Eugenijus Šaltis: “Pasaulis, kuriame gali kitaip jaustis…”

Eygenijus Šaltis – žinomas verslininkas, bet drauge ir meno žmogus, tad šį kartą jo šiuolaikiškame darbo kabinete, gurkšnodami kavą kalbamės apie muziką.

- Ponas Eugenijau, Jus dažnai sutiksi simfoninės muzikos, džiazo koncertuose. Kas nulėmė tokį prieraišumą muzikai, apskritai visiems menams?

- Pasakysiu, kad mokiausi Leningrade tokiame institute, kuris tada vadinosi – teatro, muzikos ir kino – ir bus viskas aišku. Ir Lietuvos televizijoje anais Januičio laikais dirbau kaip tik muzikos redakcijoje, ruošiau įvairiausias muzikines laidas. Paskui jau TV kine kūriau filmus, tarp jų ir muzikinius. Tada sukūrėme pirmąjį pilnametražinį dokumentinį filmą apie etnografines kupiškėnų vestuves. Bet meilės muzikai šaknų, matyt, reikėtų ieškoti dar giliau.

- Gal būt šeimoje, vaikystėje?

- Gal ir taip. Nuo penkerių metų muzikos mokykloje mokiausi groti smuiku, bet vėliau dėl ligos mečiau. Tėvai, ypač tėvas, įskiepijo meilę ne tik muzikai, bet ir literatūrai, menui. Aš net stebiuosi, kad dabar mano vaikai labai mažai teskaito lietuvių literatūros. Kiek prisimenu, mes prie jos buvome fanatiškai prisirišę, kaip ir prie Čiurlionio dailės. Taip išreikšdavome savo patriotizmą. Prisimenu, kad pirmą kartą operą Kauno teatre pramiegojau ant tėvo kelių… Tai buvo “Demonas”, kuriame dainavos Juozas Mažeika. Vėliau visus operos spektaklius Lietuvoje esu matęs ir ne po vieną kartą.

- Turbūt esate operos bičiulių draugijos narys?

- Ne nesu, nes priklausau Nacionalinio simfoninio orkestro bičiulių klubui, esu didelis maestro juozo Domarko ir simfoninės muzikos gerbėjas. Tik neseniai nustojau norėjęs pats išmokti groti tai triūba, tai saksofonu. Aišku, smuikui lygių instrumentų nėra, nors šiandieną labai daug nepaprasto žavesio randu fortepijoninėje muzikoje, ypač kai skambina Mūza Rubackytė ar Petras Geniušas. Taigi, muzikoje begalės atradimų. Bendraudamas su verslo žmonėmis, pasigendu tokių, kurie domėtųsi menu, muzika. Dėl to kiekviena proga bėgu iš juodo verslo darbo į tą dvasios pasaulį, kuriame gali kitaip jaustis. Ir ačiū Dievui, kad mane ten priima, kad tarp meno žmonių turiu daug draugų. Tai ir Virgilijaus Noreika, ir Juozas Domarkas, ir Vladimiras Prudnikovas, ir Viačeslavas Ganelinas.

- Paminėjote Viačeslavą Ganeliną. Ar tik ne jis bus užkrėtęs Jus džiazo “liga”? Juk buvote džiazo vakarų iniciatorius, rėmėjas.

- Džiazas yra grynai mano meilė, mano didysis hobi. Tie vakarai ir toliau bus, tik kol kas padariau pertrauką, nes turiu labai daug verslo reikalų, neišlendu iš kabineto, nebaigiu kelionių po Europą. Pavasarį esu numatęs didelį koncertą “Petras ir jo draugai”, kuriame gros Petras Vyšniauskas su JAV džiazmenais. Labai norėčiau surengti Viačeslavo Ganelino autorinį koncertą. Jis yra atsiuntęs nepaprastai įdomų simfoninį kūrinį “Rondo divertismento”. Tai graži muzika, bet ne džiazas. Kompozitorius yra nepaprastai įvaldęs melodiją bet kokiame žanre. Prisiminkim, kad ir filmą “Baltaragio malūnas”. Kalbėsiu su maestro Juozu Domarku, kad kūrinį pagrotų Nacionalinis simfoninis orkestras. Tai būtų Viačeslavo Ganelino vakaras-sugrįžimas į savo kūrybos tėvynę – Lietuvą. O mudviejų draugystė prasidėjo seniai. 1969 m. Trakuose filmavome muzikinį filmą su Juozo Tiškaus estradiniu orkestru. Norėjosi ko nors ypatingo finalinei scenai. Mintį, kad tai galėtų būti muzika triūbai sutikęs pasakiau V. Ganelinui. Šis sėdo prie pianino ir bematant sukūrė tai, ko reikėjo. Pamenu, lėktuvas kyla virš Trakų pilies, o jį lydi triūbos melodija.

