Auginkime mišką

Kasmet vykstančio „Eurovizijos“ dainų konkurso („Eurovision Song Contest“) nepavadintume meniniu požiūriu svarbiausiu Europoje popmuzikos įvykiu. Ne „Eurovizija“ diktuoja muzikos madas. Ryškiausios Europos popmuzikos žvaigždės taip pat nemano, kad dalyvauti šiame konkurse prestižiška. Tačiau populiarumu ir auditorijos susidomėjimu „Eurovizijai“ vargiai kas gali prilygti. Todėl ir Lietuvoje aistrų dėl jos netrūksta. Girdime skeptikų, su didesne ar mažesne pašaipa besistebinčių: „Būta čia dėl ko jaudintis...“ Tačiau nemaža dalis lietuvių piktinasi ir tuo, kaip organizuojama mūsų šalies atstovų atranka, ir atrinktųjų pasirodymu konkurse. Taigi pirmiausia – ar pagrįstai dėl viso to jaudinamės?

Neabejoju, kad pagrįstai. Priimti iššūkį, siekti laimėti visada buvo ir bus bendros sėkmės pagrindas. Tiek atskiro individo, tiek muzikos žanro, tiek ir visos šalies lygmeniu. Būtų gerokai blogiau, jei sveikos lietuvių ambicijos nurimtų prisiminus, kad kai kurios daug didesnės valstybės, daug daugiau metų dalyvaujančios „Eurovizijos“ konkurse, ne tik nėra jo laimėjusios, bet net ir nėra pasiekusios Lietuvai prilygstančių rezultatų. Laimei, tikimybę, kad šios ambicijos nuslūgs, dar labiau sumenkino estų ir latvių sėkmė, akivaizdžiai rodanti, kad pirmiausia (ir svarbiausia) lemia ne valstybės dydis, ne jos politinė ar ekonominė įtaka regione, ne kažkokie ypatingi ryšiai ar net seksualinė jos atstovų pakraipa (teko girdėti ir tokių versijų), o dalyvaujančių konkurse konkrečios šalies atstovų profesionalumas. Tik turime suprasti, kad šaliai „Eurovizijoje“ atstovauja ne vien tie, kurie tiesiogiai pasirodo scenoje. Tai visos sistemos ir atskirų jos subjektų darbo rezultatas. Kaip ši sistema veikia Lietuvoje?

Kadangi rezultatai mūsų netenkina, vadinasi, bent jau nepakankamai profesionaliai. Tai lemia objektyvios ir subjektyvios priežastys. Pradėkime nuo objektyviųjų.

Pirmoji susijusi su paveldu. Pokomunistinių šalių popmuzika iki šiol nesugeba kaip lygi su lygia konkuruoti su vakarietiškąja. Svingo muzikos šaknys glūdi ne mūsų geografinėse platumose. (Svingo muzika vadinu rok- ir popmuziką, taip pat džiazą. Visus šiuos žanrus sieja svingas. Kitur jo nėra. Jis nėra kaip nors užrašomas natų raštu. Svingas arba jaučiamas iš prigimties (kaip afrikiečiai jaučia labai sudėtingą ritmą), arba išmokstamas.) Jokio muzikinio mokslo niekad neragavusios Lietuvos močiutės stulbina pasaulį gebėjimu be vargo padainuoti sutartinę, pagrįstą disonansais ir polifonija. Todėl – kad joms tai įgimta. Tai jų protėvių muzika. Svingo muzikos protėviai gyveno Amerikos žemyne. Taigi, mūsų visų nelaimei, ten, kur sovietinė ideologija įžvelgė kylant jai didžiausią pavojų. Todėl socialistinių šalių gyventojams ilgai buvo draudžiama vakarietišką svingo muziką ne tik atlikti, bet net apskritai pažinti. Tarybinės estradinės muzikos kūrėjai ir skleidėjai neteko galimybės pristatyti visuomenei svingo muzikos bachų, mozartų, beethovenų ir šostakovičių. Pasaulinių popmuzikos šedevrų netransliavo SSRS radijas ir televizija, jos buvo neleidžiama atlikti koncertų salėse. Tarybinė estrada buvo statoma ant dirbtinio pamato, atsiribojančio nuo pasaulio visuomenės sukurto vertingiausio šio žanro paveldo. Pabandykime įsivaizduoti, kaip dabar atrodytų lietuviški bet kurio kito tradicinio meno laimėjimai, jeigu jis būtų patyręs tokį penkiasdešimties metų raidos laikotarpį.

