Kad vasara neprailgtų...
Tarptautinės kūrybinės-edukacinės stovyklos „Muzikuokime drauge“ seminaruose iš latvių pedagogės Guntos Melbardės išgirdome pasakojimą apie stovyklą, kurioje vaikai 10 dienų muzikuoja, dalinasi žiniomis apie muziką, kuria žaismingas istorijas ir čia pat jas inscenizuoja. Šią vasarą ir mes, biržiečiai, nusprendėme pastovyklauti. Ne taip ilgai, kaip Latvijos kolegos, bet turiningai. Grupelė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokinių tris vasaros atostogų dienas skyrė savo krašto kompozitorių ir muzikinio gyvenimo pažinimui. Stovyklą pavadinome mobilia – mat kiekvieną dieną keliauta vis į kitą vietą.
Gimtieji kompozitoriaus Vlado Jakubėno namai
Biržuose, ant Širvėnos ežero kranto, mūrinėje klebonijoje, kuri buvo vadinama mūreliu, evangelikų reformatų bažnyčios generalinio superintendento kunigo profesoriaus Povilo Jakubėno šeimoje gimė ir užaugo Vladas Jakubėnas. Mums labai pasisekė, nes šiuo metu ten gyvena mūsų mokyklos mokiniai Emilija ir Lukas Mikalauskai. Taigi buvo puiki proga vasarą aplankyti draugus, pamatyti, pajausti tą aplinką, kurioje prabėgo Vladuko vaikystė.
Žinoma, atvykome jau nemažai žinodami apie kompozitorių, kurio vardu pavadinta mūsų mokykla, tačiau buvome maloniai nustebinti, kai mūsų bičiulių tėveliai pradėjo pasakoti daugybę istorijų, vykusių čia pat, kompozitoriaus gimtuose namuose.
Kalbėjomės, dalinomės savo žiniomis, tarsi piešėme Vlado Jakubėno gyvenimo paveikslą, apipindami gyvai skambančia muzika. Grojome per vasarą ir praėjusiais mokslo metais išmoktus kūrinius. Kunigas Rimas Mikalauskas papasakojo, kad mažasis Vladukas mėgdavęs sėdėti lazdyne ir ritmingai judinti rankas, tarsi imituotų grojimą fortepijonu. Kai kas net suabejodavęs, ar tam vaikui „viskas gerai...“
Už nepakartojamus įspūdžius atsisveikindami nuoširdžiai dėkojome kunigui Rimui Mikalauskui, Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonui.
Papilyje pas Kazį Binkį
Papilyje svečiavomės pas kitas dvi mūsų mokyklos mokines – Kamilę Macytę ir Saulę Lansbergaitę. Trumpai pamuzikavę Kamilės namuose, ėjome į Papilio evangelikų reformatų bažnyčią – joje vargonuoja Kamilės mama. Ji papasakojo bažnyčios istoriją, leido pagroti fisharmonija.
Toliau keliavome per Papilį lydimi Saulės mamos ir klausėmės miestelio istorijos. Aplankėme „Pakalnynę“, buvusią Papilio mokyklą, kurioje mokytojavo poetas Kazys Binkis. Šiuo metu čia gyvena Saulė, tad mums buvo įdomu, ką reiškia gyventi beveik muziejuje.
Saulės mamos Editos Lansbergienės kūrybiškumas ir meilė praeičiai šį apsilankymą pavertė unikalia, nuotaikinga pamoka. Poeto kambarėlyje sužinojome apie Kazio Binkio ir Kipro Petrausko draugystę, tai, kad Kipras Petrauskas yra Kazio Binkio poemos „Kiškių sukilimas“ ne visai teigiamo personažo prototipas.
Nepaprastai gražiame gamtos prieglobstyje šalia buvusios mokyklos kūrėme trioletus. Po literatūrinių bandymų susipažinome su čia pat muziejuje esančiais įvairiais senoviniais daiktais, mergaites ypač sudomino pasakojimai apie audimą, jos galėjo ne tik pasėdėti tikrose staklėse, bet ir paausti.
Pabiržė – kompozitorių Budriūnų gimtinė
Kelionę pradėjome Biržų krašto muziejuje „Sėla“: norėjome sužinoti, kokią medžiagą apie brolius Budriūnus turi mūsų muziejus. Apie šiuos tris mūsų krašto muzikus pasakojo Agnės mama Džiuljeta Flenderienė, dirbanti muziejuje gide.
Ypač didelį įspūdį mums visiems padarė senųjų lietuvių liaudies instrumentų salė, kurioje ne tik apžiūrėjome ekspoziciją, bet ir išbandėme įvairiausius piemenų instrumentus, kuriuos atsinešė mokytoja etnomuzikologė Aušra Butkauskienė. Kai kurie vaikai jau moka groti liaudies instrumentais, tad, suskambus kapelos garsams, rodės, atgijo visa salė.
Ilgai čia neužsibuvome, nes laukė kelionė į Pabiržę.
Kuklaus gimtojo Budriūnų namo kieme mus pasitiko kompozitorių dukterėčia Bronė Dilienė. Garbaus amžiaus moteris stengėsi kuo išsamiau papasakoti apie brolių kelius į muziką, tą aplinką, kuri išugdė juos, aktyvius muzikinės visuomenės veikėjus.
Vaikai susidomėję klausėsi pasakojimo, per rankas keliavo nuotraukos iš senojo giminaitės albumo. Pajutome tarsi sustojusį laiką, kai į rankas paėmėme nuotrauką, kurioje lygiai toje pačioje vietoje, kur sėdėjome mes, prieš daugiau nei 70 metų šnekučiavosi garsioji muzikų Budriūnų šeima. Su pasididžiavimu kalbėjome, kad gal būtent čia ir gimė idėja leisti tokį svarbų muzikams leidinį, koks štai jau 84 metus mums visiems yra „Muzikos barai“.
Mobilioji stovykla, o kartu ir paskutinės vasaros akimirkos baigėsi vakare prie laužo. Dalinomės įspūdžiais, planavome, ką veiksime artėjančiais mokslo metais. Mobilioji trijų dienų stovykla mums buvo be galo naudinga – vaikai galėjo muzikuoti ir bendrauti neformalioje aplinkoje, geriau pažinti draugus ir pamatyti, kaip jie gyvena, kokiais instrumentais groja namuose, kaip mokosi ir leidžia laisvalaikį.