Modestas Pitrėnas: „Orkestras tikrai gerai groja!“
Septyniasdešimt septintojo Nacionalinės filharmonijos koncertų sezono pradžios koncerto išvakarėse pakalbinau Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiąjį dirigentą, tarptautinio G. Fitelbergo konkurso pagrindinio prizo laimėtoją, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Modestą Pitrėną. Apie naująjį sezoną kalbėjomės per orkestro repeticijos pertraukėlę.
– Jums labai pasisekė – esu puikos nuotaikos, nes orkestras tikrai gerai groja!
– Dėkui, maestro, stengiamės gerai groti puikią muziką...
Šis sezonas – jau trečiasis vyriausiojo dirigento pareigose. 2015 metų rugsėjį Jūsų diriguojamas orkestras atliko spalvingą programą, kurią mūsų mieloji publika ir šiandien prisimena. Tuomet, minėdami tautos didžiavyrio Mykolo Kleopo Oginskio gimimo 250 metų sukaktį, atlikome jo polonezų siuitą, F. Mendelssohno koncertą smuikui, G. Rossini ir O. Respighi siuitą iš baleto „Stebuklinga krautuvėlė“, M. Ravelio choreografinę poemą „Valsas“. Kas paskatino naująjį simfoninės muzikos koncertų sezoną pradėti iš pirmo žvilgsnio sunkiai derančiais filosofo Gustavo Mahlerio ir žėrinčiomis maršo dūdomis tviskančio Edwardo Elgaro opusais?
– Atrodo, tik neseniai grojome žaismingą Respighi muziką, siautulingąjį Ravelio „Valsą“, o štai jau trečias mūsų bendras sezonas... Kalbant apie dūdas – Mahlerio muzikoje jos taip pat skamba, tačiau, be abejo, visai kitaip nei Elgaro marše. Mahleris savo muzikine mąstysena, koloristika, įvairių žanrų sinteze penkiasdešimčia metų aplenkė savo amžininkus, tačiau negalime nepastebėti, kad jis mokėsi ir iš to laikotarpio simfoninės muzikos grandų: Pirmojoje simfonijoje girdžiu Rytų klasikos dvelksmą, kompozitoriui tikriausiai buvo žinoma Austrijos-Vengrijos imperijos slaviškoji, visų pirma A. Dvořáko, muzika, taip pat akivaizdi P. Čaikovskio, E. Griego įtaka. Bet visa tai meistriškai sujungta, sutvarkyta. Ir dūdos, apie kurias kalbėjome, nėra transcendentinės, jos tarsi „išmoktos“ iš bendrosios muzikinės literatūros. Tai ypač aiškiai juntama pompastiškame simfonijos finale. Simfonija dedikuota aukščiausiajam Visagalio kūriniui – Žmogui, Titanui su visomis tamsiosiomis ir skaidriosiomis jo savybėmis.
– Gustavo Mahlerio Pirmąją simfoniją orkestras ne kartą yra griežęs diriguojant ilgamečiam orkestro meno vadovui ir vyriausiam dirigentui Juozui Domarkui. Kas sieja Jūsų, mokinio ir mokytojo, interpretacijas?
– Atskleisiu mažą paslaptį: knygų lentynoje turiu Maestro dovanotą šios simfonijos partitūrą. Manau, kad tai pirmoji partitūra, kurią mano mokytojas diriguodavo atmintinai. Paskutiniame leidinio puslapyje dirigentai pažymi, kada ir kur atliko kūrinį. Ši metrika atskleidžia, kad per pirmuosius dešimt metų J. Domarko diriguojamas kūrinys skambėjo keturiose valstybėse dvylika kartų. Vadinasi, simfonija diriguota kasmet, o neretai ir tris keturis kartus per metus, beje, pirmąkart bebaigiant studijas Peterburge. Galime manyti, kad šiuo kūriniu Maestro profesiškai brandino ne tik save, bet ir Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą. Partitūroje randu daug gražių palinkėjimų, kaip atlikti vieną ar kitą muzikinį epizodą, šios remarkos man labai vertingos, daug mokiausi iš pastabų. Vis dėlto esu kitas žmogus, turintis savo kūrybinį kelią. Gal jis ne visuomet teisingas, gal po dešimties metų pasuksiu į kitą kūrybinį vieškelį... Pastebiu, kad kas keletą metų diriguodamas didžiąsias simfonijas, stengiuosi pateikti jas naujai, nekartoti buvusios interpretacijos, bandau natūraliai, remdamasis savo patirtimi, rasti naują požiūrį ir jį įtikinamai pateikti orkestrui bei gerbiamai ir puikiai naujoves pastebinčiai koncerto publikai. Tik taip matau dirigento augimą.
