ir taip lėtai veda.

Parsifalis

Kas yra Gralis?

Gurnemancas

To pasakyti negalima;
bet jei tu jo išrinktasis –
šią paslaptį pats suprasi.

Štai! –
Dabar matau, kad esi tyras:
kelio į jį nėra,
ir tik tas pasieks Gralį,
kurį jis pats pas save pakvies...

Parsifalis

Mes toli...
o aš vos paeinu...

Gurnemancas

Taip, mano sūnau;
čia erdvėje – laikas...

Gurnemancas ir Parsifalis tarsi eina, nors iš tikrųjų scena nepastebimai keičiasi: dekoracijos slenka iš kairės į dešinę.

Miškas išnyksta, uolų sienose atsiveria vartai, uždarantys abu keliautojus; vėliau jie vėl pasirodo kylant galerijomis ir tarsi jomis praeina.

Pamažu stiprėja trombonų garsai; girdėti artėjantis varpų gausmas.

Galiausiai keliautojai patenka į didingą salę su kolonomis, dengiamą aukštu kupolu, kurio viršus dingsta aukštumoje; šviesa į salę krinta tik per kupolą. Iš ten sklinda stiprėjantis varpų skambesys.

Gurnemancas

(kreipdamasis į Parsifalį, kuris stovi tarsi užburtas)

Dabar klausyk! Man reikia žinoti:
esi širdimi tyras ir paprastas,
bet kokia išmintimi esi apdovanotas?

Abiejose galinės scenos pusėse atsiveria didelės durys.

Iš dešinės iškilminga eisena įžengia Gralio riteriai ir, skambant žemiau pateikiamai giesmei, vienas po kito išsidėsto prie dviejų ilgų stalų, stovinčių lygiagrečiai vienas kitam ir statmenai scenos galui, paliekant salės vidurį laisvą.

Ant stalų nėra jokių patiekalų – tik taurės.

Dvi pažių grupės greitesniu žingsniu pereina salę ir sustoja gilumoje.

***

EISENA IR MIŠIOS

Gralio riteriai

Paskutinei Komunijai
ruoškis kasdien:
galbūt jau rytoj
tave pridengs kapo šešėlis!

Kas širdyje nešiojo meilę, –
tas bus pašauktas vėl:
prie nemirtingumo priimtas,
paragaus palaimos!

Pro priešingas duris pažai ir tarnaujantys broliai išneša į sceną Amfortasą, gulintį neštuvuose; prieš jį eina keturi berniukai, nešantys purpuriniu raudoniu dengtą skrynią. Ši eisena juda į scenos gilumos vidurį, kur ant pakylos, po baldakimu, stovi guolis; ant jo ir paguldomas Amfortas. Priešais guolį stovi pailgas marmurinis stalas, panašus į altorių; ant jo berniukai pastato uždengtą skrynią.

Jaunuolių balsai

(sklinda iš vidurinio salės aukščio)

Pasaulį nuodėmingą gelbėdamas,
vainikuotas erškėčiais,
Jis gėrė kančios taurę.

Dėl Jo kentėdami,
su džiaugsmu Kristaus darbe
ir mes praliesime kraują!

Jis kryžiaus mirtimi mirtį nugalėjo
ir mus į amžinąjį gyvenimą pašaukė!

Berniukų balsai

(iš pačios kupolo aukštybės)

Čia Tikėjimo Šventovė!
Čia balandis pas jus,
Kristaus pasiuntinys, nusileidžia!

Čia visiems duotas
šventasis vynas,
čia Gyvenimo duona visus maitina!

Kai visi riteriai užima vietas prie stalų ir giedojimas nutyla, stoja visiška ir ilga tyla.

Iš skliautinės nišos pačioje scenos gilumoje, už Amfortaso guolio, tarsi iš kapo, pasigirsta senojo Titurelio balsas.

Titurelis

Mano sūnau, Amfortasai! Ar esi pasirengęs?

Tyla.

Ar man dar lemta kartą išvysti Gralį?

Tyla.

Ar mirsiu taip ir neišvydęs šventenybės?

Amfortas

(skausmingos nevilties proveržiu pakildamas guolyje)

Vargas! Kančioms nėra ribų! –
Tėve mano! Ak, dar kartą
tu pats atlik apeigą!

Gyvenk tu, gyvenk, o man leisk mirti!

Titurelis

Karste gyvenu Kristaus gailestingumu,
tačiau esu per silpnas Gralio tarnybai.

Tu tarnyste išpirk savo kaltę! –
Atidenkite dangalą!

Amfortas

(drausdamas berniukams atidengti skrynią)

Ne! – Ne, aš nepajėgiu!
O, kančia!

Kas išmatuos tą begalinę skausmo bedugnę,
kurią man sukelia reginys, džiuginantis jus?

Kas yra žaizda, kas jos ugnis,
palyginti su ilgesiu ir žiauria kančia –
vykdyti savo pareigą prie altoriaus!

Sunki dalia, kuri man teko!
Aš, tik aš vienas kaltas,
ir mano lemtis – tarnauti šventenybei,
maitinti nekaltuosius didžiąja malone!

Išganytojas, mano įžeistas,
baudžia mane siaubinga bausme!

Prie Jo, prie Jo švelnios paguodos
veržiasi mano siela ilgesyje:
iš niūrios tamsos, kur širdis dejuoja,
aš privalau Jį pasiekti! –

Štai valanda atėjo –
ir spindulys nusileidžia ant šventų
šventenybių...

Dangalas nukrito...

(įsmeigęs nejudantį žvilgsnį į tolį)

Dangaus dovana, dieviškasis krištolas,
švyti purpurine liepsna...

Ir saldus skausmas apima mane:
švenčiausio kraujo šaltinis
lieja į mano širdį malonę...

Bet štai mano nuodėmingas kraujas
beprotiška banga
vėl teka atgal –
į šį nuodėmingą aistrų pasaulį, –
genamas laukinės baimės...

Ir vėl jis veržiasi,
pralaužęs savo užtvarą, –
čia išsiliedamas – iš Jo žaizdos,
ir tos pačios ieties sužeistos ir manyje!

Iš tos žaizdos mūsų Išganytojas,
kentėdamas už visus žmones,
liejo kruvinas išganymo ašaras
šventame gailestyje...

O dabar iš jos, švenčiausioje šventykloje,
pas Viešpaties kraujo sergėtoją,
pas Kristaus kariuomenės vadą, –
bėga karštas nuodėmės kraujas,
amžinu sugedusios aistros srautu, –
ir jam nėra užtvaros!

Pasigailėk! Pasigailėk!
Gailestingasis Dieve! Ak, pasigailėk!
Pasigailėk nusidėjėlio,
užverk mano žaizdą!
Kad palaiminta mirtimi
galėčiau prisikelti!..

Jis krinta visiškai išsekęs.

Berniukai ir jaunuoliai

(iš vidurinio aukščio)

„Meilės išmintingasis,
šventas paprastasis:
lauk jo –
jis Mano išrinktas...“

Riteriai

(tyliai)

Jis buvo tau pažadėtas...
Tikėkdamas lauk
ir atlik savo pareigą!

Titurelio balsas

Atidenkite dangalą!

Amfortas vėl tyliai pakyla, lėtai ir sunkiai. Berniukai atidengia auksinę skrynią, išima iš jos Gralį – antikinę krištolo taurę, nuo kurios taip pat nuima dangalą, ir pastato šventenybę priešais Amfortasą.

Balsai

(iš aukštybių)

„Tai mano kūnas,
tai mano kraujas!
Priimkite meilės testamentą!“

Amfortas, pagarbiai melsdamasis, palinksta virš taurės. Tuo metu salėje ima skleistis prieblanda, vis tankėjanti iki visiškos tamsos.

Berniukai

(iš aukštybių)

„Tai mano kraujas,
tai mano kūnas!
Čia aš visada su jumis!“

Akinantis šviesos spindulys nusileidžia iš viršaus ant krištolinės taurės, ir ji ima vis ryškiau liepsnoti švytinčiu purpuru, švelniai nušviesdama visa, kas aplink.

