Tarnystė grožiui ir gėriui

2015 Nr. 9–10 (452–453), Justina Paltanavičiūtė

„Mūsų kolektyvas pasitinka pirmą svarbesnę sukaktį. Tačiau už jubiliejaus simbolikos slypi šimtai koncertų, įvairiausių projektų, išvykų, įrašų, festivalių, renginių“, – taip savo mylimo kolektyvo dešimtmečio sukaktį komentuoja Algimantas Treikauskas, Kauno miesto simfoniniam orkestrui vadovaujantis nuo pat jo gyvavimo pradžios.

Per dešimtį metų nuveikta tikrai daug – KMSO labai išaugo profesine prasme, jis nuolat koncertuoja kauniečiams, pasirodo užsienio koncertų salėse, dalyvauja festivaliuose. Pastaruoju metu aktyvią koncertinę veiklą papildo kompaktinių plokštelių įrašinėjimas, jose įamžinami žymių Lietuvos ir užsienio solistų balsai. Meile muzikai ir entuziazmu degantis orkestras gali pasigirti ne tik sukaupta solidžia patirtimi, bet ir patrigubėjusia sudėtimi, bendradarbiavimu su pasaulinėmis muzikos žvaigždėmis. Tačiau ir orkestro vadovas, ir daugelis jo narių prisimena nelengvą pradžią, kai smarkiai trūko finansų, o daugelis aplinkinių naujo kolektyvo atsiradimą vertino skeptiškai.

Pirmasis KMSO koncertas įvyko 2005 m. vasario 5 d., tačiau istorinės orkestro šaknys kur kas gilesnės. Dar 1936 metais kompozitorius, pianistas ir dirigentas Balys Dvarionas įkūrė Kauno radiofono orkestrą, kuriam vėliau vadovavo ir modernusis Jeronimas Kačinskas. Tarybiniais metais orkestro veikla buvo gana fragmentiška. 1988 m. buvo suburtas Kauno kamerinis orkestras, dabartinio KMSO pirmtakas. Įvairiomis progomis, kai reikėdavo atlikti simfoninius kūrinius, orkestras būdavo papildomas kviestiniais muzikantais. Taip pamažu brendo mintis Kauno kamerinį orkestrą perorganizuoti į simfoninį. „Atėjęs vadovauti Kameriniam orkestrui po truputį pradėjau daryti permainas, kurios ne visiems patiko. Prie kamerinės sudėties pamažu pradėjome jungti pučiamuosius instrumentus. Tačiau nebuvo jokių simfoninio orkestro tradicijų, tad iš pradžių buvo labai sunku“, – pasakojo orkestro vadovas Algimantas Treikauskas.

Apie galimybę įkurti Kauno simfoninį orkestrą pradėta svarstyti 2004-ųjų rudenį – tuomet Kauno miesto taryboje ir buvo priimtas sprendimas. „Iki Naujųjų metų dar buvome kamerinis orkestras, o po Naujųjų – jau simfoninis“, – kolektyvo pokyčius komentavo A. Treikauskas. 2005 m. vasario 5 d. KMSO jau atliko simfoninę programą: skambėjo L. van Beethoveno Simfonija Nr. 5 c-moll („Likimo“), W. A. Mozarto Karūnavimo mišios ir G. Kuprevičiaus specialiai šiai progai sukurta pjesė „Orkestro gimimas“. Prie dirigento pulto stovėjo Pavelas Bermanas, paskirtas vyriausiuoju orkestro dirigentu. Beje, simboliška, kad penkmečio proga šis kūrinys buvo pakartotas, o orkestro dešimtmečio koncerte taip pat skambėjo specialiai kolektyvui sukurtas kūrinys – Vidmantas Bartulis parašė pjesę „Tortas orkestrui“, o dirigavo tas pats Pavelas Bermanas.

