Ketvirtinių tonų muzikos dešimtmetis

Alois Haba kūrė ketvirtinių tonų mokyklą kropščiu darbu, grendžiamu tais elementais, kurie reikalingi naujų skambesių kūrybai. Empiriškai išvedė naujuosius intervalų santykius ir patikrino savo į vaizdų (Vorstellungen) realizavimo galimumą Berlyno akademijos studijų būstuose dviem nevienodai suderintais fortepijonais. Jo darbas buvo sistematiškas: pirma susikūrė sistemos koncepcija, o paskum instrumentų; tada Haba realizavo kūrybinę (produkcinę) ir interpretacinę techniką, kai jam instrumentų konstrukcija, svarbiausia A. Forsterio firmos padirbtas klaviras, pavyko. Habai tai buvo labai sunkūs metai, ir tik jo asmens kietumas padėjo jam pasiekti tokių nuostabių rezultatų.

Dar Berlyne, sunkiausio ir didžiausio teoretinio ir eksperimentalinio Habos darbo metu, atsirado ir pirmasai jo mokinys, Miroslav Ponc, muzikoj ir plastikos menuose labai gabus jaunas žmogus. Jis apie Habą buvo skaitęs ir pas šį kompozitorių, kuris jam imponavo, atvyko jau 1921 metais. Berline Poncas prisidėjo prie tapytojų ir architektų grupės „Sturm“ („Audra“), vyriausiai prie tų, kurie sudarė žinomąją lapkričio grupę. Pas Habą pradėjo jis nuo elementarinės kompozicijos studijos. Griežtoj Habos mokykloj jis išėjo visas teorijos šakas ir tik tada buvo prileistas prie specialinių naujojo skambesio ir naujojo stiliaus studijų. Taigi, nuo pat pradžios Ponco vardas susisieja su Habos mokykla ir dabar, kada Habos mokslas ketvirtinių tonų operos „Motina“ pastatymu Munchene visai įsikūnijo ir iškilo, Poncas stovi prie Habos kaip jo mokinys, bičiulis ir propagatorius. Jis turėjo gal apie šimtą paskaitų apie naująją Habos sistemą, dirbo ir studijavo su tais, kurie pradėjo įeiti į naująjį skambesių pasaulį. Poncas taip pat įdomus kompozitorius: jis ligi galo valdo naujojo skambesio sferą ir savo kompozicinius siekinius realizuoja labai ryžtai ir su didele jėga. Jis yra autorius pirmosios orkestrinės ketvirtinių tonų sistemos kompozicijos, kuri, žinoma, pirmiausia turėjo reikšmę suradimo metodo įkūnyti naujojo skambesio sistemą į orkestro masyvą. Nors Poncas yra vyriausiai kompozitorius su melodinėmis tendencijomis, savo ketvirtinių tonų kompozicijas jis koncipavo kiaurai vertikališkai: stato tvirtas ir kompaktiškas orkestro grupes vieną prieš kitą, jungia jų įvairius suderinimus ir sukryžiuoja dvi skambesio sistemas — pustonių sistemą su ketvirtadaliu tono pakeltos sistemos skambesiu — į naująją skambesio sistemą, iš kur iškyla dvidešimt keturių skambesys, pagrindinis ketvirtinių tonų sistemos reiškinys. Savo mažesniuose veikaluose (iš egzistencijos reikalų Poncas buvo priverstas rašyti sceninę muziką įvairios vertės teatro veikalams, nuo senovinės tragedijos ligi farso) Poncas vartojo ir linearinę techniką, kurioj dvylikos skambesys dabar dvigubai praturtinamas. Poncas ir šalia savo dabartinio veikimo srities (Prahos Nacionalinio Teatro sceninės muzikos šefas) žinomas iš jo ketvirtinių tonų kurso tarptautinėj muzikos parodoj Frankfurte 1927 metais. Praeitų metų muzikos šventėj Vienoj Poncas interpretavo savo uvertiūrą vienai senovinei graikų tragedijai, tipingą autoriui ir jo avangardistiniams siekiniams veikalą.

