Ilgas ir vingiuotas Klaipėdos muzikinio teatro kelias

2017 Nr. 9–10 (476–477), Daiva Kšanienė

Klaipėdos miesto muzikinis teatras per beveik du šimtus gyvavimo metų nuėjo sudėtingą, meninių proveržių ir nuosmukių kupiną kelią. Teatras ne kartą keitė pavadinimus, repertuarines nuostatas, išgyveno meninio lygio svyravimus, finansinius nepriteklius, kartu su visais miestiečiais patyrė istorinius ir politinius virsmus, sociokultūrines traumas, tapatybės pokyčius.

Vokiečių operos teatras (1820–1944)

Profesionalaus vokiečių muzikinio teatro Klaipėdoje era, trukusi daugiau kaip 100 metų, prasidėjo 1820 m. sausio 1 d. Nuo tada Klaipėdos teatro rūmuose (dabar Dramos teatras) buvo statomi įvairių žanrų muzikiniai spektakliai – operos, zingšpyliai, vodeviliai, pjesės su muzika: W. A. Mozarto „Tito gailestingumas“, „Pagrobimas iš seralio“, „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, D. F. E. Aubero „Fra Diavolo“, „Nebylė iš Portičio“, H. M. Bertono „Alina, Golkondos karalienė“, J. Elsnerio „Tariamasis turtas“, G. Rossini „Tankredas“, „Vilius Telis“, F. von Flotowo „Marta“, G. Donizetti „Pulko duktė“ P. Wranitzky „Oberonas, elfų karalius“, W. Müllerio „Seserys iš Prahos“, N. Isouardo „Pelenė“, G. Paisiello „Puikioji malūnininkė“, C. M. von Weberio „Laisvasis šaulys“ ir kt.

Klaipėdos vokiečių kultūros draugijos „Concordia“ kvietimu 1836 m. rugpjūtį ir rugsėjį gastroliavo Karaliaučiaus opera. Gastrolėse jai vadovavo būsimas žymus vokiečių kompozitorius, tuomet tik pradėjęs savo karjerą, 23 metų R. Wagneris (1813–1883).

Vokiečių muzikinis teatras veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos – 1944 m. vidurio. Įdomu, kad jo veikla nenutrūko nei prancūzmečiu (1919–1923), nei Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos valstybės dalimi (1923–1939). Net ir prasidėjus aktyviam krašto lietuvinimo procesui, vokiečių muzikinė kultūra mieste toliau klestėjo. Buvo pastatytos sudėtingiausios operos: A. Ch. Adamo „Lonžiumo paštininkas“, J. Offenbacho „Hofmano pasakos“, R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“, P. Mascagni „Kaimo garbė“, R. Leoncavallo „Pajacai“ ir kt.

 

Lietuvių operos teatras (1922–1935)

Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos (net ir šiek tiek anksčiau), imtasi kurti lietuvišką muzikinį teatrą. Pirmieji lietuviški spektakliai Klaipėdoje buvo pastatyti mėgėjų jėgomis. 1922 m. meniškai stiprus choras „Aida“ Klaipėdos šaulių namuose (dabar Klaipėdos koncertų salė) parodė kompozitoriaus M. Petrausko operetę „Consilium facultatis“. 1927 m. tą pačią operetę pastatė Klaipėdos giedotojų draugija kartu su 1923 m. S. Šimkaus įsteigtos Klaipėdos konservatorijos mokiniais bei pedagogais, taip sutelkus mėgėjų ir profesionalų pajėgas. Abu kolektyvai bendravo ir toliau, pastatė M. Petrausko operetes „Kuprotas oželis“, „Adomas ir Ieva“.

Siekis įkurti Klaipėdoje tikrą lietuvišką operos teatrą nuolat stiprėjo, 1925 m. rudenį S. Šimkus į Klaipėdos konservatorijos dainavimo klasę priėmė net 39 mokinius. 1928 m. pradžioje konservatorijos mokinių ir mokytojų pastangomis buvo pastatyta M. Petrausko opera „Birutė“, 1928 m. vasarą – Ch. Gounod „Faustas“. Tačiau Lietuvos vyriausybė neįvertino be galo svarbios šio krašto lietuviškumą puoselėjusios Klaipėdos konservatorijos reikšmės, aktyvios jos simfoninio orkestro veiklos, viltingų operos užuomazgų ir 1930 m. ją uždarė. Taip nutrūko išsvajotos lietuviškos operos bei simfoninio orkestro, veikusio nuo 1925 m., gyvavimas.

