Festivalių vasara

2017 Nr. 9–10 (476–477), Parengė Benigna Nekrošiūtė

Svarbiausi Europos klasikinės muzikos vasaros festivaliai neretai vyksta ant vandens, karjeruose, antikiniuose amfiteatruose, kitose neįprastose, kartais net sunkiai įsivaizduojamose vietose. Dažnai jų lankymas nėra vien prestižo dalykas – tai ir išskirtinių meninių išgyvenimų poreikis, tiesa, kartais pabarstytas snobiškumo druskele; bet paprastai tai virsta ritualu ar įpročiu, kuris perduodamas kitai kartai kaip palikimas.

Verona

Viduržemio jūros šalys, ypač Italija, lyderiauja renginių senovės amfiteatruose skaičiumi. Pradėti juos vardyti, be abejo, reikėtų nuo Veronos antikinės arenos (Arena di Verona), kur nuo 30-ųjų mūsų eros metų vykdavo romėnų mėgstami cirko pasirodymai, jūrų mūšiai ir gladiatorių kovos.

Didžiausios pasaulyje scenos po atviru dangumi koncertams neįprasta vieta nepavadinsi – tenoro Giovanni Zenatello ir teatro impresarijaus Ottone Rovato iniciatyva pirmasis operos spektaklis – G. Verdi „Aida“ – čia buvo parodytas 1913 m. rugpjūčio 10 d., minint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines. Operos festivalis, pradėtas kiek vėliau, 1936-aisiais, kasmet (išskyrus Antrojo pasaulinio karo metus) Veronos arenoje vyksta nuo birželio iki rugsėjo. Nuo 1996 m. jį rengia privatus fondas „Arena di Verona Foundation“.

Puikus senove alsuojantis amfiteatras, per dieną saulėje įkaitę akmenys, šilta pietų naktis, žvaigždėtas dangus su mėnuliu – visa tai kuria unikalią atmosferą ir puikiai dera su operos žanro esme.

Festivalio pastatymai garsėja efektingumu, žymiausi režisieriai pateikia spalvingus šou. Operos vizualumo siekiama įvairiais būdais, tačiau daugiausia dėmesio tradiciškai skiriama ypatingą atmosferą ir didingumą kuriančioms milžiniškoms dekoracijoms. Jų realizmas ir monumentalumas leidžia klausytojams visiškai pasinerti į spektaklio atmosferą. Lėšos čia netaupomos: skiriama tiek, kiek reikia.

2017 m. festivalio programoje – G. Verdi „Rigoletas“, „Nabukas“ ir „Aida“, G. Puccini „Madam Baterflai“ (legendinio režisieriaus Franco Zeffirelli pastatymas) ir „Toska“.

Vis dar puoselėjama unikali tradicija festivalyje rodyti dvi „Aidas“ – istorinį, nuolatos restauruojamą pastatymą ir naują, šiandienos ekstravagancija šokiruojančią premjerą.

1913-ųjų „Aida“ skiriama tiems, kurie pirmą kartą atvyksta į operą: sfinksai, obeliskai, palmės, Egipto šventyklos kolonos, paauksuoti valdovų sostai, eitynės su baltais žirgais... Žiūrovui demonstruojamas muziejinis teatras, kurio egzistavimo būtinybė akivaizdi: juk turi būti vieta, kur galima pamatyti klasikinę „Aidą“, o ne sagą apie galaktikų kovas ir ateivius iš kitų planetų.

Visi kiti čia rodomi spektakliai orientuoti į tradiciškai operą suvokiančios publikos skonį, todėl žiūrovų niekada netrūksta. Operos gerbėjų poreikį pamatyti ir išgirsti aukšto lygio kūrinį garantuoja iš viso pasaulio kviečiami geriausi solistai. Vis dėlto akivaizdu, kad pastatymai kuriami atsižvelgiant į šią konkrečią erdvę, todėl tampa kiek panašūs, iš dalies prarandamas tikram operos teatrui būdingas intymumas. Tačiau visa tai atsveria įtaigūs vizualiniai efektai, egzotiškas operinio balso skambesys po atviru nakties dangumi, pakili nuotaika, tvyranti žiūrovų pusėje.

Neįtikėtinai puikios akustikos arenoje (iki 2011 m. čia nebuvo jokios garso aparatūros) vyksta ir baleto spektakliai, koncertų yra surengę „Pink Floyd“, „Deep Purple“, Mikeˊas Oldfieldas, Stingas ir kt. Kadaise amfiteatre tilpdavo iki 30 000 žiūrovų, dabar dėl saugumo jų skaičius ribojamas iki 15 000.

