Muzika iš šiaurės

2016 Nr. 11–12 (466–467), Daiva Tamošaitytė

Kartu su pirmosiomis snaigėmis ir šaltuku Lietuvą aplankė toliausiai šiaurėje įsikūręs profesionalus simfoninis orkestras. Lapkričio 3 d. vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas pratęsė Skandinavijos šalių kolektyvų ir mūsų Filharmonijos bendradarbiavimą, kurio tikslas, pasak gražia lietuvių kalba sveikinimo žodį tarusio Norvegijos ambasadoriaus Lietuvoje Dago Malmerio Halvorseno, ­– skatinti jaunų muzikos partnerių veiklą. Koncerto programoje įrašyti Edvardo Griego ar Jeano Sibelijaus opusai lietuviams palyginti gerai žinomi, tačiau kitų autorių kūriniai ir pirmą kartą Lietuvoje pasirodantys atlikėjai žadino smalsumą.

Galima sakyti, kad 2009 metais įkurtas jaunas ir energingas Norvegijos Arkties filharmonijos orkestras, vadovaujamas Christiano Lindbergo, kurį su juo bendradarbiaujanti įrašų firma „BIS Records“ įvardija kaip „entuziastingą ir sugebantį įkvėpti dirigentą“, pranoko lūkesčius. Orkestre daugiausia jaunų ir vidutinio amžiaus muzikantų, jie koncertuoja ir solo bei ansambliuose, su simfoniniu orkestru griežia iki 4 koncertų per savaitę, kartu su operų atlikimais – 150 kartų per metus. Orkestras reziduoja Trumsėje ir Budėje, tačiau, pasak „Morgenbladet“, jau tapo svarbiausiu Šiaurės Norvegijos regiono kultūros židiniu. Kolektyvas dalyvauja statant operos spektaklius, gastroliuoja po pasaulį, įrašinėja.

NAFO pasirodymas pademonstravo naujas muzikos pasaulio tendencijas. Puikus muzikantų techninis pasirengimas (ypač nustebino nepaprastai aukštas pučiamųjų lygis) garantuoja sunkiai pasiekiamą dalyką – kiekvieno dalyvio individualumą bendrame „katile“. O gal būtent stiprios individualybės, nenorėdamos susiniveliuoti bendrame gausme, sukuria naują kolektyvinio muzikavimo kokybę? Žinoma, tuo NAFO panašus į kitus jaunus kolektyvus, kurių meno vadovai ieško naujų sąlyčio taškų ir su atliekama muzika, ir su klausytoju. Christianas Lindbergas – neabejotinai vienas tokių.

Ilgametis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro bičiulis ­– vienas iškiliausių XX a. varinių pučiamųjų atlikėjų, trombono virtuozas, jis yra grojęs daugiau kaip 300 kūrinių trombonui premjerų ir įrašęs 70 solinių kompaktinių plokštelių. Diriguoti pradėjo kameriniams orkestrams, vėliau ir simfoniniams. Gal dėl to NAFO primena kamerinių orkestrų, tokių kaip „Kremerata Baltica“ ar „Riga sinfonietta“, estetinį įvaizdį – lankstesnį, teatriškesnį nei didelių simfoninių kolektyvų. Meninės idėjos, kurias Ch. Lindbergas įgyvendino dirbdamas Švedijos pučiamųjų ansamblio bei Šiaurės kamerinio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu, atsispindi ir Norvegijos Arkties simfoninio orkestro „veide“, pirmiausia tai pasakytina apie repertuarą – didelę atliekamos ir įrašomos muzikos dalį sudaro šiaurės kompozitorių muzika. Ch. Lindbergas bendradarbiauja su įvairiais pasaulio orkestrais. Šiais metais maestro pelnė tarptautinį klasikinės muzikos „Metų atlikėjas 2016“ apdovanojimą. Jo stilių apibūdinčiau kaip demokratišką, sukuriantį entuziastingą santykį su kūriniu, atlikėju ir klausytoju bei atvirą gyvai interpretacijai.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo norvegų kompozitoriaus Edvardo Griego Iškilmingas maršas iš siuitos „Sigurdas Kryžiuotis“ (Sigurd Jorsalfar), op. 56, 1872 metais sukurtos pagal Bjørnstjerneso Bjørnsono sagą. Sodriu spalvingumu ir išskirtiniu ritmu pasižymintis kūrinys buvo griežiamas pabrėžiant jo iškilmingą pobūdį ir muzikos vaizdų ­– nuo lyrinių iki veržlių    – kaitą.

