Tas ilgas gyvenimas...

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus salėje patekau į 90-metį pažyminčio muziko ir tapytojo Valento Leimonto gyvenimo sūkurį. Jis ­– lietose akvarelėse. Žvakės liepsnelė, ugnis, langas, vėjo ekspresija, paukščio skrydis – tai vis neįprastu būdu kuriamų, „suvaldyto atsitiktinumo estetika“ įprasmintų spalvotų ar tušo akvarelių simboliniai ženklai.

„Vienatvė“. Dvejų metukų Valentas prie lango. Stiklu teka lietaus čiurkšlės ir mažylio ašaros... Tėvo jis nebepamatys. Vėliau suaugusieji išsitars: jis Brazilijoje laimės ieško. Tik neseniai sužinojo ten turįs brolį, dvi seseris, giminaičių. Dar vienišesnis pasijuto sulaukęs ketverių – paliko ir mama, išrūko į Kauną laimės ieškoti. Mažąjį priglaudė ir užaugino dėdė, šventas žmogus.

Basomis tekdavo bristi per patvinusias pievas į kaimo mokyklėlę, vėliau į Vaškų miestelio mokyklą. Kelyje sutikdavo šviesulių, toks buvo Ipolitas Cieška. Penktoje ir šeštoje klasėse mokė gimtosios kalbos ir literatūros, griežė smuiku, mėgo fotografuoti, piešė, Čiurlionio motyvais išdekoravo niūrias mokyklėlės sienas. Vaikus būrė į chorą, rengdavo koncertus miestelėnams. (Daina įkrito į Valento širdį ­– choruose dainavo visą jaunystę, studijuodamas muzikavo Liaudies dainų ir šokių ansamblyje). Iš mokytojo atsinešto radijo aparato skambanti muzika vaikams atrodydavo kaip stebuklas. Per vieną piešimo pamoką mokytojas paėmė teptuką ir sušlapino Valento popieriaus lapą. „Dabar piešk“, – pasakė. „Nustebau. Juk išsilies!“ – „Tai gerai. Te liejasi...“ Gal tada prasidėjo kelias į meną?

„Amžina gyvybės liepsna“. Liepsnelės vaikui, jaunuoliui apšviečia kelią. Viliojanti geltona šviesa. Ir optimistiška jaunuolio natūra neleidžia dejuoti, verkšlenti. Keliauja per miestelius siekdamas šviesos.

Žeimelio progimnazija. „Reikėjo išmokti pačiam verstis. Turguje nusipirkti galima buvo visko, ko išaugindavo derlinga Žiemgalos žemė, pagamindavo jos darbštūs žmonės. Mus, paauglius, labiausiai domindavo virš vežimo iškabintos riestainių virtinės. Dideli, traškūs, skanūs. Gyvenau kambarėlyje pas senyvą latvę. Ak tu, vela gars (velino dvasia), bardavo senoji vaikaitę...“

Linkuva. Dėdė nusamdė jaukų kambarėlį. „Gimnazijoje kūno kultūros pamokas vesdavo augalotas plačiapetis mokytojas Karolis Dineika. Mane jis nustebino, kai atėjęs į choro repeticiją taisėsi prie mokinių dainuoti. Aukštu skambiu tenoru užtraukė Česlovo Sasnausko „Karvelėli mėlynasai“. Bet Valentas ilgėdavosi dėdės namų. Šeštadieniais keturias valandas pėdindavo aštuoniolika kilometrų (kartais koks vežimaitis paveždavo) iki dėdės sodybos Butniūnų kaime, prie aukštų žilvičių ir girgždančios šulinio svirties. Ten – palaima.

Vilnius. Dėdei atrodė, kad vaikui reikia įgyti specialybę. Jau vokiečių okupacijos metais nuvežė į Vilniaus politechnikumą. Bendrabutis Filaretų gatvėje. Vienaukštis namiūkštis, dviem aukštais pristatytas lovų. Skystas rūgščių kopūstų sriubos nuoviras, pamėlynavusios bulvės ir arklienos kaulai. Norėjosi kitokių mokslų.

Kaunas. Aukštesnioji technikos mokykla, architektūros pamokos. Po dvylikos metų įsikūrė pas mamą. Be jos šilumos ir sentimentų. Tačiau miesto gyvenimas glaisto skriaudą. Čia kinas, teatrai, užrašuose gimsta poezijos posmai.

Per karą norėdamas išvengti tremties, darbo Vokietijoje, Valentas įsidarbina gaisrininkų savanorių komandoje. „Vokiečiams uždarius aukštąsias mokyklas, užsivėrė ir mūsų mokyklos durys. Tebaigiau du kursus. Lietuvoje nauja santvarka. Man aštuoniolika. Šaukiamas į Raudonąją armiją. O mokslai? Ieškojau išsigelbėjimo, įsidarbinau geležinkelio tarnyboje.“

1944-ųjų ruduo, karas artėjo prie pabaigos. Valentas, aštuoniolikmetis kelio darbininkas, paskiriamas sąskaitininku – pradinis techniko išsilavinimas, graži rašysena pamėtėjo sotesnį kąsnį. Dieną už stalo prie popierių, braižybos lentos, o naktį ant stalo, pasidėjus po galva krūvelę knygų...

