Prisimenant Mokytoją

Rugsėjo 20 d. sukanka 115 metų, kai Pabiržėje gimė žymus Lietuvos kultūros ir choro meno puoselėtojas kompozitorius Antanas Budriūnas (1902–1966). Visą savo palyginti neilgą gyvenimą jis tarnavo pasirinktai profesijai, dirbdamas įvairiuose Lietuvos kultūrinio gyvenimo baruose.

Kultūrinė Antano Budriūno veikla prasidėjo dar prieškario Lietuvoje. Jis buvo originalus kompozitorius, neeilinis choro dirigentas, kūrybingas pedagogas, aktyvus kultūrinio gyvenimo visuomenininkas. Kad ir kokio darbo būtų ėmęsis, visur reiškėsi jo kūrybiškumas, nuoširdus atsidavimas. Dirbo ten, kur reikalavo gyvenimo aplinkybės: Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ėjo prorektoriaus, Choro dirigavimo katedros vedėjo pareigas, ilgus metus vadovavo studentų choro studijai, buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. A. Budriūnas turėjo neginčijamą autoritetą ne tik tarp kolegų ir studentų – jį vertino ir sovietų biurokratai, nors nebuvo komunistų partijos narys. Įtraukdavo į visokiausias komisijas, dėl ko profesorius neretai pasiskųsdavo: „Be manęs jau kitų žmonių nėra...“

A. Budriūno noras mokytis, tobulėti, šviesti savo tautą, besivaduojančią iš carinės Rusijos priespaudos, meilė muzikai gimė dar ankstyvoje jaunystėje. Kiek pamokytas muzikos vyresniojo brolio Motiejaus, Antanas savo gimtinėje imasi burti jaunimo būrelius, moko juos dainuoti, rengia vakarus, net režisuoja mėgėjų spektaklius. Tačiau greitai pajunta, kad su tokiu išsilavinimu toli nevažiuosi, tad 1922 m., sulaukęs dvidešimties, išvyksta į Kauną. Laikinosios sostinės muzikinis gyvenimas jau buvo pradėjęs įsibėgėti, veikė muzikos mokykla, vėliau perorganizuota į konservatoriją. Kaip prisimena vyresnysis brolis Motiejus, „Antanas, atvykęs į Kauną, nepuola pirmiausia ieškoti darbo ir apsigyvenimo. Geležinkelio stoties aikštėje sėda į „konkę“ ir važiuoja per visą miestą iki Aleksoto tilto. Užlipęs ant Aleksoto kalno susižavėjusiu žvilgsniu aprėpia miesto panoramą. Miesto, su kuriuo savo svajonėse sieja tolimesnį savo gyvenimą.“

Keliai į mokslus nebuvo saldūs. Pirmiausia reikėjo susirasti darbą, kad užsidirbtų pinigų pragyvenimui ir mokslui. Teko imtis raštininko pareigų už 25 litų algą. Kad neprarastų greitai bėgančių metų, Antanas pradeda studijuoti vargonus pas J. Naujalį. Tačiau nėra kaip ruošti namų užduočių – vargonų savo mažame kambarėlyje nepasistatysi. Vėl reikia keisti specialybę. Pas L. Dauguvietytę-Malko pradeda lankyti fortepijono pamokas, bet koncertuojančiu pianistu tapti jau per vėlu. Tad Antanas pradeda studijuoti chorvedybą pas tuo metu plačiai žinomą choro dirigentą N. Martinonį.

Antanas, Aleksote išsinuomojęs mažą ir šaltą kambarėlį, nevengė jokio darbo. Vargonavo Karo ligoninės koplyčioje, dirbo statistikos biure – surašinėjo gyventojus. Gyvenimas prašviesėjo, kai įsidarbino sekretoriumi muzikos mokykloje. Čia laisvu laiku galėjo groti, ruošti kitas muzikines užduotis. Nors darbo buvo daug, rasdavo laiko lankyti A. Sutkaus vadovaujamą dramos studiją prie „Vilkolakio“ teatro.