2018 m. numatoma rodyti G. Bizet „Karmen“, G. Verdi „Aida“ ir „Nabukas“, G. Puccini „Turandot“, G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“ ir baleto vakaras „Roberto Bolle ir draugai“.

 

Brėgenco festivalis

Maždaug mėnesį trunkančio festivalio vieta – visas miestas, po jį pasklinda koncertai, spektakliai, parodos, literatūros renginiai. Operos spektakliams skirtas teatras „Festspielhaus“, tačiau atraktyviausia vieta žiūrovams – Bodeno ežere įrengta plūduriuojanti scena.

Kiekvieną kartą, kai Brėgenco (Austrija) festivaliui tenka rinktis operą, kyla tos pačios problemos: veikalas turi būti rodomas be pertraukos, jo koncepcija sietina su vaizdinga scenografija. Vaizdas, garsas, muzikos grožis, veiksmo intriga turi pakerėti ne tiek melomano, kiek eilinio klausytojo „iš gatvės“ vaizduotę ir pažadinti meilę operai. Amfiteatras, kuriame telpa septyni tūkstančiai žiūrovų ir 24 kartus rodomas tas pats spektaklis, turi būti užpildytas bent 90%, kad rengėjai nepatirtų finansinių nuostolių.

Dėl G. Verdi „Aidos“, „Traviatos“ ar G. Puccini „Toskos“ problemų niekada nėra kilę ir, matyt, nekils: šias operas galima vaidinti kur nori ir kaip nori – publika jas mėgsta ir noriai klausosi net po keliasdešimt kartų.

Vis dėlto Brėgence „kaip nori“ nebūna – čia visuomet rūpinamasi atlikimo kokybe. Ir ypač nuo tos dienos, kai dainininkai pradėjo dainuoti į mikrofoną, o orkestro grojimas transliuojamas iš greta esančio teatro. Tam buvo įrengta puiki aparatūra (žinoma, moderniausia pasaulyje), pastatytos milžiniškos kolonėles (po 150 000–240 000 vatų galingumo).

Brėgenco festivalio pradžia – 1946 metai. Tačiau išgarsėjo jis, ir, svarbiausia, ne vien tarp melomanų (priešingai nei Bairoitas), tik pastarąjį dešimtmetį, kai buvo pastatytas G. Verdi „Nabukas“, „Trubadūras“ ir 2009 m. „Aida“, kurios scenografija buvo provokuojanti – operos veiksmas vyko sudužusios Niujorko Laisvės statulos fone.

Scena ant vandens, pritvirtinta inkarais, kelia papildomų reikalavimų – ji turi būti dviem trečdaliais didesnė nei teatro scena, kad susilietų su aplinka, reikia vandeniui atsparių dekoracijų.

Į Brėgencą suvažiuoja turistai ir poilsiautojai iš šioje Vokietijos ir Austrijos pasienio dalyje įsikūrusių aplinkinių miestelių. Visą dieną galima mėgautis kalnų kurorto malonumais – slidinėti, skraidyti, maudytis ar plaukioti laiveliais, o vakare laukia kvapą gniaužiantis operos spektaklis. Abejingas negali likti net didžiausias operos skeptikas. Muzikos grožis dera su be galo dinamišku veiksmu – kiekvieną minutę kas nors juda, sukasi, šokinėja, operoje dalyvauja ne tik solistai, bet ir daugybė kaskadininkų, cirko artistų. Net nuostabu, kad visa tai ne tik kad netrukdo, bet, priešingai, padeda suvokti ir muziką, ir turinį.

Nuo 1946 m. rengiamas festivalis planuojamas toli į priekį. Matyt ir dėl to, kad techniškai pasirengti įspūdingos scenografijos spektakliams ežero scenoje reikia laiko. Tas pats spektaklis rodomas ne mažiau kaip dvi vasaras. Štai 2015–2016 m. sezoną skambėjo G. Puccini opera „Turandot“, o 2017 ir 2018-ųjų vasaromis atliekama G. Bizet opera „Karmen“. Pastarajame spektaklyje Eskamilją dainuoja lietuvių operos solistas Kostas Smoriginas.