Pirmasis vyriausiasis dirigentas užsibuvo neilgai, antrąją programą jau rengė Juozas Domarkas. Anot A. Treikausko, pradžia buvusi nelengva ne vien dėl dažnos dirigentų kaitos. Kaip jau minėta, gana neigiamai buvo vertinamas pats kamerinio orkestro perorganizavimas į simfoninį. Orkestro koncertmeisteris Darius Krapikas prisimena: „Pamenu, tuoj po KMSO įsteigimo nerimo kalbos, kad tai eilinis nepavyksiantis bandymas, kad po metų iš miesto nebegausime pinigų ir panašiai. Šiandien neįsivaizduoju Kauno be simfoninio orkestro, su juo kuriame gražesnį miestą.“ Be to, kolektyvas buvo jaunas, dar be tradicijų, tad kiekvieną programą atlikėjams tekdavo mokytis nuo pradžių, kiekvienas koncertas būdavęs premjera. Orkestras buvo dar gana nedidelis – trūko pučiamųjų instrumentų, mušamųjų bei arfos, o ir administracijos darbuotojų buvo mažai. Stokota net ir kėdžių, pultų.

Teko ieškoti ir savitos orkestro koncepcijos. „Negalėjome kitų Lietuvos orkestrų aplenkti nei savo dydžiu, nei finansais“, – sakė A. Treikauskas. Tad tarsi natūraliai susiklostė, kad vienu pagrindinių principų tapo universalumas. Mat KMSO buvo vienas pirmųjų, kuris šalia žymiausių simfoninės muzikos opusų ar operų ištraukų pradėjo groti ir populiariąją muziką – akompanuodavo roko muzikantams, pavyzdžiui, „The Scorpions“, „Smokie“, „Electric Light Orchestra“, dalyvavo projekte „ABBA in Symphony“, popoperoje „Carmen Cubana“ ir kt., grieždavo ne tik koncertų salėse, bet ir arenose. Orkestro vadovas A. Treikauskas teigė, kad tokią orkestro koncepciją daugelis tada irgi vertino skeptiškai, esą groti populiariąją muziką nėra rimta. „Pradžioje nevengėme jokių projektų, sulaukdavom ir pašaipų. Tačiau jei su roko muzikantais groja Londono simfoninis orkestras, galime ir mes“, – sakė jis.

Didelis žingsnis KMSO tobulėjimo link buvo naujo vyriausiojo dirigento paskyrimas – 2006 m. batuta buvo patikėta jaunam, bet ambicingam Modestui Pitrėnui. „Modestas Pitrėnas, ko gero, paliko ryškiausią pėdsaką orkestro biografijoje. Su juo mes kartu augome ir padarėme didžiausią pažangą“, – apie dirigento nuopelnus pasakojo klarnetininkas Andrius Bernotaitis. Taip sutapo, kad atėjus M. Pitrėnui KMSO pradėjo dalyvauti LRT projekte „Triumfo arka“, kurį A. Treikauskas įvardija kaip vieną svarbiausių įvykių orkestro istorijoje. Ir ne tik todėl, kad orkestras tapo geriau žinomas ne tik kauniečiams, bet ir platesniam visuomenės ratui, – kiekvienas atlikėjas augo profesine prasme, nes kas savaitę tekdavo paruošti vis naują programą, jų per dvejus projekto metus buvo apie du šimtus. „Vis nauji kūriniai, nauja programa, o vakare – įrašas. Orkestras dėl vietos stokos studijoje buvo sumažintas iki minimumo, tad kiekvienas turėjo groti ypač gerai“, – apie „Triumfo arką“ pasakojo A. Treikauskas.

Kalbant apie KMSO profesinį tobulėjimą, vertėtų paminėti ir itin gausų scenos partnerių sąrašą. Orkestrui yra dirigavę daugybė žymių Lietuvos ir užsienio šalių dirigentų – Juozas Domarkas, Robertas Šervenikas, Petras Bingelis, Martynas Staškus, Vytautas Lukočius, Virgilijus Visockis, Modestas Barkauskas, Jonas Janulevičius, Mirga Gražinytė, Ričardas Šumila, Andre de Quadro (JAV), Frederico Longo (Italija), Viačeslavas Bartnovskij (Baltarusija), Alexis Soriano (Ispanija), Hansas Ekas (Švedija), Donaldas Chanas (JAV), Tiboras Boganyj (Vengrija), Davidas Geringas (Vokietija) ir kiti.