Pagaliau 1926 m. Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesorių taryba paskiria Antaną akademijos muzikos instruktoriumi. Čia jau prasideda tikrasis profesinis darbas, be to, išsisprendžia ir uždarbio bei gyvenamosios vietos klausimai. Kai 1927 m. Kauno muzikos mokykloje įsteigiama kompozicijos klasė, Antanas apsisprendžia studijuoti kompoziciją pas J. Gruodį. O Dotnuvos žemės ūkio akademijoje visa galva pasineria į chorinę veiklą, suburia studentų mišrų chorą. Su juo A. Budriūnas išgarsėjo ne tik Lietuvoje, ne kartą lankėsi užsienio šalyse. 1938 m. A. Budriūnas baigia Kauno valstybinę konservatoriją, tampa diplomuotu muziku. Tais pačiais metais su šeima persikelia į Kauną.

A. Budriūnas pradeda dirbti muzikos mokytoju Kauno M. Pečkauskaitės gimnazijoje, bet jį labiau traukia chorai. Kai J. Dambrauskas atsistatydina iš Kauno įgulos bažnyčios choro vadovo pareigų, šį vieną stipriausių miesto bažnytinių chorų perima A. Budriūnas. Tais pačiais metais Antanas iš N. Martinonio perima Šaulių sąjungos muzikos instruktoriaus darbą. A. Budriūnas instruktuoja pučiamųjų orkestrus, netrukus pradeda vadovauti Vytauto Didžiojo universiteto ateitininkų chorui. Antano pastangomis šis choras netrukus tampa vienu žinomiausių Kaune.

Nepamirštama ir kompozicija – J. Gruodžio vadovaujamas parašo simfoninę poemą „Vizijos ant piliakalnio“, Valstybinis radiofonas nuperka A. Budriūno styginių kvartetą ir ne kartą jį transliuoja per Kauno radiją.

Nuo 1930 m. Kaune ir aplink jį jau darbavosi visi trys broliai Budriūnai. Valstybiškai mąstantys broliai neapsiribojo individualia veikla. Tuometinėje Lietuvoje labai trūko, tiksliau sakant, visai nebuvo literatūros apie muziką ir muzikinį gyvenimą lietuvių kalba. Labai reikėjo leidinio, kuris ne tik informuotų visuomenę apie šalies muzikinį gyvenimą, bet ir atliktų šviečiamąjį darbą. Ir Antanas kartu su broliais sumano leisti muzikinį žurnalą, 1931 m. išeina pirmasis žurnalo „Muzikos barai“ numeris.

Motiejus dirbo redaktoriaus ir leidėjo darbą, jaunylis Bronius rūpinosi finansiniais reikalais, o Antanas parengė didelės apimties muzikos literatūros konspektą, dalimis spausdintą kiekviename numeryje tol, kol buvo leidžiamas žurnalas. Pamažu gausėjo prenumeratorių, radosi vis daugiau autorių, kai kurie rašydavo net iš užsienio.

Žurnalą broliai leido savo lėšomis. Kai pinigai baigėsi, nesulaukus aktyvesnės prenumeratorių ir valstybės paramos, 1933 m. leidybinė veikla buvo nutraukta. 1938 m. žurnalą atgaivino Lietuvių muzikų draugija, A. Budriūnas buvo vienas iš leidinio autorių. Bolševikų valdžia 1940 m. žurnalą uždarė (jo leidyba buvo atgaivinta tik 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bet čia jau kita istorija).

Užklupus pirmajam bolševikmečiui Antanas jau buvo gerai žinomas muzikinei visuomenei, gal dėl to jam pasiūlomos inspektoriaus pareigos Kauno konservatorijoje. Lietuvoje šeimininkaujant vokiečiams A. Budriūno šeima vėl grįžta į Dotnuvą. Sunkiomis karo sąlygomis Antanas toliau aria kultūrinio darbo vagą: skaito paskaitas apie muziką, suburia kuklų chorą. 1946 m. gegužės 1 d. A. Budriūnas paskiriamas į docento pareigas Kauno valstybinėje konservatorijoje, vadovauja pedagoginei katedrai. Tais pačiais metais pradeda organizuoti choro dirigavimo katedrą, dėsto teorinius dalykus. Laikai buvo neramūs, tad 1948 m. pavasarį Budriūnų šeima persikrausto į Kauno pakraštyje buvusį Stasio Šimkaus ūkį, sovietmečiu paverstą Kompozitorių sąjungos kūrybos ir poilsio namais.

