Nuo Mileso Daviso iki Čiurlionio

2016 Nr. 5–6 (460–461), Tomas Bakučionis

Džiazo festivalio „Birštonas 2016“ dienoraštis

 

Penktadienis. Atidarymo vakaras

Bene pirmą kartą Birštono džiazo festivalis prasidėjo ne tradiciškai paskutinį kovo savaitgalį, kai persukinėjami laikrodžiai ir pramiegami koncertai, bet balandžio 1-ąją, tad jau pati pokštų ir humoro diena tarsi iš anksto žadėjo gerą nuotaiką ir netikėtumų.

Nebūsiu labai subjektyvus, jei pasakysiu, kad festivalio startui organizatoriai pasirinko, ko gero, patį drąsiausią projektą. Jis buvo skirtas prieš 25 metus anapilin išėjusios džiazo legendos Mileso Daviso atminimui. „Remembering Miles Davis“ – taip pavadino projektą jo sumanytojas jaunosios kartos trimitininkas Vytautas Skudas. Jis neslėpė, kad M. Daviso kūryba jam yra vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių, veikiausiai ir pastūmėjęs į džiazo pasaulį. Šiam projektui su Vytautu susibūrė tikrai šauni komanda – saksofonininkas Remigijus Rančys, pianistas, aranžuotojas ir kompozitorius Paulius Zdanavičius, gitaristas Paulius Volkovas, bosistas Domas Aleksa ir pats Linas Būda prie būgnų.

Sakydamas „pats drąsiausias projektas“ pirmiausia turiu omenyje įvairiapusę, dar ir šiandien iki galo neperprastą Daviso kūrybą ir būtiną profesinę meninę potenciją pasiryžusiems ją atlikti. Galiu tik pasidžiaugti, kad šiai komandai iš esmės tai pavyko. Nors visi ansamblio nariai yra skirtingo emocinio ir mąstymo plano bei patirties, galima buvo jausti bendrą kūrybinę krypti ir suvokimą. Be abejonės, projekto šerdis buvo ritmo grupė – Domas Aleksa ir jo puikus, stilingas (tiesiog afroamerikietiškas) bosas, jau beveik gyvasis klasikas Linas Būda ir Paulius Zdanavičius su savo elegantiškais pasažais ir taikliais solo breikais. Techniškai nepriekaištingai pasirodė ir Vytautas Skudas bei Remigijus Rančys (pastarajam pasireikšti šiek tiek trūko erdvės), gal kiek blankiau atrodė Paulius Volkovas. Muzikalioji projekto pusė buvo stipri, tačiau labai svarbiems ritmo grupės intarpams pristigo stipresnės emocinės įkrovos (nesu rasistas, bet vis dėlto baltaodžiai...), tad tobulėti dar yra kur.

Pranas Kentra į šiųmetį Birštono festivalį pasikvietė savo tarptautinio trio narius – olandų bosistą Marką Haanstrą ir bulgarą būgnininką Stefaną Goranovą. Ši trijulė prieš metus Nyderlanduose išleido savo debiutinį albumą „Vague Memoirs“. Šiemet Birštone prie jų prisijungė olandų vokalistė Hiske Oostervijk, su kuria trio šiemet išleido antrąjį albumą (vėl Nyderlanduose) „Centrifuge“. Šiam albumui kompozicijas kūrė visi grupės nariai, jas ir girdėjome festivalio koncerte. Pati kompozicinė P. Kentros ir jų kolegų mintis man atrodo patraukli, besisiejanti su geromis free jazz tradicijomis, atskirais momentais nevengianti aliuzijų į gitaros metrų Al di Meolos ar Pato Matheny kūrybą. Spalvingai nuskambėjo ir keli violončelininko Dominyko Digimo intarpai. Galbūt ne iki galo atsiskleidė Hiskes Oostervijk vokalinės galimybės, kita vertus, turint omenyje stilistinį kontekstą blankokai atrodė bendras techninis visos grupės lygis...

