Jei neišeis ranka, širdimi padarysiu...

2017 Nr. 3–4 (470–471), Ignas Gudelevičius

Pokalbis su Lietuvos televizijos filmų režisiere, scenariste Jadvyga Zinaida Janulevičiūte

 

„Beatričė“, „Balys Dvarionas“, „Laureatai“, „Pasaulis, panašus į pasaką“, „Pašėlęs gegužis“, „Žmogaus balsas“ – nemarūs pirmieji Lietuvos televizijos filmai, metams bėgant įgaunantys vis didesnę vertę. Neseniai gražią sukaktį pasitikusi šių ir daugelio kitų kūrinių režisierė Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė sako visuomet pasikliaudavusi muzikos galia ir siekdavusi atskleisti tikrą, nuoširdų žmogų. Filmų kadrai – tarsi mūsų šalies muzikinės kultūros istorijos puslapiai, išryškinantys gyvybingus menininkų portretus. „Pasitaiko, žmogus ima pasakoti vildamasis, kad bekalbant jam ir pačiam paaiškės, ką norėjo pasakyti. O šioji režisierė, prieš atverdama burną, veda ilgus debatus pati su savimi: kur, kas, kada, o svarbiausia – dėl ko? <...> Muzikali ausis, neišsenkama organizatoriaus energija – režisieriui brangių savybių derinys. Prie jo dar pridėję platų išsilavinimą, ilgametį darbo stažą LTSR valstybiniame televizijos ir radijo komitete (dabar – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. – Red.) – turėsime unikalų atvejį“, ­– 2007 m. išleistoje knygoje „Klausyta, stebėta, bendrauta: muzikinė publicistika 1957–2007 m.“ rašo muzikologė ir žurnalistė Irena Mikšytė.

Su J. Z. Janulevičiūte susitikome gamtai pradėjus busti po ilgo žiemos miego. Šiltų saulės spindulių šviesoje kalbėjomės apie gausybės vingių kupiną gyvenimą, šiandienos džiaugsmus ir, žinoma, reikšmingus kūrėjos darbus.

 

– Kaip prisimenate vaikystę gimtuosiuose Šiauliuose?

– Išlikusių prisiminimų – daugybė. Mokykloje, Šiaulių mergaičių gimnazijoje, klasės vadovas buvo ryški asmenybė – kalbininkas, mitologas, eseistas, vėliau garsus semiotikas Algirdas Julius Greimas. Jis darė didžiulį įspūdį.

Prisimenu dienas, kai Maskva pranešė Vilnių grąžinsianti Lietuvai. Prasidėjus pamokoms visos sustodavome prie suolų, bendraklasės tylėdavo, o aš kalbėdavau maldą, kad Dievas grąžintų Vilnių. Meldėsi tikriausiai ir kitų klasių moksleivės. Mūsų buvo ypač daug, Dievas išklausė maldas.

Šiaulių muzikos mokykloje mokiausi groti fortepijonu pas pianistą Stasį Vainiūną, o iki tol teko mokytis privačiai. Mokyklos direktorius buvo kompozitorius, vargonininkas, dirigentas Juozas Karosas. Jis prieš tai dirbo Klaipėdoje, tačiau miestą užėmus nacistinei Vokietijai įkūrė muzikos mokyklą Šiauliuose. Skambinau kanklėmis tuometinių Darbo rūmų vaikų orkestre (jį įkūrė kanklių tobulintojas Jeronimas Jankauskas), lankiau ir studiją prie Šiaulių dramos teatro. Šio teatro scenoje apie 1940 metus teko vaidinti Aleksandro Korneičiuko pjesėje „Platonas Krečetas“ kartu su ryškiu lietuvių aktoriumi Juozu Rudzinsku.

– Vėliau prasidėjo studijų metai...

– Baigus mokyklą svarbiau atrodė pasirinkti medicinos studijas, o ne menus – norėjosi žmonėms tiesiogiai teikti pagalbą, kurios tuo metu taip trūko, tačiau, pasimokiusi metus, supratau, kad tai ne mano kelias. 1946 m. Vilniuje stodama į Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. – Red.) grojau Chopino Fantaziją ekspromtą cis-moll, op. 66. Į konservatoriją, kurios direktorius buvo kompozitorius ir muzikologas Jonas Bendorius, mane priėmė pianistė, fortepijono dėstytoja, taip pat šiaulietė Sofija Juodvalkienė.

