Dėl provincijos chorų

1938 Nr. 8, Petras Augulis

Muzikinis darbas reikalauja daug energijos, ir labai gaila, jeigu energija veltui arba neproduktingai eikvojama. O darbo našumas priklauso nuo pajėgų ir nuo sąlygų.

Chorų veiklos našumas priklauso nuo chorvedžio, instrumento, choristų, patalpų, organizuotumo ir nuo kitų darbo sąlygų.

Chorvedis chorvedžiui nelygus gabumais, išsilavinimu (bendruoju ir muzikiniu), charakteriu (būdu), amžium ir t.t.

Bažnytkaimiuose ir kaimuose chorvedžiai daugiausia nėra išėję specialių muzikos mokslų, tik mėgėjai mokytojai arba vargonininkai, daugumas gavę muzikos mokslo pas senesnius vargonininkus.

Jeigu mokytojai dirba su chorais, tai jie jaučia didelį patraukimą prie muzikos ir turi gabumų, nes iš ne mokyklos choro vedimo mokytojas jokios medžiaginės naudos neturi, o vargo daug. Tai chorvedžiai iš pašaukimo. Be to, jie ir bendrąjį išsilavinimą turi nežemesnį, kaip viduriniojo mokslo.

Ne visuomet tai galima būtų pasakyti dėl bažnytkaimių vargonininkų: dažnas vargonininku tapo ne iš pašaukimo, bet dėl duonos ir ne be „protekcijų“. Daugelio bažnytkaimių vargonininkų bendras išsilavinimas būna žemas, o dėl to jų ir autoritetas choristų akyse neaukštas. Tai, be abejonės, choro veiklai neigiamai atsiliepia. Dėl blogo medžiaginio aprūpinimo (anot pačių vargonininkų pasisakymo, vos neprilygstą bernams), vargonininkai neturi sąlygų lavintis: padoresnio instrumento (fortepijono) ir muzikinės literatūros įsigyti neįstengia, vargonai irgi dažnai išsiderinę. Choristus gauna mokyti prie fortepijono seno laužo, kuris išsiderinęs ir nužemėjęs net iki tercijos. Po keletą klavišų oktavoje nebyliai. Kaipgi tokiose sąlygose chorą išmokyti, kad grynai skambėtų? Ogi su tokiu fortepijonu ar gali pats vargonininkas lavinti klausą ir pirštus? Šiuo atžvilgiu ir mokytojų būvis ne kuo geresnis: geresniu atveju — fisharmonijėlė, blogesniu — smuikas (jeigu mokytojas gerai sugeba valdyti), blogiausiu atveju — pačiam balsu tenka choristus mokyti. Jeigu ne tie nelemti mokytojų kilojimai, tai muzikos mėgėjai įstengtų gal ir pianiną įsigyti.

Fortepijono nebuvimas bažnytkaimiuose labai trukdo muzikinę pažangą: paruoštum parinktus dainininkus ar instrumentistus lengvesniam kūrinėliui išpildyti — nėra kuo akompanuoti. Šis klausimas lengviau išsi spręstų, jeigu parapijų komitetai ir klebonai, daugiau dvasine kultūra rūpindamiesi, geriau užlaikytų vargonus ir vargonininkus, įgytų parapijai padoresnį fortepijoną ar pianiną.

Choristų reikalas provincijoje irgi nekoks: į chorus nedaug jaunimo tesusirenka, juo labiau, jeigu bažnytkaimyje yra keli chorai. Gal dabar toks laikotarpis, kad jaučiama tarsi spraga (1914—1920 m. Didžiojo karo ir nepriklausomybės kovų laikais mažiau gimimų buvo): senesnės prieškarinės kartos dainininkai išsiskirstė (vedybos, emigracija), o pokarinės kartos dar pakankamai nepriaugo (kokybė ir kiekybe). Choristų mokymas sunkus. Natų nepažįsta. Pradžios mokyklose dainavimo ne ką teišmoksta, nes ir mokytojai daugumas muzikos atžvilgiu per silpni. Tenka patiems chorvedžiams choristus dainavimo ir teorijos pamokyti. Bet vėl vargas su patalpomis. Bažnytkaimiuose salių nėra, pradžios mokyklos ne visuomet chorui prieinamos. Tiesa, pagal tam tikrus aplinkraščius tas klausimas tvarkytas, bet kai pradžios mokyklos vedėjas priima su rūkščia mina ir dar priekabių ieško, tai nelabai malonu nei chorvedžiui, nei choristams. Juo labiau tai būna, kai bažnytkaimy yra ne vienos organizacijos chorų, o mokyklos vedėjas yra vienos organizacijos globėjas. Kai kurie chorvedžiai choristų turi iš labai plačios apylinkės, todėl gauna repeticijoms po keletą kilometrų į kelias vietas pabėgioti.

