Ukmergės krašto dainos

1938 Nr. 8, Zenonas Slavinskas

Kalbėdami apie Ukmergės kraštą, čia turime galvoj Ukmergės apskritį, taigi to ploto senovines dainas.

Tačiau, kaip žinome, apskričių administracinės ribos ne visur sutampa su etninėmis krašto ribomis. Tas pats yra ir su Ukmergės apskritim. Čia ji užkliudo etniškai svetimas sritis, būtent, viduriečius aukštaičius (Gelvonai, Vepriai, Surviliškis...) ir net dzūkus (Dubingiai), nors šiaip ji visų daugiausia apima aukštaičių rytiečių (kiek ir šiauriečių) gyvenamą plotą. Todėl šio krašto tradicinės kultūros vertybės, šiuo atveju dainos, yra rytietiškos aukštaitiškos.

Kurie gi yra aukštaičių rytiečių dainų ypatumai, koks jų bendras charakteris? Ištisinės dainų melodijos pasižymi paprastumu lengvumu ir lygumu (ne taip išrangytos, kaip dzūkų, suvalkiečių ir kitų melodijos). Beveik visos sudėstytos mažorinėse tonacijose, taigi tonacijų atžvilgiu maža jose įvairumo, melodijų plotas (ambitus), kuriame jos išsitenka, yra nedidelis, dažnai kvartos, kvintos ar sektos diapazonai, ritmas paprastas, baigiasi tonika. Kad ir nėra šio tipo melodijos muzikališkai vertingos ir atrodo vėlesnės kultūrinės stadijos kūryba, tačiau savo nuotaika ir stiliumi tai yra labai įdomūs mūsų kūrybos pavyzdžiai. Įdomūs visų pirma tuo, kad kituose kraštuose to tipo melodijų mažai kur terandame; svetimą įtaką čia susekti taip pat nelengva, tuo tarpu kai dzūkų ir kitų sričių dainos neišvengė gudų, vokiečių ir kt. įtakos. Melodijų paprastumas, lygumas ir būdingas baigimas tercija suteikia savaimingą charakterį. Tai lyg atbalsio, lygumų, dainos, kurių vienodas baigimas ir paskutinis motyvas arba frazė primena aukštaičių žemės lygumas ir puikius susiderinimus su šios žemės reljefu. Šis būdingas baigimas yra dažnas reiškinys daugeliui ištisinių aukštaičių dainų. Nors jų tarpe yra nemaža vienodumo, tačiau gali jų klausyti su pamėgimu; jų nuoširdus liriškumas veikia raminamai, jų patįsumas, Vaižganto žodžiais betariant, lietuviui nervus braukyte brauko.

Tačiau ne visoms šio krašto ištisinėms dainoms tinka šis apibūdinimas. Yra dainų, kurių muzikos ypatumai ir charakteris yra visai kiti. Ypač prie tokių priskirtinos dainos iš tų vietovių, kur susiduria etniškai skirtingi plotai, pvz., iš dzūkų ir aukštaičių kaimynystės susidaro naujas kultūrinis reiškinys, nauja kultūrinė srovė, kurioje ir melodijos gaunamos kitos ir muzikaliniu atžvilgiu įdomesnės. Kita dar įdomesnė Ukmergės krašto dainų rūšis yra kontrapunktinės dainos, vadinamos sutartinėmis. Tiesa, sutartinių randame Biržų, Panevėžio, Utenos ir kitose apskrityse, tačiau Ukmergės krašto sutartinės skiriasi nuo kitų Lietuvos sričių: čia užtinkame negirdėtų jausmažodžių, kitokio skambesio sutartinių. Kas gi per dainos yra tos sutartinės? Nuo paprastųjų dainų jos skiriasi muzikine forma ir teksto konstrukcija bei refrenais – jausmažodžiais (plg. toliau duodamą pavyzdį ,,Sodauto“). Sutartinių muzika yra polifoniška, kontrapunktiška muzika. Jose paprasto pritarimo, kurį naudojame pritardami dainose (pvz., tercijomis, kvintomis), nėra. Giedant čia vyksta dviejų ar trijų vienodų savaimingų melodijų susipynimai (vienas balsas pradeda, kitas įstoja ir atvirkščiai) pagal tam tikrą dėsningumą ir simetriją (plg. dedamą sutartinės pavyzdį). Tokios kontrapunktinės liaudies kūrybos dainos bent Europoje yra retenybė, muzikaliniu atžvilgiu — sensacija, nes senosios liaudies dainos paprastai buvo laikomos unisoninėmis, o visokia polifonija laikyta vėlesnių laikų, ypač krikščionybės ar bažnyčios įtaka. Kita, dar originalesnė ir retesnė sutartinių ypatybė, dėl kurios jos ypač vertinamos, tai atskirai besipinančių melodijų santykiavimas paralelinėmis sekundomis. Paralelinių sekundų sąskambiai, kurie užtinkami primityviose tautose ir kitur, sutartinių originalumą dar daugiau sustiprina. Tokie sąskambiai „nepopuliarūs“, nes nuolatiniai disonansai „rėžia ausį“ ir neįpratusiam klausytojui atrodo, lyg kas dainuotų nesusidainavęs, be klausos. Tačiau toks įspūdis gaunamas pradžioje, neapčiuopus sutartinių dainavimo, būdo. Melodijų derinimas paralelinių sekundų intervalais yra retas ir įdomus reiškinys, bet ir skyrium analizuodami sutartinių melodijas ir palygindami jas su paprastų dainų melodijomis, randame naują melodijų originalumo srovę: čia yra apsčiai sinkopių, čia nauji ritminiai bruožai — tvirtas ritmas, tačiau svarbiausias sutartinių originalumas glūdi ne atskirose jų melodijose, bet jų daugiabalsiškume (polifonijoje), jų balsų sutaikyme (kontrapunkte ir parai, sekundose).

Šios ypatybės sutartines ir daro originaliausiomis ir rodo jas esant seniausiomis mūsų dainomis.

Kas čia buvo pasakyta apie Ukmergės ištisinių ir kontrapunktiškų dainų melodijas, pasakyta labai apibendrinant. Atskirų vietovių dainos turi kitokių savumų ir skiriasi nuo tų, kurios čia buvo aprašytos. Turėdami galvoje didelę tarminę diferencijaciją, taip pat ir atskirų rytiečių vietovių dainų skirtumus, galime spėti, kad rytiečių kadaise gyventa labai susiskaldžius.

„Ukmergiškiai“, reikšdami džiaugsmo ir meilės, ilgėjimosi ir drąsos pergyvenimus, į dainos tekstą įdėjo beveik tą patį turinį, kaip ir kitų Lietuvos sričių dainuotojai. Todėl teksto motyvai beveik tie patys, kaip žemaičių ar suvalkiečių. Teksto skirtumui, be abejo, turi reikšmės ir tarmės ypatumai. Čia dainoje pasakys vietoje močiutės — motutė, vietoje brolelio — broliukas, vietoje jis, ji — anas, ana, anys, atnešu — atanešu ir t t. Tokių dainų, kaip dzūkų advento, gavėnios, kalėdų, grikių rovimo, čia nerandame. — Daugelio aukštaičių kontrapunktinių dainų tekstuose maža tėra turinio, tačiau dainuotojai nekreipia dėmesio į dainuojamojo dalyko irracionalizmą, į jo prieštaravimus ir negalimas situacijas — atjaučia dainą taip, kaip ji liko atjausta ir sukurta ankstyvesnių kūrėjų, kurių kūrybos pavyzdžių turime progos išgirsti ir dainų šventėse.

Beethovenui 250
Traviata