Muzikiniai įspūdžiai iš megapolio, arba Kaip praleisti savaitę Londone

2007 Nr. 3–4 (250–251), Rima Povilionienė

Šiandienos Londonas

Anglija ir Londonas – du skirtingi dalykai. Ne vieną šios šalies svečią jos kraštovaizdis vilioja dar kartą apsilankyti. Tačiau įkėlusiems koją į šalies sostinę, ir to vieno karto pakanka. Turbūt esu laimingesnė už tuos, kurie vienareikšmiškai purto galvą: „Londonas nepatiko“, – Londone svečiavausi daugiau nei savaitę. To, žinoma, per maža norint plačiai pažinti pasaulio didmiestį, tačiau turėjau progą miestą įvertinti ne tik iš išorės – kas vakarą lankytis koncertuose, įsilieti į intensyvų kultūrinį megapolio gyvenimą.

Kur prasideda Londonas? Nė karto jame nebuvęs, vienos seniausių pasaulio sostinių portretą pradedi dėlioti nuo išsiliejusios Temzės deltos ar ilgesingai nusidriekusių laukų su namukais, kuriuos pamatai pro lėktuvo langą. Tačiau tai ir ilgi Gatviko oro uosto koridoriai, kuriais, net ir sparčiu žingsniu eidamas, sugaišti ilgiau, nei truko lėktuvo nusileidimas. Siūlomas poros valandų turistinis maršrutas spalvotu dviaukščiu autobusu pro architektūros simbolius Didįjį Beną ar karališkuosius Bakingamo rūmus, dantytus Tauerio bokštus, įspūdingą Tauerio tiltą ir kt. – puikiai apdumia akis (ir dar už solidžią pinigų sumą). Tai istorijos pamoka vienadieniam turistui, nes šiandienos Londono pažintį verčiau pradėti nuo Viktorijos stoties, nukeliauti iki apšepusios ir prišnerkštos, užtat madingiausios Brik Lein gatvės (tai viena tų retų vietelių megapolyje, kur pro nučiupinėtą parduotuvės langą gali pamatyti čia apsipirkti atėjusį vyruką prabangiu kostiumu, be jokio aptarnavimo besikraunantį į maišelį austres ar krevetes). Šiandienos Londonas pulsuoja žvėrišku megapolio tempu – užtenka atsidurti Viktorijos stotyje piko metu ir dar penktadienio popietę. Siūlyčiau nors kelioms sekundėms stabtelti – kunkuliuojančios minios viduryje pajunti tikrų tikriausio didmiesčio pasveikinimą, ir tau be skrupulų leidžiama suprasti, kokia maža skruzdė esi milžiniškame rate. Tai, ką matai Londone, pats tikriausias dalykas pasaulio mastu: šio miesto „bomžas“ nė iš tolo neprilygsta mūsiškiam, slampinėjančiam po Kariotiškes, pavargėliui, kaip ir mūsų milijonieriai teverti jų turčių batų raištelio; našlaitį šis miestas gali priversti pasijusti itin vienišu, bet jei esi proteguojamas, tau už nugaros stoja visas pasaulis (lietuviškos socialinės svarstyklės turbūt neturi net matmenų pasverti tikrojo megapolio kraštutinumų...).

