Ar Lietuvoje tęsiasi vargonų aukso amžius?

Švenčiant dvigubą Lietuvos vargonų klasės sukaktį

Šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedra švenčia 55 metų sukaktį. Tačiau, jei pažvelgsime giliau, į katedros ištakas, kartu galime minėti ir kitą datą – prieš 95 metus, 1922-aisiais, Valstybės muzikos mokykloje Kaune buvo įsteigta vargonų klasė. Pirmasis vargonininkų mokymo etapas nepriklausomoje Lietuvoje žymi lietuviškosios muzikos puoselėtojo ir vargonų meno patriarcho Juozo Naujalio erą. Tuomet mokslas buvo orientuotas į europietiškosios katalikų bažnyčios tradicija grįstą bažnytinį vargonavimą.

Valstybės muzikos mokykloje jaunųjų vargonininkų įgūdžius tobulino pirmieji po studijų į Lietuvą grįžę vargonininkai – mokyklos įkūrėjas Juozas Naujalis, studijavęs Varšuvos muzikos institute, stažavęsis Regensburgo aukštojoje muzikos mokykloje, ir Jonas Bendorius, baigęs Varšuvos muzikos institutą bei Leipcigo konservatoriją. Į pedagoginį darbą įsitraukė ir Nikodemas Martinonis, 1925 m. grįžęs į Lietuvą po vargonų studijų Maskvos konservatorijoje. Valstybės muzikos mokyklai tapus konservatorija (1933) vargonininkų mokymas buvo papildytas prancūzų ir italų vargonavimo tradicijomis. 1937 metais dėstyti pradėjo Jonas Žukas, Paryžiaus valstybinės konservatorijos absolventas. 1939 metais dirbti buvo pakviestas Zigmas Aleksandravičius, baigęs studijas Italijos ir Čekijos aukštosiose muzikos mokyklose. Taigi, platus požiūris į vargonininko profesinę kompetenciją dar iki Valstybės muzikos mokyklai tampant aukštojo mokslo įstaiga rodo, kad tuo metu buvo vadovaujamasi Vakarų Europos aukštųjų mokyklų tradicijomis ir studijų programomis, kurias į Lietuvą „parsivežė“ ir čia įdiegė pirmieji mūsų vargonų pedagogai.

Nepalanki 20 a. 5-ojo dešimtmečio pradžios politinė padėtis, Antrasis pasaulinis karas sustabdė įsibėgėjusį kultūrinį šalies gyvenimą, taip pat ir Lietuvos vargonų mokyklos raidą. 1940-aisiais įkurtoje Vilniaus muzikos mokykloje (nuo 1945 m. – Vilniaus konservatorija) dar kurį laiką veikusiame Vargonų skyriuje mokėsi du mokiniai (dėstė Z. Aleksandravičius ir K. Kaveckas), tačiau vargonų čia nebuvo, reikėjo tenkintis fisharmonija, skurdi konservatorijos biblioteka beveik neturėjo vargonų literatūros[1]. 1944 m. vokiečių okupaciją pakeitusi sovietų valdžia vargonus kaip religinio kulto instrumentą išstūmė iš viešosios kultūrinės erdvės. 1949 m. sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas vargonų klasė buvo panaikinta ir vargonininkų ugdymas nutrūko. Kurį laiką bažnyčiose dar buvo rengiami religinės muzikos koncertai, įvyko Stasio Vainiūno Pirmojo koncerto vargonams ir styginių orkestrui (1949) premjera (griežė pats autorius), tačiau vargonininkai jau nebegalėjo viešai groti ir buvo priversti rinktis kitas specialybes.

Vargonininkų mokymas buvo sugražintas tik septintojo dešimtmečio pradžioje kitos stiprios asmenybės – Leopoldo Digrio. Simboliška, kad profesorius Digrys gimė 1934 metų rugsėjo 8-ąją – diena anksčiau, nei šį pasaulį paliko Naujalis. Likimas tarsi patikėjo jam pratęsti Naujalio misiją ir sugrąžinti į Lietuvą profesionalųjį vargonų meną.