1930 m., bandant tęsti sėkmingai veikusios konservatorijos tradicijas, Klaipėdoje įsteigta nedidelė privati muzikos mokykla (1937 m. suvalstybinta). 1933 m. į ją pakviestas dėstyti muzikas J. Kačinskas ėmėsi atgaivinti lietuvišką simfoninį orkestrą ir operą. 1934 m. gruodžio 8 d. miesto teatre įvyko pirmoji jaunos Klaipėdos operos premjera – G. Verdi „Traviata“. Pasisekimo paskatinti Klaipėdos operos kūrėjai ėmėsi naujo kūrinio – Ch. Gounod „Fausto“. Jis rampos šviesą išvydo 1935 m. gegužės 24 d.

Dar nesibaigus pirmajam sezonui, Operos vadovai jau planavo ateinantį. Tačiau naujasis 1935–1936 m. sezonas taip ir neprasidėjo. Nepaisydama krašto lietuvių pastangų, nerimo bei rūpesčio, miesto ir Lietuvos centrinė valdžia nutarė neberemti Klaipėdos operos, siūlė tenkintis Kauno valstybės teatro gastrolėmis. O vokiečių teatras veikė labai sėkmingai.

 

Valstybinis muzikinės komedijos teatras (1945–1949)

Sovietų Sąjungai okupavus Klaipėdos kraštą, iš esmės pasikeitus visoms gyvenimo sritims, pakitus gyventojų sudėčiai (beveik neliko vietinių lietuvininkų ir vokiečių), mieste vis dar pleveno aukštos kultūros dvasia. Tad Klaipėda neliko be muzikinio teatro, nors sovietų valdžia jį steigė siekdama ne tiek kultūrinių tikslų ar meninio rezultato, kiek norėdama su muzikos pagalba skiepyti gyventojams komunistinę ideologiją.

1945 m. senajame teatro pastate buvo įkurtas Klaipėdos valstybinis muzikinės komedijos teatras (KVMKT). Jo vadovu paskirtas dirigentas ir kompozitorius Klemensas Griauzdė, režisieriumi – Juozas Gustaitis. Teatro dramos ir muzikinėse trupėse dirbo ir profesionalai, ir mėgėjai, suvažiavę iš įvairiausių Lietuvos miestų.

KVMKT atidarymui buvo pasirinkta K. Jurašiūno inscenizuota lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“, jai muziką sukūrė kompozitorius J. Švedas. Premjera įvyko 1946 m. liepos 27 d.

Nepaisydamas aplink stūksančių griuvėsių, didžiulių finansinių, buitinių sunkumų, sovietinių ideologų spaudimo reikalaujant repertuaro idėjiškumo, akylai kontroliuojant bolševikinei cenzūrai, KVMKT statė vieną muzikinį spektaklį po kito. 1947 m. vasarą įvyko J. Offenbacho operetės „Perikola“ premjera, tų pačių metų lapkričio 7 d. parodyta B. Aleksandrovo operetė „Manoji Giuzel“. 1948 m. kovo 12 d. – vėl premjera, K. Griauzdės muzikinė pasaka vaikams „Pelenė“, birželio 22 d. – I. Dunajevskio operetė „Laisvasis vėjas“, lapkričio 21 d. – R. Planquette´o operetė „Kornevilio varpai“. Stiprėjant teatro solistų, orkestro, choro pajėgumui, 1949 m. kovo 31 d. rampos šviesą išvydo pirmoji opera – G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“. Pagrindines partijas operetėse ir operoje atlikdavo K. Elertas, E. Mažrimaitė-Dirsienė, P. Jonkutė-Reikalienė, S. Rapalienė, S. Paulauskaitė, V. Kancleris, S. Gudelis, P. Visockas, E. Tamošaitienė, E. Šimkutė, A. Račas ir kt. Spektaklius diriguodavo K. Griauzdė, jam talkindavo A. Lopas, Vasiliauskas, A. Motiekaitis.

Po itin sėkmingo „Sevilijos kirpėjo“ pastatymo niekas net nenujautė apie sparčiai rengiamą KVMKT muzikinės trupės panaikinimą. Visiems netikėtai 1949 m. viduryje Klaipėdos muzikinės komedijos teatras buvo uždarytas, oficialiai nenurodant jokių priežasčių. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad jo vykdoma meninė veikla, repertuaras, kai kurių trupės artistų pažiūros neatitiko sovietinės ideologijos reikalavimų.