Antroje koncerto dalyje skambėjo švedų kompozitoriaus Allano Petterssono Septintoji simfonija, dažniausiai atliekama iš septyniolikos šio autoriaus parašytųjų. Jas visas Ch. Lindbergas yra įrašęs su Noršiopingo simfoniniu orkestru ir už šį darbą pelnęs Švedijos „Grammy“ apdovanojimą. Dirigentas, regimai mėgstantis šį nelengvo likimo kompozitorių, kuriam laimė įsilieti į muzikų gretas lėmė tik sulaukus šešiolikos metų, publikai pristatė jį lygindamas su Gustavu Mahleriu: „Petterssonas kilęs iš žemiausių socialinių sluoksnių... Jo muzika, kaip ir Mahlerio, iš tamsos kyla į šviesą ir grimzta atgal į tamsą.“

Iki formalių muzikos studijų konservatorijoje A. Petterssonas uždarbiavo kaip begarsių filmų akompanuotojas. 1930 metais pradėjo studijuoti smuiką Karališkajame muzikos koledže, vėliau dirbo smuikininku Stokholmo koncertinėje asociacijoje. Kompoziciją A. Petterssonui dėstė Karlas-Birgeris Blomdahlas, kuris jam sakė: „Niekada nebūčiau drįsęs taip parašyti!“, ir Arthuras Honeggeris („Toks talentas, kaip jūsų, negali nueiti veltui!“),    dvylikatonę seriją studijavo pas René Leibowitzą. Vien komponavimui A. Petterssonas atsidėjo nuo 1953-iųjų, tačiau šlovę ir pripažinimą jam atnešė būtent Septintoji simfonija, kurią jis dedikavo vengrų dirigentui Antalui Doráti, atlikusiam ją 1968 metais Stokholmo filharmonijoje.    Tuo metu kompozitorius jau smarkiai sirgo ir paskutinį kartą dalyvavo savo kūrinio premjeroje...

Vienos dalies kūrinys, įvardijamas kaip „dramatiška sielos daina“, yra arkos formos, jos „dantyta“ muzikinė medžiaga primena aštrias fjordų viršukalnes ir žemai tyvuliuojančius vandenis. Kokybiškas, neskubus griežimas, įspūdingai gryni ir švelnūs pučiamųjų tonai, kaip ledas žėrintys styginių unisonai... Girdime ilgus, spengiančius aukštų styginių registrų epizodus, niūrius žemuose registruose pasikartojančius gedulingus akordus. Visa tai atspindi atšiaurią, nors ir nuostabaus grožio, gamtą ir dramatišką, lėtą žmogaus kovą su ja, jo melancholišką vienatvę. Reikia pabūti Norvegijoje ir pajusti tą slegiantį jausmą, kai tau virš galvos – plokščias, žemas ir juodas šiaurės dangus, o už nugaros – negyvenamas Žemės pakraštys... Stingdanti tyla, prieblanda, tundra... Didinga gamta neabejotinai lemia muzikos vaizdų specifiką, aiškiai juntamą šiaurės kompozitorių, rašytojų, dramaturgų kūryboje.

Kitas santūrios šiaurės muzikos, tautinio romantizmo pavyzdys – suomių kompozitoriaus Jeano Sibelijaus Koncertas smuikui ir orkestrui d-moll, op. 47. Solistas – Vienoje gimęs ir Zalcburge studijavęs Benjaminas Schmidas (Austrija), tarptautinio Carlo Flescho konkurso 1992 metais nugalėtojas. Smuikininkas per metus surengia iki 80 koncertų su įžymiais orkestrais ir dirigentais, yra įrašęs 50 kompaktinių plokštelių, pasirodo su džiazo muzikantais. B. Schmido pasiekimų registras – įspūdingas. Jo N. Paganini ir F. Kreislerio kūrinių atlikimas su Vienos filharmonijos orkestru diriguojant Valerijui Gergijevui buvo transliuojamas per TV visame pasaulyje, „Deutsche Grammophon“ išleido koncerto DVD. Universalumu garsėjantis smuikininkas yra pelnęs daugybę apdovanojimų už klasikinės ir džiazo muzikos atlikimą, jis įrašytas į knygą „Žymiausi XX a. smuikininkai“ (J. M. Molkhou, ed. Buchet/Chastel, 2014). Šiuo metu jis dirba „Mozarteumo“ universitete smuiko profesoriumi. B. Schmidas J. Sibelijaus Koncertą pagriežė nepriekaištingai.

Bisui vakaro svečiai atliko švedų kompozitoriaus, dirigento, smuikininko, dailininko ir rašytojo Hugo Alfvéno (1872–1960) kūrinį styginiams „Vallflickans dans“. Greito tempo, šmaikštaus charakterio kraštines dalis ir lėtą lyrinę vidurinę virtuoziško kūrinio dalį orkestras pagriežė tiksliai ir    temperamentingai, tarsi primindamas šiaurės vėją ir ugnines Šiaurės pašvaistės spalvas.

 

 

Traviata