Amfortas, nušvitusiu veidu, aukštai pakelia Gralį ir tyliai juo mojuoja į visas puses, laimindamas ant altoriaus esančią duoną ir vyną.

Vos tik sutemus, visi buvo atsiklaupę ir dabar pagarbiu žvilgsniu žvelgia į Gralį.

Titurelio balsas

O šviesusis džiaugsme!
Koks šiandien maloningas Viešpats!

Amfortas nuleidžia Gralį; šis pradeda pamažu blankti, tamsai salėje sklaidantis ir sugrįžtant ankstesnei dienos šviesai. Tuomet berniukai vėl įdeda taurę į skrynią ir uždengia ją dangalu kaip anksčiau.

Tuo metu keturi berniukai, paėmę nuo altoriaus du ąsočius ir du krepšius, dalija visiems duoną ir pilsto vyną į taures.

Visi pradeda puotauti, taip pat ir Gurnemancas, kuris šalia savęs paliko laisvą vietą ir dabar ženklu kviečia Parsifalį dalyvauti valgyje. Tačiau Parsifalis tebestovi atokiau – nebylus ir nejudrus, tarsi nesuvokdamas nieko, kas vyksta aplink.

Antifonos – kaitaliojamas giedojimas vaišių metu

Berniukų balsai

(iš pačios aukštybės)

Duona, kurią anuomet ragavome,
ir vynas, kurį gėrėme,
gailestingasis Kristus
iš gailesčio ir meilės
pavertė kūnu ir krauju.

Jaunuolių balsai

(iš vidurinio aukščio)

Kraują ir kūną, dangaus dovaną,
jums paguodai ir paguodimui
Šventoji Dvasia
stebuklinga kryžiaus galia
vėl paverčia gyvąja duona ir vynu.

Riteriai

(pirmoji pusė)

Paragavus duonos,
mūsų kūnas
vėl sustiprės darbui.

Atnaujinę dvasią,
visada narsiai
vykdykite Išganytojo darbą!

(antroji pusė)

Šis vynas
nauja ugnimi
užlies kovotojų kraują,

jis suteiks mums jėgų
su priešu kovoti
Kristaus vardu!

Jie pakyla iš vietų iš abiejų pusių, eina vieni kitiems priešais ir iškilmingai apsikabina.

Visi riteriai

Palaima broliškoje meilėje! –
Tikėkite ir viltį išlaikykite!

Jaunuoliai

(iš vidurinio aukščio)

Tikėkite ir viltį išlaikykite!

Berniukai

(iš pačios aukštybės)

Tikėkite ir viltį išlaikykite!

Vaišių metu, kuriose Amfortas nedalyvavo, jo įkvėptą ekstazę pamažu vėl pakeitė prislėgta būsena; jis nuleido galvą ir prispaudė ranką prie žaizdos. Keturi pažai prieina prie jo; jų judesiai rodo, kad žaizda vėl pradėjo kraujuoti; jie rūpinasi Amfortasu, vėl paguldo jį ant neštuvų, ir tuo metu, kai visi rengiasi išeiti, ankstesne tvarka išneša šventąją skrynią.

Riteriai taip pat vėl išsirikiuoja iškilmingai eisenai ir pamažu palieka salę; pažai pereina greitesniu žingsniu.

Dienos šviesa po truputį silpsta. Vėl skamba varpai.

Vienam iš garsiausių Amfortaso dejonių nuaidėjus, Parsifalis staiga griebiasi už širdies ir ilgai laiko prie jos prispaustą ranką. Dabar jis vis dar stovi nejudėdamas, tarsi sustingęs.

Kai paskutiniai riteriai ir pažai paliko salę ir durys vėl užsidarė, Gurnemancas niūriai prieina prie Parsifalio ir papurto jį už rankos.

Gurnemancas

Ko stovi?
Ar supratai, ar ne?

Parsifalis vėl trūkčiojamai griebiasi už širdies ir lengvai papurto galvą.

Gurnemancas

(labai piktai)

Matau, tu tiesiog kvailas!

Jis atidaro siauras šonines duris.

Eik lauk! Nešdinkis greičiau! –
Bet įsidėmėk mano patarimą:
nuo šiol gulbes palik ramybėje!
Ieškok, žąsine, žąsų!

Jis piktai išstumia Parsifalį, stipriai užtrenkia už jo duris ir nueina paskui riterius.

Vienas balsas

(iš aukštybių)

„Meilės išmintingasis, šventas paprastasis...“

Balsai

(iš pačios ir vidurinės aukštybės)

Tikėk ir vilkis!

Scenos varpai

Uždanga nusileidžia.

ANTRAS VEIKSMAS

Klingsoro stebuklų pilis.

Požemis bokšte, atvirame viršuje. Akmeniniai laiptai veda į dantytą bokšto sienos viršų. Grindis sudaro sienos iškyša, leidžianti žemyn į scenos gilumą; ten – bedugnė, apgaubta tamsos. Magiški įrankiai ir nekromantiniai prietaisai.

Klingsoras sėdi nuošalyje, ant sienos iškyšos, priešais metalinį veidrodį.

Klingsoras

Dabar metas...

Jau mano pilis traukia kvailį, –
jis pats nerūpestingai veržiasi į tinklą...

Kundri nejudri – miegas ją sukaustė:
pašėlęs kliedesys nutildytas kerais. –
Prie darbo! Pradėkime!

Jis eina į scenos vidurį, nusileidžia kiek giliau ir ten uždega smilkalus, kurių dūmai tuoj pat pripildo dalį scenos gilumos melsvu rūku. Tada burtininkas vėl atsisėda į ankstesnę vietą ir, paslaptingais mostais, šaukia bedugnės link:

Pas mane! Pas mane! Čia!
Pakilk iš miego, – tu, gundymo žiede!
Velnio dukra! Pragaro rože!
Tu buvai Herodijada – kuo dar?
Ten – Gundrydžija, čia – Kundri!
Pas mane! Kelkis gi! Kundri!
Mano verge! Pasirodyk!

Melsvoje šviesoje iškyla Kundri pavidalas. Ji nejudri ir atrodo mieganti; paskui ima judėti ir staiga išleidžia baisų riksmą, tarsi lunatikė, baimės pažadinta iš giliausio miego.

Klingsoras

Pabudai? Cha!

Šiandien tu vėl
paklūsti man pavojingą valandą!

Pasigirsta audringas, graudus Kundri šauksmas, pamažu nutylantis iki baikštaus cypsėjimo.

Pasakyk, kur vėl buvai prapuolusi?
Tfiu! – Ten, pas niekingus šventuolius,
kur visi tavimi stumdo?
Argi pas mane ne geriau? –

Juk jų karalių man pagavai tu, –
cha-cha, – tą nekaltąjį Gralio sergėtoją!
Tai kodėl pati vėl bėgi pas juos?

Kundri

(griežtai ir trūkčiojančiai, tarsi bandydama atgauti kalbą)

A... ach!..
Nakties tamsa...
Beprotybė... O! – Pyktis!
Ak! Vargas!..
Miegas... miegas...
Negyvas miegas... Mirtis...

Klingsoras

Tai tavo miegas jau išsklaidytas, a?

Kundri

(vis taip pat)

A... prakeiksmu...
O!.. Troškulys!.. Troškulys!..

Klingsoras

Cha-cha! Tų vienuolių trokšti?

Kundri

Ten... ten... tarnauju aš!..

Klingsoras

Taip, taip! Tu nori atitaisyti blogį,
kurį pati jiems padarei?
Palik viltį!

Šventumas parduodamas, –
visus juos lengva nupirkti:
kiekvienas turi pulti,
patyręs Kundri glamones,
ir tapti vazalu ieties,
kurią aš sugebėjau atimti iš karaliaus!

Bet šiandien pas mus ateina pavojingiausias priešas:
jį saugo jo naivumas!

Kundri

Ne... noriu aš! – O... – O!

Klingsoras

Panorėsi! Tu privalai!

Kundri

Mano... valios... tu... nesuriši...

Klingsoras

Bet aš priversiu!

Kundri

Tu?

Klingsoras

Aš tavo valdovas!

Kundri

Kuo tu stiprus?

Klingsoras

Tuo, kad tavo kerus
vienintelis įveikiau – aš!