„Labai aktyvi persona. Jis, atrodo, ne žemaitis. Bet užsispyrusio žemaitiško charakterio. Dėl to jis galėjo daug ką pasiekti“[2], – taip profesorių Digrį apibūdino jo bičiulis muzikologas prof. Juozas Antanavičius. Maskvos konservatorijoje baigęs dviejų specialybių aspirantūrą – fortepijono Grigorijaus Ginzburgo klasėje ir vargonų pas Aleksandrą Gedikę ir Leonidą Roizmaną – 1960 metais Leopolas Digrys Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pradėjo dėstyti fortepijoną. Tačiau pagrindinis veržlaus ir energingo Maskvos konservatorijos absolvento tikslas buvo kuo greičiau Vilniuje įkurti vargonų klasę.

Konservatorija vargonų neturėjo, jų paieškos užtruko beveik dvejus metus. Profesoriui teko atlikti nemažai žygdarbių, kad pagaliau būtų atgabenta dviejų manualų fisharmonija su pedalais[3]. 1962 m. vasario 11 d. buvo įsteigta vargonų klasė. Nors instrumentas buvo senas, sudėvėtas, entuziazmo mokyti ir mokytis groti vargonais netrūko. Šią specialybę, kaip antrąją, tuomet buvo leidžiama studijuoti tik geriausiai besimokantiems fortepijono studentams.

Vargonų klasės atkūrimas pirmiesiems studentams Elenai Liutkevičiūtei-Blūšienei, Bernardui Vasiliauskui, Nijolei Trinkūnaitei-Dainienei, Giedrei Lukšaitei-Mrazkovai, Reginai Klimavičiūtei ir Vidai Prekerytei buvo nepaprastas reiškinys. Bernardas Vasiliauskas prisimena, kai A. Schuke, į Vilnių greičiausiai atvykęs Filharmonijos vargonų statymo reikalais, su L. Digriu užėjo pažiūrėti fisharmonijos ir paprašė Bernardo pagroti. A. Schuke tuomet pareiškė: „Man jūsų gaila!“ Ši frazė labai plačiai nuskambėjo ir prasidėjo derybos dėl tikrų mokomųjų vargonų statybos.“[4] Taip vargonų klasė Leopoldo Digrio pastangomis greitai plėtėsi konservatorijos erdvėje. 1963 m., pakvietus meistrus iš Estijos, buvo sutvarkyti W. Biernackio vargonai, stovėję Lietuvos konservatorijos Didžiojoje salėje. Bernardas Vasiliauskas prisimena pirmąjį L. Digrio koncertą, atliekamą šiais vargonais: „Klausytojai salėje netilpo, pavėlavę stovėjo net ant trečio aukšto laiptų. Vėliau turėjome galimybę ir mes, studentai, pagroti. Tam turėjome ankstyvus rytus ir vėlyvus vakarus bei naktį. Prisimenu, man vieną kartą teko laikas nuo 2 iki 4 val. nakties. Galų gale aplinkiniai gyventojai iškvietė miliciją.“[5]

Netrukus marksizmo katedros skaitykla buvo iškelta į kitas patalpas ir 1964 m., sujungus dvi auditorijas, buvo pastatyti čia iki šiol esantys firmos „Alexander Schuke“ vargonai. Pirmieji absolventai prisimena, kaip saugodavo naktimis vargonų vamzdžius, kai jie buvo sukrauti III aukšto koridoriuje. Valdžios žmonės, kuriems tuomet teko susidurti su entuziastingu vargonų propaguotoju Leopoldu Digriu, patyrė, kad jam geriau iš karto duoti tai, ko prašo, nes anksčiau ar vėliau vis tiek savo pasieks.

Kartu su vargonų klasės Lietuvos konservatorijoje plėtra stiprėjo ir koncertinė vargonininkų veikla. 1963 m. rudenį buvo pastatyti pirmieji koncertiniai firmos „Alexander Schuke“ vargonai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.[EŠK1]  Nuo 1965 m. vykęs M. K. Čiurlionio pianistų konkursas 1968-aisiais tapo ir vargonininkų konkursu, jame I vietą laimėjo Bernardas Vasiliauskas. Tais pačiais metais startavo Vilniaus tarptautinis vargonų muzikos festivalis.