Kaip ir dera pasaulio megapoliui, Londono margumyną atspindi ir chaotiškas miesto vaizdas Temzės pakrantėse – ne tik šimtmečių skirtumo architektūrinių statinių samplaikos (barokinis bažnytėlės bokštas, apsuptas stiklinių dangoraižių, nieko nestebina), bet ir nesibaigiančios statybos, rekonstrukcijų, perstatymų darbai. Rekonstrukcijų karštinė, atrodo, užkrėtė ir kultūros sritį. Prie įspūdingos „Tūkstantmečio akies“ (2000-ųjų proga pastatyto „velnio“ rato) pietiniame Temzės krante esančio kultūros centro (Southbank Centre) pagrindinė koncertų salė „Royal Festival Hall“ kurį laiką uždaryta, bet tai nė kiek netrukdo čia reziduojančiam Londono filharmonijos orkestrui (London Philharmonic Orchestra), kurio meno vadovas šiuo metu yra legendinis Kurtas Masuras, ilgą laiką vadovavęs Leipcigo „Gewandhaus“ orkestrui, o tarp ankstesnių dirigentų minimos skambios asmenybės – tai orkestro įkūrėjas seras Thomas Beechamas, Bernardas Haitinkas ar seras Georgas Solti, rengti simfoninės muzikos vakarus greta esančioje Karalienės Elžbietos salėje, labiau pritaikytoje dramos spektakliams, bet nė kiek nenusileidžiančioje akustikos galimybėmis. Kovo 9-ąją teko išgirsti veikiausiai ne vieną geriausių orkestro pasirodymų (galbūt tai lėmė ir koncertams mažiau tinkamos salės specifika). Tolesni įspūdžiai, atrodytų, paneigs šį požiūrį, nes LPO atliekamas C. Debussy „Fauno popietės“ preliudas tobulai perteikė tikrąjį kompozitoriaus sumanymą muzika išreikšti ne veiksmą, bet sustabdytos akimirkos trapumą, solo grojančios fleitos (orkestro artistė, grupės koncertmeisterė profesorė Celia Chambers) skambesys prilygo aukščiausiam meistriškumui ir jautrumui, o L. van Beethoveno Ketvirtąjį koncertą fortepijonui skambino vieno įtakingiausių pasaulyje L. van Beethoveno pianistų konkurso, rengiamo Vienoje, laimėtojas jaunas pianistas Herbertas Schuchas, kurio artistinėje karjeroje jau rikiuojasi bendradarbiavimas su pasaulio orkestrais, rečitaliai svarbiausiose koncertų salėse, skambinimas diriguojant batutos meistrams Pierre’ui Boulezui ar Bertrand’ui de Billy (beje, tai tas pat konkursas Vienoje, kuriame lietuvių pianistas Gabrielius Alekna pelnė antrąją premiją). Tačiau per savaitės viešnagę Londone teko apsilankyti net devyniuose koncertuose ir operose, išgirsti iš viso septynis pasaulinio garso simfoninius orkestrus. Tad pavadindama LPO griežimą neypatingu, jį lyginau su neseniai išklausytais BBC simfoninio, Londono simfoninio, Berlyno filharmonijos, „Covent Garden“, Karališkuoju filharmonijos ar Švietimo epochos (Age of Enlightenment) orkestrais.


 

Dvi „Madam Baterflai“ viename Londone

Nuvažiuoti į Londoną ir nepasiklausyti G. F. Händelio muzikos būtų kone tas pat, kaip nuvykti į Vieną ar Zalcburgą ir neišgirsti W. A. Mozarto, o Leipcige nenueiti į Šv. Tomo bažnyčią prie J. S. Bacho kapo. Todėl pirmąjį vakarą (kovo 4 d.) susiruošėme į „Covent Garden“ operos teatrą klausytis G. F. Händelio operos „Orlandas“, kurios pastatymu siekta maksimalaus autentiškumo – Charles’as Mackerras griežė kviestiniam „Age of Enlightenment“ orkestrui, dainavo solistai, kurių repertuare dominuoja barokinių ir ankstyvojo klasicizmo operų partijos. Antai Orlando partiją, kurią pirmosios premjeros 1733-iaisiais metu dainavo garsusis kastratas Senesino, į Londono operos teatrą paties kompozitoriaus pakviestas iš Dresdeno, atliko stulbinamai virtuoziškas, mielo tembro kontratenoras Bejunas Mehta. Išgirdus gyvą barokinės operos atlikimą, telieka apgailestauti, jog daug netenkame, savo šalies operos teatre nesulaukdami šios epochos scenos kūrinių pastatymų.

