Solistui Petrui Visockiui – 90

1998 Nr. 18 (251), Valerijonas Indrikonis

Įžymus solistas vokalistas, chorų vadovas, pedagogas Petras Visockis gimė 1908 m. vasario 7 d. Lapiškių kaime Biržų apskrityje (dabar rajone).

Nuo pat vaikystės pasireiškė neeiliniais gabumais muzikai, dainai. 1920-1928 metais besimokydamas Biržų gimnazijoje pas chorvedį A. Likerauskaą intensyviai mokėsi groti fortepijonu, vargonais, tad baigęs gimnaziją 1928 metais sėkmingai įstojo į Kauno muzikos mokyklą (kuri nuo 1933 metų tapo konservatorija). Chorinį dirigavimą studijavo pas Nikodemą Martinonį, o solinį dainavimą profesoriaus Oresto Marinio klasėje.

Būdamas studentu jau aktyviai dalyvavo plačioje visuomeninėje veikloje, dainavo įvairiuose ansambliuose – Alfonso Mikulskio vadovaujamame vyrų vokaliniame oktete, Jono Byros kvartete, “Linksmųjų brolių” ansamblyje, vėliau Stepo Graužinio vadovaujamame vyrų vokaliniame kvartete. Tie kolektyvai sėkmingai koncertavo ne tik laikinojoje sostinėje Kaune, bet ir daugelyje kitų respublikos miestų ir miestelių susilaukdami didelio klausytojų dėmesio. Be to, Petras Visockis dažnai koncertuodavo ir kaip solistas įvairiuose ypač mokyklų ar bažnyčių renginiuose, ne kartą pats sau akompanuodamas fortepijonu ar vargonais. Dalyvavo konservatorijos studentų sepktakliuose Valstybės teatre. Dainavo pagrindinius boso vaidmenis: Mefistofelį Š. Guno operoje “Faustas”, Don Baziliją Dž. Rosinio “Sevilijos kirpėjas” ir kt.

Būtina pažymėti, jog 1935-1940 metų laikotarpyje Valstybianime operos ir baleto teatre dainavo daug įžymių mūsų dainininkų – tai buvo vaisingiausi teatro kūrybiniai metai. Tarp tokių dainininkų kaip Kipras Petrauskas, Antanas Sodeika, Juozas Mažeika, Vladislava Grigaitienė, Antanina Dambrauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė dainavo ypatingai įžymūs bosai: Ipolitas Nauragis, Antanas Kučingis ir kiti, todėl jauniems, kad ir tikrai talentingiems, profesionaliai pasirengusiems dainininkams, tarp jų ir Petrui Visockiui, nelengva buvo konkuruoti su jau visuotinai pripažintais solistais, nors studentiškuose spektakliuose užsirekomendavo labai gerai. Tokia dalia teko ne vien jam, bet ir dideliam būriui kitų solistų, sėkmingai baigusių Kauno konservatoriją: Stepui Bacevičiui (tenoras), Juliui Duršliskui (baritonas), Leonardui Staneikai (baritonas), Petronėlei Kaveckienei, Valerijai Kudabaitei (sopranai), Viktorijai Kustkevičiūtei-Bielionienei (mecosopranas) ir kt.

Tuo metu (1938 m.) talentingas ir iniciatyvus chorvedys Antanas Makačinas Darbo rūmuose Kaune buvo suorganizavęs pajėgų mišrų chorą, galintį atlikti ir sudėtingą repertuarą. Laikui bėgant, turėdamas mintyje didelį būrį jaunų, konservatoriją baigusių, profesionaliai pasirengusių solistų vokalistų, sumanė Darbo rūmų salėje pastatyti Miko Petrausko operą “Birutė”.

Birutės vaidmeniui buvo pakviesta Petronėlė Kaveckienė, Kęstučio – Antanas Bakūnas (bas baritonas), senojo vaidilos – Petras Visockis (bosas) ir kiti.

Spektaklį dirigavo Antanas Makačinas. Režisavo Juozas Katelė, choreografė – jadvyga Jovaišaitė-Olekienė, dailininkas R. Krinickas.

Repeticijose solistams, chorui ir šokėjams akompanavo jaunas talentingas pianistas Chaimas Potašinskas.

Spektaklis praėjo labai sėkmingai. Tos sėkmės paskatinti vadovybė ir visas kolektyvas pradėjo kurti ateities planus. Artimiausiai premjerai buvo sumanyta pastatyti Sidnėjaus Džonso operetės “Geiša” spektaklį.