- Jūs taio entuziastingai kalbate apie džiazą, lyg jis būtų visų muzikų muzika…

- Simfoninio orkestro atliekama muzika – ypač gili, bet aš klausydamasis džiazo randu tokią pat gilumą. Paimkite bet kurią Diuko Elingtono kompoziciją, nebūtinai “Karavaną” – kiek čia gilumos. Neseniai nusiprikau Melo Deviso kompaktinę plokštelę. Tai Ravelio “Bolero” improvizacija – tiesiog fantastika - kaip grojant simfoniniam orkestrui. Ką šis muzikantas išdarinėja triūba, orkestre daro smuikai ir kiti instrumentai.

- Ar galėtumėt išreikšti, sakysim, procentais ar kokiu kitu matu, kokią Jūsų gyvenimo dalį yra užvaldžiusi muzika?

- Muzikai priklauso visa nuo verslo likusi mano gyvenimo dalis. Na, žinoma, dar ir nuo šeimos, kurioje visi keturi: aš, žmona, penkiolikmetė dukra ir dvylikos metų sūnus turime savo muzikos centrus ir klausomės tokios muzikos, kokios kiekvienas pageidaujame. Vaikai kaip vaikai… Dukrai patinka, sakysime, “Naktinės personos”, sūnui kas kita – jis mėgsta klasikinį džiazą. Aš turiu apie 300 kompaktinių plokštelių fonoteką. Tai ir operos, ir džiazas, ir klasikinė muzika. Nemėgstu tik tų vadinamųjų popsų… Ir turbūt ne dėl to, kad jau senstu.

- Jei neklystu, Jūs neretai randate galimybių padėti rengiantiems įdomesnį muzikos projektą, programą.

- Aš, kaip ir dera verslo žmogui, galimybių įsiterpti su savo pagalba ieškau ten, kur būtų abipusė nauda. Nemėgstu šiaip sau dalinti pinigų. Jei pas mane ateina žmogus ir sako – duok, atsakau – ten durys, eik ir užsidirbk. Bet jei sako, kad aš galiu tau tą ir tą, bet neturiu pinigų – tada bendrą kalbą randame.

- “Muzikos barai” Jums dėkingi už paramą puslapiui apie džiazą.

- Lietuvos muzikų draugijos vadovas prof. Rimvydas Žigaitis ir ponia Audronė Nekrošienė labai inteligentiški, neįkyriai sugeba įtraukti žmogų į savo kilnią veiklą. Kaip žuvelė patenki į tinklą ir jautiesi pagerntas… Taip ir aš džiaugiuosi tuo puslapiu, kurį pavadinau L. Amstrongo populiarios dainos pirmąja eilute “Tas nuostabusis pasaulis”. Ateityje gal ir daugiau ką padarysime – turime sumanymų su ponu Viktoru Gerulaičiu, juk apie Lietuvos džiazą tiek nedaug teparašyta. Be to, džiazo žanras nedaug kieno remiamas, kaip ir nėra konkurencijos… Turiu kelis didelius sumanymus. Su vienu įžymiu dainininku tariuosi surengti ciklą tokių koncertų, kokių niekas nesitikėtų. Kol kas nesakysiu, kas tai.

- Ar tik nebus su Luku dainuojantis Virgilijus Noreika?

