Filharmonijoje – įspūdingas sezono pradžios koncertas

2017 Nr. 9–10 (476–477), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Naujasis Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertų sezonas tradiciškai pradėtas simfoninės muzikos vakaru. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo jo vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas Modestas Pitrėnas, vakaro svečias – violončelininkas Johannesas Moseris. Koncerto pradžiai buvo tinkamai pasirinktas anglų kompozitoriaus Edwardo Elgaro koncertinis Maršas Nr. 5 C-dur iš ciklo „Iškilmių maršai“. Vokietijos ir Kanados muzikinei kultūrai atstovaujantis J. Moseris labai įtaigiai atliko E. Elgaro Koncertą violončelei ir orkestrui e-moll, op. 85. Violončelininkas greta klasikinės muzikos mėgsta interpretuoti ir aktualią šiuolaikinę muziką. Solistą puikiai vertina prestižinio žurnalo „Gramophon“ muzikos apžvalgininkai, jis yra pelnęs įvairių reikšmingų apdovanojimų („Echo Klassik“, „Pentatone“ ir kt.).

J. Moseris žavėjo garso grožiu, didele spalvų amplitude, išjaustu muzikalumu ir muzikavimo laisve. Ypač reikia pagirti orkestrą ir dirigentą, nes jie akompanavo girdėdami ir jausdami solisto niuansus, dinamines ir visas kitas Koncerto interpretacijai būdingas jausenas.

Labai mėgstu Gustavo Mahlerio simfonijas, tad laukiau Pirmosios atlikimo (kartu tikėdamasi jų serijos). Pagrindiniai Lietuvos orkestrai Mahlerį yra groję ne kartą, tačiau dabar buvo laukiama kitokios kūrinio suvokimo filosofijos.

Kalbėti apie žmogų, ieškoti atsakymų į būties klausimus – tai G. Mahlerio kūrybos laukas. Jo simfonijose savitai įprasminta filosofijos, literatūros, teatro, muzikos sintezė, atskleidžiama dvasinio gyvenimo įtampa, gamtos tyla priešinama su miesto triukšmu, karnavaliniu, dažnai groteskiniu kontekstu. Simfonijos I dalies konflikto esmė – herojaus ir gamtos santykis. Svarbiausia autoriaus remarka: „Kaip gamtos garsai“ (Wie ein Naturlaut)...

Koncerto lankstinuko tekste daug greitosiomis parašytų frazių, kurios ne visada teisingos. Netiesa, kad autorius „<...> pasirinko abstrakčios, nieko nevaizduojančios, jokios istorijos neatkuriančios muzikos versiją.“ Jo muzikoje toks ryškus konfliktas tarp „aš“ ir aplinkinio pasaulio, tarp jausmų nuoširdumo ir miesčioniškos tikrovės, beskonybės ir tyro gamtos pasaulio. G. Mahleriui imponavo vokiečių rašytojo sentimentalisto ir romantiko, publicisto, estetiko Jeano Paulio (Friedricho Richterio) panteistinė dvasia, gal todėl simfonijoje tiek daug tiesioginių gamtos atspindžių, netgi buvo sukurta Andante dalis „Blumine“ (Gėlės). Ši, penktoji, dalis griežta tik Veimare, o nuo 1896 metų premjeros Berlyne nebebuvo grojama, žinomi G. Mahlerio kūrybos interpretatoriai Leonardas Bernsteinas, Georgas Solti, Bernardas Haitinkas niekada jos prie simfonijos neprijungdavo. Kartais „Blumine“ atliekamas prieš simfoniją arba po jos, kartais – kaip savarankiškas kūrinys. Taigi G. Mahlerio simfonija liko keturių dalių.

Pirmojoje simfonijos dalyje kompozitorius siekė įprasminti jaunystės aušrą ir stichijų proveržius, sarkazmo, kaukių keitimo ritualų kupinas kelias veda iki praregėjimo finale, po dramatiškų susidūrimų su gyvenimu herojus grįžta į gamtą. Kūrinio remarkose pažymėta: „sužeistos širdies riksmas“, „kūrėjo triumfas“.