Kundri

(staiga nusikvatoja)

Cha-cha! Tu šventas?

Klingsoras

(įsiutęs)

Tylėk, gyvate! Blogio išpera!

Jis nugrimzta į niūrius apmąstymus.

Siaubingas sielvartas!

Taip šaiposi iš manęs šėtonas
už tai, kad ieškojau šventenybės!

Siaubingas sielvartas!

Nepaklusnių geismų įkarštį,
juslinės kančios pragarišką jungą –
aš pats savyje nužudžiau visiems laikams...

O, prakeiksme! Dabar
pragaras juokiasi iš manęs!

Tad bijok!

Sunkiu pažeminimu atpirks tas,
kuris išdidžiai, stiprus šventumu,
anuomet mane atstūmė:
jis mano valdžioje!

Šventasis sargas
beviltiškame ilgesyje dūsta,
ir netrukus, galbūt,
Gralį saugosiu aš! –

Cha-cha!

Argi jis tau buvo brangus, didvyri Amfortasai?
Su juo dėl palaimos aš suvedžiau tave!..

Kundri

O siaube, siaube! Jis taip pat silpnas! Visi – silpni,
visus pražudo prakeiksmas
drauge su manimi! –

O kad galėčiau užmigti
amžinybės miegu!
Tik jame, tik jame – išsigelbėjimas!

Klingsoras

Taip! Išdidusis karalius puolė tau prie kojų, –
dabar pavergk vaiką!

Kundri

Ak, nereikia...

Klingsoras

(skubiai užlipęs ant bokšto sienos)

Štai jis kopia pas mus!

Kundri

O varge, varge! Kam aš pabudau! Ar reikia?.. O!

Klingsoras

(žiūrėdamas žemyn)

Cha! Koks gražus berniokas!

Kundri

O! – O! – Vargas man!

Klingsoras

(trimituoja ragu)

Ei, didvyriai! Jūs, sargybiniai!
Kelkitės! Ei! Priešas artėja!

Iš išorės pasigirsta stiprėjantis triukšmas. Ginklų žvangesys.

Cha! Kaip skubiai mano vasalai
būriais bėga prie sienos
ginti savo gražuolių! –

Taip! – Drąsiau! Drąsiau!

Cha-cha! – O tas ne bailus:
štai jis atėmė ginklą iš Ferriso
ir pats narsiai pirmas puola į kovą!

Kundri ima juoktis baisiu isteriniu juoku, pereinančiu į konvulsingą aimaną.

Vargšams bepročiams ir narsumas nepadės!

Jis mosuoja kardu, – duria ir kapoja!

Kundri

(šauksmas)

Cha-cha! Sumišimas – ir bėgimas!
Nugalėtojas visus sužeidė!
Tai man malonu!

O kad taip narsiai
visi riteriai
patys vieni kitus pražudytų! –

Cha! Kaip išdidžiai jis stovi ant sienos!
O jo skruostų rožės švelniai žaidžia...
Vaikiškai stebėdamasis,
jis žvelgia į sodo tylą...

Na, Kundri! –

Jis atsigręžia. Kundri pranykusi. Melsva šviesa užgeso: scenos gilumoje visiška tamsa; virš sienos – ryški dangaus mėlynė.

Kaip? – Tu jau ten?
Taip, taip! Aš žinojau kerų galią,
taip tvirtai su manimi tave surišusią!

(vėl žvelgdamas išorėn)

Ei, tu, drąsusis šunyti!
Aš nebijau pranašysčių!

Toks jaunas ir kvailas,
tu į mano tinklą pateksi,
širdies nekaltybė žus, –
ir tu būsi atiduotas man!

Jis greitai nugrimzta į žemę kartu su visu bokštu. Jo vietoje tuoj pat iškyla stebuklingas sodas, užpildydamas visą sceną.

Tropinė augmenija; vešli žiedų prabanga. Scenos gilumą riboja dantyta pilies siena, prie kurios iš šono glaudžiasi pačios pilies iškyšos ir terasos (puošniu arabišku stiliumi).

Ant sienos stovi Parsifalis ir nustebęs žvelgia žemyn, į sodą. Iš visų pusių – iš sodo ir iš rūmų – netvarkingai veržiasi į sceną gražios merginos, iš pradžių pavieniui, paskui vis gausiau. Atrodo, jos ką tik buvo išbaidytos iš miego; jos vilki lengvus, skubiai permestus švelnių spalvų drabužius.

Merginos

Čia! Čia buvo šauksmai!
Dejonės! Ginklų žvangesys!
Vargas! Kas įsiveržė pas mus?
Kur tas įžūlusis?
Mirtis piktadariui!

(pavieniui ir kartu)

Mano mylimasis sužeistas! –
Kur mano – nežinau! –
Pabudau be draugo! –
Ak, kur mano brangusis? –
Kur jūs pradingote?!

O varge, varge!
Kur mūsų mylimieji? –
Salėje jie susigrūdę!
Mes matėme kraują ir žaizdas! –
Greičiau jiems į pagalbą! –
Bet kas gi mūsų priešas?

Jos pastebi Parsifalį ir rodo į jį.

Štai, štai jis! Štai stovi!
Draugo Ferriso kardas jo rankoje!
Draugo kraują ant jo pažįstu! –
Taip! Jis puolė į ataką! –
Valdovo ragas skambėjo! –
Taip, mes girdėjome šauksmą! –

Mano didvyris atbėgo,
visi susirinko prieš priešą!
Bet jis vienas visus atmušė! –
Ak, nelaimė!

Kerštas piktam priešui! –
Jis sužeidė mylimąjį!
Jis nukovė draugą! –
Ir kardas kruvinas!

O žiaurus prieše!
Tu ten, tu ten!
Kodėl tiek sielvarto mums atnešei?
Mes keikiame, keikiame tave!

Parsifalis pradeda leistis į sodą.

Ak, įžūlusis! Drįsti leistis žemyn!

Jos greitai traukiasi prieš jį.

Kodėl tu sumušei mūsų mylimuosius?

Parsifalis

(sustodamas visiškoje nuostaboje)

Gražiosios mergaitės! Ar galėjau nesikauti?
Juk jie man užtvėrė kelią pas jus, nuostabiąsias!

Merginos

Ar tu ėjai pas mus?
Ar jau buvai mus matęs?

Parsifalis

Tokių kaip jūs dar niekada nemačiau:
jūs gražios – ar aš teisus?

Merginos

(nuostabą pakeičia linksmumas)

Vadinasi, tu mūsų nemuši?

Parsifalis

Visai ne!

Merginos

Bet didelį blogį mums padarei:
mūsų žaidimams dabar galas.
Su kuo dabar žaisime?

Parsifalis

Na štai – su manimi!

Merginos prapliumpa linksmu juoku. Parsifalis vis labiau artėja prie susijaudinusių grupių; tuo metu kai kurios merginos nepastebimai pasitraukia už gėlių krūmų, kad užbaigtų savo gėlių apdarus.

Merginos

(šypsodamosi)

O jei taip, – pasilik čia!
Ir jei mus pamilsi,
mes tuo pačiu tau atsilyginsime:
aukso mums nereikia –
mes žaisime meile!

Jei nori mūsų malonumo –
pelnyk jį žaidimu!

Pasitraukusios merginos grįžta jau pasipuošusios gėlių drabužiais, pačios panašios į gėles, ir tuoj pat puola prie Parsifalio.

Pasipuošusios merginos

Ko jūs limpąt? – Šis berniukas mano!
– Ne! – Ne! – Ne! – Mano!

Kitos merginos

Ak, gudruolės! Slapta pasipuošėte!

Kol sugrįžusios merginos spiečiasi prie Parsifalio, kitos savo ruožtu skubiai palieka sceną ir, taip pat pasipuošusios, netrukus sugrįžta.

Merginos

(sukdamosi aplink Parsifalį, tarsi grakščiame vaikiškame žaidime, švelniai liesdamos jo skruostus ir smakrą)

Mielasis! Mielasis! Nuostabus berniuk!
Aš tavo gėlelė!
Mano žiedlapiuose
patirk meilės glamonę!

