Knyga apie karališkąjį instrumentą

Pokalbis su knygos „Arfa amžių tėkmėje“ autore Valerija Baranauskiene

Žinoma arfininkė Valerija Baranauskienė, daugelį metų atidavusi karališkajam instrumentui, savo patirtį apibendrino knygoje „Arfa amžių tėkmėje“ Pasak knygą redagavusio muzikologo Vaclovo Juodpusio, „ne taip jau paprasta aprėpti muzikos kelius ir kelelius, kurie yra ilgi ir vis tolstantys į praeitį. Tad kiekvienas muzikas, jei jam rūpi savoji sfera, privalėtų ateinančioms kartoms palikti savąjį žvilgsnį, kad tie keliai ir keleliai nebūtų užpustyti, kad būtų pamatomi tie žiburėliai, kurie švietė praeityje ir teikia kūrybinių galių būsimoms kartoms.“. Tad naujoji knyga yra geriausia autorės dovana visoms esamoms ir būsimoms Lietuvos arfininkėms, kurios nuo šiol turės galimybę išsamiau susipažinti su aptariamo muzikos instrumento istorija, plačiai aprėptu arfos keliu į Lietuvą ir žymiausiais atlikėjais, pedagogais. Knyga balandžio 10 d. pristatyta Vilniuje, Stasio Vainiūno namuose, balandžio 11 d. – Kauno valstybinio muzikinio teatro Baltojoje salėje.

­­– Gerbiamoji Valerija, pirmiausia norėčiau paklausti, kodėl pasirinkote muzikės kelią. Kas paskatino visą gyvenimą atiduoti arfai?

– Nuo pirmųjų žingsnelių savo namuose Šiauliuose girdėdavau mamytę skambinant pianinu, jos grojimas smigdavo mano širdelėn. Vėliau mamos prašydavau groti Frédérico Chopino valsus, jo muzika man labai patiko. Mama buvo studijavusi Bukarešto konservatorijoje, Šiauliuose grojo savo malonumui ir mokė vaikus skambinti pianinu. Taigi pirmoji mano mokytoja buvo mama. Antrojo pasaulinio karo banga nušlavė mūsų namą, pianiną ir visą kitą užgyventą turtą. Šį bei tą sugriebę pabėgome iš liepsnose skendinčių Šiaulių ir ilgesniam laikui apsistojome Gruzdžių miestelyje. Puikiai menu, kaip rūpestingai mama surinko namuose buvusias natas, jos su mumis drauge keliavo viso karo metu.

Gyvenome miestelio pakraštyje. Mano tėvelis, mokytojas, Gruzdžių progimnazijoje dėstė piešimą ir braižybą. Jis buvo ir dailininkas, tapydavo šventųjų paveikslus bažnyčioms. Miestelio kultūros namai turėjo rojalį, tad mes su mama eidavome apie penkis kilometrus, kad galėtume pagroti. Karui einant į pabaigą grįžome į Šiaulius. Mano begalinis noras mokytis muzikos išsipildė įstojus į Šiaulių muzikos mokyklą, kuriai tuomet vadovavo Jonas Byra (Kipro Petrausko amžininkas, Smetonos laikų Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas).

­– XX a. antroje pusėje Lietuvos muzikiniame pasaulyje netrūko ryškių asmenybių. Jums teko studijuoti tuometėje konservatorijoje pas tokius muzikos korifėjus, kaip Stasys Vainiūnas, Balys Dvarionas, Jadvyga Čiurlionytė...

– Kai atėjo laikas rinktis specialybę, nutariau važiuoti į Vilnių. Mane buvo sužavėjusios arfos, pamatytos Šiaulių laikraštyje išspausdintoje nuotraukoje. Egzaminus į arfos klasę laikėme skambindamos fortepijonu. Po egzaminų prie manęs priėjęs profesorius Stasys Vainiūnas paklausė, kodėl nestoju į fortepijono klasę. Jis man paskyrė papildomą laiką, dar kartą perklausė ir patarė lygiagrečiai studijuoti arfą ir fortepijoną. Mano fortepijono mokytoja tapo Sofija Naujalytė, mūsų muzikos patriarcho Juozo Naujalio dukra. Ir kiti konservatorijos pedagogai buvo profesionalai, nepaprastos inteligencijos žmonės.