Antroji opera, matyta „Covent Garden“ teatre, buvo italų veristo G. Puccini’o šedevras. Sunkoka būtų įsivaizduoti (ką jau ten svajoti) vienu metu kuriame Lietuvos mieste skambančius kelis tos pačios operos pastatymus. Tuo tarpu Londone kovo pradžioje teko matyti du G. Puccini’o „Madam Baterflai“ spektaklius – Karališkajame operos teatre „Covent Garden“ ir Karališkojoje Alberto salėje (Royal Albert Hall). Pirmojo operos pastatymo scenografiją anglų spauda taikliai prilygino skandinavų kompanijos „Ikea“ stilistikai. Vis dėlto „Covent Garden“ versiją, matytą kovo 10 d., pavadinčiau minimalistiškai (japoniškai?) subtilia ir skoninga, derančia su funkcionaliais dekoracijų sprendimais (režisieriai Moshe Leiseris, Patrice Caurieris ir Stephenas Barlow, scenografas Christianas Fenouillat). Pavyzdžiui, popierines širmas elementariai nustūmus į šalį, scenos gilumoje atsiveria plokštuminis Japonijos fotopeizažas; širmas sustūmus, priekinė scenos erdvė tampa kukliu Čio čio san kambariu. Panaudotas, atrodytų, toks paprastas ir seniai pažįstamas metodas kaip šešėlių žaismas – pavyzdžiui, Kate Pinkerton pirmasis pasirodymas siužeto atomazgoje tėra tik moters siluetas, blausiai (ir vis dėlto tiek pat iškalbingai ir įtaigiai) liekantis stovėti už širmos (Keit Pinkerton vaidmenį „Covent Garden“ scenoje atliko mecosopranas Liora Grodnikaitė). Vizualusis spektaklio aspektas buvo tiek minimizuotas, jog visa tai pirmiausia leido klausytis muzikos („Covent Garden“ orkestrui dirigavo Paulas Wynne Griffithsas). Amerikiečių tenoras Andrew Richardsas savo vaidmenį (Pinkertonas) atliko paryškintu dramatizuoto vokalo tembro atspalviu, o vietoj laukto Čio čio san – primadonos vaidmens išgirdau visai priešingą – subtiliai kuklią kinės Liping Zhang interpretaciją, organiškai įsiliejusią į operos visumą.

Tuo tarpu „Madam Baterflai“ versija Karališkojoje Alberto salėje – tai reginys akims. Iš dalies pastatymo analogu pavadinčiau lietuviškąją „Bohemos“ versiją, ne per seniausiai rodytą Vilniaus kongresų rūmuose – čia pirmiausia akis ganai po Paryžiaus šeštąjį dešimtmetį atkuriančią scenografiją, po scenoje šurmuliuojančią minią ir jų apdarus (ir visa tai atlikta remiantis istoriniais pavyzdžiais iš nuotraukų, kuriant autentišką laikmečio dvasią). Analogiškai ir „Madam Baterflai“ pastatyme pirmiausia seki tai, kas vyksta, o tik po to klausaisi muzikos. Vis dėlto labiausiai ši opera pribloškė originaliu Karališkosios Alberto salės panaudojimu. Tai amfiteatrinė patalpa, kurioje scena yra centre esančioje arenoje, neturinti užkulisių, be scenos mašinerijos. Tokia erdvė, manau, buvo tikras režisieriaus (Davidas Freemanas) ir scenografo (Davidas Rogeris) fantazijos išbandymas. Vadinamajame „apskritajame pastatyme“ (round staging) arenos viduryje stovintį Čio čio san namuką (tradicinį japonų namą be sienų, kiaurai permatomą iš visų pusių, su nuleidžiamomis širmomis pirmojo veiksmo pabaigoje) iš visų pusių juosė japoniški vandens ir akmenų sodai (simboliškai antrajame veiksme vanduo iš baseinėlių ištekėjo kaip žlugusios Čio čio san svajos...). Atrodytų, kur link turėtų pasisukti solistai, jei klausytojai (žiūrovai) juos stebi iš visų pusių? Toks klausimas net nekilo, nes veiksmas vyko polifoniškai visuose scenos kampuose, į sceną žvelgiant iš bet kurio amfiteatro taško buvo matyti kuri nors veiksmo detalė. Apie muzikinį spektaklio aspektą galima kalbėti su išlygomis, nes salės specifika lėmė, jog šios operos atlikimas elektroniškai sustiprintas ir muzika sklinda ne tik nuo arenos, bet ir nuo palubėje pritvirtintų garsiakalbių. Vis dėlto operoje dainuoja pasaulinio lygio solistai – lyrinis amerikiečių sopranas Ai-Lan Zhu (Čio čio san), Gerardas Powersas (Pinkertonas), o Suzuki – legendinio dirigento Seiji Ozawos mėgstama solistė Zheng Cao. Beje, kai kurie akustiniai efektai, panaudojant amfiteatro galimybes, buvo stulbinami – tik įsivaizduokite, kaip skamba operos epizodas, kai į sceną iš apskrito parterio įvairių vietų laiptais žemyn žengia Čio čio san su palyda, o choro skambesys liejasi stereoefektais. Tai ne pirmasis toks sceninio muzikos kūrinio projektas šioje salėje, nes Karališkojoje Alberto salėje rengiami ne tik simfoniniai koncertai (šioje koncertų salėje reziduoja dirigento Daniele Gatti vadovaujamas Karališkasis filharmonijos orkestras (Royal Philharmonic Orchestra), kuris griežė operos spektaklyje, dirigavo Peteris Robinsonas) – tam tikram laikotarpiui centrinė arena, kurioje paprastai simfoninių koncertų metu sėdi klausytojai, virsta scena (kitas „apskritasis pastatymas“ šioje salėje yra baletas „Gulbių ežeras“). Šių metų vasario–kovo mėnesiais parodyta dvylika „Madam Baterflai“ spektaklių, visi jie vyko perpildytoje salėje (salėje telpa per keturis tūkstančius klausytojų), nors opera pastatyta dar prieš devynerius metus. Ir, patikėkite, girdėti tūkstantinę aplodismentų audrą tiesiog įspūdinga, o „bravo“ šūksnių aidas verčia iš kojų.