Parsifalis

(stovi linksmas ir ramus tarp jų)

Koks saldus jūsų kvapas! –
Vadinasi, jūs gėlelės?

Merginos

(pavieniui ir kartu)

Mes sodo puošmena,
mes kvapų dvasios,
gyvas valdovo puokštės žiedas!

Mes čia augame
pavasario saulėje, –
tau savo žydėjimą brandiname!

Būk mums draugas, –
meilės gėlėms nepagailėk!
Jei mūsų nepamilsi, –
gėlelės nuvys, pražus!

Pirmoji mergina

Priglausk mane prie krūtinės!

Antroji

Aš tavo kaktą apgaubsiu!

Trečioji

Leisk prisiliesti prie skruosto!

Ketvirtoji

Duok man bučinį į lūpas!

Penktoji

Ne, man! Aš gražiausia!

Šeštoji

Ne, aš kvapniausia!

Kitos

Ne, aš! – Aš! – Aš! – Taip, aš!

Parsifalis

(švelniai atsitraukdamas nuo jų žavingo įkyrumo)

Jūs visai mane apsupote!
Kaip man su jumis žaisti? Paleiskite, pasitraukite!

Merginos

Ko burbi?

Parsifalis

Jūs tik ginčijatės!

Merginos

Mes ginčijamės dėl tavęs!

Parsifalis

Gana!

Viena mergina

(kitai)
Palik jį: jis laukia manęs!

Kitos merginos

Netiesa! – Manęs! – Jis nori tik manęs!

(Parsifaliui)

Ar aš tau nereikalinga? –
Tu mane atstumi? –
O gal bijai moterų? –
Mumis nepasitiki?

Koks tu šaltas ir drovus!
Kaip gaila!
Kaip gaila!

Gėlėms lieka glostyti tik drugelį!

Kai kurios

Jame nėra ugnies!
Palikime kvailį!
Toks mums netinka!

Kitos

Tuomet jis mūsų išrinktasis!

Visos merginos

(pertraukdamos viena kitą)

Ne, mūsų! – Ne, mano! – Jis tik mano!
Ir mano! – Ir mano! – Ir mano!

Parsifalis

(pusiau supykęs, mosuodamas rankomis ir ruošdamasis bėgti)

Nebėra jėgų! – Bėgu nuo jūsų!

Staiga iš šono, iš gėlių krūmų, pasigirsta balsas.

***

Kundri

Parsifali! – Klausyk!

Merginos, išgirdusios Kundri balsą, išsigąsta ir tuoj pat palieka Parsifalį, kuris taip pat sustoja, pritrenktas.

Parsifalis

„Parsifalis“?
Kartą motina taip mane pavadino...

Kundri

(pamažu pasirodydama)

Čia – laimė, Parsifali!
Tau palaima siunčia sveikinimą! –

Draugės gėlelės, šalin nuo jo!
Jūs per anksti vystate, –
ne jums jis gimė žaismui...

Slaugykite sužeistus vyrus:
jie vieniši jūsų laukia...

Merginos

(baikščiai ir nenoromis traukdamamosi nuo Parsifalio)

Pasitraukti? – Su juo išsiskirti?
Oi, kaip liūdna! – O vargas, ilgesys!
Mes mielai visus kitus paliktume,
kad būtume su tavimi, su tavimi!
Sudie, sudie!
Mielas gražuoli, kodėl tu... toks paprastas?..

Tyliai kikendamos, jos grįžta į rūmus.

Parsifalis

Argi visa tai regėjau sapne?

Jis baimingai dairydamasis žvelgia į tą pusę, iš kurios skambėjo paslaptingas balsas. Ten, prasiskleidusiuose krūmuose, dabar matyti nepaprasto grožio jauna moteris. Tai Kundri, visiškai pakeitusi savo pavidalą. Ji ilsisi ant gėlių guolio; fantastiškas, pusiau permatomas, maždaug arabiško stiliaus drabužis lengvai dengia jos kūną.

Parsifalis

(tebestovėdamas laukdamas)

Tu šauki mane vardu?

Kundri

O šviesusis, tyros širdies,
„Falparsi“!
O tyraširdi, „Parsifali“!

Tą dieną, kai Arabijoje mirė
tavo tėvas, galingasis vadas Gamuretas,
tau, dar motinos įsčiose pradėtam,
jis šį vardą davė prieš mirtį.

Su šia žinia tavęs laukiau;
todėl ir pats čia atėjai...

Parsifalis

Aš nežinojau – man net nesapnavosi tokių stebuklų,
kurie čia mane gąsdina grožiu...

Ar ir tu žydi šioje gėlių giraitėje?

Kundri

Ne, Parsifali, mielas vaike!
Aš čia visai svetima...

Iš tolimų kraštų atėjau dėl tavęs;
man daug, labai daug teko sužinoti...

Aš prisimenu motiną su kūdikiu ant rankų,
mažylis kažką švelniai guguodavo...

Su ilgesiu širdyje
nelaimėlė nejučia juokdavosi:
akių paguoda, –
tu lengvinai jos kančią!

Paklojusi tau guolį minkštose samanose,
tave supo motina;
kupina rūpesčio
saugojo tavo ramų miegą,
o rytą pažadindavo
tamsių, karčių ašarų rasa...

Ji verkė dienomis ir naktimis, –
nuo tada, kai žuvo tavo tėvas,
bet širdyje tvirtai pasiryžo
apsaugoti tave nuo piktų kalavijų.

Toli nuo jų, toli nuo karo ginčų
motina slėpė sūnų tyloje:
slapta drebėjo ir bijojo,
kad pasaulio žinios tavęs nepasiektų...

Ar prisimeni jos neramų šauksmą,
kai nubėgdavai į tolį?

Ak, kaip ji džiūgaudavo, kaip juokdavosi,
pagaliau tave suradusi!
Ir kaip godžiai tave bučiuodavo!

Ar tu buvai sumišęs nuo tokių glamonų?..

Tu nežinojai jos ilgesio,
negirdėjai karčių skundų,
bet štai vieną dieną tu išėjai
ir nebegrįžai...

Dienos bėgo viena po kitos, –
ir laukti ji pavargo...
Nuo kančios širdis sudužo,
krūtinėje nutrūko dejonė:
Gorjušai gyvenimas įgriso,
ir... ramybę jai suteikė mirtis...

Parsifalio veidas vis labiau temsta. Giliai sukrėstas, jis dabar krinta Kundri prie kojų, parblokštas sielvarto.

Parsifalis

Vargas! Vargas! Ką aš padariau? Kur aš buvau?
Mama! Mama! Miela mama!
Tavo sūnus, tavo sūnus – nuvarė tave į kapą?
Kvailys! Silpnas, menkas kvailys!
Po pasaulį bastydamasis, motiną užmiršdamas, –
savo pareigą, savo pareigą pamiršdamas!
Vargas! Vargšė mama!

Vis dar gulėdama, Kundri palinksta prie Parsifalio galvos, švelniai paliečia jo kaktą ir jautriai apkabina jo kaklą ranka.

Kundri

Tu dar nekentėjai, –
tau svetima ir paguodos saldybė.

Dabar, pažinęs ilgesį, –
užmarštį skausmo ir kančių
tu rasi meilėje!

Parsifalis

(nepaguodžiamai)

Brangioji! Brangioji! Kaip aš neprisiminiau?
Ak, aš juk viską buvau pamiršęs!
Bet ką gi galėjau atsiminti?
Dienos tekėjo bukame paklaikime!..

Jis dar žemiau nuleidžia galvą.

Kundri

Sąmonė
nuima nuo tavęs kaltę,
pažinimas
išsklaido beprotybės tamsą...

Pažink meilės saldybę,
kaip ją pažino Gamuretas, –
kai žmoną švelniai
ir aistringai bučiavo!

Meilė stipresnė už gyvenimą ir mirtį, –
iš meilės tu gimei pasauliui...

Tad priimk savo motinos sveikinimą,
jos paskutinę dovaną, –
ir pirmąją dovaną – meilę!..

Ji visiškai palenkia galvą prie Parsifalio galvos ir dabar įspaudžia ilgą bučinį į jo lūpas.