Antroji susijusi su žanro administravimu. Visame pasaulyje popmuzikos kūrimas, atlikimas ir sklaida priskiriami komercinei veiklai. Taigi valstybės biudžetas jos neremia. Todėl šio žanro atstovų sėkmė iš esmės priklauso nuo rinkos. Tai, kas perkama, klesti. Kas neperkama, merdi arba net natūraliai išnyksta. Rinką formuoja ir daro jai didesnį ar mažesnį poveikį atitinkami jos subjektai. Tačiau tos rinkos dydį popmuzikos žanre objektyviai lemia dar ir ta pačia kalba kalbančių ar bent ją suprantančių žmonių skaičius. Mažesnės už Lietuvą Latvijos kompozitorius Raimondas Paulas, kai kurie jo tautiečiai dainininkai daug populiarumo įgijo sulaukdami sėkmės didžiulėje Rusijos rinkoje. Švedų ABBA pasaulinę šlovę pelnė dainuodama angliškai. Sėkmė rinkoje tiesiogiai turi įtakos produkto kokybei. Didesnė sėkmė – daugiau pajamų, o jas jau galima investuoti į produkto kokybės gerinimą. Mažytėje Lietuvos rinkoje tai padaryti itin sunku.

Trečiąją objektyvią problemų priežastį lemia dviejų pirmųjų sudaryta situacija. Kuriant tarybinės lietuvių estrados mokyklą ir nesant galimybės pasiremti pasaulyje vertybe laikomais šio žanro pavyzdžiais, teko ieškoti kito patikimo ir visuotinai pripažįstamo atramos taško. Juo tapo akademinė muzika, jos kūrėjai ir atlikėjai. Visa estradinės muzikos vertinimo sistema buvo grindžiama akademinei muzikai būdingais kriterijais, taip dar labiau tolstant nuo pasaulyje pripažįstamo svingo muzikos specifikos suvokimo. Valstybinė švietimo sistema šios muzikos įsileidimą į mokymo įstaigas ilgai laikė „didžiojo meno vertybių išdavyste“. Vyravusi politinė ideologija iš dalies lėmė, kad buvo greičiau atsiverta džiazo muzikai, kurios didelę dalį galima pagroti, o ne padainuoti, žodžiais neatskleidžiant kūrinio prasmės ir idėjos, kuri kai kam galėjo pasirodyti pavojinga ar net nusikalstama.

Toliau galima vardyti subjektyvias problemos priežastis. Tarp jų – ir ta, kad Lietuvoje, deja, neatsirado savojo Raimondo Paulo, gebančio ne tik talentingai kurti, bet ir meistriškai prodiusuoti. Ir dalies įtakingų lietuvių akademinės muzikos atstovų arogancija, besiremianti klaidingu įsitikinimu, kad svingo muzikos jau pati prigimtis yra gerokai menkesnė vertybė ir kad iki jos galima pajuokaujant (bei patiems netampant šiek tiek juokingais) retkarčiais nusileisti iš klasikinės muzikos aukštybių. Ir popmuzikos atstovų bejėgiškumas, pasireiškiantis nesugebėjimu solidžiai atstovauti žanrui tiek meistriškai kuriant ir atliekant, tiek ugdant auditorijos suvokimą, kas jame yra tikroji vertybė.

Būtina išskirti subjektyvų pramogų verslo organizatorių interesą. Kiekvienas muzikos žanras kuria skirtingus kūrinius tiek elitui, tiek masėms. Populiarioji muzika – ne išimtis. Akademinė muzika taip pat pavaldi masinės ir elitinės produkcijos dėsniui. Tačiau popmuzikos padėtis šiuo atžvilgiu kritiškesnė. Valstybės biudžetas neremia net jos elitinės dalies. Visa popmuzika rūpinasi tik pramogų verslininkai. Mažoje rinkoje elitinio meno vartotojų labai mažai. Taigi didesnių pajamų jį siūlant uždirbti neįmanoma. Arba reikia labai daug investuoti, sukurti tikrai vertingą prekę, rizikingai tikintis kada nors atgauti investicijas. Natūralu, kad popmuzikos verslo organizatoriai renkasi paprastesnį kelią – siūlo rinkai daugumai vartotojų suprantamą muziką. Suprantama tai, kas paprasta ir nesudėtinga. Todėl Lietuvoje taip gausu visokių menkaverčių televizinių realybės šou, kuriuose per neįtikėtinai trumpą laiką žvaigžde gali tapti bet kas. Reikalavimas vienas – turėti burną.