Tuometėje konservatorijoje tvyrojo ypatinga atmosfera – dėstytojų bendravimas su studentais buvo labai demokratiškas ir nuoširdus. Mano idealu, žinoma, tapo Vainiūnas. Fortepijono dėstytoja taip pat buvo nepaprastas žmogus – ne tik gera pedagogė, bet ir puiki psichologė, jausdavusi studento vidinę būseną ir visada pasiruošusi nuoširdžiai padėti.

– Kokia buvo arfos specialybės pradžia Lietuvos aukštojoje muzikos mokykloje?

– Tik 1948 metais Vilniaus konservatorijoje buvo nutarta įsteigti arfos klasę. Tai įvyko rektoriaujant kompozitoriui Jonui Bendoriui. Dėstyti buvo pakviesta labai patyrusi pedagogė, Lietuvos valstybinės filharmonijos ir radijo komiteto arfininkė Irina Gusinskienė, baigusi Peterburgo konservatoriją.

– Žinome, kad po Irinos Gusinskienės arfos klasę perėmė profesorė Liudmila Chetagurova, viena ryškiausių Lietuvos arfininkių. Jums teko studijuoti profesorės klasėje. Kokie atsiminimai apie šią atlikėją ir pedagogę?

– Klausimas apie Liudmilą Chetagurovą nelengvas, jos buvusių studenčių nuomonės skiriasi.

Chetagurova nerengdavo rečitalių ar kitokių viešų pasirodymų, atvykusi iš Maskvos iš karto pradėjo groti Vilniaus operos ir baleto teatre, Vilniaus konservatorijoje dirbti pedagoginį darbą. Man teko pradėti ir baigti jos vadovaujamą arfos klasę. Visos tuo metu į arfos specialybę stojusios merginos buvo pianistės arba kitų specialybių atstovės, tad pirmame kurse reikėjo pradėti viską nuo nulio, nuo pačių pagrindų.

Prieš Chetagurovai pradedant dirbti konservatorijoje, iš pareigų buvo atleista arfos klasei vadovavusi Gusinskienė. Ji turėjo dvi studentes, kurios labai norėjo tęsti studijas savo dėstytojos klasėje, net kreipėsi į Kultūros ministeriją, bet prašymai nebuvo patenkinti.

Chetagurova buvo sudėtingo būdo. Reikėjo daug diplomatijos ir nuoširdaus darbo, kad nebūtų kivirčų, nesantaikos.

– Liudmilos Chetagurovos amžininkė legendinė XX a. arfininkė Vera Dulova nuolat kartodavo, kad grojant reikalinga tvarka. Ji turėjo aiškų darbo su studentais metodą, nebijojo juodžiausio darbo. Abi muzikantės studijavo pas vieną ryškiausių Rusijos arfininkių Kseniją Erdeli. Ar Chetagurova turėjo savo mokymo metodą?

– Kalbant apie Verą Dulovą ir Kseniją Erdeli būtina pasakyti, kad jos abi mokėsi pas Mariją Kurčinskają. Maskvos konservatorijos dėstytojos Kurčinskajos pavardė konservatorijos sienoje įrašyta auksinėmis raidėmis. Jos klasės mokiniai vėliau tapo žymiais arfininkais ir įnešė ryškų indėlį į arfos muzikos raidą.

Chetagurova, Maskvos konservatorijoje studijavusi pas Erdeli, vadovavosi savo mokytojos metodais, reikalaudavo groti daug pratimų ir etiudų. Tuo metu mes nebuvome susipažinusios su kitais metodais, todėl nagrinėti šį klausimą nėra lengva.