Įdomi vežiojamųjų „Alexander Schuke“ vargonėlių – pozityvo – kelionių po visą Lietuvą istorija. Tuos [EŠK2] vargonėlius apie 1961 m., dar iki pastatant didžiuosius vargonus, Filharmonija buvo įsigijusi profesoriaus pastangomis. Su jais L. Digrys (jam dažnai talkindavo ir žinomi dainininkai) apkeliavo atkampiausius Lietuvos miestelius, siekdamas pažadinti susidomėjimą profesionaliąja vargonų muzika[6]. 1965 m. pozityvas kuriam laikui buvo įkurdintas tuometinės Paveikslų galerijos – dabartinės Vilniaus arkikatedros bazilikos – Šv. Kazimiero koplyčioje. Iš studentų pirmasis juo vargonavo Bernardas Vasiliauskas. „Į plačiai anonsuotą koncertą susirinko minia žmonių, koplyčioje tilpo gal koks trečdalis. Spaudoje kilo nepasitenkinimas, kad nebuvo matyti nei vargonų, nei vargonininko, o L. Digriui to ir tereikėjo. Prasidėjo derybos dėl Katedros didžiųjų vargonų restauravimo, o pozityvas buvo perkeltas į didžiojo altoriaus vietą[7]. Taigi 1969 m. L. Digrio iniciatyva buvo pastatydinti dar vieni „Schuke“ vargonai tuometinėje Paveikslų galerijoje, ten nuolat vyko vargonų muzikos koncertai. Anot Bernardo Vasiliausko, „po ilgiau kaip dešimtmetį trukusios tylos 7-ojo dešimtmečio pradžioje klausytojams ir atlikėjams atsivėrė didingas vargonų meno pasaulis.“[8]

Prasidėjo vargonų aukso amžius. Aktyviai koncertavo prof. Leopoldo Digrio ugdytiniai Gediminas Kviklys, Virginija ir Živilė Survilaitės, Jūratė Landsbergytė, Dainius Sverdiolas ir kiti. Netrukus vargonų koncertai paplito po visą Lietuvą – jie vykdavo Kaune, Klaipėdoje, Nidoje, Juodkrantėje. M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursas ir Vilniaus vargonų  festivalis inspiravo daugelio to meto lietuvių kompozitorių kūrinių vargonams. Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Stasio Vainiūno, Antano Račiūno, Giedriaus Kuprevičiaus, Broniaus Kutavičiaus. Teisučio Makačino, Osvaldo Balakausko, Vytauto Barkausko, Vidmanto Bartulio ir daugelio kitų kompozitorių opusai papildė Lietuvos vargonų muzikos aukso fondą. Žinoma, sovietų okupacijos laikais apie vargonavimą bažnyčiose negalėjo būti nė kalbos, Lietuvos konservatorijoje 7–9 dešimtmečiais buvo rengiami koncertuojantys vargonininkai. [EŠK3] Ne tik vargonuoti, bet ir lankytis bažnyčioje buvo rizikinga.  Konservatorijos vadovybė buvo perspėjusi: „Jei iš gretimai esančio namo (KGB) bus gautas signalas, kad nors vienas studentas pastebėtas bažnyčioje, vargonų klasė bus tučtuojau uždaryta.“[9] Buvo pastebėtų ir nubaustų, kiti sugebėjo likti nepastebėti...

