Laisvės apoteozė

2015 Nr. 5–6 (448–449), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Ludwigo van Beethoveno operos „Fidelijus“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko gegužės 15, 16 ir 20 dienomis. Spektaklį kūrė dirigentas Martynas Staškus, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Steinas Phillipsas (Norvegija), vaizdo projekcijų dailininkas Mikas Žukauskas, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Tai bendras LNOBT ir Bergeno nacionalinės operos pastatymo projektas. Bergene premjera įvyko 2013 m. lapkričio mėnesį.

Kelios savaitės prieš mirtį Beethovenas iš gaidų krūvos ištraukė partitūrą ir padavė Schindleriui. „Tai daugiausia kančių gimdymo metu pareikalavęs mano vaikas. Jis suteikė nemažai nusivylimo. Gal todėl yra mylimiausias?“, – užrašė kompozitorius 1803-iaisiais užrašuose „Ein Skizzenbuch von Beethoven“. Klausos problemos, besisukantis gyvenimo įvykių ratas, meilės ir vienatvės priešpriešų atakos palietė kiekvieną 1803–1806 m. periodo kūrinį (Herojinė simfonija, sonatos fortepijonui  „Appassionata“, „Aurora“). Kova randant tai, kas nebuvo iškart suprasta, priimta.
Opera, meiliai autoriaus vadinama „Leonora“, buvo triskart perrašyta, atsirado net keturios uvertiūros... Prisėdo rašyti penktąją ir vis buvo nelaimingas. Gimė koncerto fortepijonui G-dur, simfonijos c-moll trečiosios dalies eskizai. Suskamba būsimos operos „Fidelijus“ pirmasis kalinių choras ir Florestano arija. Ji inspiruoja „Appassionatos“ idėjas. Užrašomas Leonoros ir Florestano duetas. Ir didžioji Leonoros arija. Kokia mąstymo, emocijų įtampą liudijanti atmosfera! Jozefinai Brunswik pirmajai pagrojo ankstyviausius operos fragmentus 1804-ųjų lapkritį. Operos „Leonora“, kaip šiandien vadinamos jo uvertiūros, fragmentą. Kad Beethoveno kūrinys nebūtų painiojamas su jau esančia Ferdinando Paëro (1777–1839) tokio pat siužeto opera „Leonora“, prieš Beethoveno valią buvo pakeistas jo operos pavadinimas. Palyginus abi operas telieka žavėtis Beethovenu, sugebėjusiu talentingai palikti Cimarosos ar Paisiello pasekėjus epochos uodegoje. Jo muzikoje tokia aistra, toks veržlumas! Klasikų suformuotos struktūros įgijo naują emocijų išraišką ir romantišką temperamentą, porevoliucinio laisvės, lygybės, brolybės idėjų, herojiškumo vardan meilės, teisingumo siekių prisodrintą turinį.
Lieka tik jį įprasminti.
Ar reikia suprimityvintai primesti konclagerių (1989 metų režisierės Vlados Mikštaitės ir dirigento Jono Aleksos pastatymas LNOBT), Sąjūdžio (šio pastatymo finalas), gal dar kitas temas?
Trečioji operos „Fidelijus“ redakcija nuo 1814 m. gegužės 23 d. mena savo sėkmės kelią. „Aš užtikrinu jus, mielieji, kad ši opera laimės man kankinio vainiką“, – užversdamas paskutinį lapą ištarė Beethovenas.
Didžioji prancūzų revoliucija – ano ir vėlesnių dešimtmečių kūrybos ištakos. Kaip ir kontrastingi rezultatai. Ferdinando Paëras mėgavosi burbonų draugija Paryžiuje, o Beethovenas visa savo esybe veržėsi į gaivalingo romantizmo erdves. Muzikos simfonizmą LNOBT spektaklyje norėta išryškinti orkestrą pakeliant į sceną. Puiku, jeigu jis tikrai būtų scenos erdvėje, tačiau jis atsidūrė už grotų, ir dar pridengtas iš viršaus. Muzikantai žino, kaip svarbu solistams jausti dirigento pagavas, siunčiamus impulsus, o ne tik matyti batutą. Svarbiausius operos numerius dainavę solistai dirigentą regėjo tik monitoriuose. 
Nors muzikoje liko buitiškumo, savitų zingšpylio (Marcelinos ir Žakino, Roko ir Marcelinos scenos) atšvaitų, Marcelinos vaidmuo (puikiai skambėjo Julijos Stupnianek ir Joanos Gedmintaitės premjerose atliekamos vokalinės partijos) traktuotas tarsi subretės (ką nuoširdžiam, naiviam muzikiniam dialogui suteikia lengvabūdiškas vandens purkštuvėlis, beprasmiai sukiniai?), tačiau tolesnis ekspresyvus herojinis muzikos pradas pasiglemžė klausytoją. Orkestras, kad ir neišvengė netikslumų, grojo siekdamas „nenuvilti“ Beethoveno ir neblogai reagavo į partitūroje pažymėtus dinaminius niuansus, perteikė jausmingą kantileną, ekspresijos proveržius.
