Iš nūdienės muzikos festivalio Londone
Tarptautinė draugija nūdienei muzikai skleisti rengia kasmet festivalius, kurių tikslas — parodyti, kas naujo vyksta naujos muzikos kūryboje, bei duoti pasireikšti jauniems gabumams. Tokie festivaliai rengiami kasmet kitame mieste bei kitame krašte. Pernykštis įvyko Paryžiuje, o šiais metais — Londone.
Panašūs festivaliai esti labai margi: per savaitę laiko pasirodo keliasdešimt kompozitorių, įvairių stilių, įvairių formų. Ir geriausioms sąlygoms esant sunku išnešti bendrą įspūdį, padaryti išvadų. O tuo tarpu kaip tik tos bendros išvados yra skaitytojui įdomesnės, negu paprastas atliktųjų kūrinių išvardijimas. Svarbu muzikui, kokiu keliu eina naujieji kompozitoriai, kokie nauji vertingi veikalai jų sukurti?
Atsakymas į šį klausimą nėra taip lengvas dėl daugelio priežasčių. Pasaulis dabar gyvena gilią krizę, apimančią visas gyvenimo sritis, neišskiriant ir meno. Griūva senos vertybės, savo vietoje dažnai nieko aiškaus nepalikdamos. Tiek politinis, tiek kultūrinis gyvenimas pasidalijęs į daugelį grupių, tarp savęs vis sunkiau susikalbančių. Pačiu paskutiniuoju laiku kultūriniame ir meno gyvenime atsirado dar vienas visai naujas veiksnys, savotiškai iškreipęs kultūrinės plėtotės perspektyvas: kai kuriose valstybėse pati valdžia pradėjo kištis į meno klausimus, nurodydama menininkams, kaip jie turi kurti, uždrausdama vienus stilius ir rekomenduodama kitus. Čia pirmon eilėn paminėtina Vokietija ir Rusija; panašūs reiškiniai, kad ir ne taip aiškia forma, rodosi ir kai kuriose kitose mažesnėse valstybėse.
Tuose kraštuose, kur menas dar laisvas, yra savo sunkių problemų. Tiesa, menininkas ten gali kurti vadovaudamasis tik savo skoniu; bet prieš jį kyla vis aktualėjantis publikos klausimas. Su rimtuoju menu smarkiai konkuruoja kinas, sportas; ypač gi paskutiniais laikais koncertinės masės pradėjo tolti nuo šių dienų rimtosios muzikos kūrybos. „Didžiųjų“ koncertų programose pasaulio didmiesčiuose dabar matome beveik vien tik klasikų vardus. Dar apie 1930 m. tai buvo žymiai geriau, nekalbant apie pirmuosius pokarinius laikus, kai modernioji muzika pergyveno išimtinę konjunktūrą: nė vieno koncerto neapsieidavo be didelio nuošimčio moderniųjų kūrinių. Tenka dabar girdėti nusiskundimų iš solistų, kad jie noriai atlikinėtų daugiau modernios muzikos, bet... jie tuįri skaitytis su savo publika. Geresnėje būklėje šiuo atžvilgiu yra Čekoslovakija, kur platesni publikos sluoksniai domisi šių dienų menu, ir iš dalies Prancūzija (Paryžius). Šiaipgi tarp atskirų kraštų yra susidarę nemažų skonio ir moderniojo meno vertinimų skirtumų. Yra savotiškas paradoksas, kad mūsų laikais, kai taip išsiplėtojo visų rūšių susisiekimas, kai užtenka pasukti radio aparato rankeną, kad persikeltum iš vieno krašto į kitą, menininkai gal sunkiau supranta kitas kitą, negu tai buvo J. S. Bacho, ar net ankstyvesniuose Schūtzės ar Gabrieli laikais. Tada muzikas, atlikęs sunkią ir pavojingą keleto savaičių kelionę, rizikuodamas būti plėšikų apiplėštas ar vilkų suėstas, atvykęs iš Vokietijos, sakysime, Italijon, lengviau rasdavo bendrą kalbą su tenykščiais muzikais, negu, sakysime, dabartinis Habos mokinys iš Prahos, susitikęs su Londono Karališkos Muzikos Akademijos auklėtiniu. Vokietis Gabrielio laikais važiavo į Italiją studijuoti, ir tai, ko jis išmoko, buvo tinkama ir vertinga jam sugrįžus tėvynėn. O dabar graikas, suomis ar lietuvis, nuvažiavęs mokytis pas Schonbergą ar Habą ir puikiai išmokęs jų stiliaus, dar klausimas, ar prigys savo tėvynėje, ar bus iš viso suprastas.