 

Londonas ir tradicijos

Turbūt viena svarbesnių kamerinės muzikos salių Londone yra jaukioji „Wigmore Hall“, įsikūrusi netoli įvairiais prekiniais ženklais pažymėtų parduotuvių, minių žmonių, dviaukščių autobusų užgrūstos ir jų išmetamųjų dujų pritvinkusios Oksfordo gatvės. Vis dėlto Londone teko patirti fenomeną, jog, nepaisant milžiniškos spūsties ir triukšmo, čia pat už kampo tave gali pasitikti jauki tyla ir ramybė. Vigmoro gatvėje, kaip sulėtintame kadre, netgi atrodo, jog patenki tarp savų – paklausus, kur link pasukti į minėtą salę, tau kelią parodo ten pat ir į tą patį koncertą žingsniuojantis praeivis. Užsukus į fojė tarsi sustojusią įvykių tėkmę iliustruoja ant sienų kabančios garsiausių muzikos atlikėjų nuotraukos, o organizuojamų koncertų laikas, pavyzdžiui, ankstyvą pirmadienio popietę (pradžia 13 val.), tik patvirtina, jog šioje vietoje neegzistuoja šiuolaikiniai urbanistikos tempai. Ši nedidelė koncertų salė jau seniai pripažinta, kritikų ir atlikėjų vertinama dėl subtilios ir jautrios, įvairius garsinius niuansus klausytojams gebančios perteikti akustikos. Klausiausi britų tenoro Andrew Kennedy rečitali nė vienos arijos, nė vieno „sportinio“ numerio. H. Purcello, F. Poulenco, R. Strausso ir S. Barberio dainų ciklai. Pretenzinga, rizikinga ir intelektinio brandumo reikalaujanti programa – atrodo, pati „Wigmore Hall“ dvasia įpareigoja čia koncertuojantįjį lygiuotis į ilgas tradicijas menančią kultūrinę erdvę tiek programos, tiek atlikimo kokybe. Šiuo metu esantis BBC radijo naujosios kartos atlikėjų programos stipendininkas Andrew Kennedy (anksčiau dalyvavęs „Covent Garden“ jaunųjų atlikėjų programoje, į kurią dabar pakviesta Liora Grodnikaitė) pasirodė kaip „Wigmore Hall“ rengiamo koncertų ciklo „Naujosios kartos“ dalyvis. Beje, į šį ciklą įtrauktas ir vasario mėnesį nuskambėjęs pianistės Evelinos Puzaitės pasirodymas.

 

Unikalioji Londono publika

Į „Wigmore Hall“ pirmadienio popietę susirinko klausytojai, kokių galėtume tik pavydėti. Tačiau Londono koncertų salėse publika tokia pat įvairi kaip ir jos miestas. Nepaisant ištaigingos, didžiosios karalienės Viktorijos laikus menančios Karališkosios Alberto salės, ši vieta kuriam laikui virsta tikra „arklide“ ir nukelia į tuos laikus, kai žmonės ateidavo ne operos pasiklausyti: čia pat, parteryje, išsitraukiami užkandžiai (dar gerai, kad per pertraukas), ložėse už nugaros pokši šampano buteliai, o pasibaigus operai net nesivarginama susirinkti plastikinės taros ar iš kavinės atsineštų šampano taurių. Sąvoka „drabužinė“ turbūt suprantama tik kas antram trečiam atėjusiajam. Net ir tokioje vietoje kaip „Covent Garden“ operos teatras. Tačiau šioje salėje masinio valgymo nematyti – teatro etiketas to veikiausiai nepateisina. Laisvalaikio leidimo būdas ir pramogavimas čia užkopęs aukščiau – ne vienas klausytojas į „Covent Garden“ ateina prieš valandą ar dvi ir mielai leidžia laiką draugų kompanijoje prie teatro esančiame žiemos sode įsikūrusiame restorane ar užkandžiauja pačių atsineštais sumuštiniais ant netoliese esančių minkštasuolių.