Partitūrų skaitymą dėstė vargonininkas, chorvedys, kompozitorius Zigmas Aleksandravičius – labai griežtas ir reiklus. Jo paskaitas lankėme drauge su kompozitoriais Vytautu Paltanavičiumi, Vitoliu Baumilu, choro dirigentu ir kompozitoriumi Zigmu Venckumi. Šauni ir protinga moteris buvo mano studijų draugė, vėliau ir kolegė Irena Mikšytė, baigusi fortepijoną pas pianistą Jakovą Ginzburgą. Su ja šeštadienių vakarais eidavome į šokius konservatorijos antrojo aukšto salėje (dabar – Juozo Karoso salė. – Red.). Buvo sunkūs pokario metai, batai kiauri (neturėjau rublio, kad prisiūtų kokią medžiagytę), o šokt norėjau, tad trepsėdavau kiaurais! Jei lauke lydavo, nusiaudavome, nes išsidžiovinti nebuvo kur.

Dabar sunku įsivaizduoti tą laiką. 1944 m. TSRS užėmus Lietuvą antrą kartą (tuo metu baigiau gimnaziją Šiauliuose), nežinojau, ką daryti toliau, ar tęsti mokslus. Tėvai, ačiū Dievui, dirbti nestūmė – duonos pusryčiams visuomet būdavo. Norėjau studijuoti filosofiją, tačiau, pasikeitus valdžiai, pakito ir filosofija, marksizmo nemokėjau. Pirmaisiais studijų konservatorijoje metais įstojau į Vilniaus universitetą – čia baigiau anglų kalbą, tikėjausi vėliau dirbti anglų kalbos mokytoja. Bet likimas susiklostė kitaip.

– Netrukus jis atvedė į, tikriausiai galima taip sakyti, antruosius namus, kuriems paskyrėte bemaž keturiasdešimt metų.

Sykį konservatorijos koridoriuje sutikau muzikologą, Lietuvos radijo muzikos redaktorių Julių Špigelglazą. Jis ir sako: „Klausyk, ar nenorėtum pas mus ateiti dirbti? Radijo Muzikos redakcijoje yra laisva vieta.“ Laikas buvo sunkus – brolis studijavo Kaune, tėvai nebeišgalėjo remti, tad sutikau. Priėmė tuometinė Radijo komiteto pirmininkė Mira Bordonaitė, Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus žmona. Ši veikla reikalavo labai daug laiko, išeiti namo šeštą, formaliai pasibaigus darbo laikui, buvo nemadinga. O konservatorijoje dėstytojas muzikologas Juozas Gaudrimas pasakė: „Kodėl neateinate į paskaitas? Turėsime jus išbraukti“. Laiko trūksta – dvi aukštosios mokyklos, darbas, nežinau, nei kur eit, nei ką daryt. Taip ir išbraukė, o gal ir pati išėjau...

Po keliolikos darbo radijuje metų režisierius Vitalis Gruodis, taip pat šiaulietis (kartu lankėme Dramos studiją), pakvietė mane į televiziją. Neatsisakiau – traukė darbas su scena, garsu ir vaizdu. Dar dirbdama radijuje nuėjau pas neseniai Vilniuje atidarytos kultūros mokyklos direktorių ir pasiprašiau priimama į režisūrą. O jis: „Ar galvojat, ką darot? Juk diplomą turite!“. Vis tiek nepasidaviau: „Neišeisiu, kol nepasirašysite. Jei reikės, miegosiu šiame kiemelyje.“ Pasirašė. Rusų kalbą mokėjau prastai, o stojamuosius reikėjo laikyti ta kalba. Rašydama atpasakojimą rinkausi žodžius, kuriuos žinojau, bet kai atėjo laikas kalbėjimo daliai, reikalai suprastėjo. Dėstytoja, pas kurią laikiau egzaminą, sako: „Parašėte neblogai, bet kalbėdama gramatikos visiškai nemokat! Kokią mokyklą baigėte?“ – „Aš universitetą baigiau“. Sutrikusi dėstytoja priėmė. Kai reikėjo rinktis diplominio darbo temą, sugalvojau, kad televizijoje pastatysiu Johno Galsworthy apsakymą „Saulė“. Vadovybė leido, o netrukus, pamačiusi ekranizaciją, priėmė dirbti.