Dabar pas Habą galima išmokti daugiausia tik Habos stiliaus, pas Hindemithą — tik Hindemitho stiliaus; mokiniai dažniausiai aklai perima savo mokytojo stilių ir pasidaro lyg partijos žmonės, savo mokytojo adeptai, tikį, kad tik jo mokytojo kelias yra tikras.
Tuo tarpu kiekvieno tokio stiliaus galiojimas yra reliayvus, aprėžtas.
Tas stilių ir taip pat nuomonių mišinys atsispindėjo ir šių metų festivalyje. Buvo atstovaujamos kone visos nūdienės muzikos kryptys; vertinimo nuomonės, pradedant nuo perdėm konservatyviai ironiškos anglų kritikos ir baigiant atskirų žymių muzikų nuomonėmis, svyravo labai žymiai. Šiaip, reikia pasakyti, festivalio programa buvo žymiai rimtesnė, o žiuri komisijos sprendimai griežtesni, negu pernai Paryžiuje; žiuri komisijos praleistų nevertingų veikalų skaičius buvo žymiai mažesnis.
Kokioms gi kryptims buvo atstovaujama festivalyje ir kokie žymūs kūriniai buvo ten parodyti?
Svarbiausias požymis, pagal kurį galima skirstyti šių dienų kūrėjus, yra, mano nuomone, tai: ar jie, nieko nepaisydami, ryžtasi eiti toIiau vis naujų priemonių ieškojimo keliu, vis komplikuotesne kalba kalbėdami, ar tai vartodami painius harmoninius sąskambius, ar atonalumą, ar, pagaliau, skaldydami pustonį į dar smulkesnes dalis (ketvirtatonius, šeštatonius). Tokie „progresistai“, savo rėžtu pasiskirstę keliomis srovėmis, sudaro lyg vieną ideologinę grupę, tikinčią tolydine nenutrūkstančia meno pažanga. Antra rūšis modernistų yra tie, kurie, eidami tolyn, kartu ieško kelio atgal, į paprastumą, į klasiškesnį sąskambį, į prieinamumą paprastai publikai; čia einama ar prie savotiško „neotonalumo“, arba bandoma atgaivinti senuosius stilius, juos naujoviškai nušviečiant, arba ieškoma įkvėpimo senoviškai stilizuotoje polifonijoje, senose tonacijose. Šiuo keliu jau aiškiai pasuko didieji kompozitoriai I. Stravinskis ir P. Hindemithas. Stravinskis net yra prieš kokį dešimtį metų ištaręs istorišką posakį: „Per toli mes jau nuvažiavome, ponai; laikas atgal“. Ši „retogradiška“ ideologija yra iš viršaus primygtinai rekomenduojama Vokietijoje ir Rusijoje.
Priešingas poliusas, skelbiantis nuolatinės pažangos šūkį, tai visų pirma jau kiek savo reikšmės netekę A. Schonbergo pasekėjai (12 tonų sistema) ir Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje ir kitose mažesnėse šalyse nemažą pasisekimą turįs čekas A. Haba su savo iš minėtų šalių kilusiais pasekėjais. Habos kryptis skelbia harmoninės struktūros srityje ketvirtatonius bei šeštatonius su savaime iš to išplaukiančiu atonalumu; minties vystymo srityje — atematizmą bei sekvencijų ir pakartojimų vengimą. Ši kryptis šiuo momentu priemonių naujumo atžvilgiu bus bene naujausia, nors dirva jai tarpti, išskyrus minėtus kraštus, nėra perdaug palanki dėl jos ekskliuzyvumo ir susidariusių muzikos gyvenimo aplinkybių.