 

Bairoito festivalis

Tarp didžiųjų Europos vasaros renginių Bairoito (Vokietija) festivalis yra bene svarbiausias. Jį 1876 m. įkūrė pats Richardas Wagneris, „privatizavęs“ nedidelį Bavarijos miestuką: pirmiausia savo teatralogijai „Nibelungo žiedas“ ten pastatė teatrą „Festspielhaus“, vėliau – „Vanfrido“ vilą, kurioje apsigyveno Wagnerių šeima, ir pagaliau priešais savo miegamojo langus kompozitorius atgulė amžino poilsio. Po jo mirties (1883) festivalio vairą perėmė antroji žmona Cosima (1837–1930), vengrų kompozitoriaus Ferenco Liszto duktė, vėliau festivaliui vadovavo kompozitoriaus vaikaičiai Wielandas (1917–1966) ir Wolfgangas (1919–2010), iki 2015 m. – provaikaitės Eva ir Katharina, dabar – Katharina Wagner. Pagal Bairoito festivalio nuostatus, vadovauti jam gali tik kompozitoriaus palikuoniai. 2015 m. sutartis baigėsi, ir vyresnioji provaikaitė Eva paprašė jos nebepratęsti.

Prof. Katharinai Wagner talkina pastatymų direktorius Holgeris von Bergas ir muzikos direktorius Christianas Thielemannas, „atrastas“ dar Wolfgango Wagnerio ir Bairoite debiutavęs labai anksti, būdamas vos 30-ties.

Bairoito festivalis – prekių ženklas, pažįstamas visame pasaulyje, mėnesį trunkančio renginio bilietų gali tekti laukti ir 5 metus, nors kainos nemažos. Festivalyje lankosi Europos valstybių valdžios atstovai, garsūs menininkai.

Iš esmės Bairoitas yra Wagnerio memorialas, jo dramų atlikimas tapo ritualu. Bairoite viskas ypatinga: dvasią kelianti muzika, unikali akustika (žiūrovams nematomoje orkestrinėje sumontuota speciali garso įranga), geriausi dirigentai ir dainininkai, šiuolaikiški pastatymai. Žinoma, iškilminga aplinka ir puošnūs svečiai.

Bairoitas operos gerbėjams žada visokeriopų džiaugsmų, gastronominių taip pat. Jie sakralūs, kaip ir muzika. Patiekalai Bairoite siejami su Wagneriu ir vadinami jo muzikinių veikalų bei herojų vardais: ledų „Dievų žūtis“ galima paragauti bet kur, o štai ypatingą firminį mėsos patiekalą dviem asmenims „Skrajojantis Olandas“ – tik restoranėlyje „Holländer Stuben“ festivalio kalvos papėdėje.

Be „Festspielhaus“, Wagneris materializavosi visame Bairoite ir jo apylinkėse. Rytą galima praleisti pliuškenantis „Lohengrino“ pirčių baseinuose arba vaikštinėjant Ermitaže – didžiuliame užmiesčio parke. Didysis kompozitorius pasisavino netgi tas miesto įžymybes, kurios buvo pastatytos iki jo, pavyzdžiui, rokoko epochos „Markgrafo“ teatrą.

2017 metų festivalio akcentas – perdėm politizuotas „Niurnbergo meisterzingerių“ pastatymas. Jį galima bus pamatyti ir kitais metais. Į 2018 metų festivalio programą dar įtrauktos operos „Lohengrinas“, „Parsifalis“, „Tristanas ir Izolda“, „Skrajojantis olandas“ ir bene pirmą kartą nuo teatralogijos „Nibelungo žiedas“ atskirta antroji opera „Valkirija“.

 

Zalcburgo festivalis

Šių metų Zalcburgo festivalis nustebino debiutais, tai ir Teodoras Currentzis su orkestru ir choru Music Aeterna, Asmik Grigorian, Igoris Levitas, režisierius Simone Stone. Fotomenininkei ir vaizdo dizainerei Shirin Neshat patikėta „Aida“. Spektaklio pažiūrėti buvo atvykusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Aidą dainavo Anna Netrebko. Deja, opera gavosi statiška. Kitas fotografo ir dailininko

Williamo Kentridge‘o A. Bergo operos „Vocekas“ („Wozzeck“) scenovaizdis žymiai išraiškingesnis ir ekspresyvesnis. Tiesiog vokiečių ekspresionizmo vaizdinų koncentratas. Režisierius Simone Stone, dirigentas Vladimiras Jurovskis.

 

Birštono vasaros menų akademija