Pirmojo veiksmo didžiojoje Leonoros arijoje skamba viena įspūdingiausių Beethoveno kantilenų. Tai muzikinis Leonoros portretas, jame atsispindi skausmas, pyktis, švelnumas. Moteriškai jausminga Adagio dalis: ateik, o viltie. Labai aiški arijos forma. Atspirties taškas tolesnei personažo charakterio plėtotei – herojinio atspalvio antroji arijos dalis. Norėjosi didesnės – ir režisieriaus išgirstos – jos ekspresijos.
Pirmose premjerose Leonoros vaidmenį kūrė Rachel Nicholls (Jungtinė Karalystė) – gražus didelis balsas, kaip teigia spauda, viena ryškiausių dabar dainuojančių R. Wagnerio Brunhildų. Herojinę liniją ji tęsė ir tercete su Roku, kvartete su Picaru. Ryškiausiai moters herojiškumas atsiskleidė duete su Florestanu.
Florestano mizascenos sumanytos tarsi negirdint muzikos. Reikšminga arijos įžanga įspūdinga ir muzikiniu požiūriu, ir psichologiškai, o scena nyki – kažkas patamsyje inkščia. Tačiau muzika greitai, iki kulminacijos diktuoja vis kitokias reakcijas. Didelis svečio iš Naujosios Zelandijos kilusio Andrew Sritherano balsas, nors dramatizuodamas jį užspaudžia, viršutiniame registre negeba iki galo vesti muzikinės minties.
Sceniškai organiškas, gražiai, kokybiškai skambantis buvo Roko personažas. Jį kūrė Eugenijus Chrebtovas (gegužės 15 d.) ir Egidijus Dauskurdis (gegužės 16 d.). Tomui Pavilioniui puikiai tiko Žakino partija, ji gerai parengta – pakankamai paslankus vokalas, nepervaidinta. Dainiaus Stumbro Picaras – grubokas, utriruotas. Ar neužtektų tiksliai atliekamos partijos ir logiškų santykių su partneriais?
Taikdarys Donas Fernandas pagal rangą neturėtų vaikščioti su buteliu rankose, tačiau Liudui Mikalauskui vaidmuo problemų nekėlė. Malonu girdėti profesionaliai ir raiškiai antraeilę partiją dainuojantį solistą.
Puikiai dainavo choras. Pirmasis kalinių choras – tarsi šnabždesiai, viltis pamatyti šviesą, laisvę, o virš jų orkestre jau skamba viltis („O, viltie, laisvė grįžta“). Primityvus kareivių epizodas – nepajaustas artėjančios laisvės dvelksmas (orkestre skamba revoliucinės fanfaros!). Jie tik kalėjimo sargai. Nuotaikingai, ekspresyviai skamba finalinis choras, kviečiantis jungtis milijonus.
Beethovenas finale pagrindinių herojų jau nebeindividualizavo, muzika tarsi ir kvietė išvysti Eugène´o Delacroix „Laisvę“. Tokia „do mažoro orgija“, kaip rašė amžininkai.
Muzika diktuoja veiksmą: Leonora atskleidžia savo paslaptį – harmoninis posūkis nelauktas, pabrėžiamas orkestrine pauze. Kaip ir ta mizanscena, kurioje pistoletu ji apsaugo save ir vyrą nuo Picaro. Gal per mažai padirbėta su apšvietimu? Gal neišnaudotos scenos techninės galimybės muzikos ir reginio sąsajoms išryškinti? Besikeičiantys debesėliai scenos koloritui, muzikai, herojų reakcijoms įtakos neturėjo.
Solistai verti pagyrų. Tvarkingai parengti kalbamieji tekstai, dažniausiai graži tarsena, suprantama vokiečių kalba, kaip ir dainavimas. Atliktas didelis ir prasmingas darbas, tad svarbu, kad su juo susipažintų žiūrovai, pamatytų jame didžiojo Beethoveno įžvalgas, bendražmogiškų idėjų prasmę. „Aš kuriu ne miniai (Menge), bet išsilavinusiems (Gebildeten) žmonėms“, – po operos nesėkmės įsiutęs šaukė kompozitorius.
Galutinę operos versiją Beethovenas peržiūrėjo 1814-aisiais. Joje jau buvo girdėti IX simfonijos temos: žmogaus vienatvės gelmė, aistra, meilė ir laisvės saldybė. Asmeninės tragedijos paskęsta šioje didybėje. „Jūs turite bendradarbiaudami išgelbėti tai, kas geriausia liko dūžtant laivui...“, – įrašė Beethovenas.