Artėjo 1940 metai – solistų vokalistų, baigusių Kauno konservatoriją vis gausėjo. Iškilo būtinybė šalia Valstybės teatro steigti dar vieną muzikinį teatrą. Susidarė iniciatyvinė grupė: Rostislavas Andrejevas, Viktoras Bručkus, Antanas Makačinas, Gražina Matulaitytė, Petras Visockis ir kiti, kurie su gerai parengtu projektu kreipėsi į vyriausybę.

Po kurio laiko buvo gautas teigiamas atsakymas, o 1940 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. D-344 Viktoras Bručkus buvo paskirtas direktoriumi ir jam pavesta organizuoti Kauno operetės teatrą. Būsimasis teatras numatytas įkurdinti Kaune, Laisvės alėjoje esančiame “Metropolitan” kino teatre. Taip prasidėjo naujo teatro gimimas.

Buvo paskelbti konkursai solistams, chorui, orkestrui, baletui. Sudaryta teatro meninė ir administracinė vadovybė: direktorius V. Bručkus, vyriausiasis dirigentas Juozas Pakalnis, dirigentas ir chormeisteris Stepas Graužinis, vyriausiasis režisierius Stasys Dautartas, dailininkas R. Krinickas ir kiti.

Teatro atidarymui parinkta A. Aleksandrovo muzikinė komedija “Vestuvės Malinovkoje”. Premjera įvyko 1941 metų gegužės 1 d. Petras Visockis šiame spektaklyje vaidino pagrindinį partizanų vado Nazaro vaidmenį.

Po to sekė kiti jo vaidmenys šiame teatre: Prističiaus, Pelegrino F. leharo operetėse “Linksmoji našlė”, “Grafas Liuksemburgas”, Baronas fon Bredeskas F. Zupe “Lengvoji kavalerija”, Feri – I. Kalmano – “Silva” ir kt.

1942 metų pabaigoje Kauno operetės teatro trupė buvo perkelta į Valtybinį operos ir baleto teatrą, o jų patalpos atiduotos Jaunimo ir karių teatrui.

Ryšium su tuo kai kurie operetės artistai buvo kviečiami dalyvauti operos ar baleto spektakliuose. Petras Visockis tais metais parengė ir dainavo Andželičio vaidmenį Dž. Pučini operoje “Toska”. Po to sėkė Bartolo vaidmuo V. A. Mocarto operoje “Figaro vedybos”, Markizo Dž. Verdi operoje “Traviata”, Sparafučilės Dž. Verdi operoje “Rigoletas” ir kt.

Po karo 1945 metais Kauno operetės teatro trupė vėl grįžo į savo patalpas buvusiame “Metropoliteno” kino teatre, bet Petras liko operoje, nors dar dalyvavo kai kuriuose spektakliuose ir operetės teatre.

Operoje jis parengė ir dainavo Lodoviko vaidmenį Dž. Verdi “Otele”, Don Bazilijo Dž. Rosini operoje “Sevilijos kirpėjas”, Pimeną ir Varlaamą M. Musorgskio operoje “Borisas Godunovas”, Cunigos Ž. Bizė operoje “Karmen”. Gregorijo Š. Guno operoje “Romeo ir Džiuljeta” ir daugelį kitų.

Nuo 1948 metų jis buvo kviečiamas dainuoti Klaipėdos muzikiniame dramos teatre. Ten dainavo Gasparo vaidmenį R. Planketo op. “Kornevilio varpai”, Don Bazilijo Dž. Rosinio op. “Sevilijos kirpėjas”. Pradėjo savo pedagoginę veiklą. Klaipėdos muzikos mokykloje dėstė solinį dainavimą, subūrė ir vadovavo Klaipėdos Medicinos seserų mokyklos moterų vokaliniam ansambliui.

Nuo 1952 metų gyveno ir dirbo Kaune. Vadovavo keletui chorų, vokalinių ansamblių Kaune, Kazlų Rūdoje, dėstė dainavimą Marijampolės kultūros mokykloje.

Ypatingai meniniai aukštai buvo vertinamas jo vadovaujamas Kauno mokytojų namų moterų vokalinis ansamblis, kuris įvairiuose respublikiniuose konkursuose ne kartą laimėjęs pirmąsias vietas.

Mirė Petras Visockis 1974 m. lapkričio 27 d., tačiau jo turiningas muzikinės kultūrinės veiklos atminimas iki šiol gyvas vadovautuose kolektyvuose, jį su didžiausia pagarba ir meile prisimena mokiniai solistai vokalistai.

