In memoriam Eugenija Nijola Jankutė

2017 Nr. 3–4 (470–471), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Po ilgos ligos 2017 m. sausio 5 d. mirė aktorė Eugenija Nijola Jankutė (1930–2017).

 

Baigsis pilkas lapkritys.
Vėjas Šaltį atpustys.
Senis Šaltis ant pusnyno
Baltą pilį pastatys,

Baltą ūsą paraitys
Ir, atskleidęs baltą knygą,
Baltą pasaką skaitys.

 

Martyno Vainilaičio posmais aktorė Eugenija Jankutė kasmet dešimtis kartų sveikindavosi su Naujųjų Metų laukiančiais vaikais. Sukdavosi jos pasakų ratelis.

Tikriausiai šypsotųsi šiuos žodžius perskaitęs smuikininkas Andrius Krevnevičius, fleitininkas Paulius Koncė, daugybę kartų dalyvavę nuotaikingoje E. Jankutės režisuotoje „Žiemos pasakoje“. Ir Filharmonijos koncertų vedėja Janina Pranaitytė, dainavusi lydima E. Jankutės „varliukų“ kvaksėjimo. Valdinga, energinga, išmoninga kūrėja kompozitorių, atlikėjų, dailininkų būryje rasdavo bendraminčių. Jurgis Gaižauskas, Benjaminas Gorbulskis pagal bendros temos siejamų eilėraščių kompozicijas yra sukūrę kelias muzikines pasakas.

E. Jankutės išmonė buvo beribė. Štai ji į sceną išeina su būgnijančiu kiškiu, moko jį išgirsti tylą, gerbti nemėgstančius triukšmo. Draugystės ratelyje sukdavosi pasaulio tautų drabužiais aprengtos lėlės. Scenoje visi metų laikai jos herojams suteikdavo išminties, vaikams ­– džiaugsmo ir gyvenimiškos patirties. Filharmonijos artistė E. Jankutė atlikdavo labai reikšmingą švietėjišką misiją, yra surengusi tūkstantį koncertų, susitikimų su mažų miestelių žiūrovais, juos būtinai įtraukdavo į scenos žaidimus... Įrašė plokštelių. Atidžiai sekė lietuvių poetų kūrybą vaikams, ypač mėgo savo bendramokslio konservatorijoje Martyno Vainilaičio poeziją. Kartais prašydavo sukurti ką nors specialiai jos programai. Poeziją skaitydavo ir vyresniųjų moksleivių, jaunimo auditorijose. Buvo parengusi Vinco Mykolaičio-Putino, Adomo Mickevičiaus, Juditos Vaičiūnaitės, kitų autorių kompozicijų. Džiaugdavosi galėdama surengti bendrus vakarus su Beatriče Grincevičiūte.

E. Jankutė – aktoriaus Jono Kavaliausko vadovautos pirmosios Lietuvoje profesionalių dramos teatro aktorių laidos (1956 m.) Valstybinėje konservatorijoje absolventė. Jos kurse studijavo Nijolė Narijauskaitė, Vanda Marčinskaitė, Irena Stravinskienė, Algirdas Kubilius, Algimantas Bružas, Elvyra Žebertavičiūtė, Arnas Rosenas, Bronius Gražys, Juozas Jaruševičius, Algis Mažuolis, Leonas Ciunis, vėliau televizijos režisiere tapusi Janina Mozūriūnaitė-Černiauskienė. Baigusi Maskvos teatrinio meno institutą, ilgus metus E. Jankutė dirbo pedagoginį darbą – būsimuosius aktorius Lietuvos konservatorijos (dabar – LMTA) Klaipėdos fakultetuose mokė scenos kalbos.

Eugenija Nijola Jankutė-Šniukienė parašė ir išleido atsiminimų knygas „Mano senasis radijas“, „Mano Šiauliai“, „Apie vieną seną namą“, „Per vaikų darželius“, buities sceneles „Atostogos“, „Verpetai, verpetėliai...“ Jai buvo malonu prisiminti darbą prie radijo mikrofono, televizijos studijoje. Rūpinosi ne tik savo kalbos kultūra, bet ir taisydavo greta dirbančių aktorių, lektorių kalbos klaidas, ypač kirčiavimą.

1930 m. Kaune gimusi aktorė mėgdavo pasakoti savo biografijos įdomybes, prisiminti gražuolę mamą, senąją Babą, nerūpestingą vaikystę turtinguose Šiaulių verslininko senelio Boleslovo Stankaus namuose, muzikos mokslus ir bendramokslius, kavalierius. Vilniaus gatvėje buvęs senelio namas – vienas seniausių ir gražiausių pastatų Šiauliuose, jame B. Stankus buvo įsteigęs Piliečių klubą. Užėjus sovietams namas buvo nacionalizuotas, o jo šeimininkas mirė Gorkio kalėjime.

E. Jankutė prisimindavo ir sunkią jaunystę, kai megzdama užsidirbdavo duonos kąsnį, o ir vėlesni metai nebuvo lengvi. Tačiau ji turėjo nepaprastą gebėjimą save įtikinti, kad viskas gerai, viskas nuostabu. O kai situacija būdavo nebeįmanoma, ryžtingai keisdavo gyvenimo kryptį. „Neturiu kada galvoti apie kitokias problemas. Aš užsiėmusi, daug dirbu. Bet ateikite, parodysiu naują savo „kavalierių“ ir rašliavą! Jau yra ir nauja plokštelė vaikams.“ Šiauliuose ėmėsi remontuoti ir puoselėti Piliečių klubo namus. Kurį laiką ten ir gyveno, įsteigė kultūrinį saloną „Saulės užeiga“, pradėjo rengti šiauliečių susitikimus, literatūrinius vakarus. Greitai išpopuliarėjo ir jos įkurta piešimo studija „Auksinė ochra“. Bendravo su šiauliečių sambūriu Vilniuje, dažnai lankydavosi Stasio Vainiūno namuose.

Kartą pati viena automobiliu nulėkė į Maskvą, išsiveržė į Ameriką susitikti su broliu. Su kuo ji ten tik nebendravo! Daug nuotraukų Bernardo Brazdžionio draugijoje, skaitė jo poeziją, Meškiuko Rudnosiuko istorijas, veržėsi į Holivudą.

Vieną aštuntojo dešimtmečio dieną atsirado Klaipėdoje. „Čia nuostabu! Kokia jūra, koks senamiestis, koks studijuoja jaunimas, o kokį įkūriau sau butą!“ Būsimiesiems teatralams pradėjo dėstyti scenos kalbą. Aišku, rengė literatūrinius-muzikinius vakarus. Susirado kūrybingų bendraminčių: pianistą Saulių Šiaučiulį, dailininkę Sofiją Kanoverskytę, kitų entuziastingų menininkų. Entuziazmo užteko tol, kol sveikata įtikino, kad jai netinka pajūrio klimatas.

Gyventi greta Eugenijos neturėjo būti lengva. Ji visada siekdavo įtikinti savo tiesa, nors širdyje visiems buvo geranoriška: gyvenimo kelią suradusiai Daivai, pradėjusiai ūkininkauti ir „miestelio šviesuliu tapusiai“ Indrei, visokių pasakojimų herojui vaikaičiui Juozukui... O susiklosčiusias nepalankias situacijas ji „užmušdavo“ intensyviu darbu, tikėjimu šiandiena.

„Man niekada nieko negaila, turiu gyventi, kol gyvenasi...“

„Pamiršusi“ atsisveikinti išėjo Ramybės taku. Te pailsi...

 

Birštono vasaros menų akademija