 

Liaudies operos teatras (1956–1987)

Uždarius Klaipėdos muzikinės komedijos teatrą, viltingi bandymai atgaivinti tarpukario lietuviškąją Operą buvo nuslopinti, tačiau lūkesčiai nežlugo. 1952 m. K. Griauzdės įkurto miesto mišraus choro gelmėse dar kartą atgimė muzikinio teatro idėja. Ji realizuota 1956 m., kai dirigentas A. Pozdnejevas pastatė P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“ (premjera gruodžio 6 d.). Kaip tarpukario Klaipėdos operos teatre, taip ir čia susivienijo profesionalų (iš muzikos mokyklos mokytojų ir mokinių sudarytas simfoninis orkestras) ir mėgėjų meninės pajėgos. Prasidėjo dar vienas, jau ketvirtasis, 30 metų trukęs (1956–1987) miesto muzikinio teatro – Klaipėdos liaudies operos teatro (KLOT) – laikotarpis. Liaudies operos teatras, vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, tęsė ilgametes Klaipėdos muzikinio teatro tradicijas derinti mėgėjų ir profesionalų veiklą.

Net 25 metus teatras veikė ypač sunkiomis sąlygomis. Nei profesionalaus simfoninio orkestro artistai, nei solistai, nei choras negaudavo jokio atlygio. Vos 2, vėliau 3 vadovai (dirigentas, koncertmeisteris, vokalo pedagogas) turėjo tenkintis menkučiais atlyginimais. Veiklos pradžioje, pastatę po vieną operą, teatrą paliko keli jo vadovai dirigentai, nepajėgdami ištverti sunkaus darbo, materialinių rūpesčių (taip pat ir patalpų nebuvimo), nuolatinės psichologinės įtampos. Žlugdė ir moralinis nepasitenkinimas, darbo nevertinimas, visiškas valdžios abejingumas.

1958 m. vasarą dirigentas A. Buzys pastatė G. Verdi operą „Traviata“, 1960 m. pavasarį dirigentas A. Kepenis – A. Klenickio operą „Prie Nemuno“, 1963 m. liepą dirigentas R. Varnas – P. Mascagni operą „Kaimo garbė“. Šiose operose pagrindines partijas atliko talentingi solistai mėgėjai F. Alšėnas, K. Lesniauskas, A. Kosmačiauskas, K. Jocys, G. Einaitė, J. Milašienė, E. Lapienė, P. Jonkutė, A. Aušra ir kt. Orkestre grojo puikūs profesionalai – R. Žaldokas, D. Budzinauskienė, V. Zedelytė (smuikas), J. Klimas, J. Piktuižis (violončelė), K. Biliūnas (obojus), A. Kužmarskis (klarnetas), V. Laurinavičius (trombonas), J. Tomkvaitis (fleita), R. Dirmantas (valtorna) ir daugelis kitų.

Nuo 1966 m. KLOT (jau įsikūrusiam naujuosiuose Kultūros rūmuose, dabar ten – Muzikinis teatras) net du dešimtmečius vadovavo Kazys Kšanas. Meno vadovas dirigavo S. Rachmaninovo „Aleką“, J. Strausso „Čigonų baroną“, G. Donizetti „Meilės eliksyrą“, K. Millöckerio „Studentą elgetą“, G. Verdi „Traviatą“, V. Gokieli „Raudonkepuraitę“, G. Rossini „Vedybų vekselį“, J. Offenbacho „Hofmano pasakas“ ir kt., taip pat nemažai oratorijų, kantatų, solistų, choro ir simfoninio orkestro koncertų. Jam padėjo chormeisterė G. Gokaitė-Maironienė, vokalo pedagogai N. Mameniškienė, A. Bajerčius, V. Kuraitė, režisieriai B. Juškevičius, V. Paukštė, G. Avižienienė, E. Savukynaitė, A. Juškevičienė ir kt.

KLOT augo kiekybiškai ir kokybiškai, žiūrovus džiugino vis brandesni operų pastatymai, gausėjo koncertų. Publiką žavėjo puikūs solistai – mėgėjai ir profesionalai: V. Kubilienė, G. Iljina, A. Bielskis, S. Šniukšta, K. Gružinskienė, E. Vasilevskis (vėliau tapęs ryškiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistu), E. Lučkienė, E. Ambrasienė, J. Grikšienė, S. Donskovas, A. Čiplys, Š. Juškevičius, V. Kliukinskas, F. Jakutis ir kt. Apie 1981 m. Klaipėdos ir LSSR valdžia, įvertinusi sėkmingą KLOT darbą, profesionalėjantį meninį lygį, teatrą po truputį ėmė finansuoti. Nuo tada kolektyvą kasmet papildydavo profesionalai, Valstybinės konservatorijos absolventai, tarp jų buvo vokalistai V. Tarasovas, M. Gylys, V. Kurnickas, A. Sauspreikšaitis, V. Kazlauskaitė, V. Vadoklienė, V. Balsytė, V. Kirstukaitė, D. Žūsinaitė, instrumentininkai Ž. Čmeliauskas, A. Ulteravičius, E. Ganusauskas, M. Talaikytė, V. Bukytė, L. Kuraitienė, K. Eidukonis, V. Morozovaitė, V. Kovaliovas, S. Sugintas, R. Giedraitis, R. Ubartaitė ir daugelis kitų.