Toliau festivalio atidarymo vakare pasirodė džiazo kvartetas, į kurį susibūrė Lietuvos džiazmenai pianistas Andrejus Polevikovas ir kontrabosininkas Vytis Nivinskas, italai gitaristas Filippo Cosentino ir būgnininkas Andrea Marcelli. Jų kūrybinė pažintis užsimezgė Berlyno džiazo festivalyje, Birštono scenoje tai buvo tik antras viešas grupės pasirodymas. Kvartetas pasikvietė festivalio klausytojams jau gerai pažįstamą vokalistę birštonietę Laurą Budreckytę, kuri praėjusiame festivalyje sėkmingai pasirodė su savo grupe „CinAmono“. Dabartinės grupės narių patirtis nėra vienoda, gal ir meninės preferencijos skiriasi, tačiau visi yra puikūs solistai ir sykiu gerai jaučia ansamblinės improvizacijos specifiką. Koncerte skambėjo išimtinai grupės narių kompozicijos. Net iki galo neišklausęs visų šiųmečio festivalio koncertų galėjau pasakyti, kad tai vienas stipresnių festivalio projektų.

Vis dėlto ryškiausias pirmąjį vakarą buvo trombonininko Jievaro Jasinskio grupės „Reinless“ pasirodymas su Kauno bigbendu. Grupė debiutavo prieš dvejus metus, dabar joje, be Jievaro, groja saksofonininkas ir Kauno bigbendo dirigentas Liutauras Janušaitis, trimitininkai Valerijus Ramoška, Laurynas Lapė, klavišininkas Vytis Smolskas, gitaristas Paulius Volkovas, bosistas Paulius Vaicekauskas, būgnininkas Jonas Gliaudelis. Šiam projektui Jievaras pasikvietė džiazo vokalistę Simoną Jakubėnaitę ir puikius perkusininkus Pavelą Giunterį ir Sigitą Gailių.

Jievarą Jasinskį kaip įdomų kompozitorių ir puikų instrumentininką įsidėmėjau gerokai seniau – grupės „Bekešo vilkai“ laikais. Jievaras turi ir didelę aranžuotojo patirtį su įvairiomis grupėmis. Prieš keletą metų vėl teko jį ir jo originalias kompozicijas išgirsti festivalyje „Kaunas Jazz“, tada pamaniau – laikas tam vaikinui išplaukti į platesnius vandenis. Tas laikas atėjo šiemet Birštone. Jievaro kompozicijas apibūdinčiau kaip polistilistinį minimalizmą, pasižymintį tiesiog atomine ritmine energija ir ekspresyviais improvizacijų proveržiais. Minimali muzikinė materija kompoziciniu požiūriu visada yra gaivalas, kurį suvaldyti reikia nemenkos meistrystės ir išmonės. Kompozicine prasme Jievaras tai ir padarė. Abejonių man sukėlė nebent kai kurie akustiniai sprendimai ir įgarsinimas. Galingoje garsų lavinoje tirpo Simonos Jakubėnaitės vokalas, nors jis tikrai išsiskiria ir jėga, ir spalvomis. Galbūt ši projekto grandis dar tobulintina.
 

Ilgasis šeštadienis

Kaip įprasta, ilgąjį džiazo atlaidų šeštadienį išgirdome net tris ilgus koncertus (šešis projektus), šeštadienį tradiciškai įteikiamas ir festivalio Grand Prix.

Pirmoji pasirodė Artūro Noviko vadovaujama vokalinė a capella dainuojanti grupė „Jazz Island“. Grupę Artūras Novikas subūrė 1991-aisiais, tais pat metais Vilniuje jis įkūrė ir džiazinio dainavimo studiją, kuri dar 2004 m. išaugo į džiazo mokyklą, taigi šie metai Artūrui – jubiliejiniai. O švęsti jis iš tiesų turi ką. Dabar grupėje dainuoja jau septinta karta, per 25 veiklos metus su koncertais aplankyta daug pasaulio šalių, pelnytas ne vienas apdovanojimas konkursuose ir festivaliuose, kai kurie buvę grupės nariai sėkmingai skinasi kelią profesionalioje scenoje, kiti su muzika nesiskiria pasirinkę kitokius užsiėmimus.

