Naujoje knygoje – iškilių asmenybių gyvenimas

2017 Nr. 9–10 (476–477), Vaclovas Juodpusis

Džiugu, kad nuo profesorės habilituotos daktarės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės darbo stalo pas skaitytojus atkeliauja vis naujos knygos, ryškinančios Lietuvos kultūros, profesionalaus meno šimtmečio žingsnius. Juk ši sritis yra Lietuvos pasididžiavimas, o norinčių ir galinčių ją tyrinėti nėra daug, tam reikalingas atsidavimas. R. Aleknaitė-Bieliauskienė tolstančią praeitį tyrinėja jau ne vieną dešimtmetį, tarp jos darbų – solidi knyga „Dainius Trinkūnas. Variacijos viena tema“ (2003), taip pat „Leonas Baltrus per pasaulio scenas“ (2004), „Susitikimai su praeitimi. Jonas Urba“ (2007), „Jonas Jocys: gyvenimas scenoje“ (2009), „Vytautas Laurušas: gyvenimo realybės ir kūrybos interpretacijos“ (2009), „Teatro uždangą praskleidus. Jonas Alekna“ (2010), „Vaikas, nusileidęs iš dangaus. Vygando Telksnio asmenybės fenomenas“ (2012), „Dainuoti!“ (apie profesorę Ireną Laurušienę, 2014)... Dar daug šios autorės knygų būtų galima suminėti, nes jai rūpi visi Lietuvos kultūros keliai ir keleliai. Čia jau jai galima lietuviškai pavydėti. Bet geriau mokėkime džiaugtis!

Visai neseniai į rankas paėmėme naują R. Aleknaitės-Bieliauskinės knygą „Iškilūs XX a. Lietuvos atlikėjai ir pedagogai. Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg“. Ne šiaip knygą, bet solidžią 320 puslapių monografiją, plačiu žvilgsniu aprėpiančią ir šias asmenybes supusią aplinką. Nieko nuostabaus, kai tą kultūrinę aplinką kuria Lietuvoje gimę ir užaugę menininkai, bet pokariu į Lietuvą atvykusiems A. Livontui ir O. Šteinberg reikėjo titaniškų pastangų, kad jie vėliau būtų pavadinti ir iki šiol vadinami savais. To nusipelnė nuoširdžiu, tikru atsidavimu Lietuvos muzikinei kultūrai, jos puoselėjimu, lietuvių kompozitorių muzikos sklaida.

Knygos autorė įžangoje rašo: „Kaip sakė Šolom Aleichemas, knygos likimas panašus į žmogaus likimą. Kol ji pamato pasaulį, jai tenka daug iškentėti, pereiti septynis pragaro ratus. Knyga augo iš pasąmonės klodų, prikeliant buvusį gyvenimą, iš žmonių atminties sodų, rašto išminties, įvykių liudijimų. Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus. Norėtųsi, kad taip ji būtų ir skaitoma.“

Tuo palinkėjimu vadovaudamasis ir verčiau puslapį po puslapio. Daug ką nauja sužinojau, daug ką ir pats buvau matęs, jautęs ir išgyvenęs, nes nuo 1957 metų, kai A. Livontas ir O. Šteinberg (lietuviškai vadinta Šteinbergaite) jau daugiau kaip dešimtmetį buvo įsitvirtinę Lietuvos muzikinėje dirvoje, sekiau ir žavėjausi jų kūrybiniu švytėjimu. Knygoje pateikta daug faktų iš abiejų menininkų gyvenimo. Kaip gali nesižavėti skaitydamas, kad iš Maskvos atvykęs A. Livontas Kauno teatro orkestre grojo visas smuiko, taip pat ir solo, partijas, kad grieždamas balete „Sužadėtinė“ suartėjo su kompozitoriumi ir dirigentu J. Pakalniu. A. Livontas inspiravo daugelio lietuvių kompozitorių naujų kūrinių smuikui atsiradimą, buvo jų redaktorius ir atlikėjas (knygos autorė pastebi, kad nematomas redaktoriaus darbas ne kartą išleistuose leidiniuose būdavo užmirštamas pažymėti).

Ypač daug širdies A. Livontas įdėjo atlikdamas E. Balsio Antrąjį koncertą smuikui ir orkestrui, kurio pirminį variantą ­– Koncertino smuikui ir fortepijonui – 1957 metų rudenį tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Didžiojoje salėje jis grojo su pianistu Aloyzu Končiumi. Ir taip jau buvo lemta, kad šis kūrinys, griežiamas su Eduardo Serovo diriguojamu orkestru, buvo paskutinis A. Livonto kūrybinėje biografijoje. R. Aleknaitė-Bieliauskienė knygoje atskleidžia daug tokių ir panašių momentų, nes ir A. Livonto, ir O. Šteinberg gyvenimai buvo skirti didžiajai muzikai, jie abu geranoriškai brandino ne tik lietuvių kompozitorių kūrybą, bet ir ugdė būsimąją Lietuvos atlikėjų – smuikininkų ir pianistų – kartą. Tai knygoje vaizdžiai išryškinta pasitelkiant ir tų atlikėjų prisiminimus.

Su didžiuliu susidomėjimu perskaityta knyga atgaivino nemaža gerų prisiminimų. Linkėčiau ją perskaityti ir jauniausios kartos atlikėjams, kad nenutrūktų be galo prasminga ir turtinga muzikos atlikimo gija. Juk gyvename ne tik šia diena, privalome suprasti ir praeitį, kuri visada pamokoma.

Kad R. Aleknaitės-Bieliauskinės knyga „Iškilūs XX a. Lietuvos atlikėjai ir pedagogai. Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg“ išvydo dienos šviesą, turėtume būti dėkingi pagrindiniam jos rėmėjui Geros valios fondui, Muzikų rėmimo fondui, Stasio Vainiūno namams, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojams, Romo Kuprevičiaus fondui.

 

Birštono vasaros menų akademija