Chorų gerai parengti dar negalima ir dėl to, kad per dažniems minėjimams (beveik kas mėnuo) reikia skubotai paruošti programas. Vien su senomis dainomis nesinori rodytis, tai naujos per trumpą laiką paruošiamos gan paviršutiniškai. Mat, organizacijų daug ir kiekviena gauna aplinkraščius minėjimams rengti. Pasitaiko, kad tą pačią šventę rengia skyrium kiekviena organizacija arba jų grupė: bendrai nesusitaria, o aplinkraščio neišpildyti nepatogu, ar net rizikinga.

Iš viso, per dažni minėjimai labai išvargina rengėjus ir visuomenę ir net nusibosta: juk provincijos miestelyje daugiau būna iškilmingų sekmadienių, negu paprastų. Kai kas net juokaudamas išsitaria: o, šiandien tai šventė — jokio minėjimo nebuvo. Šiems jubiliejiniams metams praėjus, užtektų minėjimus daryti penkmečiais, dešimtmečiais, iš anksto tinkamai pasiruošiant; būtų ir įspūdingesni.

Chorvedžiams pasitarus, gal reikėtų bažnytkaimiuose kartkartėmis rengti dainavimo kursus ir tik juos išklausiusius tinkamus dainininkus priimt į tikruosius choristus.

Kadangi choristams tenka daug laiko ir energijos gaišinti, tai būtina, kad jie jaustųsi reikalingi, kieno nors nuoširdžiai globojami ir remiami: organizacijos turėtų veltui leisti choristus į savo vakarėlius, surengti jiems ekskursijų į geresnius vaidinimus ir koncertus, arba net ir į Valstybės Teatrą. Tam tikslui galima ir specialiai vakarėlius surengti, lėšų fondus sudaryti. Tada choristuose būtų entuziazmo, noro dirbti — gautų progos pamatyti ir išgirsti tobulesnio dainavimo, vaidinimo ir patys pasimokyti, tobulėti.

Į dainų šventes geležinkeliais važiuoti choristams nuolaidos turėtų būti maksimalios. Į kongresus be ypatingo pasiruošimo vykstantieji gauna 871/2 % nuolaidos, o choristai, ruošęsi dainų šventei, iki paskutinių dienų nežinodami, ar gaus maksimalią nuolaidą, negali prižadėti vykti, ir tai blogai atsiliepia ruošos darbui. Reikėtų dainininkams į dainų šventes pravažiavimo geležinkeliu maksimalią nuolaidą įstatymo keliu nustatyti. Taip pat nemaža paskatinančios reikšmės turėtų chorų ir chorvedžių lankymasis vienų pas kitus ir bendri kelių chorų koncertai su varžybomis, kaip ir vietinės dainų šventelės.

Chorvedžiams reikėtų turėti daugiau tarpusavio ryšio, sutarimo. Varžymasis dėl choristų patiems chorvedžiams neišeina į naudą. Chorvedžiai savo autoritetui išlaikyti turėtų sutartinai veikti: kito choro dainininko be chorvedžio žinios į savo chorą nepriimti, naujus choristus verbuoti iš kitiems chorams nepriklausančių, choristui priklausyti daugiau, negu vienam chorui neleisti, nes nei vienam chore gerai pareigų neatliks ir trukdys darbą.

Geriausiai būtų, kad bažnytkaimyje chorų būtų mažiau, bet kad jie būtų stipresni. Kad visiems galima būtų chore dalyvauti, geriausia išeitis, jeigu mažose vietovėse yra nedaugiau kaip du chorai: bažnytinis ir vienas pasaulietiškas, pavyzdžiui, šaulių, kuris primtinas visiems, kokių bebūtų kas tikybinių, ideologinių ir politinių įsitikinimų. Tarp šių dviejų chorų ir konkurencija, dėl skirtingų paskirčių, nebūtų žalinga. O padori konkurencija, be piktos valios, tik į naudą išeitų: veiktų chorus skatinančiai. Sėkmingesnei chorų veiklai naudinga būtų chorvedžiams turėti glaudesnių ryšių rajonais, apskritimis, ar apygardomis, sušaukiant konferencijas ir aptariant chorų veiklos vietines sąlygas, surengiant koncertų, paskaitų, parsikviečiant prelegentais žymesnių muzikų, o taip pat ir organizuojant vietines dainų šventes. Aš šitai turėjau galvoj ir per praeitą Muzikų Draugijos suvažiavimą, išsitardamas dėl muzikos veiklos penkmečio plano. Reikia daugiau skatinti iniciatyvą ir iš apačios. Ta linkme reiktų ir Lietuvių Muzikų Draugijos valdybai daugau veikti: steigti provincijoje draugijos skyrius su valdybomis, kurios vietoje derintų ir judintų chorvedžių darbą. Reikia juk kaip nors išsijudinti, kad per kitus penkeris metus būtų padaryta žymi pažanga. Gana vietoje tūpčioti.

Beethovenui 250
Traviata