Karas brolius išsiskyrė visiems laikams, jie daugiau niekada nebesusitiko. Motiejus ir Bronius emigravo į Vakarus, Antanas sugebėjo pritapti prie „naujos tvarkos“. Tragiška tėvynės lemtis nutraukė kūrybinį brolių bendradarbiavimą, kuris taip gražiai prasidėjo nepriklausomoje Lietuvoje.

1949 m. Kauno konservatoriją perkėlus į Vilnių (ir sujungus su Vilniaus konservatorija), A. Budriūnas pradeda dirbti Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), čia jis dirbo iki mirties. Ir toliau A. Budriūnas reiškėsi kaip kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas ir visuomenės veikėjas.

A. Budriūno kūrybos nederėtų lyginti su šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniais, jis vadovavosi visai kita estetika, tačiau kalbėjo savita muzikos kalba, turėjo originalų stilių. Paskutiniu gyvenimo periodu daugiausia rašė chorams, jo kūrybos diapazonas – nuo paprastučių vaikiškų dainelių iki stambių chorinių drobių. Jo kūriniai buvo plačiai dainuojami, skambėdavo dainų šventėse. Kompozitorius labai ilgai ir kruopščiai rinkdavosi žodžius, todėl jo kūriniai pasižymėjo minties gilumu. Chorams A. Budriūnas rašė atsižvelgdamas į jų vokalines bei technines galimybes, jam buvo nepriimtinas požiūris „aš parašiau, o jūs ten kapstykitės“; dėl technikos įmantrybių chorams nereikėdavo aukoti skambesio grožio ir kūrinio dvasios. Rašydamas jis jau girdėdavo, kaip skambės (ar turėtų skambėti) kūrinys, gal todėl, kad pats buvo choro dirigentas.

Nemažai A. Budriūnas rašė ir solistams. Su didele meile harmonizavo lietuvių liaudies dainas – jos tarsi kvepia Lietuvos pievomis, aidi girių medžių viršūnėmis. A. Budriūnas gerai suprato, kad liaudies daina pati savaime yra tiek turtinga ir prasminga, jog nereikia jos specialiai gražinti kokiomis nors įmantrybėmis.

A. Budriūnas buvo ypatingas (norėčiau parašyti „charizmatiškas“ , bet dabar šis žodis taip nuvalkiotas) choro dirigentas, visus veikdavo jo vidinio spinduliavimo jėga. Pakakdavo maestro pakelti rankas ir, regis, choristams dar neprasižiojus viskas aplinkui imdavo skambėti. A. Budriūnas turėjo žodžiais nepaaiškinamą dovaną – į sceną nuleisti dieviškąją kibirkštį. Dėl to jis buvo dainininkų nuoširdžiai mylimas.

Vadovaudamas respublikos jungtiniam muzikos mokytojų chorui, tuometinėje Lietuvoje A. Budriūnas tarsi tapo visų chorų veiklos kamertonu. Paskutinis A. Budriūno kaip choro dirigento kūrybinės veiklos etapas buvo darbas su Valstybinės konservatorijos choro studija. A. Budriūnas yra ne kartą dirigavęs rajoninėse ir zoninėse dainų šventėse, bet mieliausia jam būdavo sugrįžti į savo gimtąjį Biržų kraštą ir ten diriguoti įvairiose šventėse.

Didžiulis A. Budriūno nuopelnas Lietuvai – jo iniciatyva 1964 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje surengta moksleivių dainų šventė, kurioje dalyvavo 15 000 mokinių. A. Budriūnas buvo šios šventės iniciatorius, svarbiausias organizatorius ir vyriausiasis dirigentas. A. Budriūno vaidmenį Lietuvos chorinės kultūros plėtroje galima būtų palyginti nebent su Juozo Miltinio nuopelnais teatrui.

