Choreografinių novelių meistras

Posakis savam krašte pranašu nebūsi tinka baletmeisteriui Jurijui Smoriginui. Jo savi namai – tai Vilniaus operos ir baleto teatro rūmai. 1974 metais Jurijus baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyrių ir buvo priimtas į teatrą. Jaunuolį sužavėjo naujasis teatro pastatas. Jis dvidešimtį metų šoko teatre. Tuo metu teatro repertuare vyravo klasikiniai baletai, o šokėjo išvaizda netiko klasikinių baletų princams šokti. Todėl J. Smorigino kūrybinėje biografijoje išsiskiria du šiuolaikine choreografija sukurti vaidmenys – tai Girdvainis V. Ganelino balete “Baltaragio malūnas” ir “Mirtis” A. Šenderovo balete “Mergaitė ir mirtis”. Gal šie vaidmenys, o ir prancūzų trupės Rossillo gastrolės Vilniuje sukėlė norą kurti šokius. Baletmeisteris prisimena, kad jam daug padėjo trupės baletmeisteris V. Brazdylis, kuris šokėją rekomendavo Leningrado baletmeisteriui P. Gusevui, kuris tuo metu teatre kartu su V. Brazdyliu statė P. Čaikovskio baletą “Miegančioji gražuolė”. Jurijui buvo padaryta išimtis studijuoti Lenintrado konservatorijos režisūros katedros baletmeisterių skyriuje neakivaizdiniu būdu. Tokiu būdu šokdamas teatre jis važinėjo į sesijas ir ten rodė sukurtus šokius. Pirmuosius šokius jis statė savo bendraamžiams R. Railaitei, V. Parutytei, sau. Geru žodžiu Jurijus prisimena savo kurso vadovą N. Bojarčikovą, kuris Vilniuje pastatė novatorišką S. Prokofjevo baletą “Romeo ir Džiuljeta”. N. Bojarčikovas nevaržė studentų kūrybinės minties. Įdomios būdavo užduotys. Pavyzdžiui, jis keturiems studentams nurodydavo pastatyti skirtingas I. Stravinskio baleto “Pulčinnela” scenas, kurias vėliau sujungdavo… Jis ugdė studentų inidividualybes, ragino ieškoti, mąstyti. Konseravtorijoje buvo gerai įvertintas J. Smorigino vienaveiksmis baletas “Requiem” (muz. F. Poulenc) ir jo diplominis darbas O. Balakausko baletas “Makbetas”.

Savo baletams J. Smoriginas renkasi netradicinę, “nebanalią” muziką. Savo pirmam 1982 m. baletui “Kelias” jis pasirinko I. Stravinskio muziką. Jo kompozitorių ratas platus – tai L. Bernsteinas, F. Poulenc’as, A. Šnitkė, A. Piazolla, o taip pat S. Rachmaninovas, H. Mahleris, B. Brittenas, H. Berliozas ir kiti. Baletmeisteris daug laiko sėdi bibliotekose, turi savo namų biblioteką. H. Berliozo “Fantastinę simfoniją” pasiūlė dirigentas S. Domarkas. Pagal šio kompozitoriaus muziką choreografas žada kurti baletą “Romeo ir Džiuljeta”.

Baletmeisteris svajojo statyti Vilniaus operos ir baleto teatre baletą pagal M. K. Čiurlionio muziką, bet nesulaukė pritarimo. Vis tik 1995 m. Suomijoje jis pastatė “Pokalbius” pagal šio kompozitoriaus muziką.

