Kas kūrė Gintauto Kėvišo mitą
„Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus veiklos užkulisiai pavirto šešėlių teatru, kuriame klesti įtartini sandoriai, piktnaudžiaujama pareigomis, ignoruojamos kontroliuojančių institucijų išvados. Visa tai nesuderinama su skaidrios vadybos reikalavimais ir institucijos vadovo atsakomybe“, – teigia Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Nepasitikėjimą LNOBT generalinio direktoriaus veikla pareiškė ir Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranskietis, Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.
Muzikos pasaulyje visiems žinoma, kam už savo karjerą ir tarptautinius ryšius turėjo būti dėkingas „geriausias“ Lietuvos vadybininkas Gintautas Kėvišas.
Maestro Saulius Sondeckis (1928–2016) dosniai dalijosi savo patirtimi, ir ne tik menine. Daugelis vadiname save jo mokiniais.
Gintautas Kėvišas, 1988 metais pradėjęs vadovauti Lietuvos nacionalinei filharmonijai (vadovavo iki 2000 metų), tapo išskirtiniu Sauliaus Sondeckio patikėtiniu: pažintys, kontaktai, tarptautinės veiklos galimybės... Maestro visuomet pabrėždavo p. Kėvišo gabumus ir talentą, greitą reakciją ir gebėjimą pasinaudoti kiekviena situacija.
Gaila tik, kad tie gebėjimai netrukus ėmė daugiau naudos teikti jam pačiam nei Lietuvos muzikai ir muzikams. Verslo dėsniai labai greitai nurungė meninius prioritetus.
Gastrolių organizavimo tarpininkų, kaip kad naujausią skandalą sukėlusi G. Kėvišo sūnaus Martyno vadovaujama „Riverside music LTD“, buvo ir anksčiau. Buvo netgi konkrečiais adresais užsienyje registruotų koncertinių agentūrų, kurių niekas nurodytais adresais taip ir nerado.
Tarp pirmųjų apie tai garsiai prabilusiųjų buvo Saulius Sondeckis.
2004 metų balandį tapome ilgo proceso pabaigos liudininkais: vienas iškiliausių Lietuvos menininkų Saulius Sondeckis buvo eliminuotas iš Lietuvos muzikinio gyvenimo.
Išties geri vadybininkai gali didžiuotis anksti pastebėtais ir į muzikos aukštumas palydėtais talentais. Kiek jų laiku pastebėjo ir jiems padėjo Saulius Sondeckis, nė nesuskaičiuotume. Ir Lietuvoje, ir užsienyje. O kiek muzikų į tarptautines sales išvedė Gintautas Kėvišas?
Žymių menininkų gastrolės – labai svarbi valstybės muzikinio gyvenimo dalis. Turime žinoti, pažinti, išgirsti, kas ir kaip vyksta pasaulyje. Kas kita – kiek, už kiek ir kaip, kieno sąskaita.
Buvau visuose dabar linksniuojamuose koncertuose. Ir su apmaudu stebėjau elitinę publiką, gebėjusią įsigyti brangiausius bilietus į tuos renginius. Ir jiems, ir man buvo nuobodu. Skirtumas tik tas, kad aš žinau, kodėl man buvo nuobodu, ir kad aš einu ne tik į atvykstančių orkestrų koncertus. Tuo tarpu prašmatniausioji publikos dalis, patyrusi nuobodulį išgirtųjų gastrolierių koncerte, į savų atlikėjų koncertus – neabejoju – tikrai neis. Ir kaipgi jiems paaiškinti, jog ne klausytojai kalti, kad nuobodžiavo, nes lauke negalėjo išgirsti V. Gergijevo diriguojamos G. Mahlerio simfonijos subtilybių... Nes buvo priversti klausytis net ir ne kiekvienam muzikui profesionalui įdomių retai atliekamų kūrinių, nežinia kodėl grojamų prastos akustikos, orkestro muzikai netinkamoje LNOBT salėje.
Talentingas vadybininkas, juo labiau šitiek metų vadovavęs svarbiausioms Lietuvos kultūros įstaigoms, užuot rūpinęsis beviltiškų pastatų rekonstrukcija, seniai būtų sutelkęs visas pajėgas, kad Vilniuje pagaliau atsirastų geros akustikos salė.
Arba naujoji LNOBT scenos įranga. Visi kalbame apie pinigus, skaičiuojame, kiek ji kainavo. Bet pažiūrėkime, kaip ji naudojama.
Kitapus gatvės, Vilniaus kongresų rūmuose, visiškai nepritaikytose operai patalpose Dalia Ibelhauptaitė iš kailio neriasi, kad suteiktų pastatymui vizualumą, sukurtų nuolat kintantį reginį! Juk operoje ne mažiau nei muzika svarbu reginys, jo dinamika gimė kartu su pačiu žanru – ko verta barokinio teatro mašinerija jau pirmosiose C. Monteverdi operose!
LNOBT pastatymuose reginys ne tik veiksmo metu nekinta – kartais sugebama net ir visą spektaklį nepajudinti nė vieno scenografijos elemento... Ir tai jau ne tik statytojų, bet ir užsakovo, taigi, LNOBT vadovo, keliančio reikalavimus (arba jų nekeliančio) pastatymo kūrėjams, problema.
Visuomenei daug abejonių sukėlė bene pirmas ryžtingas naujojo LNOBT generalinio direktoriaus sprendimas 2002 metais nutraukti 82 metus gyvavusią unikalią Lietuvos tradiciją gruodžio 31 dienos vakarą klausytis G. Verdi operos „Traviata“. G. Kėvišui pasirodė nevertas dėmesio faktas, kad būtent taip dešimtmečius buvo švenčiamas Lietuvos profesionaliosios operos gimtadienis. Ir kaip šampanas nepabosta švenčiant savo gimimo dieną, taip prosenelių, senelių ir tėvų puoselėta naujametė „Traviata“ dar niekam nebuvo pabodusi. Juo labiau kad ir profesionaliosios operos gimimo dieną minime, ir jos šventimo tradiciją turėjome tik mes, lietuviai. Niekur kitur pasaulyje tokios tradicijos nerasite.
Ką gi, kur svarbiausia pinigai, ten sentimentai nereikalingi.
O gal su sentimentais išmetama lauk ir moralė?