Šių metų Birštono festivaliui „Jazz Island“ parengė stilingą ir smagią džiazo standartų programą, pasikvietė dabar Prancūzijoje gyvenančią džiazo vokalistę Indrę Gasiūnę, kuri savo muzikinę karjerą pradėjo prieš 20 metų būtent šioje grupėje. A capella žanras džiaze yra labai sunkus, reikalaujantis profesionalaus pasirengimo, o svarbiausia – nuoseklaus darbo, todėl grupei ir jos vadovui, esant tokiai narių kaitai, šie uždaviniai dar labiau pasunkėja. O kad dirbama rimtai ir nuoširdžiai, bylojo gražiai išlyginti ir gerai derantys balsai, apgalvotas kūrinių išdėstymas. Dauguma grupės narių yra gerai įvaldę įvairias vokalines technikas – nuo mušamųjų ir pučiamųjų instrumentų imitavimo iki scat. Kaip taikliai Greta imitavo trimitą (nematant reikėtų gerai įsiklausyti, kad atskirtum nuo tikro instrumento), atlikdama Mileso Daviso „Old Blues“, arba kaip stilingai ir tiksliai skambėjo vaikinų „būgnai“ ir „perkusija“. Žinoma, tokioje grupėje turėtų būti bent trys „kertiniai“ balsai, dabar toks yra tik vienas – paties vadovo, bet tai paaiškinama jos narių kaita. Dabartinei sudėčiai linkėčiau daugiau ištvermės, nes pasirodymo pabaigoje šiek tiek pritrūko energijos. Vis dėlto Lietuvoje ši grupė vienintelė tiek metų garbingai ir profesionaliai neša a capella žanro vėliavą.

Vladimiras Čekasinas Birštono festivalio publiką jau daugelį metų stebina savo tarpdisciplininiais projektais, į kuriuos suburia kūrybišką jaunimą ir tampa jų mokytoju, režisieriumi ir dirigentu. Ne pirmi metai maestro pasirodo su savo auklėtiniais iš Vilniaus kolegijos. Šiųmetis V. Čekasino projektas „Ethnic Process“ buvo išimtinai muzikinis, jis pasikvietė svečių iš Latvijos – J. Vītolo muzikos akademijos studentų ir Džiazo katedros vedėją Indrikį Veitnerį. Naujojo projekto įkvėpimo šaltiniu tapo kelios latvių liaudies dainos, kurias atliko trys žavingos ir balsingos latvių dainininkės iš J. Vītolo akademijos. Šių metų projektas man pasirodė konceptualesnis (lyginant su praeito festivalio projektu) tiek formos, tiek komponavimo ir improvizacijos prasme, scenoje stebėjome smagų ir šmaikštų atlikėjų pasikalbėjimą concerto grosso principu.

16 valandą startavo koncertas „Olegas ir draugai“. Scenoje susitiko šio projekto sumanytojai Olegas Molokojedovas ir Petras Vyšniauskas, Leonidas Šinkarenka ir Gediminas Laurinavičius. Visi keturi – Birštono ir beveik visų Lietuvoje vykstančių džiazo festivalių senbuviai, puikūs improvizatoriai, kūrėjai, pedagogai. Vis dėlto kažkaip natūraliai šio projekto centrine figūra tapo Olegas Molokojedovas, kuris dar sovietmečiu reiškėsi ir kaip džiazo kritikas bei apžvalgininkas, jo diskografijoje – apie 30 albumų.

Koncerte skambėjo O. Molokojedovo temos ir įvairios stilistikos džiazo standartai, kai kurie smagiai transformuoti (pavyzdžiui, E. Garnerio „Misty“ tapo bosanova), ir man visiškai nerūpi, kad gal kas tikėjosi kokių nors koncepcijų, – šio ketverto tiesiog gera klausytis. Jie gerai groja gerą muziką – štai ir visa koncepcija. Manau, neatsitiktinai šių metų Birštono festivalio Grand prix atiteko Olegui Molokojedovui. Beje, pirmą kartą festivalio istorijoje Grand Prix laureatas buvo apdovanotas ne tik autorine Marijaus Petrausko skulptūrėle, bet ir specialiu prizu – 11 dienų poilsine kelione į Madeiros salą (prizą įsteigė naujasis festivalio rėmėjas kelionių agentūra „Madeira Island.lt“). Kas žino, gal netrukus ir Madeiroje suskambės Birštono festivalio šaukiniai. Linkėčiau to, nors Zigmui Vileikiui rūpesčių ir padaugėtų.