Kartu su Lietuvos Sąjūdžiu ir Atgimimu atgimė ir Lietuvos vargonų mokykla. 1990 m. Vargonų skyrius performuotas į Vargonų katedrą, įvedama bažnyčios vargonininko specialybė. Greta vargonavimo ir privalomojo fortepijono, būsimieji bažnyčios vargonininkai pradėjo mokytis liturginės praktikos, lotynų kalbos, grigališkojo giedojimo, dirigavimo, darbo su choru specifikos, lavino balsus, giedojo vargonininkų chore. Taigi XX a. paskutinį dešimtmetį Vargonų katedroje atgimė tarpukario Lietuvoje gyvavusios Naujalio vargonininkų mokyklos tradicijos. Gausėjant besimokančių vargonininkų būriui, profesorius Digrys toliau rūpinosi instrumentais – 1994 m. dėstytojos Jarūnės Barkauskaitės ir vargonininko Dainiaus Sverdiolo pastangomis iš Švedijos pargabenami ir sumontuojami malonaus skambesio nedideli vargonėliai, netrukus pastatomi dar dveji Lietuvos meistrų dviejų manualų ir pedalų mokomieji vargonai. Paradoksalu, bet Vargonų katedra, kaip minėta, įsikūrė buvusios marksizmo katedros auditorijose, čia atsirasdavo vis naujų vargonų, kol, tuometinio Lietuvos konservatorijos rektoriaus Juozo Antanavičiaus žodžiais tariant, visas trečias aukštas virto vargonų parapija[10].

Vargonų specialybę tuomet dėstė Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkas Bernardas Vasiliauskas, Virginija Survilaitė, Balys Vaitkus, Renata Marcinkutė, Jarūnė Barkauskaitė, vargondirbystės pagrindus – Rimantas Gučas, fortepijoną – Vytautas Gaidamavičius, solfedžio ir harmoniją – Rimvydas Žigaitis, choro studijai vadovavo Kęstutis Barisas ir Petras Vaičekonis. 1995 m. Vargonų katedra reorganizuojama į Vargonų ir klavesino katedrą, vadovavimą perima Gediminas Kviklys, kurio iniciatyva nuo 1997 m. vargonininkams, kaip ir tarpukario Lietuvoje gyvavusioje vargonų klasėje, buvo įvestos improvizacijos ir kompozicijos disciplinos. Artėjant naujam tūkstantmečiui, į savarankišką gyvenimą buvo išleistos pirmosios nepriklausomoje Lietuvoje gerai parengtų bažnyčios vargonininkų laidos. 2000 metais vargonų specialybę baigė net 8 magistrai] . Absolventai koncertuodavo, dalyvaudavo konkursuose, festivaliuose. Šis laikas buvo tarsi septintojo dešimtmečio vargonų aukso amžiaus atspindys, tik kitoje – nepriklausomos Lietuvos – šviesoje. Tuomet pradėti rengti religinio pobūdžio vargonų muzikos koncertai iki šių dienų tebevyksta L. Digrio 1991 m. įsteigtame Religinės muzikos centre Šv. Kazimiero bažnyčioje, taip pat Arkikatedroje bazilikoje, kur L. Stulgienės vadovaujamas Muzikų rėmimo fondas rengia G. Kviklio kuruojamą koncertų ciklą „Sekmadienio muzika“ (nuo 1993 m.). Kristupo vasaros festivalyje vargonininkės Renatos Marcinkutės-Lesieur kvietimu koncertuoja atlikėjai iš Europos ir tolimiausių pasaulio šalių – JAV, Australijos, Naujosios Zelandijos.

Kas ketveri metai vykstančio tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureatų būrį papildė vargonininkai Irena Budrytė ir Renata Marcinkutė (1991), Balys Vaitkus (1995). Jaunųjų muzikantų pasirengimui ir motyvacijai stiprinti buvo pradėti organizuoti Juozo Naujalio (nuo 2004 m.) ir Jono Žuko (nuo 2006 m.) vargonininkų konkursai, Lietuvoje gausėjo įvairių vargonų muzikos renginių: Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis (1997), koncertų ciklai „Musica sacra“ Dalios Jatautaitės įkurtame Religinės muzikos centre Kaune, festivalis „Skamba Sūduvos vargonai“, Balio Vaitkaus įsteigtas Naujasis vargonų forumas „Vargonų vasara Nidoje“ (nuo 2001 m.) ir „Gaudžia istoriniai vargonai“ (nuo 2004 m.), taip pat „Vasara su M. K. Čiurlioniu Druskininkuose“ (nuo 2003 m.), Liehmanno festivalis ir jaunųjų vargonininkų konkursas Rokiškyje (nuo 2000 m.), daugelis kitų. M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso laureatėmis tapo Jurgita Kazakevičiūtė (2007) ir Karolina Juodelytė (2011). Vargonų katedros absolventai vargonuoja atkampiausiose Lietuvos bažnyčiose. ] 