Parsifalis staiga pašoka didžiausio siaubo kupinais gestais. Visa jo figūra išreiškia baisų dvasinį lūžį. Jis stipriai spaudžia rankas prie širdies, tarsi tramdydamas nepakeliamą skausmą. Galiausiai sušunka.

Parsifalis

Amfortas!

Jis sužeistas! – Aš supratau! –
Mane degina ši žaizda!

O ašaros, ašaros!
Raudingu šauksmu
jos veržiasi iš širdies gelmės! –

O! – O!
Kankiny! Nelaimingas karaliau!
Aš mačiau tą žaizdą...
Štai ir aš pats sužeistas!
Čia... čia!

Kundri žiūri į jį su nuostaba ir baime, o jis tęsia visiškoje ekstazėje.

Ne, ne! Aš nesu sužeistas kūne!
Raudona srove kraujas nebėga!
Čia! Čia – širdyje ugnis!
Siaubingo ilgesio,
baisaus ilgesio
aš visas sukaustytas ir suimtas!

O! – Aistros kančia!
Kaip visa dreba ir virpa
nuodėmingame geisme!..

(pusbalsiu, virpėdamas)

Jis su ilgesiu žvelgia į šventąją taurę...
Kristaus kraujas suliepsnojo raudoniu...
Išganymo pasiuntinys, švelnus spindulys,
visus pripildo graudulio...

Tik čia – tik širdyje – liepsna negęsta!..

Ir štai girdžiu Kristaus balsą...
Jis kenčia, ak! Jis kenčia,
kad Jo altorius išniekintas:

„Išvaduok, išgelbėk Mane
iš suteptų, nuodėmingų rankų!“

Kristaus ašaros
galingu dejavimu perskrodė mano sielą...

O aš, niekingas kvailys, –
bėgau prie vaikiškų, pašėlusių žaidimų!

Apimtas nevilties, jis krinta ant kelių.

Išganytojau! Dieve! Gailestingumo Dieve!
Kuo išpirksiu tokią kaltę?

Kundri nuostaba virsta aistringu susižavėjimu, ir ji baikščiai mėgina prisitraukti Parsifalį arčiau savęs.

Kundri

Mano svajokli! Bėk nuo iliuzijų!
Pažvelk – ir meile pasitik ją!

Parsifalis, vis dar susigūžęs, įdėmiai žiūri į Kundri. Ji vėl pasilenkia prie jo ir judesiais atkartoja tai, ką sako.

Parsifalis

Taip, tas balsas! Taip jis jį šaukė;
ir tas žvilgsnis – dabar jį atpažįstu:

taip jam ilgesingai šypsojosi akys,
taip viliojo šypsena;
taip švelniai linko
prie jo jos kakta,
taip plaukų sruogos virpėjo,
taip ranka apsivijo kaklą,
taip skruostai prisilietė...

Ir glaudžioje sąjungoje su deginančiu skausmu
sielos išganymą
akimirksniu pražudė lūpos! –

Ak, tas bučinys!

Paskutiniais žodžiais jis pamažu kyla, staiga pašoka ant kojų ir atstumia Kundri.

Nusikaltėlė! Šalin nuo manęs!
Tolyn, tolyn – amžiams!

Kundri

(aistringo proveržio metu)

Žiaurusis!

Kai esi jautrus kitų kančiai, –
parodyk gailestį ir man!

Tu – išganytojas, –
kodėl piktai
atimsi iš manęs paguodą?

Aš tavęs laukiau amžius...

Išganytojau, ak! – Tu buvai...
kartą mano išjuoktas!..

O, kad žinotum,
kaip nuo tada kankinuosi
tamsoje ir šviesoje,
gyvenime ir mirtyje,
vis iš naujo gimdama kančiai
amžinoje savo būtyje!

Jis man pasirodė... Jis!..
O aš... juokiausi!..

Jis švelniai pažvelgė...
Ir štai visur Jo ieškau, –
trokštu naujo susitikimo...

Ir baisią valandą
man regisi Jo akys...
Štai Jis jau žiūri...

Bet aš vėl juokiuosi prakeiktu juoku:
vėl kas nors krenta į mano glėbį! –

Juokiuosi siaubingai, –
nebeturiu jėgų verkti, –
tik rėkiu laukiniame įniršyje, –
ir vėl nusileidžia beprotiška naktis,
kad man suteiktų išpirkimą!..

Veržiuosi prie tavęs mirtinu troškuliu!
Tave išjuokiau, bet pripažinau!

Prigludusi prie tavo krūtinės, verkdama,
vienai valandai trokštu užmaršties!

Ir tegu Dievas man siunčia bausmę:
tu pats man atleisi ir mane išgelbėsi!

Parsifalis

Amžiams
mus abu pasmerks Dievas,
jei bent valandai
užmiršiu savo pašaukimą
tavo kaitriuose glėbiuose! –

Bet būsi išgelbėta ir tu,
jei įveiksi savo aistrą.

Paguodos ir kančios pabaigos
tau nesuteiks aistrų šaltinis;
palaimos nepasieksi,
kol geri iš blogio versmės! –

Kitą šaltinį – kitą aistrą
ir laimės troškimą aš mačiau...

Štai ten broliai, tramdydami kūną,
save kankina, marindami...

Bet kas gi žino – kur teka
vienintelės tiesos tyrasis šaltinis?..

O visų žmonių vilčių žlugime!
O visuotinio tuštumo tamso!

Visi aistringai ieško laimės kelio, –
ir visi trokšta nuodėmingos aistros!

Kundri

(laukinėje ekstazėje)

Taigi mano bučinys
padarė tave visa matančiu?

Parpuolęs į mano glėbį,
pasieksi dievišką valdžią!

Tavo pašaukimas – išgelbėti pasaulį:
su manimi tapsi dievu, –
o aš po to nugrimsiu į amžiną tamsą:
tegu amžinai kenčiu!

Parsifalis

Išganymą, nusidėjėle, suteiksiu ir tau!

Kundri

(išprotėjus)

Leisk man pasisotinti meile!
Išganymą man duos tavo meilė!

Parsifalis

Meilę ir išganymą tu pažinsi,
jei man parodysi kelią
į Gralio karalystę!

Kundri

(įniršio proveržyje)

Ne, jo tu nerasi!
Pasmerktasis tegu žūva!
Niekingas jis aistrų vergas!
Aš iš jo juokiuosi!
Vargšas! Vargšas!
Cha-cha!
Savo paties ietimi jis sužeistas!

Parsifalis

Kas jam tą žaizdą padarė šventuoju ginklu?

Kundri

Jis... jis,
mane prakeikęs už juoką,
bet pragaras – cha! – suteikė man galią!

Prieš tave nukreipsiu ietį,
jei pasigailėsi nusidėjėlio!

Cha!.. Beprotybė! –

(maldaujančiai)
Pasigailėk! Maldauju tavęs!
Duok man vieną valandą,
vieną valandą paimk, –
ir trokštamą kelią
tau parodysiu!

Ji bando jį apkabinti. Jis stipriai ją atstumia.

Parsifalis

Pasitrauk, nelaimingoji!

Kundri

(nevilties apimta daužo sau į krūtinę ir pašėlusiai šaukia)

Pagalbos! Pagalbos! Pas mane!
Sulaikykite atėjūną! Greičiau!
Jis sprunka!

Užtverkite jam kelią! –

Na ką gi – bėk iš čia,
klaidžiok kokiu tik nori keliu,
bet kelio, kurio ieškai, –
to kelio tu nerasi:

šventąją stygą,
kurioje tave prarandu,
paslėps mano prakeiksmas!

Demonas! Demonas!
Tu manimi patikėjai!
Tad pats jį nuvesk!

Ant pilies sienos pasirodo Klingsoras. Merginos taip pat išbėga iš rūmų ir skuba prie Kundri.

Klingsoras

(mojuodamas ietimi)

Stok! Su tavimi susidorosiu lengvai!
Tave parblokš tavo paties karaliaus ietis!

Jis meta ietį į Parsifalį, tačiau ji pakimba ore virš jo galvos.

Parsifalis

(sugriebęs ietį su aukščiausio pakylėjimo išraiška)

Šventasis ženklas sunaikina piktus kerus!