A. Budriūnas buvo ne mažiau talentingas ir savitas pedagogas. Pedagoginį darbą jis pradėjo dar prieškario Kaune, toliau tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Kurį laiką vadovavo operos studijai, vėliau dirbo su choro studija, dėstė choro dirigavimą būsimiesiems chorvedžiams. Pedagogui ne itin rūpėjo sovietmečiu privalomos įvairios „metodikos“. Svarbiausias jo metodas, gal teisingiau, tikslas – pažadinti kūrinio sielą. Technikos dalykai, partitūrų studijavimas – taip, bet čia tik pagalbinės priemonės prakalbinant muziką. Taip diriguodamas darė jis pats, to siekti skatino ir savo mokinius. A. Budriūno klasę baigė dabar Lietuvoje žinomi choro dirigentai Benediktas Mačikėnas, Antanas Jozėnas, Lionginas Abarius, Petras Bingelis, Povilas Gylys, Leonas Pranulis, Donatas Jakubonis ir dar daugelis kitų. Tačiau ryškiausias mokinys buvo su niekuo nelygintinas Jonas Aleksa. Gyvenime pasitaiko laimingų atvejų, kai susitinka neeilinis mokytojas ir neeilinis mokinys. Tuo metu kai kas nepiktai pajuokaudavo: A. Budriūnas kaip pedagogas išgarsėjo savo mokinio Jono Aleksos dėka. Bet tai ne visai tiesa. Pats Jonas Aleksa taip prisimena savo Mokytoją: „Profesorius reikalavo individualaus, betarpiško požiūrio į muziką. Dažnai klausdavo: „O kur paties fantazija, polėkis, vaizdiniai? Apie ką diriguoji?“ Jau būdamas žymus dirigentas, J. Aleksa yra sakęs: „ Patikėkite, savo kelyje sutikau ne vieną didį muziką. A. Budriūną drąsiai statau į vieną gretą su jais.“ Studentai laikė didžiule laime ir sėkme mokytis pas A. Budriūną. Net ir kitų pedagogų auklėtiniai, dainuodami maestro vadovaujamoje choro studijoje, A. Budriūną laikė savo dvasiniu mokytoju muzikoje.

Choro studijoje Mokytojas būdavo ne mažiau įdomus ir uždegantis negu specialybės pamokose. Su A. Budriūnu nuolatos konsultuodavosi savarankiškai dirbantys chorvedžiai, tarp jų ir Haris Perelšteinas, kurdamas „Ąžuoliuką“.

Visas to meto Lietuvos chorinis gyvenimas sukosi apie A. Budriūną kaip apie kokį švyturį. Jis traukė žmones, dosniai dalindamasis savo gyvenimiška ir profesine išmintimi. Ir žmonės jį mylėjo. A. Budriūnas niekada neparodydavo esąs autoritetas, nors būtent toks ir buvo. Mūsų mokytojo asmenyje harmoningai susiliejo ramus doro Lietuvos valstiečio būdas, patrioto sąžinė ir pagarba savo profesijai. Jis buvo tipiškas prieškario Lietuvos inteligentas, kuriam asmeninis gyvenimas ir gerovė buvo neatsiejami nuo Tėvynės likimo.

Prisimenant tuos metus atrodo, kad Mokytojas niekada negalvojo nei apie pinigus, nei apie karjerą, nei apie savo „neginčijamą autoritetą“. Visada ramus, santūrus, nelendantis į pirmas eiles, bet kažkodėl visų pastebimas ir vertinamas. A. Budriūnas savo studentams buvo labai reiklus, bet mokinio profesiniai pasiekimai jam neatrodė pats svarbiausias rodiklis – kiekviename jis ieškojo žmogaus. Skatino domėtis kitais menais, skaityti filosofinę bei psichologinę literatūrą. Neretai pats atnešdavo knygų iš savo asmeninės bibliotekos. O jeigu per daugumą studentų pasitaikydavo koks mažiau gabus ar tinginys, Maestro visada jame įžvelgdavo ir gerų savybių.

Taigi toks buvo mūsų Mokytojas profesorius Antanas Budriūnas. Giliai mąstantis, doras ir sąžiningas muzikoje bei gyvenime. Tikras to meto Lietuvos chorinio gyvenimo šviesulys.

Išsamiau su A. Budriūno kūrybiniu gyvenimu galima susipažinti Stasio Ylos knygoje Antanas Budriūnas (1974) ir Linos Dumbliauskaitės „Muzikai broliai Budriūnai“ ( 2011).