Draugija nūdienei muzikai skleisti ideologiškai yra artimesnė „progresistams“, nors Stravinskio ir Hindemitho „posūkis atgal“ čia žymiai pakeitė būklę. Šiuo momentu aplink draugijos rengiamus festivalius grupuojasi labiau „demokratinio bloko“ valstybės, kur menas nėra suvaržytas. Vokietija visai nedalyvauja, Sovietų Rusija šiemet nebedalyvavo; Italija tebedalyvauja, nors jos kultūrinių pažiūrų plėtotė vis labiau artina ją prie Vokietijos ir vis labiau gretina jos meno klausimus prie bendros politinės linijos.
Ryškesni įspūdžiai iš „pažangiųjų“ festivalyje buvo: vienietis A. Webernas, Schonbergo mokinys, 12 tonų sistemos atstovas. Jo buvo atlikta poema „Das Augenlicht“ chorui ir orkestrui. Iš A. Habos pasekėjų žymiai prašokantis savo talentingumu kitus šiemet ir.pernai girdėtus šios krypties atstovus yra mūsų tautietis J. Kačinskas. Reikia pripažinti ir kad jo „Nonetas“ buvo puikiai atliktas iš Prahos atvykusio žinomojo čekų noneto ir patraukė daugelio rimtų muzikų dėmesį. Iš „Habaistų“ dar buvo atlikta: dainos sopranui su kameriniu ansambliu serbo V. Vučkovičiaus ir „Kūrinys simfonijos orkestrui“ slovėno S. Osterco Jau nebe visai aktualų ankstyvesnio „kairiojo“ Hindemitho stilių atstovavo lenkas Jerzy Kofler su savo simfonija No 3 ir mažiau įdomus, jau dažnai girdėtais takais einantis čekas F. Bartoč (Radiomuzika). Radikalų prieš dešimt metų buvusį Stravinskio stilių atstovavo jau gan plačiai pagarsėjęs rusas emigrantas Igor Markevič; jo buvo pagrota poema orkestrui „Naujasis amžius“.
Gan gausiai ir įvairiai pasirodė anglai. Čia dabar muzikos gyvenimas smarkiai plėtojasi, tačiau kūrybos srityje vyrauja nelabai radikalios pakraipos. Yra, tiesa, vienas kitas ir radikalesnis kompozitorius. Atonalumą atstovavo Alan Rawthorne, davęs griežtai kontrapunktišką „Temą ir varijacijas“ dviems smuikams. Giminingas naujam Stravinskiui, neotonaliame stiliuje rašantis L. Berkeley; jo užgirdome veikalą chorui ir orkestrui „Domini ėst terra“. Gero pasisekimo publikoje turėjo B. Brittenas su savo suita stygų orkestrui; veikalas parašyas vad. „neobanalumo“ stiliuje, linksmas, originalumo neieškantis, bet gerai padarytas.
Gan skaitlingai, bet neperryškiausiai pasirodė skandinavai: danai, švedai, norvegai. Nelauktai blankūs buvo prancūzai. Iš jų buvo duoti du kūrinėliai vargonams O. Messiaeno, visai silpnos invencijos; nieko naujo nedavė epigoniškai romantiška M. Rosenthalio simf. poema „Joanna d‘Arc“. Linksmai „neobanališka“, irgi nieku įdomiu nepasižyminti buvo R. Manuelio suita kameriniam ansambliui. Iš Ispanijos dalyvavo tik respublikoniškos jos dalies atstovai; jų kūriniai buvo išlaikyti liaudiškame stiliuje, neperdaug radikalių priemonių. Buvo tai Nin. Culmellio „Kvintetas su fortepijonu“ ir Roberto Gerhardo „Albada, interludi ir dansa“ orkestrui. Amerikos Jungtinėms Valstybėms atstovavo žinomas modernistas A. Coplandas, šį kartą nustebinęs publiką savotišku „šposu“ — linksmu, kiek banališku, bet įdomiu kūriniu orkestrui „EI salon mexico“. Šis veikalas buvo gerai priimtas publikos; muzikų nuomonės dėl jo pasidalijo.