Tu šia ietimi sužeidei,
bet ta pati ietis, gydydama,
į tamsą nubloškia
melagingą, apgaulingą spindesį!

Mojuodamas ietimi, jis nubrėžia ore kryžiaus ženklą.

Tarsi žemės drebėjimo sukrėstas, pilis įgriūva. Sodas sudžiūsta ir virsta dykuma. Merginos guli ant žemės kaip nuvytusios gėlės. Kundri su riksmu krinta ant žemės.

Iš griūvančios sienos aukštumos, jau tolstant, Parsifalis dar kartą kreipiasi į ją:

Parsifalis

Sudie!
Tu žinai, kur mane rasti!

Jis pranyksta. Kundri šiek tiek pakyla ir žiūri jam iš paskos.

Uždanga greitai nusileidžia.

***

TREČIAS VEIKSMAS

Gralio srityje.

Plati, žavinga pavasario gamta. Gėlių pieva, nuolaidžiai kylanti į scenos gilumą. Avansceną juosia miško pakraštys, kuris dešinėje tęsiasi uolėta, aukštyn kylančia žeme. Priekyje, miško pusėje, – šaltinis; priešingoje pusėje, kiek arčiau scenos gilumos, – paprasta atsiskyrėlio trobelė, prisišliejusi prie uolos.

Ankstyvas rytas. Gurnemancas, sulaukęs gilios senatvės ir gyvenantis kaip atsiskyrėlis, skurdžiai apsivilkęs tik Gralio riterių tunika, išeina iš trobelės ir klausosi.

Gurnemancas

Ten krūmuose kažkas dejuoja...
Taip graudžiai neverkia žvėris, –
ir dar tokią šventą ir didžią dieną...

Pasigirsta duslus moters aimanavimas, tarsi giliame sapne kamuojamos kliedesio.

Na taip, – pažįstu tą skausmingą šauksmą...

Gurnemancas ryžtingai eina prie tankaus, nepralaužiamo erškėtyno ir stipriai praskleidžia krūmus. Staiga sustoja.

Gurnemancas

Cha! Tu vėl čia!

Erškėtynas nuo žiaurios žiemos
tave slėpė, – ar seniai?

Kelkis! – Kundri! – Kelkis!
Žiemos jau nebėra, – atėjo pavasaris!
Pabusk! Su pavasariu atgyk! –

Lyg lavonas...
Iš tiesų, šįkart ji negyva...

Bet ar ne jos dejones ką tik girdėjau?

Jis ištraukia iš krūmų visai sustingusią, be gyvybės Kundri, nuneša ją ant artimiausio velėnos kauburio, smarkiai trina jai rankas ir smilkinius, šildo ją savo kvėpavimu, visais būdais stengdamasis išvesti ją iš sustingimo. Galiausiai, rodos, gyvybė grįžta. Atmerkusi akis, ji sušunka. Jos išvaizda beveik tokia pat kaip pirmajame veiksme; ji vilki griežtą atgailos Gralio pasiuntinės drabužį, tik veidas tapo blyškesnis, o iš veido išraiškos ir visos figūros dingo laukiniškumas. Ji ilgai ir įdėmiai žiūri į Gurnemancą. Paskui atsistoja, susitvarko drabužį ir plaukus ir tuoj pat įgyja tarnaitės, pasirengusios dirbti, laikyseną.

Gurnemancas

Ko tyli?
Pasakyk man bent žodį!

Argi nesidžiaugi,
kad aš tave iš mirties
dar kartą pažadinau?

Kundri

(lėtai palenkia galvą, paskui taria griežtai ir trumpai)

Skubėti... skubėti! –

Gurnemancas

(liūdnai purtydamas galvą)

Kur skubėsi tu?

Pasiuntinių seniai jau nebesiunčiame!
Šaknų ir žolių
patys sau ieškome,
kaip laukiniai žvėrys, miške...

Kundri tuo metu apsižvalgo, pamato trobelę ir nueina į ją. Gurnemancas nustebęs žiūri jai iš paskos.

Gurnemancas

Ramesnė ji atrodo...

Tai šventos dienos malonė...
O didi gailestingumo diena!
Tikrai, jos išganymui
man šiandien pavyko
grąžinti gyvybę vargšei...

Kundri vėl pasirodo; ji išeina iš trobelės su ąsočiu rankoje ir eina prie šaltinio. Kol ąsotis prisipildo vandens, ji žvelgia į mišką ir tolumoje pastebi artėjantį žmogų; atsigręžia į Gurnemancą, parodydama jam ateivį.

Gurnemancas

(žiūrėdamas į mišką ir stengdamasis įžiūrėti)

Kas ten eina prie šventųjų versmių?
Juodais šarvais vilkintis riteris?
Jis ne iš mūsų brolių...

Kundri su prisipildžiusiu ąsočiu pamažu nueina į trobelę, kur susiranda sau darbo. Gurnemancas kiek pasitraukia į šalį, stebėdamas atvykėlį. Iš miško išeina Parsifalis. Jis visas juodais riterio šarvais; šalmo antveidis nuleistas, ietis remiasi į žemę; nulenkęs galvą ir svajingai lėtindamas žingsnį, jis pamažu artinasi ir atsisėda ant velėnos kauburio prie šaltinio. Gurnemancas ilgai nustebęs į jį žiūri, paskui prieina arčiau.

Gurnemancas

Sveikas, mano svečias!

Ar pasiklydai? – Galėčiau parodyti kelią...

Parsifalis tyliai papurto galvą.

Neatsakai į pasveikinimą?

Parsifalis palenkia galvą.

Gurnemancas

(nepatenkintu tonu)

Šitaip?

Gal davei dangui tylėjimo įžadą?

Bet žinok – mano įžadas
liepia man tave perspėti. –

Čia visur viešpatauja šventa ramybė:
veltui čia nešiesi ietį ir skydą,
dar ir su nuleistu šalmu!

Ir dar tokią dieną! Argi užmiršai,
kokia šiandien diena?

Parsifalis papurto galvą.

Cha! Iš kur tu atėjai?
Kurioje pagoniškoje šalyje
galėjai užmiršti, kad šiandien
Didysis Penktadienis, švenčiausia diena?

Parsifalis dar žemiau nuleidžia galvą.

Sudėk ginklus!
Neįžeisk To, kuris šiandien
sunkiai kentėjo ir, beginklis,
liejo kraują už nuodėmingą pasaulį!

Parsifalis atsistoja, vis dar tylėdamas, įsmeigia ietį prieš save į žemę, šalia padeda skydą ir kalaviją, atveria šalmą, nusiima jį nuo galvos ir padeda prie kitų ginklų; paskui nebylioje maldoje atsiklaupia prieš ietį. Gurnemancas žiūri į jį nustebęs ir sujaudintas. Jis ženklu pasišaukia Kundri, ką tik vėl išėjusią iš trobelės. Karštai melsdamasis, Parsifalis dabar pakelia žvilgsnį į ieties smaigalį.

Gurnemancas

(tyliai Kundri)

Ar pažįsti jį? –
berniukas, nušovęs gulbiną!..

Kundri linktelėjimu patvirtina.

Na taip, tai jis, – paprastasis,
kurį aš įniršęs išvijau...

Kundri įdėmiai, bet ramiai žiūri į Parsifalį.

Cha! Jis nepasiklydo!
Ietis... pažįstama man!

(didžiai susijaudinęs)

O palaimintoji diena,
šiandien atvėrusi man akis!

Kundri nusuka veidą. Parsifalis, baigęs maldą, lėtai atsistoja, ramiai apsidairo, atpažįsta Gurnemancą ir pasveikina jį švelniai paduodamas ranką.

Parsifalis

Sveikas! Džiaugiuosi vėl tave matydamas.

Gurnemancas

Tai tu mane dar prisimeni?
Atpažinai senolį,
nors jį palenkė sielvartas? –

Kaip tu čia patekai?

Parsifalis

Klaidžiodamas ir kentėdamas ėjau;
galbūt dabar jau būsiu nuo to išvaduotas, –
nuo tada, kai vėl girdžiu
šios girios ošimą
ir vėl matau draugą senolį...

