Neblėstančio entuziazmo pavyzdys

2015 Nr. 5–6 (448–449), Rasa Aukštuolytė

Remigijaus Vilio indėlį į varinių pučiamųjų orkestrų veiklą Lietuvoje pervertinti sunku. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas kultūrai, gausybės renginių, tarptautinių projektų, seminarų organizatorius, rajono vaikų užimtumo iniciatorius, Dainų švenčių nacionalinės komisijos narys, aštuonerius metus buvęs Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos prezidentas – tai tik dalis entuziastingo muziko darbų. 2009 m. už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus R. Vilį apdovanojo ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tačiau apie viską iš eilės.
Lietuvos muzikos akademijoje R. Vilys baigė klarneto ir dirigavimo specialybes, tačiau netrukus pasuko varinių pučiamųjų instrumentų pažinimo keliu. 1995 m. Lietuvoje pirmą kartą apsilankęs olandų kolektyvas „Ny Altonea“ (su jo vadovu Pietu Visseriu R. Vilys bendradarbiauja ir šiandien) sužavėjo intonacine švara, garso bei tarpusavio bendravimo kultūra. Būtent su šiuo varinių pučiamųjų orkestru parengta pirmoji muzikinė programą. Nors iš pradžių muzikas į varinių pučiamųjų orkestrą pirmiausia žiūrėjo kaip į vaikų užimtumo ir kaimo bendruomenės telkimo priemonę, netrukus tapo ir profesionalaus pučiamųjų orkestro „Panevėžio garsas“ vyriausiuoju dirigentu bei meno vadovu (jam vadovavo 18 metų).
Jau ne pirmus metus R. Viliui tenka ir dainų švenčių orkestrų programų vyriausiojo meno vadovo pareigos. 2003   m. jis buvo pasaulio lietuvių dainų šventės „Mes“, 2007-aisiais – Lietuvos dainų šventės „Būties ratu“, 2009 m. – Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė“ orkestrų programų vyriausiasis meno vadovas. Nuo 2008-ųjų R. Vilys išrinktas ir Dainų švenčių nacionalinės komisijos nariu.
Dar tada, kai dainų šventėse dalyvaudavo kaip orkestro narys, jis teigia savęs klausdavęs, ar varinių pučiamųjų instrumentų atlikėjai tik tiek tenusipelno – Vilniuje „ant grindų“ praleistos savaitės ir vos keturių atliekamų kūrinių. Apsilankęs ne vienoje užsienio valstybėje ir pastebėjęs varinių pučiamųjų orkestrams ten rodomą pagarbą, R. Vilys nusprendė, kad ir Lietuvos pučiamųjų orkestrai verti nė kiek ne mažiau. Taigi 2003 m. dainų šventėje startavo naujas R. Vilio inicijuotas projektas „Vario audra“. Iš pradžių orkestrai ieškojo savo vietos nuo Rotušės iki Katedros aikščių, o 2009-aisiais ją rado Kalnų parke. Pusketvirtos valandos trukmės grandiozinis koncertas leido orkestrams parodyti visas savo galimybes. 2014 metų dainų šventėje „Vario audra“ jau įsitvirtino kaip atskiras pučiamųjų orkestrų koncertas ir tapo neatsiejama dainų šventės dalimi. Čia savo muzikavimo galimybes atskleidė ne tik įvairių miestų varinių pučiamųjų orkestrai, bet ir atskirų instrumentų – tūbų, saksofonų, būgnų – kolektyvai. R. Vilio teigimu, „Vario audros“ koncertu susidomėjo ir itin aukštos orkestrinės kultūros valstybių – Olandijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, taip pat Latvijos, Estijos – muzikos mylėtojai bei profesionalai.