Prieš 20 metų, 1996-aisiais, Birštono festivalyje pirmą kartą pasirodė Dainiaus Pulausko džiazo kvintetas. Tiesa, Dainius tuo metu jau nebuvo naujokas – karjeros pradžioje grojo ansamblyje „Oktava“, vėliau Skirmanto Sasnausko kvartete, kuris 1992 metais pelnė Birštono festivalio Didįjį prizą. Netrukus po 1996-ųjų Dainiaus Pulausko kvintetas išaugo į sekstetą, tada ir prasidėjo pergalingas grupės žygis per Lietuvos ir užsienio šalių džiazo festivalius, 2001 metais ji pelnė Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinio disko“ apdovanojimą. Nuo tų laikų Dainiaus Pulausko grupėje, kurią įprasta vaidinti trumpiniu DPG, groja trimitininkas Valerijus Ramoška ir būgnininkas Linas Būda. Maždaug nuo 2004 m. Dainiaus Pulausko suburiamos grupės groja išimtinai jo paties kompozicijas.

Džiazo kritikas Janas Pattersonas portale „Allaboutjazz.com“ dar 2011 metais rašė: „Pianistas D. Pulauskas neabejotinai yra vienas įdomiausių Europos fusion džiazo kompozitorių. Jo apgalvotos improvizacijos plaukia natūraliai, prikaustydamos dėmesį kaip įdomios istorijos. Jis sugeba pakreipti muziką netikėta linkme ir gerai žino savo ansamblio pranašumus, suteikdamas daug erdvės pasireikšti partneriams. Unikalus D. Pulausko sekstetas savo muzika užsitikrina išskirtinę vietą progresyvaus Europos fusion džiazo scenoje.“

Manau, kad ši citata pasako esmę, tačiau ne viską. Dainius Pulauskas yra kryptingai kuriantis menininkas, tačiau mėgstantis įvairiausius žanrus. 1997 metais į džiazo erdvę įsiveržė pirmasis DPG diskas „Penetration“ („įsiskverbimas, infiltracija“), kurio pirmosios kompozicijos „Įsiskverbimas“ fragmentas tapo visų atmintinai išmoktais festivalio „Kaunas Jazz“ šaukiniais. Šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje D. Pulauskas pristatė dvigubą 9-ąjį albumą „The Best of 20 Years“, kuriame įrašytos rinktinės ankstesnių 8 albumų kompozicijos, nors pagal Muzikos informacijos centro duomenis suskaičiavau 17 išleistų kompaktinių diskų, įskaitant ir koncertinius įrašus.

Birštone kaip tik ir skambėjo Dainiaus Pulausko kūrybos rinktinių kompozicijų pynė. Į šį projektą D. Pulauskas pasikvietė, be V. Ramoškos ir L. Būdos, savo ankstesnių grupės sudėčių muzikantus Vytautą Labutį ir Rimantą Brazaitį, dar grojo Liutauras Janušaitis, Domas Aleksa ir Arkadijos Gotesmanas, taigi kvintetas išaugo į devynių muzikantų grupę. Teko girdėti ne vieną išskirtinį D. Pulausko kūrybinį projektą – nuo etninės muzikos iki simfoninio orkestro – ir visais atvejais stebindavo jo kompozicijų architektūrinis mastas, inovacijos, suteikiančios spalvų ir tembrų įvairovę. Tai girdėjome ir Birštone, kur DPG sukūrė klausytojams tikrą jubiliejinę šventę, kaip ir priklauso – su staigmenomis...

Vakariniame šeštadienio koncerte buvo dar du įdomūs visada laukiamų muzikantų projektai. Liudas Mockūnas, Eugenijus Kanevičius ir Vladimiras Tarasovas, Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimų „Auksinis diskas“ laureatai, vienoje scenoje susitinka nedažnai ir prieš žengdami į ją gal ne visada numano, ką gros, todėl klausytojus užvaldo absoliutaus spontaniškumo bangos. Šįsyk trio pristatė ir ką tik išleistą savo dvigubą vinilinę plokštelę „Intuitus“. Net nežinau, ar pasigedau Liudo Mockūno bosinio saksofono, tačiau klarnetas jo rankose skambėjo minkštai ir lyriškai – tad dar vienas malonus siurprizas klausytojams.