„Nevėžio pakrantė“. „Upės pakrančių žilvičiai tarsi patys puolė į mano eskizų lakštus. Gal poetiški vandenų vingiai paskatino daugiau piešti?“ Valentas gaunamus varganus pinigėlius pradėjo taupyti reprodukcijų albumams. Kad galėtų ne tik žiūrėti, bet ir kopijuoti, mokytis. „Panevėžys – mano jaunystės miestas. Pusalkanė kasdienybė ir noras mokytis“. Kartą darbo reikalais nuvažiavęs į Vilnių universalinėje parduotuvėje pamatė puikiame futliare parduodamą vokišką, gal trofėjinį, smuiką. Kodėl jis taip suintrigavo? „Dabar neprisimenu, kodėl sukrapštęs paskutinius dešimt rublių tą smuiką nusipirkau. Intuicija – Dievo dovana. Mano gyvenime šis jausmas buvo ir yra lemtinga atspirtis“. Jau baigiantis rugsėjui nuėjo į Panevėžio muzikos mokyklą. Miesto muzikos patriarchas Mykolas Karka paklausinėjo, paprašė padainuoti. Smuikuoti nemokėjo. Nieko nemokėjo. Tačiau priėmė. Į pamokas ateidavo tik vakare, po darbo. Smuikuoti mokėsi Vytauto Klygio klasėje.

Keista, kad baigus mokyklą paskyrė ne į kokį nors gretimą miestelį mokytojauti, bet į Vilnių. Įsidarbino Liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Jonas Švedas, Povilas Samuitis pamokė pūsti birbynėlę, pastūmėjo link konservatorijos. Priėmė. Ir vėl darbas, koncertai, ansamblio repeticijos, įdomios, bet varginančios kelionės sunkvežimiais į koncertus, šiandien neįsivaizduojamos nakvynės be patogumų, lovų... Nemiegotos naktys ir studijų užduotys.

„Prisiminimų gijos“. Konservatoriją Valentas Leimontas baigė 26-erių. Iki tol nugyvenęs tiek gyvenimo, kad būtų užtekę ne vienam.

Matyt darbo buvo įdėta daug, nes dėstytojai 1955 m. vos tris kursus baigusiam jaunam vyrukui patikėjo pedagogo vietą Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. „Į šią veiklą puoliau užsidegęs. Rinkau mokinius, sukūriau pirmąjį mokyklos liaudies instrumentų orkestrą. Kasdien su malonumu vedžiau birbynės, dirigavimo pamokas, orkestro repeticijas, koncertus“. Išvykos į Minską, Užgorodą, Kijevą. Mokykloje V. Leimontas dirbo septynerius metus (1962–1969), parengė 18 birbynininkų, tarp jų žinomus muzikantus ir ansamblių vadovus J. Jauniškį, A. Vidugirį, P. Vaičių. Dirigavimą baigė per dvidešimt moksleivių.

Valento neapleido ir daina. Vadovavo chorams, pradėjo steigti mėgėjiškus liaudies ansamblius. Pirmasis jų – Vilniaus geležinkelio transporto technikumo kolektyvas, vėliau Vilniaus moksleivių rūmų ansamblis (dabar – „Ugnelė“).

1963 m. nulieta pirmoji akvarelė. „Gražiai draugavome su dailininku Alfonsu Motiejūnu. Dailininkas pasidomėdavo mano darbais, skatino dirbti. Kartą jis mano triūsą įvertino: štai šitą gali jau rodyti. Darbelį pavadinau „Pirmoji akvarelė“, saugau jį iki šiol.“

„Šviesa“. Kiekvienas sutiktas doras žmogus skleidžia šviesą. Tikriausiai tuo tikėdamas V. Leimontas dirbo su savo studentais. Sunki vaikystė išmokė pamatyti kito nelaimę, nepriteklių ir stengtis padėti bėdoje.

 J. Tallat-Kelpšos mokykloje, vėliau konservatorijoje (dabar – LMTA) dėstė dirigavimą, dirigavimo dėstymo metodiką, birbynės specialybę, vadovavo liaudies instrumentų, kameriniam ansambliams. Pareigų būta visokių: katedros vedėjas, konservatorijos Orkestro fakulteto dekanas (1964–1990), valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas. Nuo 1991 m. ­– profesorius.

Pats grojo prof. Prano Stepulio vadovaujamame kanklių ansamblyje. Valandų valandas praleisdavo radijo įrašų studijoje, koncertinėse kelionėse. Įsijungė į kamerinio ansamblio „Sutartinė“, Povilo Mataičio ansamblio veiklą. Nepailsdamas organizavo muzikinius kolektyvus. Dvidešimt metų vadovavo Valstybinės konservatorijos liaudies instrumentų katedros studentų orkestrui, kiek trumpiau – katedros kameriniam ansambliui. Spaudoje V. Leimontas analizuodavo muzikinio gyvenimo problemas, rašė apie liaudies muziką.

V. Leimonto darbai buvo matomi, jam suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas (1974). Surengė 49 akvarelių parodas (pirmoji – 1975 m.), 1976 m. priimtas į Tautodailininkų sąjungą.

Nepasakyčiau, kad nuo mano studentiškų metų dekanas būtų pasikeitęs: neprarastas optimizmas, žvalus žvilgsnis, šmaikštus ir poetiškas žodis... „Kiek daug dar gyvenime galime patirti! Kai kojos sunkiai juda, muzikinis gyvenimas pas tave gali pats ateiti... Mėgstu stebėti „Mezzo“ programose rodomus dirigentus: nepaliauju stebėtis, kaip rankos paklūsta vidinei muzikos tėkmei. Bet juk ir akvarelė yra savotiška muzika. Muzika ir akvarelė buvo ir liko mano dvasios prieglobstis. Gaila, kad nesugebėjau gyvenimo skirti tik vienai iš jų. Jei mano gyvenimo ruduo būtų be didesnių darganų ir šalnų, skolą norėčiau grąžinti akvarelei,“ – jaukiuose savo namuose kalbėjo profesorius Valentas Leimontas.