Neapsiriksiu R. Vilį pavadindama ir orkestrų čempionatų idėjos autoriumi. „Kurį laiką Lietuvoje veikė kultūros ir sporto rėmimo fondas, taigi jam teikdamas projektą siekiau, kad šis atitiktų tiek kultūrinį, tiek sportinį aspektus. Orkestras atstovavo kultūrinei pusei, o čempionatas atitiko sportinio renginio pavadinimą. Taip gimė Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatas,“ – vienoje radijo laidoje pasakojo R. Vilys. Pirmasis 2001 m. surengtas orkestrų čempionatas buvo vienos dienos trukmės konkursas su festivaliu. Netrukus pučiamųjų orkestrų Lietuvoje ėmė sparčiai gausėti, taigi nuo III čempionato konkursas ir festivalis pradėti rengti atskirai. Konkursas pailgėjo iki trijų dienų, jame varžytis susirenka apie 50 pučiamųjų orkestrų. Anot R. Vilio, Lietuvai pradėjus rengti pučiamųjų orkestrų čempionatus, jos pavyzdžiu netrukus pasekė ir kaimyninės šalys. Vis dėlto galime pasidžiaugti, kad būtent Lietuvoje šio renginio tradicijos giliausios, o tai patvirtina ir 2003 m. prasidėjęs spartus pučiamųjų orkestrų gausėjimas (2009 m. dainų šventėje jų buvo jau 120). Į čempionato renginius kviečiami svečiai iš įvairių Europos šalių, praėjusių metų – keturioliktame – čempionate dalyvavo vienas žymiausių pučiamųjų muzikos kūrėjų šveicaras Oliveris Waespis.
Kitose Europos valstybėse varinių pučiamųjų orkestrų čempionatai anaiptol nėra naujiena – jie kaskart vis kitoje šalyje rengiami jau daugiau nei 50 metų. R. Vilius atstovauja Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijai (EBBA), nuo 2005 m. į jos renginius nuolat vyksta lietuvių dirigentų delegacija, porą kartų yra dalyvavę ir lietuvių orkestrai. Kiekvienais metais renkamas Europos jaunimo orkestras, kurį sudaro 18-os Europos valstybių jaunieji atlikėjai (iš kiekvienos šalies po 2–3). Dešimčiai dienų jie vyksta į kurią nors šalį ir parengia programą vadovaujami geriausių tos šalies dirigentų, pedagogų ir muzikantų. Pirmieji atlikėjai iš Lietuvos šiame orkestre dalyvavo dar 2005-aisiais. Verta pasidžiaugti, kad nuo tada kiekvienais metais vis kitoje Europos valstybėje šio orkestro dalyviais tampa 2-4 jaunieji lietuvių atlikėjai.
Atrodo, kad pildosi R. Vilio ir visos lietuvių varinių pučiamųjų orkestrų bendruomenės svajonė – 2019 m. Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatas Palangoje. Aktyviai prisidedant Palangos merui Šarūnui Vaitkui, bendradarbiaujant su stiprias tradicijas puoselėjančiu Palangos pučiamųjų orkestru ir jo vadovu Vygantu Rekašiumi, konsultuojantis su vienos geriausių koncertinių salių Amsterdame „Concertgebouw“ akustikos specialistais, pajūrio mieste statoma puikios akustikos koncertų salė, kuri ir turėtų tapti 2019-ųjų Europos varinių pučiamųjų čempionato centru.
Verta papasakoti ir apie R. Vilio veiklą rūpinantis Panevėžio rajono vaikų užimtumu – apie 250 skirtingo amžiaus vaikų laisvu laiku čia susipažįsta ne su gatvės gyvenimu, bet su pučiamųjų instrumentų muzika. Dvylikoje Panevėžio rajono seniūnijų veikia varinių pučiamųjų instrumentų orkestrai (Vilniaus savivaldybė neturi nė vieno tokio orkestro). Pasak R. Vilio, idėja Panevėžio rajono kaimuose kurti vaikų ir jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestrus kilo siekiant didinti jaunųjų provincijos gyventojų užimtumą. Kartu su Atviros Lietuvos fondu, bendradarbiaujant su minėtu Nyderlandų Frišlando krašto orkestru ,,Ny Altonea“ ir jo vadovu P. Visseriu, pirmasis toks orkestras Panevėžio rajone buvo įkurtas 1998 m. Taigi jau daugiau kaip 15 metų R. Vilys ne tik telkia rajono vaikus kartu muzikuoti, bet ir kasmet organizuoja muzikines vasaros stovyklas.