Kęstutis Vaiginis pasirodė su išskirtiniais muzikantais amerikiečiais – trimitininku Alexu Sipiaginu, bosininku Borisu Kozlovu ir būgnininku Donaldu Edwardsu. Ypač krito į klausą visais aspektais tiesiog tobuli K. Vaiginio ir A. Sipiagino duetai – nenuostabu, abu muzikantai kartu groja jau ne pirmame projekte, tad vienas kitą supranta iš pusės natos. Nors projektas kokių nors staigmenų nepateikė, tačiau visada malonu klausytis gerų kompozicijų, konceptualiai ir prasmingai sudėtos programos ir gero atlikimo, tad šeštadienis Birštone buvo puikus visapusiškai, net ir pavasariškas alsavimas su pirmaisiais krokų žiedais šalia Kultūros centro atbangavo kaip pagal užsakymą.
 

Sekmadienis. Finalo link

Sekmadienio rytą apėmė lengvas liūdesys supratus, kad festivalis eina link pabaigos. Pirmasis dieniniame koncerte pasirodė Šiaulių bigbendas, kuris Birštone jau ne naujokas, tačiau šį kartą prie dirigento pulto stojo naujasis orkestro vadovas latvis Raitis Ašmanis, kuris pasirodė esąs tikras bigbendo ekspertas, puikiai nujaučiantis tokio orkestro niuansus „tarp eilučių“. Maloniai nuteikė švarus ir prabangus orkestro tembras, gerai parinkta programa su žinomais džiazo standartais, puikūs Danieliaus Praspaliauskio ir Juozo Kuraičio solo. Šiam koncertui bigbendas pakvietė džiazo vokalistę iš Vokietijos Cecile Verny, kuri, beje, yra savamokslė, tačiau jos unikaliai šiltas balso tembras ir įgimtas muzikalumas kompensuoja pasitaikančius techninius netikslumus. C. Verny su savo kvartetu yra išleidusi 8 albumus. Su Šiaulių bigbendu Birštone dainininkė atliko įvairią programą – nuo bliuzo iki fanko ir soulo. Tad sekmadienio ryto liūdesį šiauliečių orkestras turėjo išsklaidyti.

Antrasis dieninis projektas buvo, be abejonės, pats unikaliausias, nes tokio Lietuvos džiazo istorijoje dar nėra buvę. Ir vėl vienas kaltininkų – Jievaras Jasinskis, kuris su Vytautu Pilibavičiumi subūrė trombonininkų kvintetą, į kurį pakvietė Marių Balčytį, Valentą Marozą ir Albiną Gražulį. Beje, trys pastarieji – „akademiniai“ muzikantai iš Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, o ir Vytautą Pilibavičių (taip pat kaip kompozitorių) puikiai pažįsta šiuolaikinės akademinės muzikos gerbėjai. Drąsių vyrų kompaniją papildė taip pat drąsi dama džiazo vokalistė Girmantė Vaitkutė. Programos pagrindą sudarė originalios Vytauto Pilibavičiaus kompozicijos ir Jievaro Jasinskio aranžuotos lietuvių liaudies dainos.

Girmantė Vaitkutė solinę džiazo vokalistės karjerą pradėjo 2009 metais. Stebiu ją nuo pirmųjų žingsnių – iš pradžių pritariančią didžiosioms žvaigždėms, vėliau jau solinius pasirodymus – ir galiu tik pasidžiaugti, kaip gražiai progresuoja ši jauna dainininkė, formuodama savitą manierą ir stilių, tobulindama vokalinę techniką. Gražus balso tembras, intonaciškai sudėtingos improvizacijos, puikus scat , tačiau folkloras dar nėra ta erdvė, kur Girmantė pakankamai tvirtai jaustųsi, nors apskritai projektas buvo išskirtinis ir vertas tęsti.

