Pažadėtoji žemė

Dainavimo menas… Kiekvienas balsas, panašiai kaip žmogaus charakteris, pasireiškia ir įgimtomis, ir įgytomis savybėm. Apie jų sąveiką įvairioms epochoms ir skirtingose šalyse prirašyta krūvos traktatų. Kokių skirtingų būta (o ir esama) gražaus balso, meniško dainavimo idealų! Jau ankstyvojo renesanso laikais preciziškai nusakyta (kai ką perimant iš viduramžių estetikos), kokiu instrumentu turi tapti muzikuojantis žmogaus balsas. Pasiekta tobulumo, atitikusio anos epochos dvasią. Visai kitokią, negu ta, kurią aštuonioliktajame amžiuje išreiškė bel canto estetika, sureikšminusi fizinį žmogaus balso grožį, nors ribodama dainininko asmenybės raišką.

Ir štai devynioliktasis amžius. Įvairiais pavidalais suklesti romantinė opera ir tuo pat metu kamerinė lyrika, dainos menas. Tai panašu į du kontinentus, kuriuose skirtingai ryškėjo muziką interpretuojančio dainininko svarba.

Pirmajame žemyne įsisiūbuoja „operinės emocijos“, veši materiali, kūniška muzikos prigimtis. Kaip į tai žvelgiama šiandien? Įvairiai. Neretai komerciniai operos teatrai paprasčiausiai teikia pirmenybę balsams, įveikiantiems simfoninio orkestro jėgą. Tada ir riksmas darosi toleruotinas. Bet operos scenų gausybėje („perpildytoje rinkoje“) tai vienur, tai kitur sušvyti interpretuotojai, pasišventusiai puoselėjantys savą, dvasios impulsus itin vertinantį požiūrį į romantinių operų pasaulį. Tai dirigentai, dainininkai, kiek rečiau – režisieriai.

Kad ir kokie skirtingi būtų iškilieji menininkai, juos sieja savito kelio paieškos būtinybė. Būsimieji tapytojai jo kantriai ieško(davo?), kopijuodami meistrų paveikslus, būsimieji dirigentai – stebėdami garsenybes, irgi ką ne ką nusikopijuodami. O rašytojai? Gal ne vieno iš jų plunksną išjudino artimu, savu tapusio (ar gali pašalietis tą paaiškinti?) autoriaus puslapiai.

Dar būdama vaikas Irena Milkevičiūtė eilėraštukus ne skaitydavo, o juos savomis melodijomis išdainuodavo. Be pastangų, savaime. Vėliau godžiai klausydavosi muzikos įrašų. Į juos įniko dar iki dainavimo studijų. Ir vis stipriau jautė, kaip pamėgtų meistrų dainavimas natūraliai – tarsi melodijos aniems eilėraštukams – žadina bei kryptingai aktyvina jos balsą. Proceso būta itin taiklaus, tad gebėjimas perimti, kopijuoti ne tik džiugino, bet ir ugdė, savaime brandino. Ar būtų jis toks be darnios gabumų santalkos, be balso komponentų, pasirengusių tapti tobulu instrumentu? Irena, matyt, pajautė viso to unikalumą. Įpareigojantį, įtraukiantį. Tampantį pašaukimu.

Ir čia dera paminėti dar vieną komponentą, be kurio šiaip jau išlavėję įgūdžiai nepakyla iki meno lygmens. Algimanto Kunčiaus nufotografuoti debesys toli pranoksta užfiksuotą atmosferos reiškinį. Vizualų grožį čia persmelkia „užkadrinė“ prasmė, paslaptingas laikinumo ir amžinybės unisonas. Maldos atmaina? Irenos dainavimas?

Sava padangė. Savi debesys, saulė, darganos. Irena iš tų, kam būtinas namų jausmas. Pasaulis „skersai išilgai“ jos išvažinėtas, išskraidytas, bet nei kitur namus randančia , nei „pasaulio piliete“ jos nepavadinsi. Ištikimybė gimtinei, savam teatrui, kolegoms ir klausytojams? Ne kiekvienas tokią trauką šiandien supranta, kaip ne visi pajaučia ir šiaurės dangaus debesų paslaptis. O sykį pajautusiam, sunku juos į ką nors beiškeisti.

Esame visokeriopų gyvenimo krizių bei lūžių liudytojai. Regime meno polėkius ir nuopuolius, gūdžias jo sankryžas, chaosą. Būname stumte stumiami į „vertybių muges“. Mados, nupiginimai, išpardavimai… Falsifikatų tvanas. Kad išliktum, turi suvokti, kokia aštri tiesos problema.

Toje smogo prieblandoje atgaivos oazes puoselėja tiek pašaukimą patyrę dvasininkai, tiek ir jo paliesti meno kūrėjai. Pastarieji kartais pajaučia ranką, vedančią juos tiesos ir savasties link. Tolyn nuo regimybių ir melo šurmulio. Į Pažadėtąją Žemę? Irenai Milkevičiūtei ja tapo romantinių operų kontinentas. Lyg savastį priimdama jo įvairovę, dainininkė įprasmino savo individualią meninę tiesą, kurios lydima žengia gaiviais slėniais, kyla į spindinčias viršūnes.

Jų nevardysiu, neskaičiuosiu konkursuose pelnytų laurų ar Irenos balsą girdėjusių didžiųjų pasaulio scenų. Jaučiu, kad už visa tai menininkei svarbesnė kiekviena „eilinio“ spektaklio diena, kaskart tarsi pirma, o juk savaip ir paskutinė. Vidinė parengtis, jungianti piligrimo ir alpinisto būsenas. Ramybėje susitelkianti energija, kurią sukrečiamai išspinduliuoja paskutinės Čio čio san frazės arba Normos malda. Kontrastai, siejami tragedijos dvasios – baigties ir nuojautos pavidalais. Elizabetė, įsijungianti į absoliučiai unikalų muzikos ir scenografijos simfonizmą (Verdi–Aleksa–Truikys) „Don Karlo“ spektaklyje. Aida, Amelija… Ir dar daug kitų, kurias išpuoselėjo susikaupimo valandos ir scenos kaitra.

Piligrimo ir alpinisto parengtis jau brandina Brunhildą. Palinkėkime, kad jai palankus vėjas prasklaidytų kičinius mūsiškio „Valkirijos“ spektaklio debesis.