KLOT spektakliuose mielai dainuodavo Vilniaus ir Kauno teatrų solistai V. Noreika, R. Vešiota, I. Milkevičiūtė, N. Ambrazaitytė, J. Antanavičius, E. Kuodis, D. Juodikaitytė, R. Tumuliauskaitė, E. Kaniava, S. Larinas, A. Daunoras, V. Prudnikovas, taip pat H. Krummas (Estija), L. Boldinas (Maskva) ir kt.

KLOT gretas papildė ir nauji trupių vadovai – chormeisteris V. Konstantinovas, dirigentas A. J. Lukoševičius.

Pagerėjus sąlygoms, 1979–1980 m. sezoną Liaudies opera pradėjo dirbti sistemingai, per mėnesį surengdavo po keturis penkis spektaklius ar koncertus, repertuare buvo „Čigonų baronas“, „Traviata“, „Meilės eliksyras“, „Vargšas studentas“, solistų, choro, simfoninio orkestro koncertai. Operos rodytos ir Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Palangoje, Plungėje, Kretingoje, Liepojoje, Gargžduose, Juknaičiuose, Skuode.

9-ojo dešimtmečio pradžioje meniniai ir kiekybiniai pokyčiai Liaudies operos teatre buvo akivaizdūs, tolydžio stiprėjo, brendo ilgus dešimtmečius puoselėtas siekis – išaugti iki valstybinio muzikinio teatro. Vilčių teikė ir besiplečiantys, vis daugiau muzikinių programų steigiantys Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai, į juos dėstyti atvykdavo daug puikių Lietuvos valstybinę konservatoriją baigusių vokalistų ir instrumentininkų, kurie su malonumu įsitraukdavo į Liaudies operos veiklą.

Klaipėdos liaudies operos teatro meninės brandos paliudijimas buvo vieno sudėtingiausių operos literatūroje veikalų – Jacquesˊo Offenbacho operos „Hofmano pasakos“ – pastatymas. Po premjeros muzikologė Danutė Petrauskaitė neabejojo: „Prasidėjusi diskusija apie Klaipėdos muzikinio teatro reikalingumą jau neaktuali. Teatras jau gyvuoja“ (Liaudies opera. – Aukuras. Klaipėdos kultūros raidos bruožai, 1992, p. 53).

Pradėta KLOT reorganizacija, deja, nebuvo sklandi. Nekorektiškai buvo pakeistas meno vadovas ir dirigentas K. Kšanas, vandališkai sunaikintos visų Liaudies operos teatro spektaklių dekoracijos, sceniniai kostiumai, butaforija, išblaškytas (daug kas dingo) didelis teatro archyvas.

1986 m. rudenį buvo skubotai pastatytos abejotinos meninės vertės operos – A. Žurbino „Penelopė“ (dirigentas A. J. Lukoševičius), A. Remesos „Pakeisti širdį širdimi“ (dirigentas Ž. Čmeliauskas) ir G. Kuprevičiaus „Ten viduje“ (dirigentas V. Konstantinovas). Parodyta tik po vieną premjerinį spektaklį.

 

Valstybinis muzikinis teatras (1987–2017)

1987 m. sausio 1 d. Klaipėdos liaudies operai suteiktas valstybinio teatro statusas, ji tapo Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru (KVMT). Kardinaliai pakito ir teatro gyvavimo sąlygos: sukurtos visos tokio pobūdžio meninei institucijai reikalingos tarnybos, įsteigta nemaža vadovų bei artistų etatų (šiuo metu teatre dirba per 230 darbuotojų). Teatrui buvo atiduotas visas Kultūros rūmų pastatas (iki tol jame veikė ir kiti mėgėjų kolektyvai). LSSR kultūros ministro įsakymu teatro meno vadovu ir vyriausiuoju režisieriumi tapo Gintas Žilys, vyriausiuoju dirigentu – Antanas Kievišas. Kodėl ir už kokius nuopelnus šiuos kauniečius valdžia parinko vadovauti teatrui (konkursų tradicijos tuomet nebuvo), sunku pasakyti.