O gal aš apsirikau?..
Tarsi viskas jau nebe taip...

Gurnemancas

Sakyk, ko čia ieškai?

Parsifalis

To, kurio gilus dejavimas
kartą persmelkė mano širdį...

Dabar esu išrinktas
išvaduoti jį iš baisios kančios.

Bet, ak! –
negalėjau rasti išganymo kelio:
siaubingas prakeiksmas
ilgai slėpė jį nuo manęs!

Rūsčios negandos,
mūšiai, kovos
vijo mane tolyn,
vos tik rasdavau kelią...

Ir aš jau buvau beprarandąs viltį...

Saugodamas šį ginklą – šventenybę,
slėpdamas jį, tausodamas,
daugybėje kovų buvau sužeistas;
juk juo pačiu
nekovojau su priešais!

Nesutepta
jis išliko
ir tyras grįš į šventyklą!

Matai tą nuostabų spindesį –
tai šventoji Gralio ietis!

Gurnemancas

(aukščiausio pakylėjimo proveržiu)

O malonė! Dangaus dovana!
O stebukle! Gailestingumo stebukle! –

(šiek tiek susitvardęs)

Didvyri! Ta kerų galia,
kuri slėpė nuo tavęs kelią, –
tikėk, dabar palūžo!

Taip, riteri, čia Gralio sritis!
Čia mūsų brolija tavęs laukia!

Ak, visi mes laukiame išganymo, –
tu gali mus išgelbėti! –

Be paguodos slenka mūsų dienos...
Kančia, kurią pats matei,
ir nelaimė – siaubingai išaugo!..

Amfortas, dėl žaizdos paklaikęs,
dėl deginančio sielos skausmo, –
nevilties tamsoje įžūliai šaukiasi mirties!

Artimųjų maldos ir ašaros
nebegali jo priversti tarnauti...

Jau seniai Gralis lieka skrynioje, –
taip įsakė jo sergėtojas:
jis negali mirti,
regėdamas tą nuostabią šviesą, –
bet mirties jis trokšta,
kad ši pagaliau užbaigtų kančią...

Šventosios puotos brolija neteko:
mus maitina pasaulietiškas maistas,
ir didvyrių galia kasdien gęsta...

Pas mus jau nebepasiunčiami pasiuntiniai,
ir riteriai nebešaukiami į šventą kovą...

Visi, tarsi šešėliai, be vilties,
praradę vadą ir dvasią, klaidžiojame...

Aš čia pasitraukiau, į miško kertę,
ir tyliai laukiu mirties,
nuo tada, kai mano didysis vadas karste;
taip, Titurelis, šventasis didvyris,
kvėpavo tik gyvybę teikiančia Gralio šviesa:
dabar, kaip ir visi, jis mirė!

Parsifalis

(pašokdamas iš vietos didžiame sielvarte)

Ir aš, – tik aš
atnešiau jums tiek nelaimių!

Ak! Vadinasi, daug
sunkių nusikaltimų
kvailio galvoje
per amžių amžius susikaupė, –
jei nei žygdarbis, nei malda
man neatvėrė akių!

Esu dangaus pašauktas jus visus išgelbėti,
bet laukinė tamsa gaubė
paskutinį tikrą išganymo kelią!

Jis vos neparkrinta be sąmonės. Gurnemancas prilaiko jį ir pasodina ant velėnos kauburio. Kundri skubiai išeina ir tuoj pat grįžta su puodeliu vandens, norėdama apšlakstyti Parsifalį.

Gurnemancas

(švelniai atstumdamas Kundri ranką)

O ne! –
Tegu pats šventasis šaltinis
suteikia piligrimui gaivą!

Tikėk, –
dar šiandien jis įvykdys žygdarbį,
atliks aukščiausią tarnystės pareigą.

Jis turi būti tyras,
ir ilgų klajonių dulkes
dabar nuo jo turime nuplauti...

Abu atsargiai pasuka Parsifalį prie pat šaltinio krašto. Kol Kundri atriša jam antblauzdžius, o Gurnemancas nuima jo šarvus, Parsifalis kreipiasi į juos:

Parsifalis

Bet... man... kelią pas kenčiantįjį...
parodysite...

Gurnemancas

(toliau jį išrengdamas iš šarvų)

Žinoma, – šviesioji pilis jau mūsų laukia:
liūdnos vado laidotuvių apeigos
šaukia mane ten...

Dar kartą mums atverti Gralio spindesį,
savo pareigą, seniai pamirštą,
paskutinį kartą atlikti,
melstis už šventąjį tėvą,
kurį savo kalte nužudė,
ir tą kaltę išmelsti –
Amfortas davė priesaiką.

Kundri nuolankiai ir stropiai plauna Parsifaliui kojas. Jis žiūri į ją su švelnia nuostaba.

Parsifalis

Tu nuplovei man kojas, –
tegu draugas apšlaksto man galvą!

Gurnemancas

(semiantis delnu vandens iš šaltinio ir šlakstant Parsifaliui galvą)

Viešpats tebūna su tavimi! Būk tyras, tyraširdi!
Nuo visų žmonių nuodėmių
dabar esi laisvas!

Kol Gurnemancas iškilmingai atlieka šlakstymo apeigą, Kundri išsitraukia nuo krūtinės mažą auksinį flakoną ir išlieja jo turinį Parsifaliui ant kojų; paskui, staiga paleidusi savo plaukus, jais nušluosto jo kojas.

Parsifalis

(švelniai paimdamas iš Kundri flakoną ir perduodamas jį Gurnemancui)

Tu patepei man kojas,
o senolis pateps mano galvą,
ir šiandien aš būsiu jūsų Karalius!

Gurnemancas išlieja visą likusį aliejų iš flakono ant Parsifalio galvos, švelniai ją patepa ir paskui sudeda virš jos rankas.

Gurnemancas

Diena, mums pažadėtoji! –
Dangaus pateptasis,
tu esi mūsų karalius Dievo valia!

O tyrasis!
Gailesčiu kenčiantis,
širdimi visa pažįstantis!

Tu, patyręs Išganytojo kančią,
nuimk paskutinę kaltę nuo Jo galvos!

Parsifalis nepastebimai pasemia vandens iš šaltinio, pasilenkia prie Kundri, vis dar klūpančios prieš jį, ir apšlaksto jai galvą.

Parsifalis

Taip atlieku savo pirmąją pareigą:
krikštykis, moterie,
ir tikėk Dievo Sūnų!

Kundri žemai nulenkia galvą prie žemės ir, regis, graudžiai verkia. Parsifalis atsisuka ir su pakylėjimu žvelgia į mišką ir pievą, dabar ryškiai apšviestus ryto saulės, artėjančios prie vidurdienio.

Parsifalis

Kaip švelniai šiandien žydi laukas! –
Aš prisimenu kitų gėlių sodą, –
jos būriais veržėsi prie manęs aistringai...
Bet čia pilni švelniausių kerų
visi lapai, stiebai ir žiedai!
Visa alsuoja vaikišku tyrumu, –
ir su manimi taip romiai kalba...

Gurnemancas

Tai Didžiojo Penktadienio stebuklas, karaliau!

Parsifalis

O varge! Didžio sielvarto diena!
Argi šiandien gėlių pasaulis,
gyvūnai – visi, kuriuose virpa gyvybė,
nedejuoja ir neverkia?..

Gurnemancas

O ne! Pats matai! –
Šventos atgailos ašaros
kaip dieviška rasa
nukrito ant pievų:
štai kuo gyva gamta!

Gėlelė, tyliai džiūgaudama
šviesiu Kristaus apsireiškimu,
nori Jam melstis...

Tačiau pats Išganytojas jai nematomas, –
ir ji žvelgia į išgelbėtus žmones,
o žmogus tapo nekaltas ir šviesus:
Kristaus meilė išgelbėjo jį iš tamsos...

Ir štai lauko gėlės pastebi,
kad šiandien jų niekas nemina koja:
kaip pats Viešpats su nežemiška kantrybe
žmonių gailėjo, už juos kentėjo, –
taip šiandien žmogus, mylėdamas,
gaili ir gėlių...