Vis labiau plečiantis televizijai, TSRS valstybinis radijo ir televizijos komitetas pageidavo, kad mažajame ekrane atsirastų daugiau muzikos. Netrukus Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute buvo įsteigtos televizijos ir kino režisūros studijos. Kolega V. Gruodis vienąkart sako: „Važiuojam studijuoti į Leningradą!“ Jis taip ir nenuvažiavo, o aš 1968 m. institutą baigiau sukurdama pirmąjį savo dokumentinį muzikinį filmą „Beatričė“.

Kai baigusi studijas grįžau į Lietuvą, televizijos vadovybė norėjo, kad dirbčiau su klasikine muzika – niekas neturėjo minimalaus pasirengimo šioje srityje, be to, man jau buvo pažįstamas įstaigos „kvapas“. Taip pradėjau darbą „Telefilme“. Aparatūra buvo labai prasta, vienąkart užėjusiam vadovui Jonui Januičiui sakau: „Pirmininke, pažiūrėkite, su kokia bloga aparatūra mes dirbam...“ O jis: „Neturime geresnės, yra tik tai, ką pamėtėja Maskva.“ Pirmieji filmai buvo nespalvoti, vėliau televizijos valdžia pasiūlė sukurti pirmąjį spalvotą. Sutikau (tai buvo „Tūkstantis talentų“), dirbti buvo labai įdomu, nors daugeliui ši veikla atrodė labai sunki. Mūsų darbus pirkdavo Maskva (teko ir pačiai su kolegomis filmus traukiniu vežti), dėl to gaudavome papildomą darbo užmokestį. Apskritai mes, lietuviai, atrodėme darbštūs ir meniški. Beje, filmai visuomet kainuodavo brangiai.

– Legendinę Lietuvos dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (1911–1988), kuriai buvo skirtas pirmasis Jūsų dokumentinis muzikinis filmas „Beatričė“ (1968), artimai pažinojote, vėliau išleidote knygas „Kas liko laiškuose: Beatričės Grincevičiūtės ir Juozo Urbšio laiškus pavarčius“, „Kaune įmintos pėdos“, „Lapkričio Beatričė“. Pastaroji išleista dainininkės devyniasdešimtmečio sukakties proga. Nors žymiajai Lietuvos solistei nebuvo lemta regėti, jos tvirtybė, nuoširdumas ir muzikalumas stebino, Beatričė buvo visų mylima – nuo jauniausių iki vyriausių. Kokia Beatričė išliko Jūsų prisiminimuose? Kokius tikslus sau kėlėte kurdama filmą?

– Pirmą kartą Beatričės balsą, pakerėjusį visą Lietuvą, išgirdau 1937 m. lapkričio 24 d. per radiją. Koncertas iš Kauno radiofono truko apie dešimt minučių. Visi, kurie klausėmės, nustėrome – nepaprastai jaunas ir malonus, neforsuotas balsas. Nuo pat to pirmojo koncerto Beatričę dievinau. Net žymusis dainininkas, nacionalinės operos įkūrėjas Kipras Petrauskas, pasibaigus transliacijai, susižavėjęs tarė: „Kaip gražiai ji dainuoja!“ Komplimentai iš šio žmogaus lūpų būdavo retoki. Koncertui eteryje dainininkę paruošė žinoma vokalo pedagogė Antanina Binkevičiūtė, stažavusis Paryžiuje. Beatričė turėjo absoliučią klausą ir fenomenalią atmintį, jai viskas buvo lengva. Jos dėdė buvo operos dirigentas Emilis Mlynarskis, tad ji atmintinai mokėjo nemažai operų, net galėdavo padainuoti kiekvieno instrumento partiją. Gatvėje ją sutikę žmonės kalbindavo, dėkodavo už dainas, kviesdavo į namus. Lietuvoje nebuvo nė vieno inteligento, kuris nepažinotų Beatričės.

Kai radijuje pradėjau dirbti muzikos redaktore, su ja vis dar nebuvome pažįstamos. Vienąkart turėjau labai daug darbo, tad pietų pertraukos metu pasilikau kabinete. Staiga prasiveria durys, o ten – Beatričė: „Laba diena.“ Aš maloniai nustebusi: „Laba diena.“ – „O! Čia negirdėtas balsas.“ – „Taip, aš čia dirbu“, – atsakiau. Netrukus palydėjau Beatričę namo (tuo metu gyveno Labdarių gatvėje). Taip ir užsimezgė draugystė, trukusi keturiasdešimt metų, iki pat jos išėjimo. Buvo toks laikas, kai abi gyvenome jai valdžios suteiktame vieno kambario butelyje. Ji ir pietus virdavo! Sakydavau: „Bėja, juk aš turiu virti tau pietus!“ O ji: „Žinai, kad aš gi geriau pavalgau.“ Juokaudavo: „Kokia aš dainininkė! Aš juk dainuojanti virėja.“ Beatričė buvo ne tik nuostabi virėja, bet ir puikų humoro jausmą turintis žmogus. Sakydavo: „Aš viską mėgstu daryti linksmai.“

