Azartiškas mušamųjų instrumentų meistras

2015 Nr. 5–6 (448–449), Rasa Murauskaitė

Pokalbis su 2014 metų „Auksinio disko“ laureatu perkusininku Pavelu Giunteriu

 

Jeigu kas nors paprašytų nurodyti žymiausią perkusijos meistrą Lietuvoje, turbūt daugelis pirmiausia pasakytų – Pavelas Giunteris. Šis muzikantas per savo ilgą karjerą yra parengęs gausybę originalių programų, jis gerai pažįstamas ne tik profesionaliosios muzikos pasaulyje, bet ir platesniame visuomenės rate, nes yra žinomas ir kaip puikus akademinės, ir džiazo ar world muzikos atlikėjas. Ilgametis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro mušamųjų instrumentų koncertmeisteris savo užburiančia energija dalijasi koncertuodamas tiek kaip solistas, tiek su savo spalvinguoju ansambliu „Giunter Percussion“.
Praėję 2014 metai P. Giunteriui buvo įsimintini – muzikantas minėjo savo 50-ies metų sukaktį, kurią lydėjo jubiliejiniai koncertai su ypatingomis programomis mušamiesiems instrumentams. „Didžiajame muzikų parade“ P. Giunteris buvo pagerbtas prestižiniu „Auksinio disko“ laureato vardu, kurį Lietuvos muzikų sąjunga kasmet suteikia iškiliems šalies muzikams. Mušamųjų ritmais alsuojantis pokalbis su P. Giunteriu – apie jo pirmuosius žingsnius muzikoje, įdomiausias atliktas programas, įkurtus ansamblius ir savitą žvilgsnį į pasaulį bei muziką.
 