Visus festivalyje atliktus kūrinius sunku yra suminėti; nėra tai ir būtinai reikalinga. Daug įdomesnis yra kitas klausimas: kas buvo ryškiausia visame festivalyje, kas galėjo palikti ypač gilų įspūdį? Ar tai buvo jau pagarsėję senesnieji kompozitoriai, ar, priešingai, dabar tik pasirodanti jaunuomenė?
Reikia pasakyti, kad, matyti, dabartinis laikas nėra labai palankus kompozitoriams tarpti. Sprendžiant pagal tą, ką teko girdėti šių metų ir pernykščiame festivalyje, tai stipriausi įspūdžiai buvo vis dėlto iš jau pagarsėjusių, senesnių kompozitorių. Paryžiuje buvo tai neseniai miręs K. Szymanovvskis, kurio keletas veikalų buvo tada atlikta. Londone bene ryškiausią įspūdį padarė naujas kūrinys pagarsėjusio vengrų modernisto Bela Bartoko: koncertas dviem fortepijonams ir mušamiems instrumentams. Veikalą virtuoziškai atliko pats autorius su savo žmona; originali problema sujungti į vieną visumą du fortepijonu ir mušamųjų bateriją buvo kompozitoriaus įtikinamai ir logiškai išspręsta. Vieną, ką galima būtų prikišti šiam veikalui, tai kiek perdidelį ištęsimą.
Su įdomiu veikalu pasirodė prieš 10—15 metų pagarsėjęs, o dabar kiek aptilęs E. Krenekas; Londono radiofono dainininkų ansamblis meistriškai atliko jo chromatiškai atonalią poemą chorui su fortepijonu. Su puikiu veikalu pasirodė ir dabar Vokietijoje uždraustas, labai talentingas P. Hindemithas: užgirdome dvi ištraukas iš jo operos „Mathias der Maler“. Šiame kūrinyje autorius jau aiškiai suka ,,atgal“, eidamas tonalumo, konsonuojančių sąskambių ir nuotaikingumo bei jausmingumo link.
Šia prasme kiek atskirai stovi vienas veikalas, turėjęs išimtinio pasisekimo publikoje ir daugumoje muzikų (išskyrus iš principo „kairiai“ nusistačiusius muzikus), tai šveicariečio Willy Burhardto oratorija „Das Gesicht Jesaias“, kurios dvi ištraukos buvo atliktos festivalyje. Veikalas savo stiliumi labai giminingas naujam, „neotonaliam“ Hindemithui, apgaubtas kažkokia viduramžine nuotaika. Jame plačiai vartojamos senoviškos bažnytinės tonacijos, nevengiama kartais ir atonalių elementų. Tematinė struktūra paremta nedideliais, dažnai (net gal per dažnai) kartojamais motyvais, iš kurių tačiau susidaro plati linija. Įdomus klausimas: kaip reagavo anglų kritika į festivalyje atliktus veikalus?
Šiaip anglų kritika yra, bent dideliuose dienraščiuose, labai rimta ir nepaperkama. Apie muziką anglų laikraščiuose dažnai dedami ilgi ir rimti straipsniai. Dėl nūdienės muzikos, tai anglų skoniai yra konservatyvūs. Didžiųjų modernistų kūriniai nors ir atliekami, bet kritika jų atžvilgiu laikosi gan rezervuotai; net ir Stravinskis toli gražu nėra taip Anglijoje garbinamas, kaip Prancūzijoje. Todėl ir šiame festivalyje anglų kritikos simpatijos buvo konservatyvesnių arba „neoprimityvių“ veikalų pusėje. Į „kairesnes“ sroves, ypač į Habos pasekėjus (atematistus), anglų kritika pažiūrėjo kiek ironiškai, nukritikavusi beveik visus, neaplenkusi ir mūsų tautiečio J. Kačinsko. Ypač anglams nėra simpatinga, jei iš anksto programoje nusakomas veikalo pobūdis ir stilius; kaip tik tokie veikalai susilaukė ypač ironiškų kai kurių laikraščių atsiliepimų (čia ypač pasižymėjo „Sunday Times'o“ kritikas E. Newman). Teigiamiau buvo apibūdinti jau minėti didžiųjų kompozitorių veikalai. Apie Burkhardto oratoriją buvo pasakyta: „Yra tai vienas nedaugelio veikalų, iš girdėtųjų festivalyje, kurį norėtųsi užgirsti dar kartą, atliktą didesnio choro“.