Prisimenu, būsimasis puikus muzikologas Edmundas Gedgaudas, tuo metu studijavęs fortepijoną, duonai užsidirbdavo radijui rašydamas tekstus, tiesa, dažnai su gausiais kritikos prieskoniais, nes einantiems į radiją kėlė aukštus reikalavimus. Man tie tekstai patikdavo, tačiau atlikėjai dažnai manydavo, jog bus sukritikuoti. Sykį jam užsiminiau, kad reikėtų parašyti straipsnį apie Beatričę. Jiedu nebuvo pažįstami, tad palydėjau jį pas dainininkę. Edmundas pasiėmė didžiulį magnetofoną, ir šiandien turi įrašytų pokalbių. Kiek vėliau, darbuodamasis M. K. Čiurlionio menų mokykloje (dėstė fortepijoną), E. Gedgaudas suprato, kad išskirtinės Beatričės gamtos dovanos – muzikinė pajauta, švelnus balsas – turėtų būti panaudotos ugdant jaunąją kartą. Anksčiau muzikos vadove viename vaikų darželyje dirbusi Beatričė sutiko padėti – ji dainuodavo, o vaikai mokydavosi pritarti instrumentu.

Tikriausiai nieko šiame pasauly nepadariau geriau už pirmąjį filmą apie Beatričę. Prisimenu, dar anksčiau teko matyti vieną vengrų filmą apie Zoltáną Kodály – man taip patiko toji vakarietiška maniera, žmogiškas požiūris, kad pagalvojau: „Ir aš tokia maniera dirbsiu.“ Daviau sau žodį – Beatričė nevaidins nė sekundės. Ligi šiol manau – jei filmuoji, filmuok taip, kad žmogus tavęs nematytų, liktų toks, koks yra. Sąlygos kurti filmą nebuvo pačios geriausios: mažas kambarėlis, nėra kur pakabinti šviesų, o mūsų juostos prastos (tik vėliau gaudavome geresnių), todėl darant įrašą prietemoje išeidavo blogesnis vaizdas. Apskritai tuo metu, tik baigusi institutą Leningrade, visai nemokėjau daryti filmų. Sakiau sau: „Jei neišeis ranka, širdimi turiu padaryti.“ Dabar visų, žiūrinčių šį filmą, prašau nekvėpuoti, tik tuomet bus galima suprasti, apie ką jis. Sykį režisierius Arūnas Žebriūnas, pamatęs filmą, pasiteiravo: „Jūs visada ketinate dirbti tokia maniera?“ Toji mano maniera – nė vieno surežisuoto kadro, viskas – tikras gyvenimas. Tokie filme yra Beatričė ir kompozitorius Balys Dvarionas. Kiek vėliau puikus dabar jau šviesaus atminimo rašytojas Tomas Sakalauskas apie Beatričę parašė knygą. Kurdama filmus aš vis norėdavau, kad juose atsiskleistų tikras žmogus. Tiesa, pasiekti, kad jis filmuojant elgtųsi natūraliai, nėra labai lengva, tam reikia patirties.

– Kitas Jūsų režisuotas filmas, prancūzų kompozitoriaus Franciso Poulenco monoopera „Žmogaus balsas“ (libretas Jeano Cocteauˊo), tuomet tikriausiai buvo pirmas ir bene vienintelis Lietuvoje, televizijos ekrane užfiksavęs šiuolaikinę muziką. Kaip radosi šis filmas, 1981 m. įvertintas TSRS televizijos filmų festivalyje Jerevane?