- Jūs mane išprovokavote ir nebegaliu sakyti, kad ne… Taip, tai Virgilijus Noreika. Bet ką darysime, vis tiek nesakysiu… Galiu tik pasakyti pagiriamąjį žodį už tai, kad žmogus, sulaukęs garbaus amžiaus, nebijo kūryboje eksperimentuoti. Maestro Juozui Domarkui esu sakęs, kad jis ir kiti garbingi vyrai jau pasiekė tokį lygį, kad gali leisti sau šiek tiek paišdykauti…

- Kaip trys operos tigrai ant degtinės butelio?

- Aš tiesiog žaviuosi, kai vyresnio amžiaus žmonės peržengia bereikalingą kompleksų ribą, nes mes visi buvom be galo kompleksuoti.

- Užsiminėte matęs visu operos spektaklius. Ar ir dabar dažnai lankote Operos ir baleto teatrą?

- Dabar Operos teatre tebūtu rečiau. Operai kažko trūksta… manyčiau, kad pirmiausia – gero vadovo, kuris baigtų įvairiausias intrigas mene ir visus įtikintų, jog teatras ne tam skirtas, o tam, kad žmonės atėję matytų puikius spektaklius. Mano nuomone, dar ilgai ten truks tokios atmosferos, kokia būdavo senajame teatre Basanavičiaus gatvėje ir dar anksčiau, kai dainavo Jadvyga Petraškevičiūtė, Juozas Mažeika, pasirodydavo Kipras Petrauskas. Klausiausi šio operos korifėjo atsisveikinimo spektaklio. Jis dainavo, o tarpais tik melodingai kalbėjo – Karavadosį. O Juozo Mažeikos balso gražumas! Filmavau ir Juozą ma-eiką, ir Antaną Sodeiką, liko daugybė nuostabių prisiminimų. Sodeiką į Kauną atsiveždavom, kai jam buvo jau per 80 metų. O jis ir sako: “Nueikim į “Konradą” išgerti šampano”… Tada šampano tegalėjai gauti labai retai, tad teko ieškoti “Tulpės” vadovų, kad atneštų kavinuke bent šlakelį. Sodeikai “Tulpė” taip ir liko “Konradu”. Sutikdavai jį ar Kiprą Petrauską gatvėje, atrodydavo, kad eina dievai… Niekada neužmirštu Elenos Čiudakovos žavingo balso. Gal dabar mūsų primadonos dainuoja ir geriau, bet juk lakai buvo kiti.

- O kuo Jus sudominio Nacionalinio simfoninio orkestro bičiulių klubas, kuriame lankotės drauge su žmona?

- Susitikimai prieš kiekvieną koncertą – tiesiog šventė. Mat ateina tie verslo žmonės, kurie domisi muzika, myli ją ir negaili ta proga ištraukti iš kišenės vieną kitą litą… Klube susitinkame su įžymiais muzikantais, kompozitoriais, dainininkais, muzikologais. Argi nenuostabu pasikalbėti su Sauliumi Sondeckiu, Juozu Domarku, Vladimiru Prudnikovu, kitais, bent paklausti – kaip gyveni vieno kito orkestro artisto. Tokie susitikimai leidžia žmogui kitaip gyventi, pamiršti tai, ką kasdien rašo laikraščiai – bankrotus, infliaciją, mokesčius. Čia niekas nekalba apie bėdas – nei mes, nei menininkai, nors visiems jų pakanka. Čia kalbama, kaip ir kuo galime padėti vieni kitiems, ką bendro nuveikti. Paskui žiūrėk - ir į verslininkų renginį ateis dainininkas ar muzikantas. Ir nebūtinai už pinigus.

- Jūs kaip visada kupinas įvairiausių sumanymų, tai operos spektaklį norite nupirkti, tai surengti kažkokį nepaprastą Virgilijaus Noreikos koncertų ciklą ar Viačeslavo Ganelino sugrįžimo vakarą, išleisti džiazui skirtą leidinį… Gal dar ko nepaminėjau?

- Turiu vieną fantastišką norą – atvežti į Vilnių Diuko Elingtono orkestrą. Bet tam reikia labai daug pinigų… Bendysiu tartis, ieškoti bendraminčių.

- Dėkoju už pokalbį. Jūs apie muziką kalbėjote taip pat gražiai, su įkvėpimu, kaip ir apie moteris neseniai žurnale “Stilius”.