– Dėl intensyvių kultūrinių ir akademinių mainų jaunoji lietuvių arfininkių karta gali susipažinti su kitomis mokyklomis. Aš pati studijavau Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje, Amsterdamo konservatorijoje, Norvegijos muzikos akademijoje, įgijau didžiulę patirtį, kurią šiuo metu skleidžiu studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Turiu prisipažinti, kad remiuosi prancūzų arfos mokyklos pagrindais ir mąstymu, kuriuos perėmiau studijuodama prancūzų profesorės Isabelle Perrin klasėje. Kaip vertinate šiuos pokyčius Lietuvoje?

– Nuostabu, kad dabar arfininkės gali važiuoti mokytis į kitas šalis. Daugelis jų lieka dirbti ir gyventi užsienyje, bet kai kurios grįžta į gimtinę dalintis savo patirtimi. Tokią veiklą sveikinu iš visos širdies.

– Jūs taip pat iki šiol dirbate pedagoginį darbą. Kaip įkvepiate, skatinate mokinius pamilti arfą su visais jos kaprizais?

– Esu dėsčiusi J. Gruodžio konservatorijoje, šiuo metu dirbu Kauno sakralinėje muzikos mokykloje. Pedagoginis darbas reikalauja ypatingo atsidavimo. Mano manymu, labai svarbi yra mokymosi pradžia. Pirmiausia stengiuosi mokinį supažindinti su visais arfos kaprizais. Didžiausias žygdarbis yra įvaldyti arfos pedalų techniką. Pradedančios groti mokinės labai žavisi arfos glissando, tad duodu skambinti mažytę pjesę, kurioje vyrautų ši technika.

Stengiuosi įsiklausyti į kiekvieną vaiką. Būna, kad ko nors nepavykus sugroti mergaitė pradeda verkti. Su tokiais vaikučiais stengiuosi elgtis labai švelniai, po sėkmingai įveiktos užduoties visada pagirti ir kartu pasidžiaugti. Barimas ir pyktis vaikui gali sukelti neigiamas emocijas ir baimę, nenorą eiti į pamoką. Reikia nepamiršti, kad arfa yra sunkiai įvaldomas instrumentas. Vertindama pamoką dažniausiai rašau dešimtukus. Jei pamoka praėjo prastai, mokinys buvo nesusikaupęs ir nesistengė, nerašau jokio pažymio. Po pamokos žodžiu pasakau pastabas ir įsakmiai prašau kitą pamoką pasitaisyti.

– 1956–2010 metais buvote Kauno valstybinio muzikinio teatro artistė. Jus galima vadinti gyva teatro atmintimi ir net legenda. Ką reiškia būti teatro artiste net penkiasdešimt ketverius metus? Kokius prisimenate svarbiausius įvykius, spektaklius?

– Pavadinti mane legenda – labai skambu ir nepelnyta. Laikas viską nusineša, o kad išliktų asmenybės atmintis, reikia tikrai kažko daug daugiau, negu sėdėti prie arfos penkiasdešimt ketverius metus be pertraukos. Galiu pasakyti, kad per tuos metus išgyvenau daug virsmų: pasikeitė šeši teatro vadovai, keitėsi orkestro koncertmeisteriai. Puikiai prisimenu pirmąjį savo koncertmeisterį Antaną Rauchą – nuostabų inteligentišką žmogų, visada pasiruošusį padėti naujam orkestro nariui. Randus sieloje paliko orkestrantų ir teatralų netektys.

Klausiate apie svarbesnius įvykius teatro gyvenime. Mano darbo pradžioje buvo tradicija važiuoti gastrolių į Vilnių ir Klaipėdą, rodydavome per sezoną pastatytus naujus veikalus. Įsimintinos buvo gastrolės Amerikoje: Čikagoje rodėme Kazimiero Viktoro Banaičio operą „Jūratė ir Kastytis“, daug koncertavome. Viešėjome ir Maskvoje – Kremliaus operos teatre mūsų atliekama skambėjo Benjamino Gorbulskio opera „Frank Kruk”.