Vienas jų – Vytautas Liaudanskas, Petro Visockio vadovautas Mokytojų namų vokalinis moterų ansamblis – dabar Mokytojų švietimo ir kultūros centro vokalinis moterų ansamblis “Elegija” (vadovaujamas Rinaldos Burinskienės, koncertmeisterė Svetlana Mažeikienė), M ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus (direktorė Zita Grincevičienė) šių metų spalio 17 dieną surengė žymaus Lietuvos muzikinių teatrų solisto, chorų dirigento, pedagogo Petro Visockio gimimo 90 metų Jubiliejaus minėjimą-koncertą.

Muziejaus direktorė, pradėdama minėjimą, koncertą pažymėjo ypatingai svarbią ir plačią Petro Visockio muzikinę kultūrinę veiklą, ypač Kaune. Gausiai susirinkusius klausytojus supažindino su jubiliato sūnumi virgilijum (pianistas, pedagogas, mokslininkas) ir jo šeimos nariais: žmona Kristina (filologė), sūnumi (Petro anūku) Virgilijum, Kauno muzikinio teatro dirigentu, jo žmona Erika (pianistė), su buvusiais jubiliato kolegomis solistais: Julium Duršlioku, Vaclovu Grigu, Valerijonu Indrikoniu, LMA Kauno filialo dainavimo katedros vedėju, docentu Gediminu Šmitu, Marija Žilionyte-Šmitiene, muzikologu Boleslovu Zubricku.

Minėjimo koncertą pradėjo poetė Zinė Sadauskaitė, padeklamuodama savo kūrybos eiles: “Ką saugo atminimas” ir “Laukimo ašara”.

Gediminas Šmitas išsamiai apibūdino P. Visockį kaip talentingą solistą, plataus amplua muziką. Išvardino jo sukurtus vedančius vaidmenis operos ir baleto teatre laikotarpyje nuo 1942 iki 1949 metų, pabrėždamas savitą aktorinį braižą, labai gražų, plataus diapazono balsą, gražią sceninę išvaizdą.

Buvęs P. Visockio kolega Kauno operetės teatre V. Indrikonis trumpai pažymėjęs įžymaus dainininko plačią muzikinę kultūrinę veiklą pademonstravo kol kas berods vienintelį išlikusį įrašą Lietuvos radijo fonduose, - tai A. Mikulskio vadovaujamo vyrų okteto įdainavimus, kur P. Visockis dainuoja solo intarpus. Apgailestaudamas, kad tik tiek telikę iš nepaprastai gražaus tembro solisto įdainavimų.

Koncertą tęsė buvusi P. Visockio mokinė solistė Audronė Kanienė, kuri padainavo Miuzetos ariją iš Dž Rosinio operos “Bohema”, koncertmeisterė Vida Rekienė.

Eugenijus Kanys padainavo V. Valente daina “Aistra”, koncertmeisterė taip pat V. Rikienė.

Mokytojų švietimo ir kultūros centro moterų vokalinis ansamblis “Elegija” labai subtiliai padainavo A. Raudonikio “Tu neužmiršk geriausio draugo” ir P. Visockio aranžuotą ansambliui F. Šopeno “Ruduo”.

Atsiminimais apie buvusį Maestro kaip neeilinę asmenybę, muziką, pedagogą nuostabų žmogų pasidalino jo mokinė Emilija Žiemelytė. Pakvietė pagerbti jubiliatą tylos minute. Kita P. Visockio mokinė, irgi mokytoja, Laima Motuzienė, papildydama savo kolegę, nuoširdžiai padėkojo minėjimo-koncerto rengėjams už tokią gražią ir reikalingą iniciatyvą. Ypatingai pabrėžė P. Visockio nepaprastą darbštumą, talentą oranžuoti net instrumentinius kūrinius vokaliniams ansambliams, duetams ir trio. Savo ruožtu Petro anūkui virgilijui palinkėjo sekti senelio pėdomis, padovanojo jam gėlių puokštę…

Vytautas Liaudanskas labai nuotaikingai padainavo MesjėTrikė kupletus iš P. Čaikovskio operos “Eugenijus Oneginas” (moncertmeisterė V. rekienė).