2009–2015 m. Vargonų ir klavesino katedrai vadovaujant Renatai Marcinkutei-Lesieur, buvo intensyviai mezgami nauji ryšiai su Europos aukštosiomis mokyklomis, plečiama tarptautinė veikla, studentai dalyvaudavo tarptautiniuose projektuose, sėmėsi europietiškosios vargonavimo patirties ir propagavo lietuvišką muziką užsienyje. 2011 m., minint M. K. Čiurlionio 100-ąsias gimimo metines, Zalcburgo universitete „Mozarteum“ jaunieji vargonininkai pristatė lietuvių kompozitoriaus kūrybą, 2013 m. Amsterdamo koncertų salėje „Orgelpark“ griežė premjerinius Vidmanto Bartulio, Vytauto Miškinio kūrinius. Būsimųjų vargonininkų akiratis plėtėsi organizuojant pažintines keliones „Istoriniai Europos vargonai“ Vokietijoje (2012] ), Olandijoje (2013), kurių metu studentai susipažino su įvairių epochų istoriniais vargonais, koncertavo, dalyvavo meistriškumo kursuose. Minint LMTA 80-metį (2013) drauge su Dresdeno aukštosios muzikos mokyklos ir Monopolio Nino Rotos muzikos konservatorijos (Italija) dėstytojais surengta vargonų muzikos interpretacijos, improvizacijos seminarų, koncertų, 2015 metų  pavasarį Vargonų ir klavesino katedros studentai ir pedagogai dalyvavo Dresdeno aukštosios bažnytinės muzikos mokyklos (Kirchenmusikhochschule) projekte „Vargonų muzika. Tradicija ir inovacijos“ bei studentų organizuotame projekte, jų baigiamuosiuose koncertuose įvyko jaunųjų kompozitorių Simo Sapiegos, Kristupo Bubnelio ir Agnės Mažulienės kūrinių premjeros. Per aptariamą laikotarpį LMTA Vargonų ir klavesino katedra suorganizavo apie 30 tarptautinių meistriškumo kursų, paskaitų, seminarų, kuriuos vedė žinomi Europos muzikai. Katedros pedagogai glaudžiai bendradarbiauja ir su regionų muzikos mokyklomis, konservatorijomis, skatindami domėtis vargonų menu.

Šiuo metu Vargonų ir klavesino katedrai vadovauja prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, bakalauro studijas yra pasirinkę 11, magistro – 5 studentai.

Vargonininko profesijai nuo senų laikų būdingas ypač platus veiklos laukas. Vargonininkas – atlikėjas solistas, choro vadovas, dirigentas, vokalo specialistas, improvizuotojas, liturgikos žinovas, dažnai, trūkstant bažnytinio repertuaro, – ir kompozitorius. Šiandien LMTA Vargonų ir klavesino katedra siūlo itin platų disciplinų spektrą, todėl vargonų studijos yra patrauklios, jas baigęs vargonininkas tampa universaliu muziku, įgytus gebėjimus gali taikyti labai įvairiose muzikavimo srityse.