Ir laime alsuoja pieva ir miškas, –
visa, kas taip trumpai žydi:
visas atpirktasis pasaulis
Visuotinio Atleidimo dieną gieda himną!

Kundri vėl lėtai pakelia galvą ir drėgnomis akimis žiūri į Parsifalį, išreikšdama rimtą ir ramią maldą.

Parsifalis

Aš mačiau rudenišką gėlių džiaugsmą:
argi ir jos nelaukia naujo žydėjimo?.. –

Ir tu savo ašaromis pašventinai žemę:
žiūrėk – štai visa pieva šypsosi!

Jis švelniai pabučiuoja ją į kaktą. Iš tolo pasigirsta varpų gausmas, pamažu vis stiprėjantis.

Gurnemancas

Vidurdienis, – kaip ir anuomet.
Dabar, mano karaliau,
tavo tarnas parodys kelią!

Gurnemancas atneša savo Gralio riterio apsiaustą ir kartu su Kundri apvelka juo Parsifalį. Parsifalis iškilmingai paima į ranką ietį; paskui jis ir Kundri seka paskui Gurnemancą, kuris lėtai juos veda. Vietovė ima labai pamažu keistis, kaip pirmajame veiksme, tik dekoracijų slinkimas dabar vyksta iš dešinės į kairę.

Kurį laiką visi trys dar matomi žiūrovui; paskui jie dingsta iš akių, o vietoj pamažu išnykstančio miško į pirmą planą išslenka uolų skliautai. Skliautinėse galerijose girdėti vis stiprėjantis varpų gaudesys. Galiausiai uolų sienos prasiskiria, ir atsiveria didžioji Gralio pilies salė – ta pati, kaip pirmajame veiksme, tik be stalų. Scenos viduryje pastatytas katafalkas.

Kaip ir anksčiau, atsiveria durys. Iš vienos pusės įeina riteriai, nešantys ir lydintys Titurelio kūno karstą. Pro kitas duris įnešamas Amfortas savo skausmo guolyje; prieš jį nešama uždengta Gralio skrynia.

Riterių giedojimas abiejų eisenų įžengimo metu

Pirmoji pusė

(su Graliu ir Amfortasu)

Skrynioje paslėptas šventasis indas, –
jo laukia altorius,
bet kas slepiasi tame niūriame karste,
ką jame nešate?

Antroji pusė

(su Titurelio karstu)

Karstas slepia didvyrį vadą
ir neprilygstamąją galią, –
pats Viešpats ja pasitikėjo!
Titurelis ilsisi mirties miegu.

Pirmoji eisena

Bet Dievo saugotąjį, kas jį parbloškė,
tą, kuris pats saugojo Dievą?

Antroji eisena

Jį nugalėjo vien metų našta,
nes jam buvo atimta Gralio regėjimo malonė.

Pirmoji eisena

Bet kas galėjo atimti iš jo malonę?

Antroji eisena

Pats nuodėmingas sergėtojas, – jį jūs ir nešate.

Pirmoji eisena

Taip, jis turi būti čia: jis mums prisiekė
paskutinį kartą
atlikti savo pareigą.

Visi riteriai

(kreipdamiesi į Amfortasą)

Vargas! Sergėtojau ir sarge!
Ak, paskutinį kartą
atlik savo pareigą!
Paskutinį kartą!

Karstas pastatomas ant katafalko, Amfortas paguldomas ant guolio už altoriaus.

Amfortas

(sunkiai truputį pakildamas)

Taip, – vargas, vargas! Gėda ir ilgesys!
Taip, aš verkiu drauge su jumis!..

Geriau jau jūs nužudykite mane:
mirtis man būtų lengviausia bausmė!

Karstas atidaromas. Išvydus negyvą Titurelį, visiems susirinkusiems nevalingai išsprūsta dejones.

Amfortas

(visiškai išsitiesdamas savo guolyje ir kreipdamasis į mirusįjį)

Tėve mano!
Tyrasis, šviesusis didvyrių žiede!
Išrinktasis, kuris klausėsi Dievo angelų!
Aš savo mirties ieškojau,
bet mirtį daviau tau!

O tu dabar rojuje stovi
paties Kristaus akivaizdoje!

Tad melskis už mus: jei nuostabųjį kraują
šiandien dar kartą regėsime, –
tegu broliai jame randa
naujo gyvenimo šaltinį,
o tavo sūnus – užmarštį ir mirtį!

Mirtį! – Užmarštį!
Maldauju!

Tebūnie žaizdoje sustingsta nuodas!
Tegul šis nuodas užmuša man širdį!

Tėve mano! O, pasigailėk!
Melsk Jį taip:
„Išganytojau, suteik mano sūnui ramybę!“

Riteriai

(spausdamiesi prie Amfortaso)

Nuimkite dangalą! –
Atidarykite skrynią! –
Atlik savo pareigą! –
Tavo tėvas klauso:
mes laukiame, laukiame!

Amfortas

(pašėlusioje neviltyje pašokdamas nuo guolio ir puldamas prie riterių, kurie nevalingai atsitraukia)

Ne! – O ne! – Kaip?
Aš jaučiu mirties glėbį,
ir turiu vėl sugrįžti į gyvenimą?

Kur jūsų protas?
Kas grasina man mirtimi?
Aš jos laukiu kaip išgelbėjimo!

(jis persiplėšia ant savęs drabužį)

Štai aš! – Žaizda žioji jums prieš akis!
Aš visas užnuodytas savo krauju!
Ištraukite kalavijus! Giliau įsmeikite
man į krūtinę, iki rankenos! –
Na, didvyriai?..

Nuodėmingoms kančioms siųskite mirtį, –
ir tada Gralis ims šviesti pats!..

Visi bailiai atsitraukė nuo jo. Amfortas ekstazėje stovi vienas. Parsifalis, lydimas Gurnemanco ir Kundri, nepastebimai pasirodęs tarp riterių, dabar išeina į priekį ir, ištiesęs ietį, paliečia jos smaigaliu Amfortaso šoną.

Parsifalis

Tik vienu ginklu tikėk:
tu juo buvai sužeistas, –
tik jis vienas ir išgydys!

Amfortaso veidas nušvinta šventu pakylėjimu; stipriai sukrėstas, jis vos neparkrinta. Gurnemancas jį prilaiko.

Parsifalis

Būk sveikas, be kaltės ir atleistas!
Žinok, – nuo šiol aš saugau Gralį!

Palaiminta buvo ta kančia,
kuri baikščiam kvailiui
suteikė pažinimo šviesą
ir užuojautos galią!

Jis išeina į scenos vidurį, aukštai pakeldamas ietį.

Kančios ietį
aš jums sugrąžinau!

Aukščiausio pakylėjimo kupini visi žiūri į pakeltą ietį. Pats Parsifalis, įsmeigęs žvilgsnį į jos smaigalį, įkvėptai tęsia:

O palaimingas, nuostabus reginys!
Ietis užvėrė piktą žaizdą, –
ir iš jos laša šventasis kraujas,
ilgėdamasis veržiasi prie savosios versmės, kuri ten srūva Gralio bangose!

Tegu jis jums šviečia visada!
Nuimkite dangalą! Atidarykite skrynią!

Parsifalis pakyla altoriaus laiptais. Berniukai atidaro skrynią. Parsifalis išima iš jos Gralį ir, atsiklaupęs, nugrimzta į jo kontempliaciją nebylioje maldoje.

Švelnus Gralio švytėjimas pamažu stiprėja. Gilumoje tamsa tirštėja, o šviesa iš viršaus vis auga.

Visi

(drauge su balsais iš vidurinės ir aukščiausios erdvės, vos girdimai)

Aukščiausios paslapties stebukle!
Išganytojau, šiandien išgelbėtas!

Šviesos spindulys: ryškiausias Gralio spindesys. Iš kupolo aukštybės nusileidžia baltas balandis ir sklando virš Parsifalio galvos. Kundri, pakėlusi žvilgsnį į Parsifalį, lėtai krinta prieš jį negyva. Amfortas ir Gurnemancas, klūpėdami, garbina Parsifalį, kuris Graliu laimina visą riteriją, apimtą pamaldžios ekstazės.

Uždanga pamažu nusileidžia.

Pabaiga