Lietuvių pastangos kuo geriau pasirodyti „Eurovizijos“ konkurse reiškiasi šiomis ką tik aprašytomis sąlygomis. Taigi jos ir lemia rezultatą. Nė viena Europos valstybė iki nacionalinės atrankos kaip nors specialiai nerengia savo atstovų „Eurovizijai“. Skiriasi tik atrankos sąlygos, savarankiškai pasirenkamos organizatorių. Kai kur šalies atstovo kandidatūra priklauso nuo ekspertų komisijos. Kai kur tokia komisija atlieka pirminę atranką, o plačioji auditorija išrenka artistą iš komisijos jai pateikto sąrašo. Kai kur įvairiu santykiu sumuojami komisijos ir auditorijos balsai. Kai kur pasitikima vien auditorijos nuomone. Kokio nors visų geriausio būdo nėra. Per visą Lietuvos dalyvavimo „Eurovizijos“ konkurse istoriją mūsiškė LRT neišbandė gal tik galutinio profesionalų komisijos sprendimo, visiškai neatsiklausiant žiūrovų nuomonės. Akivaizdu, kad pasirodymo konkurse rezultatą lėmė ne Lietuvos atstovo atrankos būdas.

„Muzikos barai“ jau nebus pirmieji, įvardiję sumaištį, kylančią iš Lietuvos valdžios neapsisprendimo, kaip reikėtų administruoti Lietuvos radiją ir televiziją: kaip valstybinę ar kaip komercinę įmonę. Ši sumaištis neabejotinai ir neišvengiamai daro įtaką ir „Eurovizijos“ konkurso atrankos organizatoriams. Valstybinei televizijai nederėtų atrankos metu skirti eterio ir tiems, kurie turi tik burną ir troškimą pasirodyti. Juk didelę dalį brangių eterio minučių ir sekundžių apmoka mokesčių mokėtojai. Vargu ar už savo pinigus jie pageidauja matyti ir girdėti tuščiagarbių (o gal tiesiog kvailų) vidutinybių paradą. Tuo tarpu komercinei televizijai kiekvienas papildomas populiarios programos pusvalandis leidžia uždirbti didelius pinigus iš transliuojamos reklamos. Kita vertus, jei didelei daliai LTV auditorijos nepatiktų bejėgių pretendentų darkymasis, jie perjungtų kanalą. „Eurovizijos“ atrankos organizatoriai bemat į tai reaguotų keisdami žaidimo taisykles. Televiziniams realybės šou itin smarkiai paveikus plačiosios auditorijos vertybių suvokimą, tokio posūkio artimiausiu metu vargu ar galima tikėtis.

Neteisinga būtų nepripažinti teigiamo „Eurovizijos“ atrankų poveikio lietuvių popmuzikos raidai. Ypač tuo atžvilgiu pažymėtina pernykštė atranka. Nežinia, ar taip susiklostė atsitiktinai, ar kas nors sąmoningai organizavo, kad joje susitelkė net keli labai svarbūs, lemiantys veiksniai.

Pirmasis iš jų – vieno ryškaus ir išmanymu bei apsisprendimu tvirto prodiuserio dalyvavimas. Kalbu apie lietuvių pop- ir rokmuzikoje jau reiškiniu tapusį Andrių Mamontovą. Šis kompozitorius, atlikėjas ir prodiuseris, be profesionalumo, dar išsiskiria intelektu. Turime liūdnai pripažinti, kad lietuvių popmuzikoje tai reta. Kaip tik A. Mamontovo intelektas lėmė, kad į „Eurovizijos“ atranką jis atėjo ne eksperimentuoti – „gal pavyks“, o su labai aiškiu prodiuserio sumanymu. Todėl ir rezultatas buvo kaip niekad aukštas. Bent kiek palankiau susiklosčius aplinkybėms – nusišypsojus laimei (kaip prieš keletą metų Taline atsitiko kaimynams latviams) – galima buvo tikėtis ir pergalės. Deja, šiemet A. Mamontovui apsisprendus „Eurovizijoje“ nedalyvauti, ir vėl neturime išmanančio, už žiūrovų nuomonės nesislepiančio prodiuserio.