1922/23 buvo įsteigti ketvirtinių tonų kursai Prahos valstybinėj konservatorijoj. Ketvirtinių tonų sistema tada buvo beveik baubas, juo labiau, kad čekų muzikoj tuo metu atsirado ypatingas palinkimas į savo šalies tradicijas. Aloisui Habai teko kovoti ne tik su aplinkuma, bet net ir su savo mokiniais. Jis jau turėjo nemaža mokinių, bet jie čia ėjo daugiau iš žingeidumo, nenorėdami atsiduoti tikrai studijai. Pirmas šiam darbui visai atsidavė kompozitoriaus brolis, Karel Haba. Bet ir čia Haba turėjo būti prisirengęs pasipriešinimui, nes Karelis Haba buvo kietas jo priešas. Bet pagaliau jis buvo įtikintas. Patsai Aloisas Haba čia rado pirmuosius savo sistemos stilizavimus ir patobulinimus, nes ir Haba, kaip ir Schonbergas, laikėsi taisyklės, kad ir iš savo mokinių mokomasi. Karelis Haba, kuris buvo smuiko profesorius, dirbo vėliau ketvirtinių tonų srity ir kaip interpretatorius ir ypač daug padėjo naujajai sistemai, sudarydamas smičinių instrumentų ketvirtinių tonų techniką. Kada Prahos konservatorijoj jau buvo ketvirtinių tonų klaviras, prisidėjo prie avangardo ir pianistai, pirmiau profesorius Jan Herman, vėliau Ervin Schulhof, kuriam pagaliau paskutiniu metu pavesti ketvirtinių tonų fortepijono kursai Prahos Konservatorijoj. Karelio Habos kompozicinius siekinius nustatė jo mokytojo ir šių laikų moderniosios muzikos įtakos. Jo Trio smuikui, violončelei ir ketvirtinių tonų fortepijonui gali būti išrodymas kaip naujoji tonų medžiaga persunkia senąsias formas, kaip padidino tonų eilę ir ją papildė turtingesnėmis išraiškomis. Tik vėlesniuose ketvirtinių tonų veikaluose Karelis Haba priėjo kūrimą tipų, kurie iškilo iš naujų skambesių praturtintų invencijų, ir iš šio pasaulio sudarė naujas melodines eiles ir naujus harmoninius grupavimus. Kad naujoji medžiaga praturtino ir formalinius kompozitoriaus vaizdus, rodo eilė vėlesniųjų Karelio Habos darbų pustonių sistemos srity, kur sudaro naujas kompozicines formas galingo užsimojimo.

Pagaliau Habos sistema įleido tvirtas šaknis. Čia prisidėjo ir daug išorinių veiksnių, ypač sąmoningas ir tikslingas naujosios muzikos kultivavimas Prahoj, o taip pat Habos asmeninis pasisekimas. Haba niekad nebuvo diktatorius, bet greičiau patarėjas ir bičiulis, todėl daug jaunų kompozicijos talentų kreipdavosi į jį, iš pradžių ieškodami patarimo ir pagalbos, o vėliau ir norėdami patirti jo kompozicijos paslaptis. Jie visi buvo Prahos konservatorijos kompozicijos absolventai, dažnai akademijos (meisterklasių) lankytojai. Habos ketvirtinių tonų sistema jiems buvo daugiau lyg koks uždavinys, kuriuo galėjo išmėginti savo vaizduotės elastiškumą ir savo pajėgumą. Rudo1f Kubin ketvirtinių tonų techniką pritaikė polifoninio elastiškumo principams; Jaroslav Ježek sukūrė keletą miniatiūrų, kurios ligšiol tik diatoninių harmonijos funkcijų pagrindais sudarytos; Slavko Osterc, kuris turi tūlų elementarinių rasinių palinkimų į padidintą muzikos jausmingumą, ketvirtinius tonus pritaikė visuose kompozicijos tipuose. Laibacho konservatorijoj jis įsteigė ketvirtinių tonų kursą ir jau pasiekė pažymėtinų rezultatų.

Habos mokinių skaičius didėjo. Ketvirtinių tonų mokyklą lankė 15-26 klausytojų, kurių tarpe buvo gerai išsilavinusių, gabių ir drąsių žmonių. Šitą visą ketvirtinių tonų mokyklos mokinių srovę galima padalinti į dvi grupes. Pirmąją reprezentuoja: lietuvis Jeronimas Kačinskas, kuris, baigęs Prahos konservatoriją, apsigyveno savo tėvynėj ir darbuojasi Klaipėdos konservatorijoj kompozicijos mokytoju. Kačinskas įsteigė ir suorganizavo Klaipėdoj ketvirtinių tonų skyrių, kuris labai sėkmingai veikia. Savo vertingame styginiame kvartete ketvirtinių tonų sistemoj Kačinskas stovi Habos plotmėj ir stiliaus atžvilgiu. Jis nesusivaržo tradicinėmis kompozicijos formomis, bet plėtoja ne tematinį stilių, kurio tariamasai beformiškumas tėra tik tiesioginė turtingos įvaizdų medžiagos (Vorstellungsmaterials) pasėka. Haba, kuris kartu su ketvirtinių tonų sistemos sudarymu ligi galo apgalvojo muzikalinio konstruavimo būtinumą ir taip sukėlė didžiausią ligšiolinės tonų medžiagos sukrėtimą, sugebėjo savo mokiniams įkvėpti ir naujojo medžiagos dorojimo dėsningumo pajautimą. Naujojo stiliaus galimumus realizavo ir pats Haba savo pustonių ir ketvirtinių tonų kompozicijose (ypač Fantazijoj fortepijonui su orkestru ir operoj „Motina“), bet čia jis buvo savo mokinių privytas. Kačinskas ir Karei Ančerl yra pirmieji, kurie naujojo stiliaus ir naujojo skambesio disponavime pasiekė absoliutaus tikrumo. Ančerlio orkestriniai veikalai yra aiškus išrodimas jo kompozicinio tvirtumo naujoj srity, o taip pat ir išrodymas, kad Habos skambesio ir stiliaus principai nėra vien su išradėjo asmeniu susiekti. K. Ančerlis kartu su kai kuriais savo kolegomis pianistais (V. Svoboda ir k.) dar toliau išsilaisvino iš senųjų interpretacijos prietarų. Ančerlio studijų darbas pastatymui ketvirtinių tonų operos „Motina“ — orkestrą ir dainininkų prirengimą vadovavo H. Scherclien — liudija jo atsidavimą Habos mokyklai, darbui ir asmenybei.

