Ypatinga dinastija

2007 Nr. 3–4 (250–251), Margarita Dvarionaitė

Dirigentė Margarita Dvarionaitė rengia knygą „Žiupsnelis iš praeities ir dabarties“, kurioje numatomi muzikų amžininkų portretai, atsiminimai, recenzijos, nekrologai. Skaitytojams siūlome šios knygos fragmentą.

 

„Gal man reikėjo tapti mokslininku?“ – taip kartą prieš daugelį metų prasitarė Rimas Geniušas, muzikinės dinastijos pradininkas, pianistas ir ilgametis mūsų operos dirigentas.

Tėvas Juozas Geniušas, iš kurio vadovėlių mokėmės istoriją ir dabar vis pavartom padėvėtus jų lapus, turbūt turėjo pomėgį muzikai ir norėjo, kad ji skambėtų šeimos pastogėje. Dar mažamečiam sūnui atgabeno instrumentą. Bet šis nepajuto potraukio naujam šeimos nariui ir pabėgo. O praėjus keleriems metams klaviatūra ėmė vilioti, ir Rimas nuo jos nesitraukia visą gyvenimą.

Nors solistu netapo, bet pramokęs buvo ganėtinai pasiruošęs koncertmeisterio veiklai. Ši pareigybė Operos teatre tapo pirmuoju žingsniu į didžiąją muziką. Yra sakęs, kad vėliau, jau tapęs dirigentu, rytmetį pradėdavo J. S. Bacho preliudais: jie lyg kamertonas suderindavo dvasinę būseną visai dienai.

1932 m. peržengęs dar besikuriančios Kauno konservatorijos slenkstį, pradėjo fortepijono studijas profesorės Elenos Laumenskienės klasėje. Pirmoje Kauno konservatorijoje jau tada buvo susitelkęs solidžių pedagogų, išugdžiusių ne vieną mūsų muzikos žymuolį, sambūris. Būta ir kviestinių iš svetur – Italijos, Čekijos, Lenkijos, taip pat emigrantų iš Rusijos, o tarp jų – ir profesorius Vladimiras Ružickis: jo klasėje nuo 1936 m. savo studijas tęsė ir Rimas Geniušas.

Profesorius V. Ružickis garsėjo ne vien pedagogikos ypatumu, o ir plačiai koncertuojančio pianisto šlove. Imlaus proto jaunajam auklėtiniui mokytojas dovanojo ne vieną savo profesinių vertybių, lydėjusių tolesnį Rimo kūrybinį kelią. Su fortepijonu jis niekada nesiskyrė, bet tuo pat metu kildavo ir kitas – dirigavimo – troškimas.

Fortepijonas šimteriopai atlygino būsimajai dirigento veiklai. Šis instrumentas – tai mini orkestras, ne vienam pradedančiajam takelis, vedantis prie magiškojo pulto ir „burtingos“ batutos.

Jaunojo maestro debiutas įvyko 1945 m. Kauno valstybiniame operos ir baleto teatre. Pasirinko žaismingąjį G. Rossini „Sevilijos kirpėją“. Anuomet Kauno konservatorijoje dirigavimo fakultetas nebuvo įsteigtas. Mūsų operos tėvas Mykolas Bukša (1869–1953), atvykęs į Lietuvą, visą dėmesį buvo sutelkęs dar netvirtai susiklosčiusiai operai, tad pedagogikos dėmesio pristigdavo. Laikinai subūręs norinčių diriguoti grupelę, tegalėjo suteikti elementarų pradžiamokslį, kurį R. Geniušas bandė išplėsti Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) konservatorijoje, semdamasis žinių įvairių pedagogų klasėse. Bet tai tebuvo vienkartiniai, nenuoseklūs stebėjimai. Patikimiausios studijos ir brandos metai prasidėjo mūsų operos pastogėje. Jai R. Geniušas ištikimai tarnavo pusšimtį metų. Buvo stebėtinai reiklus sau, tapo vyriausiuoju dirigentu, sovietmečiu įvertintas Liaudies artisto vardu. Orus, plataus akiračio, savaimingo mąstymo vadovas nesunkiai pelnė teatro kolektyvo autoritetą. Gal ne tiek širdimi ar raiškiais rankų mostais, kiek intelektu vadovavosi. Būdamas įžvalgus psichologas, tvirtas muzikos teoretikas, gebėjo skaityti ne vien ženklus partitūroje, bet ir slypinčias už jų prasmes ir taikliai žodžiais jas išsakyti. Įsimintinas man liko jo Pilypo (G. Verdi opera „Don Karlas“) apibūdinimas: „Visiems žinoma, kad Karaliaus monologas – viena kompozitoriaus meno viršūnių. Trimis pradiniais rūsčiais monologo unisonais, lyg kraujuotais stulpais, kūrėjas atskleidžia Pilypo inkvizicijos ir valdžios galybę“.