Trečiasis dieninis projektas – Tarptautinis džiazo kvintetas, į kurį susibūrė puikių muzikantų penketas: saksofonininkas iš Latvijos Denisas Paškevičius, danų gitaristas Christianas Frankas, ukrainietis bosistas Markas Tokaras bei mūsiškiai Janas Maksimovičius (saksofonai) ir Arkadijus Gotesmanas (mušamieji). Projekto iniciatoriai – Arkadijus Gotesmanas ir Denisas Paškevičius. Koncerte skambėjo grupės narių originalios, specialiai projektui sukurtos kompozicijos. Stilistiniu požiūriu grupė tarsi dreifavo nuo mainstreamo iki avangardo, buvo įdomu, tačiau tikėjausi daugiau konceptualumo, kaip sakoma, manęs šįsyk neužkabino, nors gal pasireiškė ir pirmieji klausymo nuovargio simptomai.

Nors paskutiniuose sekmadienio koncertuose klausytojų gretos paprastai šiek tiek retėja, tačiau ištvermingiausieji neturėjo nusivilti, nes išgirdo tris įdomius ir labai skirtingus projektus. LMTA Džiazo katedros vedėjas profesorius Artūras Anusauskas, kaip sakoma, „fainas bičas“, jo studentams turbūt pasisekė, nes visada papokštaus, neieškos žodžio kišenėje, palinksmins klausytoją. Kartu su bendražygiais Vyčiu Nivinsku ir Dariumi Rudžiu jis pasikvietė ir dvi jaunas dainininkes – Mariją Grabštaitę ir Rūtą Jakulytę. Programa, nors ir marga, sudaryta iš įvairių žinomų džiazo standartų, bet solidi, savotiškas Džiazo katedros prisistatymas. Džiugu, kad parodyti buvo ką. Tai, kad Rūta Jakulytė ėmėsi Daveʹo Brubecko hito „Take Five“ ir atliko jį Al Jarreau stiliumi, pagirtina drąsa, nes pjesė vokališkai sudėtinga, reikalauja didelės meistrystės. Rūta šaunuolė, kas nepavyko, pati išgirs klausydamasi įrašo. Gal solisčių pasirodymas ir nepretendavo į konceptualumo viršūnes, bet smagu, kai scenoje matai talentingas, elegantiškas ir stilingas merginas, kai girdi darnius jų balsus, gerai skambančius šalia trijų džiazo virtuozų.

Kompozitorius Linas Rimša savo projekto žanrą apibūdino kaip eco-jazz, kai nuskambėjusios temos ar jų elementai perdirbami tarsi popierius, metalas ar stiklo tara ir panaudojami naujoms kompozicijoms. Lino Rimšos džiazo scena senokai nebuvo girdėjusi, ir tai daugelį intrigavo – ką gi jis iškrės šį kartą? Linas pirmą kartą pasitelkė puikius ir kūrybingus muzikantus – pianistą Tomą Dičiūną, saksofonininką Tomą Botyrių, trimitininką Mindaugą Vadoklį, „akademinį“ kontrabosininką Donatą Bagurską ir būgnininką Joną Gliaudelį. Nors pats Linas šįsyk mažiau improvizavo prie klavišų, tačiau projektą įsirašiau į Birštono festivalio geriausiųjų trejetuką – intelektualus, spindintis žmogiška šiluma, priverčiantis mąstyti, pagaliau – nepriekaištingai sukomponuotas. Na, o bisui (su pelnytomis ovacijomis!) Linas pateikė staigmeną – fenomenalią M. K. Čiurlionio Preliudo d-moll (VL 239) versiją lūpine armonikėle.

Taip jau sutapo, kad saksofonininkui ir kompozitoriui Remigijui Rančiui šįsyk teko garbė ir pradėti, ir pabaigti festivalį. Paskutiniam festivalio akordui R. Rančys su jaunų atlikėjų grupe – pianistu Richardu Baniu, bosistu Ernestu Germanovičiumi, būgnininku Gediminu Augustaičiu, gitaristu Vadimu Stankevičiumi, kanklininke ir dainininke Indre Jurgelevičiūte bei trombonininku Valdu Surdoku – sudėjo spalvingą įvairių stilių kompozicijų vėrinį, kuriame buvo egzotiškų kelionių įspūdžių, vaikystės prisiminimų, dedikacijų, šmaikščių pjesių ir daug kitų gražių dalykų. Tarsi prabangus desertas ištvermingiausiems festivalio klausytojams...

Belieka laukti kito festivalio, o laikas bėga greitai....

 

Beethovenui 250
Traviata