Antrasis svarbus veiksnys – šviečiamasis, auklėjamasis „Eurovizijos“ atrankų komisijų vaidmuo. Vieno mokslinio instituto atliktų tyrimų duomenys rodo, kad profesionalų nuomonė kiekvienu klausimu daro plačiajai visuomenei labai didelę įtaką. Jau tapo tradicija, kad komercinių televizijų laidose profesionalų komisija pasitenkina penktos valandos arbatai susirinkusių pagyvenusių poniučių vaidmeniu, kai šios viena kitai reiškia susižavėjimą išvaizda, apdaru, odos gaivumu ir senokai dažomų plaukų spalva. Tuo tarpu lietuviškos „Eurovizijos“ komisijų nuomonė dažniau būna pelnytai kritiška ir kvalifikuota. Tai demokratijos šalyse įprastas visuomenės nuomonės formavimo būdas. Niekas auditorijai nenurodinėja nustoti garbinus savųjų šou verslo dievukų, tačiau kai tie dievukai būna profesionalų lūpomis nuvainikuojami, tai daro neabejotiną poveikį. Neatsitiktinai pastaruosiuose realybės šou žiūrovų nuomonė ima vis dažniau sutapti su komisijos išsakytąja.

Trečiasis reikšmingas veiksnys – profesionalesnių atlikėjų gausa, bent jau paskutiniame 2006 m. „Eurovizijos“ atrankos etape. „Siemens“ arenoje surengtas finalinis atrankos koncertas tapo ryškiu lietuvių popmuzikos meno įvykiu. Atkreipkime dėmesį į tai, kaip nekintamai vienodai visuose eiliniuose ir neeiliniuose koncertuose elgiasi net pačios populiariausios lietuvių popmuzikos žvaigždės. Iš koncerto į koncertą, iš renginio į renginį, net iš miuziklo į miuziklą keliauja lygiai taip pat bereikšmiškai šypsodamos, taip pat judėdamos ir net rankas taip pat kilnodamos. Lyg nuolat dainuotų tą pačią dainą. Suprantama, naujas apdaras, nauja choreografija, juolab naujas įvaizdis, nauja režisūra reikalauja daug investicijų. Lietuvos rinka maža, pajamos nedidelės – galimybių nėra. Ir vis vien stulbina, kad net valstybinių švenčių – Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios – koncertai šiuo aspektu iš esmės beveik niekuo nesiskiria. Truputį kitokia dekoracija, kitokiu drabužiu aprengti dainininkai, dar daugiau fejerverkų. Deja, nekinta atlikėjų mąstymo būdas. O štai pernykštės „Eurovizijos“ atrankos finalas išsiskyrė. Dauguma turinčiųjų sceninės patirties trokšte troško laimėti. Todėl nebuvo girdėti viešai reiškiamų dejonių dėl finansavimo ar laiko pasirengti stokos. Kiekvienas pretendentas gerokai padirbėjo, pagalvojo apie įtaigų ir efektingą savo dainos pristatymą. Buvo pasitelkta profesionali režisūra, choreografija, sceninio kostiumo dizainas, scenografijos elementai, detalės ir pan. Be to, kokybės kriterijai buvo derinami ne prie gerokai provincialaus lietuvių auditorijos skonio, o prie Europoje vyraujančių tendencijų. Daugelį žinomų atlikėjų taip dirbančius scenoje matėme pirmą kartą. Gaila, kad šiemet tos ugnelės visais atžvilgiais pritrūko. Tad ir finalas nublanko. O kam stengtis, jei pagrindinius gerbėjus – 10–14 metų paauglius – galima priversti klykti ir šokinėti iš laimės gerokai menkesnėmis pastangomis.

Ko reikia, kad Lietuva „Eurovizijoje“ sulauktų sėkmės? Atsakymas į šį klausimą negali būti vienareikšmis. Tai kompleksinė užduotis, kurią ir spręsti privalo įvairūs subjektai. Pirmiausia turi pasireikšti privati iniciatyva. Juk dalyvauti „Eurovizijos“ konkurse nusprendžia pats dainininkas. Vertas garbingai atstovauti šaliai atlikėjas, jei pats nesugeba prodiusuoti savo pasirodymo, turi pasitelkti į pagalbą profesionalų prodiuserį. Tačiau šis turi gerai išmanyti, koks produktas vertinamas ne Lietuvos, o „Eurovizijos“ rinkoje. Akivaizdu, kad iki A. Mamontovo joks kvalifikuotas prodiuseris rengiant Lietuvos atstovą „Eurovizijos“ konkursui šio vaidmens nesiėmė. Vienas didžiausių A. Mamontovo privalumų – aiškus žinojimas, ko nori, ir tvirtumas nebijant suklysti. Juk „We Are the Winners“ buvo gana rizikingas sumanymas. Jautrioji, gailestingoji „Eurovizijos“ auditorija, taip aukštai Kijeve įvertinusi latvių duetą, pavartojusį gestų kalbą, galėjo ir pasmerkti avantiūristinį lietuvių pareiškimą: „Mes esame nugalėtojai!“