Pamažu aktyvią koncertinę KMSO veiklą papildė ir įrašai, kas orkestro nariams iš pradžių buvo nauja veiklos sritis. 2006-aisiais, diriguojant Vytautui Lukočiui, įrašyta pirmoji kompaktinė plokštelė su tenoru Virgilijumi Noreika. 2008-aisiais, jau vadovaujant Modestui Pitrėnui, pasaulį išvydo „Švelnumas“, taip pat su V. Noreika. 2010-aisiais buvo įrašytos net dvi plokštelės – „Kaunas klasikoje“ ir žymiausi koncertai obojui su solistu Francesco di Rosa. „Koncertai yra pagrindinis muzikantų darbas, tačiau prieš porą metų KMSO darbotvarkėje atsirado dar vienas, nė kiek ne prastesnis, o asmeniškai man dar įdomesnis muzikavimo tipas – įrašai. Tai be galo didelės koncentracijos ir profesionalumo reikalaujantis procesas“, – įrašų svarbą orkestrui pabrėžė klarnetininkas Andrius Bernotaitis.

2012 metais KMSO teko atsisveikinti su Modestu Pitrėnu, jis dėl laiko stokos nebegalėjo dirbti Kaune. Metus vyriausiojo dirigento pareigas ėjo Imantas Resnis. Jam vadovaujant buvo įrašytos dvi kompaktinės plokštelės – „Musica vera“, kurioje skamba simfoniniai lietuvių kompozitorių kūriniai, ir „Gražiausios operų arijos“ su tenoru Merūnu Vitulskiu. Po metų vyriausiojo dirigento pareigas perėmė armėnų kilmės Constantinas Orbelianas. Sulig jo atėjimu prasidėjo naujas KMSO etapas, orkestrui atvėręs kelius į plačiuosius tarptautinius muzikos vandenis. Paklaustas, kodėl mylimo orkestro vairą patikėjo užsieniečiui, A. Treikauskas sakė visuomet dairęsis lietuvių dirigentų, tačiau dauguma jų dirba Vilniuje, Kaunui nelieka laiko. Artimesni ryšiai su C. Orbelianu užsimezgė 2012 m., rengiant pirmąjį baritono Dmitrijaus Chvorostovskio koncertą Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Orbelianas pasaulyje gerai žinomas muzikas, nors labiau pažįstamas kaip pianistas, koncertavęs garsiausiose salėse. „Visi mūsų leidybiniai projektai su žvaigždėmis yra inicijuoti Constantino Orbeliano“, – sakė A. Treikauskas.

KMSO vairą perėmus C. Orbelianui, padaugėjo koncertų užsienyje – Suomijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje ir kitur, orkestras pradėjo aktyviai koncertuoti su pasaulinėmis žvaigždėmis Dmitrijumi Chvorostovskiu, Ildaru Abrazakovu, Lawrence´u Brownlee, Barbara Frittoli, Stefano Secco, Marco Caria ir kt. KMSO ypač didžiuojasi įrašais su minėtais dainininkais, Ildaro Abdrazakovo „Power Players“ ir Lawrence´o Brownlee „Virtuoso Rossini Arias“ buvo itin gerai įvertintos tarptautiniuose spaudos leidiniuose („Times“, „Gramophone“ ir kt.), pelnė Tarptautinių klasikinės muzikos apdovanojimų nominacijas, o L. Brownlee G. Rossini arijos buvo nominuotos netgi garsiajam „Grammy“ apdovanojimui. Taigi šalia žymių dainininkų pavardžių svarbiausiuose muzikiniuose leidiniuose rašomas ir KMSO vardas. Taip pat minėtini įrašai su Dinara Alijeva, Aleksandru Antonenko, Stefano Secco.