O kalbant apie E. Elgarą, puikiuosius šio žymaus britų kompozitoriaus maršus prisiminiau paaiškėjus, kad atidarymo koncerte skambės jo Koncertas violončelei ir orkestrui e-moll. Tad susidėliojo puiki, žėrinti, fanfarinė ir Muziką šlovinanti programa, o E. Elgaro maršas Nr. 5 C-dur griausmingai praplėš septyniasdešimt septintojo sezono koncertinę uždangą.
– Norėčiau pakalbėti apie orkestrą... Pagausėjo gastrolių – Tauragė, Mažeikiai... Taivanas, Bankokas... Gana netrumpą laiko tarpą kolektyvas apsiribodavo koncertinėmis kelionėmis į Lenkiją, tad kas paskatino plėsto orkestro kelionių geografiją?
– Turiu gana daug muzikinių kontaktų užsienio šalyse, tačiau organizaciniais gebėjimais pasigirti negalėčiau. Ryšiai – dar ne viskas, organizuojant koncertines keliones tenka mąstyti komerciškai, derėtis... O dar su Azijos šalių atstovais, kurių nuomonės ir nuostatos labai permainingos. Tai didžiulis, atsakingas ir labai įtemptas darbas. Galime pasidžiaugti, kad Filharmonija turi gerų derybininkų. Keliones į tolimąsias šalis sieju su Baltijos šalių, kartu ir Lietuvos, nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiu. Mums tenka kultūros ambasadorių misija, esame įpareigoti skleisti žinią apie aukštos kultūros ir europinio mentaliteto šalį.
– Ar ne paslaptis, kaip planuojate asmeninę dirigento karjerą? Pasaulio spauda rašė apie Jūsų laimėtą konkursą į solidžias pareigas Šveicarijoje...
– Ateinančių metų rugpjūtį tampu Šveicarijos Sankt Galeno simfoninio ir operos teatro orkestro vyriausiuoju dirigentu. Šveicarai muzikinius įvykius planuoja labai iš anksto, vakar telefonu su vietinės operos direktoriumi kalbėjomės apie 2020–2021 metų pastatymus. Mums neįprasta, o jiems tai natūralu... Teatras yra gyvas, sudėtingas organizmas ir repertuaru, gerais atlikėjais privalo rūpintis gerokai iš anksto. Juo labiau kad šis teatras netrukus ketina atnaujinti interjerą. Ateityje labai norėčiau derinti muzikinę veiklą Lietuvoje ir užsienyje.
– Koks simfoninės muzikos koncertinis sezonas laukia orkestro ir visų muzikos mylėtojų?
– Kaip minėjau, ryškiausias bus jubiliejinis nepriklausomybės paskelbimo motyvas. Lietuva – daugiatautė šalis, tad atliksime ne vien lietuvišką muziką. Skambės muzikiniai žydų šedevrai, klausysime lenkų, rusų, baltarusių ir kitų tautų muzikos. Tačiau dominuos gerai žinomi čia ir užsienyje gyvenantys lietuvių solistai. Esame nacionalinis orkestras, tad klausytojams pateiksime daug nacionalinės muzikos, tačiau, kaip rodo sezono atidarymo koncertas, būsime atviri vertingai pasaulio simfoninei muzikai.
Konferencijoje pavartojau žodį „tvarumas“. Jis labai svarbus dirbant su orkestru. Žodis „stabilumas“ asocijuojasi su statika, o „tvarumas“ turi laisvės, tęstinumo atspalvį. Nepaprastai džiaugiuosi, kad stiprėja orkestro profesinė etika, dingsta neprognozuojamas „bangavimas“. Kolektyvas, diriguojant skirtingiems dirigentams ir muzikuodamas su įvairiais solistais, griežia kokybiškai, pasitempęs. Šis profesinės kokybės siekis man labai svarbus ir brangus. Kaip ir tai, kad orkestro muzikantai vis dažniau klausia, domisi konkrečios muzikos atlikimo niuansais, polemizuoja, diskutuoja. Tai, mano manymu, labai vertinga praktika, rodanti, kad mums nėra vis vien, ką ir kaip atliekame.