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado mušamieji instrumentai?
– Gimiau muzikantų šeimoje – mano tėtis buvo violončelininkas, pats ir instrumentus gamindavo. Manęs groti violončele jis kažkodėl nemokė – galbūt manė, kad esu tinginys. Kai man buvo 12 metų, mūsų namuose apsilankė puikus muzikantas ir tėvo draugas Viktoras Borkovskis, kuris daugelį metų dirbo Lietuvos operos ir baleto teatro mušamųjų grupės koncertmeisteriu. Žinote, kaip būna, tėtis paprašė: „Pažiūrėk mano vaiką“. Jau ne kartą esu pasakojęs, kaip V. Borkovskis pasiėmė mane į žvejybą, ir aš visą dieną ramiai gaudžiai žuvis. Taip jis tikrino mano kantrybę ir pamatęs, kad jos turiu, nusprendė, jog iš manęs muzikantas gali išeiti, sutiko mane mokyti. Žinoma, prieš tai jau buvo patikrinęs mano muzikinius gebėjimus. V. Borkovskis buvo iškilus muzikantas, taip pat pats gaminosi instrumentus – tada taip paprastai jų negalėdavai nusipirkti. Mane šis žmogus išmokė labai daug.
– Daugelį metų koncertuojate ir solo, ir su įvairiais atlikėjais, kolektyvais. Kokių įdomiausių programų yra tekę paruošti? Ar turite kokių ypatingų idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti ateityje?
– Jau labai daug padaryta, bet idėjų netrūksta, tik joms įgyvendinti ir viso gyvenimo neužtektų. Per savo karjerą yra tekę atlikti įvairiausių kūrinių, gausybę premjerų. Esu grojęs daug kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzikos, nemažai kūrinių buvo parašyta specialiai man.
Iš pastarojo laikotarpio prisimenu prieš porą metų atliktą labai įdomų Jacobo ter Veldhuiso koncertą mušamiesiems su orkestru „Gold Rush“. Jis Lietuvoje skambėjo pirmą kartą. Ši kompozicija unikali, joje daug elektronikos, įvairių instrumentų. Nepaprastai sudėtingą kūrinį kartu su manimi atliko puikus muzikantas iš Baltarusijos Sergejus Buranovas, dirigavo Aleksandras Černušenko.
– Jūsų repertuare – ne tik klasikinė, šiuolaikinė, bet ir džiazo, world muzika. Kuris iš šių stilių Jums pačiam artimiausias?
– Save galiu vadinti tipišku akademinės muzikos atlikėju. Jau daug metų groju Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Džiugu, kad mūsų kompozitoriai šiuo metu rašo itin daug muzikos mušamiesiems, nėra tokių kūrinių bado kaip anksčiau. Mušamųjų instrumentų pasaulyje bene kasdien gimsta šedevrai. Yra daug puikios muzikos, kurią galima ir reikėtų atlikti, auga nauja karta, nauji atlikėjai, atsiranda naujų galimybių. Per savo gyvenimą yra tekę ir iki šiol tenka groti daug įvairios muzikos, ir tuo aš labai džiaugiuosi. Mano nuomone, geras muzikantas, ypač būgnininkas, turi prisiliesti prie daugelio stilių, groti su įvairiais atlikėjais. Ir vis dėlto aš – akademinis muzikantas.
– Bet mėgstate įsitraukti į netikėtus muzikinius eksperimentus?
– Mėgstu, jeigu matau eksperimento prasmę. Jei ne, neeksperimentuoju. Esu labai užsiėmęs, todėl manau, kad eksperimentais pirmiausia gali užsiimti jaunoji karta. Žinoma, visai kas kita, jeigu aš pats eksperimentuoju – visada norisi eiti į priekį, ieškoti ko nors naujo.
– Prieš dvi dešimtis metų subūrėte pirmąjį Lietuvoje mušamųjų instrumentų ansamblį „Vilniaus mušamieji“. Kaip gimė jo idėja?
– Tada A. Šenderovo iniciatyva buvo ketinama surengti mušamųjų instrumentų koncertą. Kaip tik buvo parašyti trys Anatolijaus Šenderovo, Onutės Narbutaitės ir Osvaldo Balakausko kūriniai mušamiesiems. Išėjo rimta programa, į kurią dar įtraukėme vieną amerikiečių kompozitoriaus kūrinį. Pradėjome repetuoti, po mėnesio įvyko koncertas – pasirodėme Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Ten susirinko visos iškiliausios to meto profesionaliosios muzikos asmenybės, apie koncertą buvo kalbama ir per televiziją, radiją. Taigi pradžia buvo gera, netrukus gavome daug pasiūlymų koncertuoti, veikla po truputį plėtėsi.