Ilgiausiai Vilniaus operos ir baleto teatro repertuare išsilaikė baletas “Makbetas”. Jo sėkmę lėmė ir elektroninė “kosminė” O. Balakausko muzika, ledi Makbet – A. Gineitytės ir Makbeto – Skorobogatovo duetai, netrafaretinis V. Karpušenkovo žudiko vaidmuo. Vienas iš trūkumų – ištęstumas, pasikartojimai. Silpnoji vieta – J. Smorigino baletų libreto trūkumai. Per trumpą laiką jis pastatė baletą “Paskutinės pagonių apeigos” pagal B. Kutavičiaus muzikos kūrinius. Spektaklis buvo parodytas berods tik du kartus. Sunku jį prisiminti. Programėlėje nurodytos net šešios labai skirtingos temos – nuo … pasaulio sutvėrimo … iki valstybės skaldymo, o taip pat ir veikėjai: Augustas… Elžbieta… Vaidilutė… Šiame spektaklyje, kaip ir kituose J. Smorigino mažiau pavykusiuose pastatymuose buvo įdomių originalių choreografinių perliukų. Toks spektaklyje buvo finalinis moterų šokis. Vilniaus scenoje neišsilaikė ir 1997 m. pastatytas vienaveiksmis baletas “Dafnis ir Chloja” (muz. M. Ravelio). Ir čia nesėkmę dalinai nulėmė libretas. Baletmeisteris pakeitė senstelėjusį pirmojo šio baleto statytojo M. Fokino libretą. Neliko piratų užpuolimo scenų. Spektaklis stokojo dramatizmo, įtampos. Nepasisekė įdomiau pastatyti, o svarbiausia, gerai surepetuoti masinių kordebaleto šokių. Repeticijose kilo konfliktai tarp baletmeisterio ir šokėjų. Kaip gi čia neprisiminus, kad “Dafnis ir Chloja” buvo paskutinis M. Fokino pastatymas S. Diagilevo trupėje. Impresarijo tuo metu buvo susižavėjęs N. Nižinskio pirmuoju statomu baletu “Fauno popietė” (muz. C. Debussy) ir M. Fokinui repeticijos nebuvo skiriamos. M. Fokinas rašė, kad premjeros metu žiūrovai plojo, bet su juo niekas neatsisveikino. Tik vėliau keletas artistų atvyko atsisveikinti su Maestro… Grįžtant prie J. Smorigino pastatymo reikia pripažinti, kad jame žavėjo subtilūs, plastiški Dafnio ir Chlojos duetai ir atlikėjų R. Jezerskytės (Chlojos) ir M. Baužio (Dafnio) šokimas.

Meniniu brandumu, vientisumu išsiskiria 1988 m. pastatytas baleto spektaklis “Keturios dramos”. Iš keturių vienaveiksmių baletų ypač pažymėtini “Requiem” (F. Poulenc’o muzika) ir “Albos namai” (muz. L. Gakelio). Šiuos baletus J. Smoriginas 1992 m. pastatė Kišiniove. Už juos tarptautiniame šokio festivalyje Jasnose (Rumunija) baletmeisterio darbas apdovanotas Prancūzijos kultūros premija už režisūrinį sprendimą.

Kauno muzikiniame teatre baletmeisteris statė šokius operetėse. 1995 m., atsižvelgdamas į baleto trupės galimybes, pastatė baletą “Ispaniškos vedybos” (muz. L. Minkaus ir L. Waldtenfel’io), o šį sezoną “Šokių salė” (muz. A. Piazzolla).

Tačiau geriausius pastarųjų metų kūrinius J. Smoriginas pastatė Klaipėdos muzikiniame teatre. Šiuo metu jis yra baleto trupės vyriausias baletmeisteris. Kritika vienbalsiai gerai vertino jo pastatytus šokius K. Orfo “Carmina Burana”. Spektaklyje yra originalių šokių, tačiau aš pasigendu režisūros – visai į veiksmą neįjungtas choras.

Vasarą Klaipėdoje įvyko baleto “Triptikas” premjera. Iš trijų baletų įdomiausias vienaveiksmis “Artisto gyvenimas”, sukurtas pagal kompozitoriaus H. Berliozo “Fantastinės simfonijos” muziką. Veiksmas vyksta pamišėlių namuose. Juose Artistas (kaip čia neprisiminsi tragiško legendinio šokėjo V. Nižinskio likimo) prisimena savo praeitį, karjerą, meilę… Pagirtina, kad baletmeisteris pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė vilniečius baleto artistus M. Baužį ir E. Špokaitę.

Šiuo metu M. Ravelio “Bolero” yra vienas populiariausių šokio pasaulyje. Ir šiame pastatyme J. Smoriginas paliko prancūzų baletmeisterio M. Bejart’o pastatyme panaudotą stalą (gaila, kad jis pernelyg žemas), aplink kurį šoka kordebaletas. Spektaklyje didžiausią įspūdį ir palieka vyrš kordebaleto šokėjų ekspresija. Įdomesnės choreografijos pasigedau solistės šokiuose. Baletmeisteris pasakojo, kad netrukus (kaip ir Bejart’o “Bolero”) solo vaidmenį šoks vyras. Jį repetuoja vienas įdomiausių Klaipėdos trupės šokėjų R. Jankevičius.

J. Smoriginas yra dažnai kviečiamas statyti baletus svetur. Jis statė šokius Čekijoje, Suomijoje, Estijoje. Teko matyti dviejų jo baletų – 1996 m. “Carmen” Estonijos teatro ir “Madam Bovary” Vaneimunės teatre - video įrašus.