Per tris Klaipėdos muzikinio teatro dešimtmečius būta pakilimo ir nuosmukio laikotarpių, potvynių ir atoslūgių. KVMT startavo 1988 m. balandžio 23 d. įdomia šiuolaikine A. Žigaitytės opera „Mažvydas“ (režisierius G. Žilys), po jos buvo G. Rossini „Italė Alžyre“, G. Donizetti „Rita“ ir „Varpelis“, M. Novako „Opera Mafijozo“. Su dirigentais teatrui ilgokai nesisekė, paskirtasis vyriausiasis dirigentas A. Kievišas nesiėmė (nesugebėjo?) diriguoti nė vieno spektaklio ar koncerto. Spektakliams diriguodavo vilnietis G. Rinkevičius, estas E. Kiviloo, klaipėdietis A. J. Lukoševičius. Klaipėdos muzikinio teatro ateitis, jo likimas valdžios paskirtiems vadovams visiškai nerūpėjo, nors jiems buvo sudarytos puikios sąlygos: skirti dideli butai, nemaži atlyginimai, apmokėtos persikėlimo bei įsikūrimo išlaidos. 1991 m. ir A. Kievišas, ir G. Žilys su Klaipėda atsisveikino.

Po daug vilčių suteikusių operų „Mažvydas“ ir „Italė Alžyre“ pastatymų prasidėjo keletą metų trukęs nestabilus, kupinas blaškymosi laikotarpis vadovaujant dirigentui A. J. Lukoševičiui (1991–1992), baletmeisterei L. Dautartaitei (1992–1995). Greta nelabai vykusių premjerų gimė ir keletas reikšmingų darbų – P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“ rusų kalba (dirigentas A. J. Lukoševičius) ir G. Verdi „Traviata“ (italų dirigentas D. S. Anzolini).

Iš krizės pradėta bristi 1995 m., prie teatro vairo stojus iš Kauno atvykusiam dirigentui Stasiui Domarkui (vadovavo iki 2005 m.). Nutoldamas nuo šimtametės Klaipėdos teatre puoselėtos operos žanro tradicijos, naujasis meno vadovas pasuko savo mėgstamo lengvojo sceninio žanro – operetės – link. Rampos šviesą išvydo populiarios, noriai publikos lankomos operetės: F. Leháro „Grafas Liuksemburgas“, „Linksmoji našlė“, E. Kálmáno „Bajaderė“, „Čardašo karalienė“, „Monmartro žibuoklė“, „Grafaitė Marica“, V. Lebedevo „O, mielas drauge“, I. Dunajevskio „Laisvasis vėjas“, F. Loewe „Mano puikioji ledi“ ir kt. Pamažu scenoje ėmė rastis ir miuziklų – C. Poterio „Bučiuok mane, Keite“, A. Bražinsko „Šnekučiai“ kt.

Nebuvo atsisakyta ir operų, tačiau jos sudarė nedidelę repertuaro dalį. Žiūrovai džiaugėsi G. Bizet „Karmen“, W. A. Mozarto „Figaro vedybomis“, G. Verdi „Rigoletu“, A. Žigaitytės „Žilvinu ir Egle“, G. Rossini „Sevilijos kirpėju“, G. Puccini „Seserimi Andželika“, G. Kuprevičiaus „Prūsais“ ir kt. Teatro repertuarą praturtino sudėtingos oratorijos, kantatos: C. Orffo „Carmina burana“, I. Stravinskio „Edipas karalius“, A. Honeggerio „Žana d´Ark ant laužo“ ir kt.

S. Domarko iniciatyva KVMT simfoninis orkestras vis dažniau ėmė rengti simfoninės muzikos koncertus, sudėtingesniems kūriniams pasitelkdamas kviestinių atlikėjų. Nuo 1993 m. jis imtas vadinti Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru. Jo repertuare – įspūdingi kūriniai (dažnai su solistais ir choru): W. A. Mozarto „Requiem“, simfonijos, J. S. Bacho „Magnificat“, „Kalėdinė oratorija“, K. Jenkinso „Stabat Mater“, G. Verdi „Requiem“, J. Brahmso „Vokiškasis requiem“, V. Konstantinovo „Requiem Reborn“, D. Šostakovičiaus, P. Čaikovskio, G. Faure, R. Wagnerio, M. K. Čiurlionio, A. Remesos, L. van Beethoveno, F. Schuberto opusai.

1998 m. KVMT surengė pirmąjį, iki šiol gyvuojantį ir vis populiarėjantį operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Per 20 metų festivalis išaugo, pelnė visuomenės pripažinimą ir palankų muzikos kritikų įvertinimą. Festivalio geografija plečiasi, spektakliai, koncertai aplanko Palangą, Neringą, Kretingą, Plungę ir kitas vietoves.

