Sutartinių paviliotas

Svečiuose pas trisdešimtmetės veiklos Lietuvių folkloro teatro kūrėją Povilą Mataitį jo 65-mečio proga

Žvilgsnis į save ir iš šalies…

“Teatras, naudodamas folklorą, metraščius, choreografijos ir kitokią autentišką lietuvių kultūros medžiagą, nevengdamas modernių išraiškos priemonių, stato spektaklius, meno priemonėmis siekia atskleisti tautinio mentaliteto pagrindus, kalbėti apie lietuvių visuomenės valstybės raidą…”

(1994 m. Iš P. Mataičio laiško į Londoną.)

“Ne tik aš, bet ir Tu pačioj maldos ekstazėj ne kartą išdrįstume belstis į Aukščiausiąjį prašydami mudviejų meile pražydusios laimės įsikūnijimo”.
(1997 m. Iš P. Mataičio spektaklio “Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva”.)

“Atgimimo priešaušryje Lietuvių folkloro teatras (…) suvaidino neabejotiną tautinės sąmonės žadintojo vaidmenį (…) Sakytojas taria monologus kaip kažkokį regėjimą: žiūrovui veriasi jų tolima svajonė, viltis, rauda (…) Jos išauga iš lietuviškos žemės tarsi prieš Nukryžiuotąjį”.
1989 m. Aleksandras Guobys

“Išstudijuotos ištisos epochos, papročiai, drabužiai. Kristalizavosi autentiškų melodijų, dainavimo, griežimo maniera, šokėjų laikysena, ryškėjo liaudies personažai. P. Mataičio dėka ėmiau ieškoti įkvėpimo senovėje, pagonybėje, senuosiuose tikėjimuose”.
1983 m. Bronius Kutavičius

“Atskleisti senojo mūsų liaudies meno esmę, atkurti sutartinių dainavimo ir choreografijos specifiką nelengva, tačiau mažas, bet talentingas P. Mataičio suburtas kolektyvas įrodė, kad didelė meilė ir pasiryžimas suranda kelius įgyvendinti net ir sunkų sumanymą”.
1969 m. Jadvyga Čiurlionytė

“Įdomu bus pasekti, kada P. Mataičio ansamblis pradėjo koncertuoti su nuostabiomis sutartinėmis ir kada mūsų kompozitorių kūryboje pagausėjo sutartinių, ypač vokalinių…”.
1982 m. Vytautas Landsbergis

“Žiūrėdamas ir klausydamas galvoji ne tiek apie etnografinį dekorą, kiek apie universalias gyvenimo tiesas, pastovias egzistencijos apraiškas papročiuose atspindinčią išmintį, skausmą, džiaugsmą”.
1988 m. Jonas Lankutis

“Jūsų teatras yra vienas iš pačių reikalingiausių Lietuvai”
1974 m. Petras Juodelė

“Ansamblis man atvėrė visiškai naują muzikos pasaulį – savitą, nepakartojamai žavų…”
1971 m. Georges Auric

“Dailininkė Dalia Mataitienė (…) tęsia savo kūrybos monologą, pačios atrastoje realybėje užčiuopdama grynosios ir amžinosios idėjos atšvaitus. Štai kodėl jos sukurtų spektaklių scenografijoje tiek daug erdvės ir meninės prasmės. Darna ir amžinumas – postulatai, kurių režisieriams nevalia pamiršti”.
1998 m. Povilas Mataitis

Kaimo vaikas
Dar atmename Lietuvių folkloro teatro atsiradimą ir nelengvą jo žygį į kultūros dirvonus. Pro laiko apnašas ir šiandieninę sumaištį dar švyti liudininkų vertinimai. Dar saldus tas svajonės įgyvendinimo prakaitas. Nors jau galbūt niekada nesugrįšime nei į “Scenos vaizdelius”, nei į “Lietuvių godas”, nei Prūsijos žūtį apgiedoti, nei ilgėtis kanklių paauksuotų, nei nukrėsti rasą apie rugių lauką… Bet įspaustos pėdos lieka.