Atskirų koncertų, suruoštų ryšium su festivaliu, buvo labai maža, daug mažiau, negu pernai Paryžiuje. Sakysime, būtų buvę labai įdomu užgirsti kokį specialų koncertą, skirtą anglų simfoninei muzikai. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Buvo tai aiškinama tuo, kad Anglijoje valstybė visai nešelpia meno dalykų. Šį festivalį finansavo didelis Londono dienrastis „Morning-Post and Daily-Chronicle“; surengti dar porą koncertų, pasmdant orkestrą ir išdąlant daugumą bilietų nemokamai delegatams, esą būtų buvę per brangu. Buvo surengti tik du kuklesni koncertai, tiesa, abu labai įdomūs. Vienas tai buvo angliškų šokių ir liaudies dainų vakaras, parodęs, kad anglų tauta turi įdomių šokių ir išlikusių tikrų liaudies dainų su senovės tonacijomis. Antras itin įspūdingas koncertas buvo senovės anglų bažnytinės muzikos koncertas, įvykęs puikioje Westminsterio abatijoje. Užgirdome tikrai nepaprasto grožio chorus, pasižyminčius retu grynumu ir kažkokiu išlygintu, vargonišku skambesiu. Giedojo jungtinis choras, susidėjęs iš Westminsterio abatijos, Šv. Povilo katedros ir karališkos kapelos chorų. Buvo atlikti XVII — XXVIII amžiaus anglų kompozitorių veikalai, pasižymintieji savo nuotaikingumu ir tauriu stiliumi.
Sunku yra viename straipsnyje išsemti visus festivalio įspūdžius. Viena, kas būtų malonu: jei šis straipsnis duotų šiokį tokį bendrą įspūdį apie šį Londono festivalį ir visą dabartinės muzikos kūrybos atmosferą. Panašūs festivaliai yra labai sveikintini. Jų reikšmė, tiesa, dabar nebėra tokia didelė, kaip prieš kokį dešimt ar aštuonetą metų, kai šių dienų muzikai dar vadovavo Vokietija, kai nauji kūriniai nuolat buvo atliekami visuose koncertuose, bet vis dėlto savitarpio pažinimui ir tolimesnių gairių nustatymui jų reikšmė dar tebėra itin žymi. Šis festivalis davė įrodymų, kad muzikos menas gyvuoja, kad kūrėjų energingai ieškoma išeities iš susidariusios krizės ir kad komponuojama daug, mėginant kuo įvairiausias priemones ir stilius. O kad palyginti tik nedidelė dalis gimsta tikrų šedevrų, tai... taip juk buvo visuomet, ir Beethoveno ar Chopino laikais. Kuri iš dabar gyvuojančių krypčių laimės, kieno kelias yra tikras, apie tai per anksti spręsti dabar. Bet kultūringas muzikas turi sekti, kas darosi muzikos kūrybos srityje, ir turi pažinti pagal galimumą viską, vis viena, ar jis pats savo kūryboje su duotu stiliumi sutinka, ar ne.
Kitas tarptautinis festivalis įvyks kitais metais Varšuvoje. Dabar susidėjusiomis aplinkybėmis nuvykti ten bus žymiai pigiau ir lengviau, negu į Londoną. Reikėtų, kad mūsų jauni kompozitoriai kuo skaitlingiausiai ten nuvyktų. Tikėsimės, kad ir kitais metais kuriam nors mūsų tautiečiui pavyks praeiti pro žiuri komisiją ir kad vėl tarptautinėj arenoje pasirodys lietuvio vardas.