2005–2007 ir 2008–2010 m. KVMT vadovavo kompozitorė Audronė Žigaitytė. Regis, ji turėjo kitokią teatro viziją, savo žvilgsnį kreipė daugiau į operos žanrą, norėdama Klaipėdoje atkurti tikrą operos teatrą. Kiek leido galimybės, stiprino tokiam teatrui svarbiausią grandį – simfoninį orkestrą, kuris būtų pajėgus atlikti sudėtingus šio žanro veikalus. Neatsitiktinai A. Žigaitytė pirmoji atkreipė realų dėmesį į Klaipėdos miesto, jo muzikinio teatro ir R. Wagnerio sąsajas: 2010 m. jos pastangomis buvo surengtas įspūdingas garsiosios operos primadonos, nepakeičiamos Wagnerio muzikos atlikėjos V. Urmanos ir tenoro A. Nigro koncertas su orkestru (dirigavo V. Lukočius).

Prie KVMT meninio lygio augimo nemažai prisidėjo talentingas dirigentas I. H. Lapinschas, su dideliu pasisekimu dirigavęs daugelį spektaklių ir koncertų. Scenoje pasirodė C. Monteverdi operos „Orfėjas“ ir „Popėjos karūnavimas“, W. A. Mozarto „Don Žuanas“, P. Mascagni „Kaimo garbė“, G. Puccini „Džanis Skikis“, G. B. Pergolesi „Tarnaitė ponia“, C. Debussy „Pelėjas ir Melisanda“ (operos skaitymai), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, Z. Liepiņš´o „Paryžiaus katedra“, V. Bartulio „Aušrinė“, A. Žigaitytės „Frank´Einstainas“ ir kt.

Nenutrūko ir operetės žanro kūrinių sklaida. Žiūrovų dėmesio sulaukė J. Strausso operetės „Šikšnosparnis“, „Vienos kraujas“, miuziklai – R. Pauls´o „Sesuo Kerė“, G. Kuprevičiaus „Veronika“ ir kt. Toliau sėkmingai buvo rengiami simfoninės muzikos koncertai. Dirigento amplua ne kartą pasirodė teatro vyr. chormeisteris V. Konstantinovas, dirigento asistentas D. Zlotnikas ir kt.

A. Žigaitytė pirmoji reikliai ir kompetentingai iškėlė naujo Klaipėdos muzikinio teatro statybos klausimą ir daug nuveikė, kad ši problema būtų pradėta spręsti. Apmaudu, kad teatro vadovės, kai kurių Klaipėdos ir Vilniaus architektų bei nemažos miesto visuomenės dalies palaikoma teatro prie vandens (prie marių) idėja taip ir nesulaukė valdininkų pritarimo. Įvyko taip, kaip dažniausiai pas mus pasitaiko – laimėjo interesai, o ne kultūra, kurią visos partijos ir visos Lietuvos valdžios pompastiškai popieriuose bei kalbose deklaruoja kaip valstybės prioritetą.

2007–2008 ir 2010–2015 m., vadovaujant dramos režisieriui R. Kaubriui, KVMT repertuarinė politika ėmė keistis, scenoje vis dažniau pasirodydavo miuziklai ir operetės: P. Abrahamo „Balius Savojoje“, F. G. Lorcos „Kruvinos vestuvės“ pagal A. Piazzollos muziką, J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“, V. Pupšio „Alsuoti“, V. Ganelino „Velnio nuotaka“, D. Goggino „Šounuolynas“, Z. Liepiņš´o muzikinė drama „Adata“, F. Loessero „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“, J. Strausso „Vienos kraujas“, E. Kálmáno „Cirko princesė“ ir kt. Opera vėl pasitraukė į antrąjį planą, nors vienas kitas šio žanro kūrinys buvo rodomas – H. Purcello „Didonė ir Enėjas“, G. Puccini „Sesuo Andželika“, G. Donizetti „Meilės eliksyras“.

Didžiulį dėmesį KVMT visada skyrė muzikiniam ugdymui. Čia nuolat statomi įvairiausio žanro vaikiški muzikiniai spektakliai: O. Petrovos „Mikė Pūkuotukas“, B. Britteno „Mažasis kaminkrėtys“, A. Spadavecchios „Pelenė“, B. Balakauskienės „Pifo nuotykiai“, A. Gokieli „Raudonkepuraitė“, V. Kuprevičiaus „Batuotas katinas“, V. Konstantinovo „Stiklinė pasakaitė“, „Šimtas princesės pabučiavimų“, „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“, „Neliūdnos varlės neprincas“, A. Kučinsko „Makaronų opera“, „Bulvinė pasaka“ (pastaroji 2007 m. pelnė aukščiausią Lietuvos profesionalaus scenos meno apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“), J. Gaižausko „Buratinas“, F. Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“, „Verpalų pasakos“ pagal lopšinių melodijas, „Tinginėlių kaimas“ pagal Vytauto V. Landsbergio knygą ir kt. Nepamirštami ir baletai – J. Navakausko „Baltasis vilkas“, A. Remesos „Raudonodžių vadas“, I. Morozovo „Daktaras Aiskauda“, S. Prokofjevo „Petriukas ir vilkas“, Y. Ter-Osipovo „Mažylis ir Karlsonas“, B. Pawlowskio „Snieguolė ir septyni nykštukai“, O. Nedbalo „Senojo parko pasakos“ ir kt.