P. Visockio mokinės solistės iš Kazlų Rūdos Vida Mašanauskienė ir Irena Pajarskienė duetu padainavo M. Petrausko “Jau vakaras buvo…” ir labai plačiai papasakojo, kokį didelį kūrybinį, organizacinį ir pedagoginį darbą atliko Maestro, suorganizuodamas iš miškininkų, gailestingųjų seserų ir kitų Kazlų Rūdos gyventojų stiprų chorą, vokalinius ansamblius. Dalyvauta Dainų šventėse, jų metu organizuotuose konkursuose laimėtos prizinės vietos.

Duetas dra padainavo Juozo Slenio dainą “Aš ateisiu, Mama” (koncertmeisterė J. Baltušienė).

Vokalinis moterų ansamblis “Elegija” padainavo P. Visockio aranžuotą ir patekstuotą Fr. Abto vokalizą, pavadintą “Pavasario gyvenimas” bei Toselio “Serenadą” (koncertmeisterė S. Mažeikienė).

Kauno muzikinio teatro solistas Mykolas Rekys nuoširdžiai padėkojo minėjimo-koncerto rengėjams už tokį puikų renginį, primindamas, jog jo žmona Vida Rekienė keletą metų buvo Petro Visockio bendradarbe, jo vodavautų kolektyvų ir solistų koncertmeistere. Ji Maestro visada prisimena su didele pagarba kaip talentingą, profesionalų muziką, nuostabų žmogų.

M. Rekys geru žodžiu paminėjo jauną talentingą, profesionaliai pasirengusį Kauno muzikinio teatro dirigentą Petro Visockio anūką Virgilijų Visockį, teigdamas, jog apie šį muziką ir ateityje kalbėsime ne kartą, nes jo laukia graži, reikšminga perspektyva.

Solistas padainavo Juozo Širvinsko “Dainą apie širmelį” ir Markizo de Kornevilio rondo iš R. Planketo op. “Kornevilio varpai” (koncertmeisterė V. Rekienė).

Nuoširdų padėkos žodį minėjimo-koncerto rengėjams ir dalyviams tarė P. Visockio sūnus Virgilijus Visockis. Jis sakė, jog esąs labai teigiamai sujaudintas, kad tėvas turėjo tiek gerų draugų, talentingų mokinių, profesionalių pagalbininkų. Jis irgi stebėjosi tėvo, kaip muziko, veiklos ir talento plačia palete. Nepaprastu darbštumu, neišsenkančia kūrybine fantazija, na, ir, žinoma, gerai išlavintu gražaus tembro plataus diapazono balsu.

Virgilijus Visockis sutinka su kalbėjusiais, jog tėvo visapusiška veikla tikrai galėtų būti įamžinta knygoje, kad ir ateinančios kartos galėtų vertinti gal ir sekti kai kuriais teigiamais kūrybos ir muzikinės kultūros pavyzdžiais.

Poetė Valentina Pancerienė paskaitė savo eiles “Kelias”.

Boleslovas Zubrickas, pritardamas idėjai parašyti apie Petro Visockio kūrybą ir gyvenimą knygą, pasakė, jog jis rengia išsamų veikalą – apybraižą apie visus lietuvių chorinio meno puoselėtojus lietuvius, gyvenančius Lietuvoje ir užsienio šalyse, kuriame ir P. Visockiui bus skirta stambi dalis. Šis istorinis, pažintinis veikalas bus platinamas irgi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Minėjimo koncerto pabaigai moterų vokalinis anasmblis “Elegija” padainavo Leonido Abario ir A. Šidlausko “Lietuva” ir P. Visockio aranžuotą italų kompozitoriaus Č. Biksio dainą “Tu mano meilė Mariu…”

Vienas iš pagrindinių minėjimo koncerto rengėjų Vytautas Liaudanskas nuoširdžiai padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šio renginio įgyvendinimo.

Nelauktai, spontaniškai visa salė uždainavo bendrą dainą, sustojo bendrai nuotraukai…

Ir prie kavos puodelio dar ilgai buvo dalintasi prisiminimais, poetės skaitė naujas eiles, skirtas šiai progai, buvo padainuota dar keletas P. Visockio mėgiamų, jo aranžuotų įvairiems ansambliams dainų: R. Žigaičio “Jaunimo dainą”, V. Baumilo “Vėl gegužės naktis”, V. Kuprevičiaus “Tėviškė” ir kitas.

Muziejaus darbuotojos sakė, jog tai pirmas toks dvasingas, jaudinantis renginys po jų stogu…. Ir tai tikra tiesa… Niekas nenorėjo būti pirmuoju atsisveikinančiu, jei ne laikas į traukinį Kazlų Rūdos nuostabioms dainininkėms…

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!