Beje, Londone į koncertą gali pavėluoti net likus daugiau nei valandai, nors autobusu važiuoti tereikia dešimt penkiolika minučių (kamštis piko metu Londone reiškia totalią dviaukščių autobusų grūstį dviem eilėmis be vilties judėti į priekį). Tačiau Londono pavėlavusieji kantriai laukia už durų, o ne jau skambant muzikai triukšmingai veržiasi į salę ir, eidami sėstis, pakelia ištisą eilę.

Į drabužinę užsuka ne kiekvienas atėjęs pasiklausyti koncerto bene svarbiausioje Londono koncertų salėje, esančioje „Barbican“ centre. Net jei šis centras švenčia jubiliejų, o koncertą atėjimu pagerbia pati Jos Didenybė Karalienė.

 

Londonas ir tradicijos 2 – „Barbican“ gimtadienis

Garsusis „Barbican“, švenčiantis 25-ąjį atidarymo gimtadienį, 2007-aisiais numato gausybę paties aukščiausio lygio renginių. „Barbican“ centras, 1982 m. pastatytas išsprogdintoje ir nuniokotoje centrinio Londono pietinėje dalyje, nepaisant skeptiškų ir antipatiškų tuometinių reakcijų dėl įmantraus ir modernaus pastatų komplekso, šiandien jungia per du tūkstančius žiūrovų galinčią sutalpinti koncertų salę, parodų ekspozicijoms skirtas sales, teatro, kino, konferencijų sales, biblioteką, šokio menui skirtas patalpas. Net ir švęsdamas tūkstantmečių istoriją skaičiuojančios šalies masteliu, atrodytų, itin menką sukaktį, „Barbican“ centras leidžia įsitikinti Anglijai būdingu tradicijų stiprumu, puoselėjimu ir tęstinumu – Jos Didenybė Anglijos Karalienė Elžbieta II, perkirpusi modernaus menų multicentro atidarymo juostą 1982-aisiais, savo pasirodymu pagerbė jubiliejinius renginius ir po ketvirčio šimtmečio (probėgšmais tik pagalvoji apie kokį nūdienos Lietuvos va(l?)dovą po amžiaus ketvirčio). Lankytis teko keliuose koncertuose, kurie sukosi apie tikrąją menų centro atidarymo datą kovo 3-iąją: „Barbican“ koncertų salė savo gimtadienio šventei pasikvietė keletą didžiųjų – be abejo, gimtadienio vakarą muzikavo čia reziduojantis Londono simfoninis orkestras ir jo prezidentas seras Colinas Davisas (beje, orkestro artistai aktyviai dalyvavo naujosios koncertų salės statybose, konsultavo ir reiškė pageidavimus, patarimus akustikos klausimais, o tuometinis orkestro meno vadovas Claudio Abbado itin dažnai užsidėdavo statybininko šalmą), programa pakartota kovo 6-osios koncerte, kurio klausėmės kartu su Jos Didenybe Karaliene ir Edinburgo Princu, o pertraukos metu visi klausytojai buvo vaišinami šampanu; kovo 7 d. surengtos Berlyno filharmonijos orkestro ir jo meno vadovo sero Simono Rattle’o gastrolės; kovo 8 d. koncerte BBC simfoninis orkestras ir choras su pasaulinį įvertinimą pelniusiu suomių dirigentu Johnu Storgardsu greta A. Schoenbergo „Friede auf Erden“ ir J. Sibeliuso Penktosios simfonijos atliko M. Nymano „Handshake in the Dark“ pasaulinę premjerą; nusišypsojo tikra sėkmė išgirsti fortepijono grandus – Jevgenijaus Kisino rečitalį (kovo 5 d.) ir bene geriausia W. A. Mozarto atlikėja tituluojamą Mitsuko Uchidą, kovo 6 d. skambinusią W. A. Mozarto Koncertą Nr. 21 C-dur (su svajingu Elviros Madigan andante). Šie įspūdingi koncertai leido gyvai išgirsti ir įvertinti taip arti scenoje esančias pasaulines muzikos žvaigždes. Išklausiusi orkestrų pasirodymų susidūriau su dilema, kurio link labiausiai linksta simpatijos – kai čia pat išgirsti tokius milžinus kaip Berlyno filharmonijos orkestras ir Londono simfoninis orkestras, objektyviam kritiniam vertinimui pritrūksta argumentų ir pasitelki subjektyvias emocijas. Tobulas Berlyno orkestro griežimas tarsi bylojo apie nepajudinamas senojo žemyno muzikavimo tradicijas, kurių vokiškam tvarkingumui ir solidumui valiūkavimo teikė sero Simono Rattle’o charizma. Betarpiškumu ir jautrumu spinduliuojanti iš šio dirigento vaizdo įrašų, Rattle’o asmenybė tiesiog pranoko visus lūkesčius, o jo šiltas bendravimas su Berlyno filharmonijos orkestru priminė prieš keletą metų matytą „Gewandhaus“ kapelmeisterio Herberto Blomstedto santykį su orkestru ir jo artistais. Jau daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis Londono simfoninis orkestras, priešingai, visa savo esybe deklaravo jaunatviškumą ir ugningą temperamentą (tokį būdingą jo naujajam, nuo 2007 m. sausio paskirtam pagrindiniam dirigentui Valerijui Gergijevui), orkestro dinamizmą atspindėjo ir į koncertą pakviesta solistė – prie fortepijono sėdintis gyvsidabris – Mitsuko Uchida, nenustygstanti lyg patsai W. A. Mozartas, išgaunanti neapsakomo lengvumo ir skaidrumo fortepijono skambesį.