- Tad koks Jūsų takas į muziką, prasidėjęs ten, tarp Joniškio Drąsučių ir Skakų bėginėjant pas krikšto motiną Pranutę Račkauskienę pasiklausyti detektorinio radijo arba su kaimyno Marcijono Rudžio sūnumis prigludus prie patefono su Kipro petrausko įdainavimais?

- Ir rudens kūlės pabaigtuvėse plačiai skambėjusios galingai plėšiamos talkininkų dainos, ir laidotuvių procesijų giesmės bei palydos į darbą, ir arealo ribas peržengę dramatiško skambesio žemaičių “Kalvarijų kalnai”, Visų šventųjų litanijos… Vidurinėje į vaikišką akiratį įsiterpė Stasys Šimkus su harmonizuotomis liaudies dainomis. Svaigino Jono Švedo ansamblio “Anoj pusėj Nemuno” ir “Kas bernelio sumislyta”. Rūsčiais pokario metais tėvų namuose apsistojo nuo tremties besislapstantis jaunuolis su lūpine armonikėle ir gitara – su šiais instrumentais visomis išgalėmis stengiausi įrodyti šeimai savo pašaukimą. Buvau pastebėtas, ir Rygos turguje brolis pirko akordeoną, kad kaimo vakarėliuose griežčiau. Dar pakeliui užsukome į latvių liaudies dainų rinkėjo Krišjano Barono gatvės natų parduotuvę. Gal tai ir buvo pirmieji žingsniai prie folkloro lobyno? Mokykloje įsisukau į dainavimo, šokių, griežimo, vaidinimų karuselę. Paskui buvo rankas nusvilinusi kelionė į Šiaulių muzikos mokyklą ir ilgas M. Klemenčio Sonatinos skambinimas fortepijonu Joniškio vidurinės mokyklos palėpėje. Bet atvažiavus į Vilnių atsidėti didelėms muzikos studijoms drąsos neu-teko: studijavau ekonomiką, tuo pat metu lankydamas J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos dainavimo, vėliau chorinio dirigavimo kalses. Muzikos alkio nepavykus numalšinti, už parduotus tėvo sodo obuolius iš Leningrado parsigabenau “Limermaną” ir, jį užsikėlęs į Tauro bendrabučio palėpę, toliau įnirtingai skambinau, net ir duonos kasnį iš to užsidirbdamas.

* * *
Minėtinas ir Povilo Mataičio penkmetis “Vagos” leidyklos muzikos redakcijoje – jo pastangos išleisti ir Č. Sasnausko, ir J. Naujalio kūrybą, tarp kurios “nekaltai pasitaikydavę” ir ba-nytinės bei tautinio atgimimo muzikos. Tada pasirodė ir V. Barkausko Partita smuikui solo, ir B. Kutavičiaus “Metamorfozės”, ir O. Balakausko Sonata fortepijonui… Leidiniai, koncertų perklausos, sukėlusios nemaža triukšmo.

Pašnekovas ir įspūdingą prof. B. Dvariono viešnagę redakcijoje ir slaptą pastabą vedėjui, jau žinomam sutartinių ansamblio kūrėjui: be Lietuvos industrializacijos mums esą labai svarbu išlikti ir savimi. Saugok ir garsink lietuvių liaudies kūrybą, - ragino svečias džiaugdamasis, jog netyčia gavęs progą Žemaitijoje išgirsti ubagų giesmių, kurių niekur pasaulyje nėra.

Buvusi ir godi pažintis su Lietuvos istorijos, etnografijos, mitologijos, kalbotyros veikalais ir iškiliaisiais jų autoriais. Kažkada svajojęs suburti senovinės muzikos ansamblį, nuo septintojo dešimtmečio pabaigos Povilas Mataitis turbūt jau amžinai “įsikirtęs koją” liaudies muzikos sutartinėmis.

Prisidėjo ir tai, kad tuo metu dalia Mataitienė kūrė kostiumus “Lietuvos” ansambliui. Priešprieša tuometinei šio kolektyvo menkavertei pozicijai dar stipriau pastūmėjo pasišventėlį į autentiškuosius liaudies muzikos dirvonus.