Gaila, kad dauguma baletų bei kitų spektaklių vaikams teatre rodomi be orkestro, su fonograma. Tai didelė skriauda mažiesiems, nes kaip tik vaikystėje svarbu pajusti tikrą operos ir baleto meno grožį ir savitumą. Be orkestro tai neįmanoma.

Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras (koncertmeisterė A. Jurkonytė) šiandien yra pajėgus atlikti įvairių epochų ir stilių operinį repertuarą. Rengiant simfoninius koncertus jis papildomas kviestiniais muzikantais.

KVMT turi gausią ir pajėgią solistų trupę. Joje – talentingi vyresniosios kartos solistai M. Gylys, V. Tarasovas, V. Balsytė, J. Grikšienė, Š. Juškevičius, S. Rezgevičius, kiek vėliau į teatrą atėję A. Dovydaitienė, R. Ulteravičiūtė, A. Kozlovskis, D. Kužmarskytė, K. Nevulis, R. Petrauskaitė, G. Platūkis, V. Pupšys, L. Ramelienė, A. Raulinavičius, jaunieji J. Butkytė-Komovienė, M. Rojus, R. Spalinskas, B. Ignatavičiūtė, T. Jakas, S. Zonys ir kt. Dauguma jų – Klaipėdos universiteto Menų akademijos auklėtiniai. Ne vieną operos spektaklį yra papuošę svečiai – V. Urmana, V. Noreika, V. Prudnikovas, I. Milkevičiūtė, A. Grigorian, V. Juozapaitis, N. Kazlaus, O. Kolobovaitė, I. Linaburgytė, T. Pavilionis, L. Pautienius, E. Seilius, A. Rubežius, K. Zmailaitė, E. Kaniava, A. Švilpa (Vokietija), O. Marinas (Ispanija), Ž. Siksna (Latvija) ir kt.

Nuo pat 1987 m. iki šiol teatro chorui sėkmingai vadovauja vyriausiasis chormeisteris V. Konstantinovas (dirbti pradėjęs dar KLOT). Neseniai jam ėmė talkinti chormeisteris V. Valys.

Teatre spektaklius yra statę ir stato daug talentingų režisierių: R. Banionis, G. Padegimas, J. Vaitkus, R. Kaubrys, E. Domarkas, A. Lebeliūnas, D. Adamkevičiūtė, R. Sasnauskaitė, R. Bunikytė, A. Vizgirda, D. Ibelhauptaitė, J. Szurmiej (Lenkija), Y. Ross (JAV) ir kt.

Pradedant dešimtuoju dešimtmečiu pastebimai tobulėjo KVMT baleto trupė, su ja dirbo baletmeisteriai D. Tchorževskis, P. Fokinas, E. Bukaitis, L. Dautartaitė, J. Smoriginas, A. Liškauskas, D. Bakėjus, A. Šeiko, L. Beiris (Latvija), D. Henry (Didžioji Britanija) ir kt. Tokios stiprios baleto trupės Klaipėdos teatras nėra turėjęs jokiu ankstesniu savo gyvavimo laikotarpiu. Scenos meno mylėtojai galėjo gėrėtis D. Šostakovičiaus baletu „Panelė ir chuliganas“, A. de Fallos „Meilė burtininkė“, J. Strausso „Žydrasis Dunojus“, Ch. Gounod „Valpurgijos naktis“, M. Ravelio „Bolero“, „Artisto gyvenimas“, taip pat „Romeo ir Džuljeta“ pagal H. Berliozo muziką, „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“, „Skinsiu raudoną rožę“ pagal A. Raudonikio muziką, G. Bizet ir R. Ščedrino „Karmen siuita“, „Štrausiana“, „Kruvinos vestuvės“ pagal F. G. Lorcą ir A. Piazzollos muziką, šokio miniatiūromis pagal įvairių kompozitorių muziką „Prarastos sielos“, „Nuo flamenko iki džiazo“, „Altorių šešėly“ pagal V. Mykolaičio-Putino romaną, „Divizija“ ir kt.