Per dešimtmetį teko groti nepaprastai daug koncertų, ir komercinių, ir nekomercinių. Paskutinis jų su „Vilniaus mušamaisiais“ vyko, rodos, Kaune. Tada supratau, kad man reikia ko nors naujo, kitų spalvų – norėjau eiti šiek tiek toliau negu kolektyvas. Taip prieš dešimtmetį atsirado „Giunter Percussion“, su kuriuo dabar sėkmingai koncertuojame. Šio ansamblio ir kita sudėtis, kitas draivas, kita energija, kitas repertuaras. Praėjusiais metais turėjome jubiliejinį koncertą Vilniaus kongresų rūmuose, įrašėme plokštelę. O „Vilniaus mušamieji“ ir toliau gyvuoja, tik tai jau kitas kolektyvas. Tikiuosi, kad jie vis dar muzikuoja tokiu pat aukštu lygiu.
– Garsėjate ir turtinga mušamųjų instrumentų kolekcija. Kokių įdomiausių eksponatų joje galima rasti?
– Ilgą laiką, užuot taupęs sodui ar mašinai, įsigydavau įvairiausių instrumentų, dažnai net nežinodamas, kur juos galėsiu panaudoti. Tačiau ilgainiui jiems savaime atsirasdavo kūrinių. Dabar jau labai sunku pasakyti, kas įdomiausia – daug kas pasikeitė. Tai, kas anksčiau būdavo įdomu, dabar visai įprasta. Prieš kurį laiką net paprastų lėkščių ar stovų būdavo sunku rasti, o dabar tokių problemų nebėra. Galbūt vienas originaliausių mano kolekcijoje yra instrumentas, kurį pagaminau pats: išardžiau seną gitarą ir laikrodį, išėjo labai įdomus tembras. Daug ką galima pasidaryti savo rankomis.
– Jūsų kūrybinėje biografijoje – gausybė susitikimų su išskirtinėmis asmenybėmis, kolektyvais. Gal prisimenate įdomių istorijų iš kūrybinio bendradarbiavimo?
– Vėlgi prisimenu vieną paskutinių koncertų: prieš savaitę (balandžio 23 d. – R. M.) kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru festivalyje „Klaipėdos muzikos pavasaris“ atlikome unikalų pasaulinio garso kompozitorės Sofijos Gubaidulinos kūrinį. Orkestrui dirigavo Andresas Mustonenas, grojo ir dar du labai puikūs atlikėjai – pianistė iš Italijos Alice Di Piazza ir vienas geriausių pasaulyje akordeonistų Geiras Draugsvollis. Specialiai jam, kiek žinau, ir buvo parašytas S. Gubaidulinos kūrinys „Fachwerk“ bajanui su orkestru – nepaprastai sudėtinga kompozicija. Atvyko ir pati kūrinio autorė, pasveikino, tad buvo labai smagu.
Per gyvenimą yra tekę koncertuoti kartu su daug puikių muzikantų – ir su Martha Argerich, ir su Davidu Geringu, puikiausiais mušamųjų meistrais Michaelu Udowu, Pedro Carneiro, daugeliu kitų nuostabių muzikantų iš įvairių pasaulio šalių.
– Ar yra charakterio savybių, kurios būtinos geram būgnininkui?
– Žinoma. Visų pirma, reikia didžiulio lankstumo tiek muzikiniu, tiek žmogiškuoju atžvilgiais. Tačiau reikia mokėti ir suvokti, kada būti lanksčiam neįmanoma. Perkusininkas privalo turėti stiprią energetiką, nors, žinoma, visą laiką ją išlaikyti sunku. Be to, dar reikia ir labai daug išmanyti, nuolatos domėtis tuo, kas nauja.
– Kas Jums yra pats didžiausias įkvėpimas?
– Negaliu pasakyti – įkvėpimas gali apimti visur. Vieną kartą gali įkvėpti meilė, kitą kartą – greitis. Esu azartiškas žmogus, todėl mane gali įkvėpti daug dalykų, negalėčiau išskirti vieno.
– 2014 metais tapote „Auksinio disko“ laureatu. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
– Kiekvienas apdovanojimas labai svarbus, kadangi jis byloja apie tam tikrą pripažinimą, pagarbą. Esu labai laimingas, kad man teko garbė tapti „Auksinio disko“ laureatu, nes tarp jį gavusių menininkų yra daug iškilių žmonių. Labai džiaugiuosi ir dėl to, kad praėjusiais metais kaip tik švenčiau apvalų, 50-ąjį, savo jubiliejų. Esu labai dėkingas už šį pastebėjimą, veiklos įvertinimą.
– Buvote apdovanotas už Jūsų jau ne kartą šiame pokalbyje minėto kompozitoriaus A. Šenderovo kūrinio „...per Giunt“ atlikimą. Kuo ypatingas šis kūrinys?
– Tai pirmas tokio žanro kūrinys Lietuvoje – koncertas mušamiesiems su kameriniu orkestru. Kompozicija labai puiki, gili, įdomi, filosofiška. Ji dedikuota specialiai man, galima pastebėti ir žodžių žaismą pavadinime, kuris siejasi su mano pavarde. Paskutinį kartą jį atlikau diriguojant Modestui Pitrėnui. Sulaukiau daug gerų recenzijų iš kolegų, o tai – pati puikiausia kritika.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!