Todėl mes dabar maestro ir teiraujamės – ar Juškų lietuvių liaudies dainyno Z. Slaviūno rinktinių sutartinių, S. Paliulio surinktų lietuvių liaudies instrumentų, J. Čiurlionytės lietuvių liaudies melodijų studijos bus tie kertiniai akmenys posūkio į tautosaką.

- Kaip ji – autentiškoji – įėjo į Jūsų spektaklius?

- Tautosaką pradėjau rinkti nuo pirmųjų viešų ansamblio pasirodymų. Iš Aniceto Gineičio Ylakiuose, Veronikos Narsutienės Joniškėlyje, Juozo Linkaus Kurtuvėnuose, Agotos Abromaitienės ir Julijos Kubiliūtės Batakiuose, Onos Petrauskienės Kartenoje, Jono Kukulskio Alksnėnuose, Petro Zulono Mardasave, Juozo Mačiulio Magūnuose buvo užrašyta ir sukurta XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvos etnografinių rajonų dainų, šokių, instrumentinės muzikos, baudžiavos amžininkų pasakojimų koncertinė programa.

Spektaklis “Mano kanklės paauksuotos” sukurtas iš Skriaudžių Prano Puskunigio dainų, kurias pateikė jo mokinys Jurgis Kazys Banionis iš Egliniškių, skriaudiškių Antanas Degutis, Adelė Kazlauskienė iš Gustaičių – gimusi Senovės kaime senolė pasirodė neišsenkama tautosakos, sodžiaus kalbos, istorinių įvykių , išmintingo vertinimo lobių skrynia.

Kurdamas vėliau bet kurį Lietuvių folkloro teatro pastatymą visada stengdavausi išstudijuoti žanro medžiagą, praktiškai išbandyti jos skambėjimą ir tik po to pačius ryškiausius autentiškos kūrybos pavyzdžius palikti scenoje. Tokiu būdu sukomponuotos programos ar spektakliai būdavo ilgalaikiai ir nelengvai palikdavo sceną. Man ne tiek rūpėjo sutartinių funkcija ar tematika, kiek dainavimo būdas, tempas, muzikos charakterių įvairovė. Siekdamas didesnės išraiškos gretinau dainą su šokiais, sutartines paįvairindamas skudučiais ir kitais instrumentais, koncertus aprėmindavau gyvybingomis ragų sutartinėmis.

Sutartinių programų pradžioje (1968-1969 m.) buvo atliekama paprasto kanono trejinė “Augo putinas”. Trejinė atitariant “Kas tar teka per dvarelį”. Trejinė su dviem atitariniais “Ašei pati martelė”. Trejinė su dviem pritarimais “Išjojo jojo sadauto”. Keturinė “Katinėli oi dagu”. Skudučių sutartinės “Tu tu tū tu tutis”. “Šešios” šokių sutartinės “Pamin rodyk oželi”…

1971 m. jau turėjome medinių ragų komplektą, pagamintą pagal Mykolo Paliulio naudotą ir vėliau Lietuvos mokslo draugijai padovanotą pavyzdį. Jais pagriežėme Remeikių “Intaką”, Pagirių “Untytę”.

Dar vėliau vokalines sutartines papildėme trejine “Du dobilėliai, trsy dagilėliai’ dvejine “Bagoti broliai”, “Skamba skamba kankliai”. Ragų sutartinių repertuarą – “Gegula sodi, gegutala sodi”…

Tais pat metais mums, prof. Z. Slaviūno ir J. Čiurlionytės rekomenduotiems į VII Maskvos tarptautinį muzikinės tarybos (ISME) kongresą ir sumaniai globojamiems tokių muzikologų kaip Algirdas Ambrazas, atsivėrė vartai į platesnius vandenis.

* * *
1974 m. Povilo Mataičio ir Dalios Mataitienės folkloro trupė gavo tikrąjį teatro vardą ir tęsė šlovės kelią, kuris ir šiandien po sunkių išbandymų tebegyvuoja. Pastarasis spektaklis “Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva”, skirtas istorinei tautos partizaninei kovai apgiedoti, rodo naują žingsnį ir atkaklų veržimąsi į kultūros dirvą jau profesionaliomis teatro jėgomis. Ši sceninės išraiškos ir muzikos kaita irgi laukia įdėmaus žvilgsnio.