Daugelį metų dovanotą teatrui gyvenimą pakirto liga. Gerą dešimtmetį savąją patirtį dirigentas skyrė konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) operos studijos auklėtiniams, vadovavo katedrai.

Bet tuo Geniušų dinastija nesibaigė, ją tęsė antroji ir trečioji kartos: sūnūs – žymus Lietuvoje ir pasaulyje pianistas Petras bei Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Julius – ir jau pagarsėjęs, nors ir nepilnametis, vaikaitis pianistas Lukas.

Fortepijono užkratas ne vien tėvo Rimo, o ir motinos Irenos paveldas, taip pat studijavusios konservatorijoje, vėliau įprasminusios savo biografiją dar viena – dailininkės grafikės profesija. Namai kupini garsų, vaizdų ir varpų, kurių aistringas kolekcininkas yra pats Rimas Geniušas, lyg koks namų orkestro steigėjas.

Šešiolikmetis vaikaitis Lukas priklauso dar vienai močiutei – įžymiajai Rusijos pianistei, Maskvos konservatorijos profesorei, griežtai Luko auklėtojai Verai Gornostajevai. Jos klasę baigė ir Petras Geniušas, būsimasis žentas. Apie „stebuklų vaiką“ vilniškė močiutė sakosi, kad Lukas jau pranokęs ir tėvą Petrą. Gal tai kol kas perdėtas įvertinimas, tačiau vaikaičio pianizmo brandumas neabejotinas jau dabar, todėl laikyti jį trečiąja giminės dinastijos karta ne per anksti.

Pastaruoju metu, susijungę į darnų duetą, Lukas su tėvu Petru koncertuoja drauge ir atskirai Rusijoje ir Lietuvoje, nuolat skraidydami iš vienos šalies į kitą, sunkiai nuspėdami, kuri auditorija reikšmingesnė. Turbūt labiausiai brangintinas muzikos ir klavišų pasaulis.

Petro fortepijoninė muzika siekia daugelį planetos kraštų, bet nepastebime, kad jis šauksmingai skelbtųsi spaudoje, didžiuotųsi koncertų pertekliumi, kad pasaulis nuskurstų, jei jis staiga nutiltų. Dizaineriais aprengėjais nesidomi, laurų neplėšė, patys pelnyti atėj 1992 m. Petrui suteikta Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija, 2004 m. – Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) premija, taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus vardas. Įsikurti užsienyje nesiveržia, į Vilnių pamokų atvyksta, pasak jo, „kaip į šventovę“ ir jaučiasi pakiliai savo auklėtinių apsuptyje. Scenoje dėkingas, kad yra išgirstas, bisuota, pasitenkindamas dviem trim kūriniais. Skonis ir saikas – Petro stilius. Neribota virtuozo ir temperamento galia klausytojams neperšama, akrobatika neegzistuoja. Jaudina nestandartiška kūrinio nuovoka, visiems suprantama kalba reiškiamos mintys.

Geniušų dinastijos suklestėjimą įspūdingai atskleidžia meninės dokumentikos kūrėja režisierė Monika Eglė Juozapavičiūtė, parengusi „Improvizaciją. Tema: Petras Geniušas“ (ryškus šios režisierės ir kitas filmas „Eime pasivaikščioti su Antanu Rekašiumi“). Vaizdo juostoje apie Petrą tarsi deimančiukai įterpiamos atsitiktinės, bet išradingai įžvelgtos dinastijos gyvenimo ir veiklos nuotrupos, sujungtos į vientisą, spalvingą mozaiką. Kai kas gali prikišti kūrėjai per kuklų muzikos pateikimą. Tėra vienas pasiūlymas: eime pasivaikščioti su Geniušais į jų koncertų sales!

 

 

Elektroninė muzikos įrašų, žurnalų ir koncertų parduotuvė
Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!