Baleto artistai B. Molytė-Kulikauskienė, A. Liškauskas, I. Briazkalovaitė, R. Jankevičius, J. Gedminienė, K. Gudelytė, V. Gulnickaja ir kiti yra įvaldę tiek klasikinio, tiek modernaus šiuolaikinio šokio kalbą. Klaipėdiškių spektakliuose yra šokusios ir Lietuvos baleto žvaigždės E. Špokaitė, Ž. Baikštytė, M. Baužys, M. Rimeikis.

Teatre kūrė daug savitų Lietuvos ir užsienio scenografų ir kostiumų dailininkų: S. Bocullo, H. Ciparis, R. Gibavičius, V. Idzelytė, M. Jacovskis, A. Jacovskytė, A. Nekrošius, J. Rimkutė, A. Šimonis, V. Šukytė, B. Ukrinaitė, M. Vosyliūtė, D. Sadauskas, F. Kleinas (Austrija), M. Hubka (Lenkija) ir kt.

KVMT spektakliams ir koncertams dažnai diriguodavo kviestiniai dirigentai J. Aleksa (ilgam įsiminė jo diriguota K. Weillio „Trijų grašių opera“, 2001), J. Domarkas, S. Sondeckis, G. Rinkevičius, M. Pitrėnas, M. Staškus, R. Šervenikas, M. Barkauskas, V. Lukočius, D. Geringas, A. Veismanis ir N. Vaicis (Latvija), B. Burgeris (Olandija), M. Lutzas (Vokietija), S. Cicero (Šveicarija), E. Pehkas (Estija), A. Khaindtava (Čekija) ir kt.

 

***

Stebint Klaipėdos muzikinio teatro pastarojo trisdešimtmečio kelią, matyti, kad jo kryptis, repertuaras, raiškos formos, netgi teatro istorijos traktavimas (neatsižvelgiant į neginčijamus faktus) priklauso nuo besikeičiančių vadovų požiūrio, skonio, supratimo ir pan.

2015 m. KVMT vadovu tapus dainininkui Jonui Sakalauskui, teatras dar kartą pasuko naujų kelių ir naujos raiškos ieškojimų link. Pastaruoju metu į Klaipėdos muzikinį teatrą (Palangos koncertų salę) perkelti keli kitų teatrų operų pastatymai (Vilniaus miesto operos „Bohema“ „Pajacai“), juose dalyvaujant ir vietiniams atlikėjams. Tačiau tokiu pusiau gastroliniu perkėlimo principu rodomos operos yra laikini reiškiniai, jų repertuare neįmanoma išlaikyti ir bet kada rodyti.

Panašiu „jungtiniu“ būdu parengta ir P. Čaikovskio opera „Jolanta“ (kartu su „Zav Arte Classic Agency HB“ menininkais), vertikalaus šokio spektaklis „Kalbantis bokštas“ (su olandų trupe „Bencha theatre“) ir kt.

Be abejo, toks teatrų bendradarbiavimas būtų labai pagirtinas ir naudingas, jei šalia iš esmės atvežtinių pastatymų būtų ir ryškių savų. Kyla klausimas – negi KVMT šiandien nebegali savo jėgomis pastatyti ir reguliariai rodyti tikrų operų (ne vien „Šounuolyno“ ar „Kaip prasisukti versle...“)? Simptomiška, kad naująjį sezoną teatras atidaro vėlgi ne opera ar bent operete, kitu muzikiniu spektakliu, o jau kelerius metus rengiamu populiariosios klasikos koncertu „The Beatles Show“...

Klaipėdiečiai labai laukia naujų, įspūdingų, meniškų, o svarbiausia, savarankiškų muzikinių spektaklių. Daug vilčių teikia teatre pradėję dirbti vyriausiasis dirigentas T. Ambrozaitis ir dirigentas V. Ponkinas, jų pasirodymai leidžia tikėtis gerų pokyčių.

Tačiau neramu dėl tolesnės Klaipėdos muzikinio teatro repertuarinės politikos. Ar įsivyraus pastaruosius dvejus metus diegiama iš Vilniaus perkeliamų operų, kviestinių atlikėjų tradicija, mažai statant operų savo jėgomis, ar bus pasirinkta kitokia kryptis? Ir kaip benamis teatras atlaikys klajonių metus? Ar po kelerių (o gal keliolikos) metų į restauruotą teatro pastatą grįš neišsibarsčiusi trupė, ar ją papildys nauji talentingi atlikėjai? Juk ir iki šiol ne vienam solistui, dirigentui, orkestrantui, vadovui Klaipėdos muzikinis teatras būdavo laikina stotelė – kartais priebėga, kartais tramplinas...

Linkėtina, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, būdamas reikšminga miesto ir visos Vakarų Lietuvos muzikinio gyvenimo dalis, rastų savo kelią begalinėje pasaulio sceninės muzikos jūroje.

Birštono vasaros menų akademija