– Tai ilga istorija. Dar todama į Leningrado institutą ir paklausta apie muzikinę svajonę, susijusią su ekranu, atsakiau: „Žmogaus balsas“. Prabėgus dešimtmečiui šį filmą pradėjo statyti A. Žebriūnas su žmona dainininke Giedre Kaukaite. Po trijų mėnesių man valdžia pasakė: „Dabar reikės režisuoti „Žmogaus balsą“A. Žebriūnas atsisako, G. Kaukaitė jau padarė garso įrašą.“ Aš suglumau: „Pašėlote? Kad pastatyčiau šį vaidybinį filmą, reikia metus ruoštis! Kodėl dabar turiu tęsti kitų pradėtus darbus?“ Mūsų valdžia buvo labai reikli: pabaigę vieną darbą, turėdavome imtis kito, antraip galėjome likti be pinigų. Tačiau toks įvykis, kai reikėjo tęsti pradėtą darbą, buvo pirmas, be to, buvo visai neįprasta, kad filme tik vienas veikėjas. Galvojau ir dėl paties personažo: G. Kaukaitė – puiki dainininkė, gražuolė, vyrai dėl jos ėjo iš proto, tačiau ar ne per monumentali šiam vaidmeniui? Juk reikia vargšės. Pasiteiravusi A. Žebriūno, kodėl netęsia darbo, išgirdau: „Kol muzika negroja, žinau, ką rodyti ekrane. Kai tik suskamba muzika, nebenutuokiu, ką daryti“. O man priešingai – kai muziką išgirsdavau, labai gerai žinodavau, kas turėtų būti ekrane. Sutikau. Daug kam patiko. Prisimenu, Maskva dovanojo nemokamus bilietus į visus teatrus, klausinėjo, kaip aš tai padariau. Sykį atlėkęs J. Januitis tarė: „Kaukaitė – dievybė!“ Vėliau mačiau pagal šį veikalą sukurtą nuostabų prancūzų filmą – jo herojė sutrikusi, nuskurdusi.

– Kartu su Jumis dirbdavo didelė komanda – ir operatoriai, ir dailininkai, ir garso režisieriai...

– Radijuje kartu dirbo muzikos redaktoriai J. Špigelglazas, Kazys Jasinskas, Kazys Žiūraitis, vėliau V. Baumilas. Į televiziją operatoriai, garso režisieriai ateidavo iš Kino studijos. Prisimenu šaunų operatorių Kazį Musnicką, jis išpildydavo visus prašymus – jei pasakydavau „filmuok gulėdamas ant pilvo“, taip ir padarydavo. Kazimieras Pūras buvo mūsų skyriaus vadovas, „Telefilmo“ scenarijų redakcinės kolegijos vyriausiasis redaktorius. Jis turi ypač daug informacijos, yra aprašęs visą „Telefilmą“. Televizijoje kurį laiką buvau vyriausioji muzikos redaktorė, paskui šį darbą tęsė draugė I. Mikšytė. Daug mūsų buvo, deja, gretos nyksta.

– Žiūrovai filmuose matydavo tik jų herojus, bet niekada neišvysdavo Jūsų...

– Savęs nefilmuodavau, tokia mano moralinė nuostata. Beje, vienąkart buvau nufilmuota. Kai Baku vyko kažkoks filmų festivalis, G. Kaukaitė gavo apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį. Muzikologas Viktoras Gerulaitis mane prieš filmo rodymą pakvietė pakalbėti. Pasakojau be pasiruošimo, improvizavau.

– Įdomu išgirsti, kas šiandien teikia didesnį džiaugsmą – televizija ar radijas?

– Daugiau klausausi radijo. Ypač džiugina LRT „Klasikos“ programa. Kartais, jei nemiegu, ir naktį įsijungiu, kai išgirstu aukšto lygio instrumentininkus ar vokalistus, būna atgaiva. Radijuje maloniai nustebina žurnalistės Jolantos Jurkūnienės rengiamos laidos „Atrask Lietuvą“, pristatančios šaunius mūsų šalies žmones. Televiziją žiūriu kur kas rečiau, žinoma, gero ir čia yra, pavyzdžiui, mane labai džiugina Edita Mildažytė, padedanti žmonėms. Mes dirbdami tokios pagalbos žmonėms neteikdavome, o tai juk didelis visuomeninis dalykas. Taip pat televizijoje žavi rodomi prancūzų koncertai. Muzika, šiaip ar taip, jau įaugusi į kraują, niekur nedingsi. Kad ir italų stebuklas bel canto – džiaugsmų džiaugsmas. Be to, kai tiek metų, labai daug prisiminimų, atmintyje likę nuostabių spektaklių, gražių gamtos, mylimos jaunystės vaizdų.

Dėkoju už pašnekesį! Stiprios sveikatos!