R. Vilio pastangomis Panevėžio rajoną jau du kartus pasiekė naudotų, tačiau geros kokybės instrumentų siunta. Viskas prasidėjo tada, kai 2007 m. nedidelio Didžiosios Britanijos miestelio Lidbruko orkestras R. Vilio kvietimu apsilankė Lietuvoje. Kolektyvas ne tik surengė keletą pasirodymų, bet ir susipažino su vietos muzikantais, domėjosi, kokiomis sąlygomis muzikuoja vaikai. Pastebėjus didelį instrumentų trūkumą, tuometiniam Lidbruko orkestro nariui Trevorui Evansui kilo mintis tėvynėje surinkti naudotus, tačiau geros kokybės muzikos instrumentus ir atvežti Lietuvos vaikams. Šiam orkestro nariui netikėtai mirus, orkestras jo atminimą įamžino įkurdamas labdaros fondą, kuris tęsia buvusio kolegos sumanymą ir jau antrą kartą į Lietuvą atvežė instrumentų. „Britų muzikantų klausiu, kas geriau: ar kai į Angliją atvažiuoja lietuvis, mokantis mojuoti beisbolo lazda, ar lietuvis, mokantis dūdą pūsti? Visi sutinka, kad muzika – tarptautinė kalba, padedanti susikalbėti vieniems su kitais ir puikiai tinkanti vaikų užimtumui skatinti“, – neabejoja R. Vilys.
2007 m. jis įkūrė ir varinių dūdų orkestrą „Aukštyn“, kurį sudaro Panevėžio rajono jaunųjų atlikėjų ,,jungtinės pajėgos“. Kolektyvo narių amžiaus diapazonas nuo 9 iki 35 metų, jis dalyvauja dainų šventėse, yra Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato C kategorijos nugalėtojas bei tarptautinio pučiamųjų instrumentų orkestrų konkurso Ventspilyje (Latvija) I vietos laimėtojas, taip pat dalyvavo Nyderlanduose rengiamuose geriausių Europos ir pasaulio pučiamųjų instrumentų orkestrų meistriškumo kursuose (juos organizavo orkestras ,,Cory brass band“ iš Velso), koncertuoja žymiose koncertų salėse (Rygos filharmonijoje, Latvijos muzikos akademijoje).
Kaip R. Viliui pavyksta suburti tokius kolektyvus ir juos išlaikyti? Atsakymas aiškus – padeda neblėstantis entuziazmas ir iškart patraukianti charizma. Kad suburtų ir išlaikytų vaikus orkestre, R. Vilys sumanė išleisti muzikinį kalendorių (2013 m.) su kiekvieno orkestro menine nuotrauka (orkestrų kaip tik 12). Su visų orkestrų vadovais aptariamas repertuaras, įtraukiami jauniems muzikantams patrauklūs kūriniai. Jaunimas mėgsta mušamuosius, tad dalis repertuaro skiriama tokiai muzikai.
Pasakojant apie neišsenkamą R. Vilio entuziazmą ir džiaugiantis gausybei provincijos vaikų suteikta galimybe leisti laiką muzikuojant, į galvą ateina viena analogija. 1975 m. Venesueloje įsteigtas Simono Bolivaro simfoninis orkestras, kurio daugumą sudarė sunkiomis sąlygomis gyvenantys vaikai. Ilgainiui šis orkestras išaugo į „Carnegie Hall“ koncertų salėje griežiantį kolektyvą, tapusį ne vieno puikaus atlikėjo muzikinio kelio pradžia. Vienas tokių – dabartinis Los Andželo filharmonijos orkestro dirigentas Gustavo Dudamelis, kuris toliau tęsia gražią orkestro tradiciją. Taigi galbūt ir Remigijaus Vilio dėka Panevėžio rajono vaikų orkestruose užgims varinių pučiamųjų instrumentų meistrai?
 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!