Be baimės, pilnas meilės
Pianistas ir kompozitorius Giedrius Nakas, daugeliui pažįstamas iš koncertinės veiklos su grupe „Saulės kliošas“, Jurga Šeduikyte, Monika Liu, Linu Adomaičiu ir daugeliu kitų, išleido savo pirmą albumą „Be baimės, pilnas meilės“ (No Fear, Full of Love).
Naujasis albumas įrašytas 2017 metų spalį Niujorke, jam G. Nakas surinko įspūdingą niujorkiečių kolektyvą, kokio dar niekam nebuvo pavykę sutelkti per visą Lietuvos džiazo istoriją. G. Nakui talkino šiuo metu pasaulyje vieni labiausiai vertinamų džiazo muzikantų: būgnininkas Justinas Brownas (muzikuojantis su A. Akinmusire, Thundercatu), kontrabosininkas Benas Williamsas (grojantis su P. Metheny, R. Hargrove), saksofonininkai Troy Robertsas (pasirodantis su J. DeFrancesco, J. Wattsu) ir Calebas Curtisas (O. Evanso, K. Rosenwinkelio partneris), vokalistės Alina Engibaryan (dainuojanti su Snarky Puppy, C. Potteriu) ir Vanisha Gould.
„No Fear, Full of Love“ skamba devynios G. Nako kompozicijos, įkvėptos šiuolaikinio džiazo, neosoulo, hiphopo, klasikos ir roko muzikos. Jos yra daugialypės, stebina netikėtais kontrastais, kiekviena detalė gali būti spalvingai išplėtojama. Muzika nuolat balansuoja tarp užrašytų partijų ir momentinės improvizacijos, palieka daug vietos soliniams intarpams, todėl kiekvieną kartą skamba unikaliai. Patrauklios melodijos pasižymi natūralumu, asmeniškumu.
„Kartą viena draugė man pasakė, kad žodžiai, kuriuos susiejame su muzika, mus tiesiogiai paveikia – jei parašysiu „man taip gera (ar bloga)“, tai taip ir jausiuosi. Tada pagalvojau, kaip aš norėčiau jaustis. Daugelis norimų dalykų neįvyksta todėl, kad mus sukausto mūsų pačių baimės ir abejonės, jos neleidžia mums pastebėti, kas vyksta aplinkui, ir mėgautis tuo. Bet aš nenoriu, kad mane valdytų baimė. Man teko įveikti daugybę savo baimių ir įdėti visą širdį, kad atsirastų albumas „Be baimės, pilnas meilės“, todėl tikiuosi, kad jis paskatins jus daryti tai, ko bijote labiausiai, groti, kalbėti ir gyventi nuoširdžiai, atidžiai, su meile“, – sako Giedrius Nakas.
„Mano namų fonotekoje – tūkstančiai džiazo CD, nuolat seku pasaulio džiazo naujienas, bet turiu pripažinti, kad tame kontekste Giedrius pranoko mano lūkesčius, – prisipažįsta vienas ryškiausių Lietuvos pianistų Daumantas Kirilauskas, pas kurį Giedrius Nakas studijavo klasikinį fortepijoną. – Iš albumo viršelio įsivaizdavau, kad muzika bus kur kas komerciškesnė, su daugiau soulo elementų, ką Giedrius taip pat yra puikiai įvaldęs. Tačiau turinys maloniai nustebino visiškai nieko bendra su komercija neturinčia mano mėgstama „Criss Cross Jazz“, „Sunnyside“ bei kitų pure jazz leidėjų propaguojamos muzikos kryptimi. Nuo pirmų albumo minučių tapo aišku, kad reikalai rimti.
Visų pirma, ši muzika labai organizuota, o to man dažnai trūksta lietuvių džiaze. Stiprus kompozicinis pagrindas, forma, platus modernių harmonijų arsenalas, ritminė disciplina ir kiti elementai – improvizacijų, visų grupės narių solo epizodų pamatas. Pasiektas puikus tradicinės formos ir modernumo, konceptualumo ir spontaniškumo, nenukrypstančio už pasirinktos teritorijos ribų, balansas. Įspūdį daro solidus muzikinės medžiagos plėtojimas, Giedriaus solo muzikinė kalba, pasirinkti garsai, motyvai, ritminės figūros. Neperdozuotas ir ne per taupus jų kiekis.
Negroti garsų, kurių nereikia, bet ir nelikti suvaržytam, išlaikyti racionalumo ir emocijos balansą – savybės, kurios byloja apie muzikanto brandą. Be abejo, bendram rezultatui įtakos turėjo ir patyrusių partnerių indėlis, bet akivaizdu, kad Giedrius jų vertas. Puikus „sukibimas“ ir vieni kitų girdėjimas. Be abejo, tokie tarp juodaodžių madingi „šlubo ritmo“ intarpai įmanomi tik su tokiais būgnininkais, koks yra Justinas Brownas.
Klausydamasis šio leidinio aš girdžiu tai, ką girdžiu klausydamasis ryškiausių šių dienų jaunesnės kartos pasaulio džiazo pianistų – Giedrius patenka į jų elitą. Albumas žavi aukščiausia įrašymo kokybe, šiltu nerėkiančiu skambesiu, primenančiu vokiečių leidėjo „Pirouet“ estetiką. Įrašyta studijoje Brukline, puikiu fortepijonu ir puikia technine įranga, kokių pas mus Lietuvoje nėra, ir tai iškart girdėti. Įrašas vertas rimtų džiazo leidėjų. Kartais klausau pasaulyje jau pripažintų vardų, turinčių ilgalaikius kontraktus su, pavyzdžiui, „Blue Note“, ir labai jais nusiviliu, perklausytą CD nešu į rūsį, kad neterštų mano namų fonotekos.“