Velykos su prancūzų muzika sielai

2017 Nr. 3–4 (470–471), Akvilė Laugalytė

Balandžio 13 d. turėjome retą progą pasiklausyti prancūzų sakralinės muzikos fortepijonui – pianistė Gabija Rimkutė, kaip ir prieš metus, pakvietė klausytojus kartu patirti Velykų laukimo džiaugsmą. Koncertas šį kartą vyko „Piano.lt“ salėje, kuri, beje, nėra labai nutolusi nuo sakralios erdvės – įsikūrusi prie pat Pranciškonų vienuolyno.

Praėjusiais metais Gabija Rimkutė skambino dalį Olivier Messiaeno ciklo fortepijonui „20 žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ pjesių, o šiemet klausėmės ne tik Messiaeno, bet ir tų kompozitorių, kurie darė įtaką šiam XX a. prancūzų muzikos klasikui, – Césaro Francko, Louis Vierne´o ir Charles´io Tournemire´o.

Koncertą pianistė pradėjo žymaus prancūzų vargonininko ir kompozitoriaus Louis Vierne´o Preliudu Nr. 10 „Prie kapo“ (Sur une tombe). Nedažnai atliekamas opusas puikiai derėjo su visa vakaro programa. Louis Vierne´o (1870–1937) daugiausia rašė vargonams ir fortepijonui, Mūza Rubackytė yra įrašiusi jo kūrinių kompaktinę plokštelę.

Tarsi įžanga į Olivier Messiaeno kūrybą buvo trys Charles´io Tournemire´o preliudai iš op. 38: Nr. 8 „Pasiruošimas prieš mirtį“ (Préparation à la mort dans l´apaisement), Nr. 9 „Malda į Dievą Tėvą“ (Meditation sur Dieu le Pere) ir Nr. 12 „Amžinybės pašlovinimas“ (Glorification de la Trinite). Charles´is Tournemire´as (1870–1939) ir Louis Vierne´as buvo Césaro Francko mokiniai, priklausę prancūzų vargonininkų ir kompozitorių fin de siècle kartai. Iš savo mokytojo jie perėmė misticizmo paženklintą užsidegimą kurti ir improvizuoti. Vienas žymiausių XX a. kompozitorių Olivier Messiaenas puikiai pažinojo šių kompozitorių kūrybą ir ja gerėjosi. Ypač artima jam buvo Charles´io Tournemire´o asmenybė, nes Messiaenui retkarčiais tekdavo pavaduoti jį kaip vargonininką Šventosios Klotildos bazilikoje Paryžiuje. Panašu, kad Francko religinė filosofija persmelkė ne tik jo mokinių kūrybą, bet ir paliko pėdsaką Olivier Messiaeno muzikoje. Taigi galima sakyti, kad balandžio 13 d. koncerto programa norėta parodyti sakralumo tradicijų tęstinumą per skirtingų kartų kompozitorių kūrybą nuo romantizmo iki modernizmo.

Pianistė Gabija Rimkutė sakralinės tematikos rečitalyje siekė atskleisti darną tarp racionalumo ir spontaniškumo, kuris ypač būdingas visų trijų prancūzų autorių kūrybai. Tačiau galima būtų paminėti ir tai, kad pasirinktas Charles´io Tournemire´o preliudų-poemų ciklas savo muzikine kalba artimas net trims kompozitoriams: Claude´ui Debussy, Césarui Franckui ir jaunajam Messiaenui. Taip pat verta pasakyti, kad šis ciklas buvo sukurtas paskutiniu kompozitoriaus gyvenimo dešimtmečiu, kai Tournemire´o kūryboje ėmė ryškėti siekis skleisti dvasinį perfekcionizmą. Tai buvo tiesiogiai susiję su jo domėjimusi ankstyvųjų krikščionių religinėmis praktikomis. Pianistė jautriai ir įtaigiai perteikė Tournemire´o muzikos belaikės amžinybės atmosferą, misticizmą.

Akivaizdu, kad sudarydama koncerto programą G. Rimkutė norėjo atskleisti kuo gilesnes prancūzų sakralinės muzikos fortepijonui sąsajas. Ypač simboliškas buvo pianistės pasirinkimas kaip rečitalio užsklandą atlikti Césaro Francko (1822–1890) Preliudą, choralą ir fugą, vieną žymiausių jo kūrinių. Simboliškas todėl, Franckas tapo dvasiniu jaunesniosios kartos mokytoju. Tačiau norisi atkreipti dėmesį ir į patį muzikos stilių, aiškiai liudijantį romantinę epochą, dar nepatyrusią Pirmojo pasaulinio karo siaubo ir visiškai kitaip reprezentavusią sakralumo aurą muzikoje. Kartu toks programos kūrinių eiliškumas padėjo atskleisti savotišką Francko romantinį naivumą. Jo mokiniai Vierne´as ir Tournemire´as perėmė savo mokytojo dvasingumą, tačiau negalėjo išvengti istorinių kataklizmų įtakos.

Gabijos Rimkutės rečitalio kulminacija neabejotinai buvo Olivier Messiaeno apmąstymai apie Dieviškąjį kūdikį. Skambėjo trys pjesės iš fortepijoninio ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“: Nr. 1 „Tėvo žvilgsnis“ (Regard du Père), Nr. 2 „Žvaigždės žvilgsnis“ (Regard de l´étoile) ir Nr. 11 „Pirmoji Mergelės komunija“ (Première communion de la Vierge). Šis 1944 m. sukurtas ciklas – vienas originaliausių XX a. fortepijoninės muzikos pavyzdžių.

Messiaenas „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ skyrė savo žmonai pianistei Yvonne Loriod, kuri iki pat mirties buvo viena svarbiausių Messiaeno fortepijoninės kūrybos interpretatorių. Norint atlikti Messiaeno kūrinius fortepijonui, reikia drąsos panirti į turtingą ir sodrų garsų bei vaizdinių pasaulį. G. Rimkutė ciklo miniatiūras atliko veržliai ir su didele vidine jėga, stengdamasi pabrėžti ne Messiaeno muzikos virtuoziškumą, bet rimties ir susikaupimo nuotaiką. Ypač įstrigo „Tėvo žvilgsnis“, grotas kiek lėčiau nei girdėtame Yvonne Loriod įraše. Galima sutikti, kad lėtesnis tempas galėtų reikšti ciklišką Dievo laiką, kuris turėtų būti kitoks nei žemiškasis, linijinis laikas.

Gabija Rimkutė savo tiriamajame darbe „Sakralumo ženklai Olivier Messiaeno kūryboje fortepijonui: atlikimo ir klausymosi aspektai“ teigia, kad „Messiaeno ciklo atlikimo patirtis parodė, jog pernelyg didelis siekis tiksliai atlikti sudėtingas šio kūrinio partitūras kai kada netgi gali tapti kliūtimi, trukdančia įvykdyti išreikštą kompozitoriaus pageidavimą.“ Perfrazuojant mintį būtų galima pasakyti, kad atlikėjui svarbu pačiam susilieti su kūrinyje esančia informacija ir perduoti ją klausytojui.

Gabijos Rimkutės rečitalis šventiniame rimties ir susikaupimo kontekste buvo gera proga klaustyojams susipažinti su retai skambančia fortepijonine muzika ir pajausti jos sakralumo aurą, kurios siela nuolat ilgisi. Tikėkimės, kad šis Velykų džiaugsmo laukimas kartu su fortepijono muzika taps gražia tradicija.

                     

 

Birštono vasaros menų akademija