Jevgenijus Kisinas. Šventvagiška būtų kritikuoti šio pianisto grojimą ar mėginti nurodyti kokias diskutuotinas detales. Kalbėdama apie J. Kisino pianizmą, nejučia lyginu su toje pačioje salėje girdėtos Mitsuko Uchidos prakalbintu fortepijonu – tai du skirtingi tiek temperamento, tiek garso kokybės pasauliai, bet kiekvienas savaip pasiekęs meistriškumo viršūnę. Uchidai būdingesnis skaidrus ir gyvas, dinamiškas fortepijono skambesys, tai jos atliekamą W. A. Mozartą daro ypač įtaigų, o skambinant J. Kisinui ryškėjo nepaprastai minkštas ir švelnus prisilietimas prie klaviatūros, kartu logiškai sudėlioti kūrinio akcentai, nuspėjama interpretacinė mintis. Šis pianistas veikiau atstovauja tai grupei menininkų, kurie deklaruoja atliekamą kūrinį ne kaip originalių paieškų, bet jau patikrintos atlikimo tradicijos objektą. Beje, ir pianisto rečitalyje skambėjo tradicinis fortepijono repertuaras – tai F. Schuberto Sonata Es-dur D568, L. van Beethoveno Variacijos c-moll, J. Brahmso priešpaskutinio opuso pjesės, F. Chopino Andante spianato ir keletas bisų, kuriuos būtų nesunku nuspėti – tai F. Chopino „Minutės“ valsas ir F. Liszto noktiurnas „Meilės svajos“.

Beje, į visus šiuos „Barbican“ koncertus bilietai buvo parduoti jau prieš kurį laiką (bilietų į J. Kisino rečitalį beveik neliko prieš pusmetį), bet šis centras sėkmingai praktikuoja gyvą koncerto transliaciją – nepatekusieji čia pat, už salės durų esančioje fojė, patogiai įsitaisę ant minkštasuolių, klausydami muzikos iš garsiakalbių, koncertą galėjo stebėti ant sienų kabančiuose plazminiuose televizoriuose. (Pagalvoju: jei taip atsitiktų Lietuvoje, tikriausiai tuoj pat prisistatytų mūsiškė LATGA-A ir iš organizatorių pareikalautų mokesčio už nemokamai transliuojamą koncertą.)

Per savaitę apžvelgti muzikinę Londono panoramą iš tiesų neįmanoma. Neaplankyti liko, pavyzdžiui, Londono Koliziejuje rengiami Anglijos nacionalinės operos ir baleto pastatymai, „Barbican“ organizuojami koncertai Šv. Luko bažnyčios koncertų salėje, baroko koncertai Smitho aikštėje esančioje Šv. Jono bažnyčioje… Net praėjus kiek laiko ir susigulėjus muzikiniams įspūdžiams, vertinti girdėtus koncertus ar postringauti objektyviu kritiko tonu vis tiek sunku. Tegaliu pasakyti kaip tikras neprofesionalas – patiko viskas.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!