“Carmen”, panaudodamas kompozitorių G. Bizet ir R. Ščedrino muziką, choreografas sukūrė labai vyrišką spektaklį, nes jame yra tik viena moteris – Carmen. Daug šoka Don Chozė (jo pergyvenimai labai reikšmingi), jo kuopos kariai. Vietoj vieno Toreadoro – keturi. Tai priešingybė Vilniaus dramos teatre pastatytam A. Cholinos “Carmen” spektakliui, kuriame vyrai daugiau nustumti į antrą planą. Carmen šoka Estonijos teatro primabalerina Kaja Kyrb. Jos Carmen valinga, nepriklausoma, aistringa. Šis solistės vaidmuo įvertintas kaip geriausias sezono aktoriaus darbas. Labai patiko stilingos, žymaus latvių dailininko A. Fridbergo dekoracijos – raudonos grindys, besikeičiantys dekoracijų siluetai, kurie dar labiau išryškino veikėjų pergyvenimų dramatizmą. Šį rudenį estai šį spektaklį rodė Helsinkio žiūrovams.

1997 m. kurdamas Vaneimunės teatre baletą “madam Bovary” baletmeisteris pasirinko dramatišką anglų kompozitoriaus B. Briteno muziką. Tai kamerinis (baleto trupė negausi) spektaklis, kuriame Bovary likimo tragedija atskleidžiama per skirtingus herojės ir jos vyrų duetus. Balete vaidybos nuoširdumu, profesionaliu šokiu išsiskiria Madam Bovary atlikėja solistė R. Daugich.

* * *

Man J. Smoriginas – nepralenkiamas choreografinės miniatiūros, gal tiksliau, choreografinės novelės meistras. Šių kūrinių dėka mūsų paminėti baleto solistai E. Špokaitė, E. Smalakys, R. Jezerskytė, M. Baužys labai gerai pasirodė tarptautiniuose jaunųjų baleto šokėjų konkursuose. Ir pelnė laureatų vardus ir prizus.

Jo choreografinė kompozicija “Iš baleto apie Carmen”, pastatyta E. Špokaitei ir E. Smalakiui išsiskiria labai įdomia plastika, kuri atskleidžia šiuolaikinės aistringos nepriklausomos Carmen ir ją giliai mylinčio, nusižeminančio pareigingo Don Chozė charakterius. 1994 m. Sankt Peterburge šis J. Smorigino darbas buvo įvertintas prizu už choreografinės formos originalumą. Šiems solistams jis sukūrė ne mažiau originalias miniatiūras: “Duetą balsui” (muz. G. Mahlerio), “Somnanbula” (muz. N. Roremo).

Daugelis baletmeistrių kūrė šokį pagal G. Mahlerio simfonijos muziką “Adagietta”. Prancūzų baletmeisteriai Roland Petit šį mirštančios rožės šokį dedikavo rusų balerinai M. Pliseckajai, o M. Bejart’as – savo trupės premjerui Xapxe Donn’ui. J. Smoriginas kompozitoriaus muzikoje išgirdo motiniškos meilės ir kančios temą. Šokį pavadino “Pieta”. Jis prasideda motinos ir ant jos kelių gulinčio sūnaus skulptūriška poza. Jaudino pirmų šio šokio atlikėjų L. Bartusevičiūtės ir J. Katakino šokio emocionalumas, muzikalumas, raiški plastika. O koks efemeriškai lengvas “Lapas vėjuje” (muz. A. Vivaldi), kuriame choreografas ir jaunutė šokėja R. Jezerskytė šokiu prakalbo apie žmogaus būties trapumą. Tarsi šio šokio tąsa yra kita kompozicija “Mano gyvenimas”, kuriame R. Jezerskytė judesiais, mimika, šokiu kalba apie gyvenimo tragizmą, siekimą menininko idealo. Ir visai kitoks – atvirai grubokų judesių kupinos dinamikos, nesulaikomų judesių šokis “Mergina geltonomis pirštinėmis” (muz. A. Honegerio). Šį monologą J. Smoriginas pastatė šį pavasarį R. Jezerskytei. Solistė šoko tarptautiniame jaunų baleto šokėjų konkurse Džeksone (JAV) ir atsivežė sidabrą.

Prie tokių “šedevriukų” priskirčiau ir solistui M. Baužiui pastatytą šokį “Narcizas” (muz. S. Barkerio). Šiuo pavadinimu labai įdomų šokį žymiam rusų baleto šokėjui V. Vasiljevui pastatė rusų miniatiūrų meistras K. Goleizovskis. Ir vėl galiu drąsiai teigti, kad J. Smoriginas nekopijuoja šio meistro – sukūrė nemažiau plastišką miniatiūrą, kurioje išryškėjo, kad M. Baužys ne vien tik klasikinis šokėjas…

Jaunas, vos 43 metų choreografas kupinas naujų idėjų, planų. Jis neatsisako ir kuria šokius mėgėjų trupėms. Gi šiuo metu dirbdamas baletmeisteriu Klaipėdoje, savo pastatymais jis pakėlė muzikinio teatro baleto trupės profesionalumą.