Paklaustas, kokius įvykius orkestro istorijoje A. Treikauskas laiko svarbiausiais, šalia „Triumfo arkos“ jis pamini paskutinį darbą – studijinį G. Verdi operos „Simonas Bokanegra“ įrašą su „Metropolitan“ žvaigždėmis – jau minėtais Barbara Frittoli, Stefano Secco, Marco Caria ir kt. „Paskutinis darbas buvo pats didžiausias ir labai reikšmingas. Niujorko leidiniuose – puikiausios recenzijos“, – džiaugėsi A. Treikauskas. Šiam įrašui KMSO orkestrą pakvietė Dmitrijus Chvorostovskis, jis pats labai gerai atsiliepia apie orkestrą. „Aš dažnai dainuoju su iškiliais simfoniniais, operos teatrų orkestrais. Bet Kauno kolektyvas – taip pat puikus: kaip subtiliai jis groja operų ir baroko muziką, kokia išraiškinga muzikantų frazuotė, kaip jie moka klausytis“, – po vieno koncerto sakė jis.

Svarbi kiekvieno muzikinio kolektyvo dalis – repertuaras. KMSO renkasi itin įvairų repertuarą – nuo klasikinių simfoninių opusų iki populiariosios muzikos, greta romantinių operų arijų atlieka ir šiuolaikinę lietuvių bei užsienio autorių kūrybą. Paklaustas apie repertuaro sudarymo principus, A. Treikauskas sakė, kad dažnai jis susiklosto savaime, kai KMSO kviečiamas dalyvauti įvairiuose projektuose. Tačiau pats rinkdamas repertuarą visuomet galvoja apie tai, kas galėtų pritraukti publiką. Pabrėžia, kad tobulėjant orkestrui sudėtingėja ir repertuaras. „Anksčiau neleisdavau dirigentams rinktis sudėtingų, didelės apimties kūrinių, nes mes buvom mažiukai visomis prasmėmis. Dabar jau esam dideli, turime trigubą sudėtį“, – sakė jis. KMSO vadovas visuomet galvoja apie solistą, kuris būtų masalas publikai. „Noriu, kad būtų įdomi programa, kad kiekvienas koncertas būtų įvykis“, – sakė A. Treikauskas. Tačiau Kauno publika turi savų pomėgių. „Po „Triumfo arkos“ rengti koncertą su solistais instrumentininkais arba groti simfoninę muziką nelengva. Publiką pritraukia vokalistai.“ Žinoma, tai nereiškia, kad KMSO repertuare – vien garsios operų arijos. Orkestras dalyvauja ir šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“, groja lietuvių kompozitorių kūrinius. Tačiau, anot vadovo, rengti koncertus, kuriuose skambėtų vien šiuolaikinė muzika, būtų nuostolinga. Ką labiausiai mėgsta patys orkestrantai? A. Treikausko manymu, jiems viskas įdomu, bet ypač mielai groja P. Čaikovskio, L. van Beethoveno simfonijas, instrumentines ištraukas iš operų ir baletų, itin mėgavosi atlikdami M. Ravelio „Bolero“.

Per dešimtį metų KMSO surengė per 500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, įrašė 11 kompaktinių plokštelių. Gerokai padidėjęs orkestras pajėgus atlikti ir simfoninės muzikos grandų A. Brucknerio, P. Čaikovskio, C. Debussy, R. Wagnerio ir net G. Mahlerio opusus. Ateities planų taip pat labai daug – nauji įrašai, koncertai. Glaudus orkestro muzikantų ir vyriausiojo dirigento ryšys: „Orbelianas yra žmogus, su kuriuo visada malonu dirbti. Tai aukščiausio lygio profesionalas, kurį galima suprasti be žodžių“, – sakė klarnetininkas A. Bernotaitis. Apie gerus santykius byloja ir dirigento žodžiai: „Turiu pripažinti, kad man čia, Kaune, labai miela. Puikiai vieni kitus suprantame, tad mūsų bendro darbo rezultatai džiugina.“ Ir nors KMSO tampa vis solidesnis, paklausus A. Treikausko, koks yra orkestro veidas, jis nedvejodamas atsako: „Jaunatviškas“, o kaip pagrindinę orkestro misiją nurodo tarnystę grožiui ir gėriui.

 
Prenumeruokite „Muzikos barus“!