Turiu prisipažinti, kad operečių niekada nemėgau. Labai laukdavau operų pastatymų, bet jų teatro repertuare nebuvo daug.

– Ar buvo teatre asmenybių, kurios paliko ryškų pėdsaką Jūsų gyvenime?

– Savo knygoje „Arfa amžių tėkmėje” daug vietos skiriu dirigentui, solistui, kompozitoriui Juozui Indrai, nes tai buvo išties ypatinga asmenybė. Jo pastangomis buvo suformuotas simfoninis orkestras, išrūpinti etatai solistams, atsirado solidus repertuaras, pastatyta operų – galima sakyti, kad muzikinis teatras buvo pastatytas ant kojų. Jam turiu būti dėkinga už reiklumą, griežtumą, kurį jaučiau atėjusi dirbti į teatrą. Neturėjau jokios orkestrinės praktikos, reikėjo įvaldyti didžiulį repertuarą, ir Indra, aukodamas savo laiką, su manimi dirbo individualiai, negailėdavo pastabų. Indros devizas buvo „grok dieną ir naktį, kol išmoksi“, kartais mano juodas darbas baigdavosi ašaromis... Reikli, pedantiška Indros metodika padarė įtaką visam mano gyvenimui.

Įsimintini kai kurių spektaklių pastatymai. Vienas iš tokių – Giedriaus Kuprevičiaus „Karalienė Bona“, kuriame arfos partija buvo be galo sunki. Pasitarusi su kompozitoriumi gavau leidimą ją paredaguoti, „suarfinti“. Man tai buvo nemenkas, tačiau labai įdomus iššūkis.

– Knyga „Arfa amžių tėkmėje“ – didelė dovana Lietuvos arfininkėms. Kada ir kaip kilo mintis rašyti knygą? Kas įkvėpė, paskatino?

– Tarybiniais laikais Dulovos iniciatyva gyvavo sąjunginė Arfos draugija. Maskvoje periodiškai vykdavo arfininkų sąskrydžiai, mes gaudavome vardinius kvietimus. Daug kartų teko dalyvauti seminaruose, kuriuose pati Dulova skaitydavo pranešimus, klausydavomės naujausių muzikos įrašų, koncertų. Jau tuomet pagalvodavau, kad būtų labai gerai žinias apie arfą susisteminti lietuvių kalba. Tokie pamąstymai suteikė ryžto imtis darbo. Rašymo procesas buvo nelengvas: ieškant medžiagos aplankyta ne viena Vilniaus ir Kauno biblioteka, teko versti tekstus iš rusų ir lenkų kalbų, daug bendrauti su kitomis arfininkėmis, prašyti ir raginti, kad parašytų, kas jas paskatino rinktis arfos specialybę. Darbas vyko ne vienus metus.

– Ar esate patenkinta knyga?

– Pati negaliu objektyviai vertinti. Įdėjau daug jėgų ir darbo, kad ši knyga atsirastų, ir būtent tai mane labiausiai džiugina, o ar knyga vertinga, ar pateisina lūkesčius, atsakyti gali tik skaitytojas. Knyga skirta visiems arfos mylėtojams, muzikos mokykloms, skaitytojams, kuriuos domina muzikos instrumentai.

Esu nepaprastai dėkinga muzikologui Vaclovui Juodpusiui, kuris labai nuoširdžiai patardavo, redagavo knygos rankraštį ir sudarė asmenvardžių rodyklę. Dėkinga esu savo šeimai – dukrai dizainerei Audronei Stankienei ir anūkei Ievai Stankutei, knygą sumaketavusioms ir sukūrusioms viršelį.

– Ačiū už pokalbį!