Nuošalyje negali likti ir valstybės valdžia. Tačiau keistai atrodytų Lietuvos vyriausybės juntama finansinė parama išrinktajam šalies atstovui „Eurovizijoje“, jei toks jos sprendimas būtų ne aiškiai apsibrėžtos valstybės įvaizdžio formavimo strategijos dalis, o pasidavimas ažiotažui, bet kokiam spaudimui ar reakcija į lobistines pastangas. Juk pagrindinis valstybės valdžios uždavinys – užtikrinti ne trumpalaikę atskiro meninio pasirodymo sėkmę, o ilgalaikę visos sistemos raidą. Pats talentingiausias, sumaniausias ir apsukriausias prodiuseris bus bejėgis parengti Lietuvos vardo vertą atstovą, jei neturės iš ko pasirinkti. Šį klausimą sprendžiant valstybės parama gerokai vertingesnė. Antrinu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriui profesoriui Eduardui Gabniui, teigiančiam, kad bendrąjį lietuvių popmuzikos profesionalumą gali laiduoti tik kokybiškas švietimo sistemos darbas rengiant kvalifikuotus šio žanro kūrėjus ir atlikėjus. Greitų rezultatų tikėtis neverta. Prisiminkime, kiek metų Vilniaus konservatorijoje, Klaipėdos universitete, vėliau Vilniaus kolegijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje veikė džiazo muzikos skyriai, kol jau galėjome pelnytai didžiuotis bent kiek didesniu profesionalių džiazo artistų būriu.

Reikia apgailestauti, kad jau pernelyg daug metų valstybės valdžia savo dėmesį į lietuvių popmuziką atkreipia tik tada, kai reikia piktintis ir kritikuoti. O juk šis muzikos žanras yra populiariausias iš visų menų. Vadinasi, jis galėtų būti pats paveikiausias įrankis formuojant visuomenės vertybių suvokimą. Ar taip gali atsitikti, jei Kultūros ministerijoje po muzikologo Liudo Šaltenio jau daugybę metų nedirba nė vienas profesionaliai išmanantis svingo muziką ekspertas? Tikrai neskatinu grąžinti cenzūros ir peržiūrų komisijų arba drausti kai kurių popmuzikos reiškinių. Tačiau kai šis žanras aukščiausiajai šalies institucijai, atsakingai už valstybės kultūros reikalus, visai neegzistuoja, sunku tikėtis šviesesnės perspektyvos.

Jei toks ekspertas Kultūros ministerijoje atsirastų, kartu su juo atsirastų galimybė kurti valstybės strategiją šalies įvaizdžiui pasaulyje formuoti, pasitelkiant taip pat ir popmuziką. Dar nepamiršome, kaip pernai populiariausius šio žanro atlikėjus uždegė viltis atstovauti Lietuvai kol kas geidžiamiausiame „Eurovizijos“ konkurse. O ką, jei ateityje Lietuvos kultūros ministerija pasiūlytų analogišką galimybę atstovauti šaliai ir kituose, gal dar prestižiškesniuose renginiuose? Ar tai mums nepadovanotų naujo kūrybinio pakilimo ir ypač gražių atrankos koncertų?

Vis dėlto įžvelgiu teigiamas bendrąsias lietuvių popmuzikos raidos tendencijas. Prie to vis labiau prisideda ir „Eurovizijos“ konkursas. Pretendentų atrankų turai, galimybė matyti konkursinius koncertus ugdo šalies visuomenės skonį, skatina patriotinius jausmus, sklaido provincialumą. Turiu vilties, kad sveikos ambicijos pagaliau laimėti „Eurovizijos“ konkursą Lietuvoje neišnyks. Gal ir gerai, kad nepasisekė to padaryti atsitiktinai susiklosčius palankioms aplinkybėms. Kompozitorius Vygandas Telksnys kažkada viešame pasisakyme yra priminęs seną lietuvių išmintį: „Norint išauginti vieną sveiką medį, reikia užauginti mišką.“ Auginkime jaunų, gabių, talentingų popmuzikos artistų mišką. Jie nuolat garsins Lietuvą ir laimės „Euroviziją“ ne vieną kartą.