„Nuo pat pirmojo garso – ilgo flažoleto la – pasijuntame esantys gamtoje: miške, kur pro medžių šakas sklinda mirksinti šviesa, garsas, pats gyvenimas“, – laiške N. Baue-Lechner rašė autorius. Aptariamajame koncerte skambėjo gražūs kvartų deriniai, išklausyti perėjimai (9 taktas), akustiškai subalansuotos trimitų fanfaros. Valtornos kiek kliuvo. Jautriai atliekamoje pirmosios dalies įžangoje ir vėliau, lėtuose epizoduose, užkliuvo atskirų instrumentų ansamblių netikslūs įstojimai. Gaila, kad ši „nuodėmė“ M. Pitrėno koncertuose ne naujiena. Puikų orkestro balansą griovė per garsus „gegutės kukavimas“ (remarka partitūroje).

Iš dainos „Ir išėjau aš šiandien rytą...“ (iš ciklo „Keliaujančio pameistrio dainos“ antrosios knygos) melodijos gimusi muzika, kanonas skambėjo žaismingai, lengvai. Vidurinėje dalyje girdėjome gražią kantileną. Ypač pagirtinos stygininkų grupės, įgavusios išraiškos vienybės, sodrių spalvų ir jų įvairovės. Reprizoje išraiškingas ir skoningas buvo valtornų pasažas a la glissando ir trimitų su surdinomis ansamblis.

Antrosios dalies scerzzo ir lendleris palydėtas taikliu G. Mahlerio sakinuku: „Jaunuolis žingsniuoja per pasaulį jau stipresnis, gyvybingesnis, gal šiurkštesnis...“ Griežiant įprasminta buvo tonalinio plano kaita, kvartų žaismas ir šiurkštoka lendlerio kulminacija, atitikusi partitūros remarką „tarsi laukiniai“. Gražus trio, skoningi, minkšti glissandi, puikus obojaus akustinis derinys grupėje. Ilgiems orkestro pasažams screscendo ir piu mosso pristigo tikslumo.

Trečioji dalis – gedulingas maršas. Pradinė ir pasikartojanti melodinga medžiaga pagrįsta populiariomis „Bruder Jakob“ (nors Mahleris jį vadino „Bruder Martin“) intonacijomis. Klausytojams mėgėjams būtų buvę įdomu sužinoti, kad tai – medžiotojo laidotuvių scena, inspiruota Vokietijoje paplitusio vaikiško paveikslėlio. Groteskas, ironija – seno paveikslėlio personažai virsta klezmerių muzika įgarsintomis savotiškomis kaukėmis. „Keliaujančio pameistrio dainų“ intonacijomis alsuojanti riturnelė. Ostinatiniame arba styginių pizzicato ar con legno fone skambėjo gražūs deriniai, lanksčiai įvestas trio. Žavėjo miesto šurmulio intonacijos, banalių melodijų fragmentai. Nuotaikinga buvo ir trio dalyje atkurtos dainelės „Dvi mėlynos akys“ („Zwei blauen Augen“) motyvas – „labai paprastai, kaip liaudies melodija“ (G. Mahleris).

Finalas – „sužeistos širdies riksmas“ ­– driokstelėjo lyg žaibas iš tamsių debesų. M. Pitrėno vadovaujamas orkestras, pasirodo, gali skleistis plačia dinamine skale, jautriai reaguoti į emocijų paskatas, kurti įdomias epizodų charakteristikas ir raiškius apibendrinimus. Derėjo kantileninė tema, plastiškas melodinis audinys. Dramatiškas konfliktas, iškilmingas apibendrinantis choralas ir chromatinės slinktys – viskas skambėjo neforsuotai ir prasmingai. Žavūs, subalansuoti buvo herojaus grįžimo į gamtos prieglobstį epizodai. Kamerinė instrumentuotė, nedideli instrumentų diapazonai, fugatto iliuzija. Repriza – pastoralinė reminiscencija, verta Jeano-Jacques´o Rousseau plunksnos. Vario a la glissando ir orkestro unisonas tai patvirtino.