Ypatingas reiškinys Habos mokykloj yra turkų stipendininkas Ha1i1 Bedi, atsiųstas pas Haba studijuoti skambesio įvairumo, jo pagrindų bei santykių ir konkrečiai palyginti Habos praktiką su jo tėvynės tradicijomis. Jis vyriausiai suinteresuotas šeštadalių tono sistema ir su tos sistemos fisharmonija (Habos Forsterio konstrukcija) jis rado tai, ko jieškojo: harmoninius pagrindus, kurie atitinką jo tėvynės meninės muzikos praktiką.

Prie paskučiausio laiko Habos mokinių priklauso vyriausiai kvartetas Reiner-Strižek-Colič-Zavadil ir toliau V. Bošinov. — K. Reineris, visose kompozicijos srityse pagrindinai išmokslintas, jieškojo ir rado savo meninę kryptį palinkime į Schonbergo mokyklą. Dvylikos tonų kompozicijos tipą jis visame jo plotyje užvaldė ir Aloiso Habos mokykloj jis rado galimumą jo tolimesnio plėtojimo. Skambesio praturtinimas ir netematinio stiliaus prisidėjimas davė Reineriui stiprų impulsą. Jo ligšoliniai veikalai, komplikuoti kvartetai, artistinis sekstetas „Dvylika“, sąmojinga orkestrinė suita, fortepijoninė sonata, kuri buvo praeitų metų Vienos muzikos šventės programoj, fortepijoninis koncertas, turi savo tęsinius ketvirtinių tonų fantazijose, iš kurių ypač temperamentingosios fortepijoninės kompozicijos praturtina ketvirtinių tonų sritį labai vertingais įdėliais. Reineris, kuris sukūrė ir naują fortepijoninės technikos stilių ketvirtinių tonų srity, išsilavino geru pianistu ir taip dar labiau susisiejo su ketvirtinių tonų mokykla ir pasidarė atsidavęs darbininkas visoj šioj srity. — Ernst Strižek priklauso prie ryškiausiųjų mokyklos talentų. Nors jis komponuoja tik naujuoju stilių, bet duoda daugybę aiškiausių ir išraiškingiausių tonų eilių vaizdinių, kuriuos galima lyginti su Bacho tipo invencijomis. Jie stovi naujojo skambesio aukštumoj, ir jų savarankiška forma jų temperamentu ir gyvumu aiškiai liudija vaizduotės ir kompozicijos tikrumą. — Jugoslavas Dragutin Čolič, kuris dabar profesoriauja Belgrado konservatorijoj, išauklėtas didžiaisiais šių laikų muzikos pavyzdžiais, sukomponavo paskutiniu metu pažymėtiną fortepijoninį koncertą ir įdomų netematiškai konstruotą sekstetą. Čoličas kompozicijoj artimas savo tėvyniečiui Ostercui, bet jo vaizduotės rafinuotumas yra aukštesnio laipsnio.

Josef Zavadil savo styginiame kvartete ketvirtinių tonų sistemoj siekė išreikšti ir savo ypatingąjį būdą naujuoju skambesiu ir naujuoju stilių. Tai jam visai ir pavyko. — Vasil Bošinov yra šiuo metu jauniausias Habos mokinys, nors jis turi jau 44 metus. Jo ligšiolinės kompozicijos garbingai reprezentuoja naująją bulgarų muziką. Paskutiniaisiais metais Bošinovas pats iš Habos teoretinių raštų išsimokslino ketvirtinių tonų sistemoj, sužadintas Habos minčių ir darbų meninėmis realizacijomis. Jis sukūrė Habos dvasios ir stiliaus perimtą simfoniją ketvirtinių tonų sistemoj. Tai yra veikalas ypatingo dvasios ir jausmo gyvumo, tvirtos valios gabumo. Antroji simfonija ir dainos ketvirtinių tonų sistemoj liudija didėjantį įsigilinimą į visas problemas.

Toks tad būtų artutinis Habos mokyklos vaizdas. Habos mokiniai, galima numanyti, dar visi neseno amžiaus. Jie dar nėra ir pakankamai pažįstami, nes ketvirtinių tonų muzikos reprodukcijos sąlygos juk dar ne visur patikrintos. Bet viena yra tikra: dvigubas Habos; įdėlis, tiek skambesio, tiek ir stiliaus srity, išleido gyvas šaknis geroj dirvoj. Galima tikėtis, kad po mokomojo laikotarpio šie menininkai bei jų veikalai ir toliau progresuos ir bręs.