Pagal profesiją dirbančių Vargonų katedros auklėtinių Lietuvoje yra nemažai, kai kurie jų labai atsidavę savo darbui, išvystę aktyvią veiklą bažnyčiose – tai Dovilė Savickaitė, Agnė Petruškevičiūtė, Indrė Gerikaitė, Vilimas Norkūnas, Rimvydas Mitkus, Andrius Bartulis, Kristina Kondratavičienė ir daugelis kitų. Kiti LMTA Vargonų klasės absolventai dirba pedagoginį darbą, koncertuoja, užsiima moksline ir organizacine veikla. Muzikologas Rimantas Gučas, gyvenimą paskyręs Lietuvos vargonams, išleido fundamentalų veikalą – katalogą „Lietuvos vargonai“ (2009). Menotyros daktaras Girėnas Povilionis 2007 m. įkūrė Vargonų paveldo centrą, kuruojantį istorinius Lietuvos vargonus, ir išleido dvi monografijas vargondirbystės tema (2009, 2013). Daktarė Danutė Kalavinskaitė tyrinėja muzikos padėtį Katalikų bažnyčioje, bažnyčios ir visuomenės, religinių apeigų ir meno santykį, skelbia straipsnius mokslo leidiniuose. 2012 metais švenčiant LMTA vargonų klasės 50-metį buvo išleista monografija „Lietuvos vargonų menas. XIX a. pabaiga–XX a. pirmoji pusė“ (autorė Eglė Šeduikytė-Korienė). Nebraskos Linkolno universitete (JAV) įgiję meno daktaro laipsnius Aušra ir Vidas Pinkevičiai įkūrė Nacionalinę vargonininkų asociaciją (2007). Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas V. Pinkevičius rašo muziką vargonams, savo koncertuose propaguoja improvizacijos meną. Neseniai LMTA meno daktaro laipsnius įgijo muzikologė ir vargonininkė, daugelio straipsnių ir monografijų autorė bei moderniosios lietuvių vargonų muzikos propaguotoja Jūratė Landsbergytė (2014) ir vargonininkas, klavesinininkas, pedagogas Balys Vaitkus (2015), Naujojo vargonų forumo įkūrėjas.

55 metų sukaktį Vargonų ir klavesino katedra vasario mėnesį paminėjo koncertais Šv. Kazimiero bažnyčioje. Gražus sutapimas, kad tomis dienomis LMTA Mokslo ir leidybos skyrius išleido Gedimino Kviklio iš archyvinių rankraščių parengtą Česlovo Sasnausko kūrinių vargonams albumą.

XX a. pradžioje Lietuvos vargonininkai buvo svarbiausi muzikos kultūros skleidėjai, liaudies švietėjai ir kultūrinio gyvenimo organizatoriai. Jie ugdė tautinę lietuvių savimonę ir tiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tad švenčiant 55-uosius vargonų klasės gyvavimo metus, Lietuvos vargonininkams norisi palinkėti neprarasti idealizmo ir entuziazmo, ieškoti vis naujų kelių į profesionaliojo muzikos meno aukštumas, būti ištikimiems savo pašaukimui ir profesijai.

Už pasidalijimą vertinga informacija rengiant šį straipsnį dėkoju vargonininkams prof. Leopoldui Digriui, Bernardui Vasiliauskui, Renatai Marcinkutei-Lesier, Jarūnei Barkauskaitei ir Baliui Vaitkui.

[1] Z. Aleksandravičiaus atsakymas į 1947-4-06 L. Roizmano laišką, kuriame domėtasi Z. Aleksandravičiaus teoriniais darbais ir juo pačiu kaip atlikėju, išmanančiu Europos vargonų mokyklas. – LLMA, f. 56, ap. 1, b. 29.

[2] Rasa Pangonytė. Allegro appassionato arba Leopoldo Digrio gyvenimas ir nuotykiai. 2014, p. 1. file:///C:/Users/eglek_000/Documents/Vargonų%20klasės%20jubiliejui_Digrys/Leopoldas_Digrys_Pangonytė.pdf

[3] Ten pat, p. 21.

[4] Iš susirašinėjimo su Bernardu Vasiliausku, 2017-02-12, Vilnius

[5] Ten pat

[6] Iš pokalbio su prof. Leopoldu Digriu, 2017-02-14.

[7] Iš susirašinėjimo su Bernardu Vasiliausku, 2017- 02-12, Vilnius

[8] Iš pokalbio su vargonininku Bernardu Vasiliausku, 2013-12- 6, LMTA.

[9] Rasa Pangonytė. Allegro appassionato arba Leopoldo Digrio gyvenimas ir nuotykiai. 2014, p. 25.

[10] Ten pat.