Dvidešimt metų su „Muzikos barais“

2018 Nr. 1–2 (480–481), MB inf.

Muzikos meno ir mokslo leidinys „Muzikos barai“ turi tris gimtadienius.

Pirmasis – diena, kai 1931 metais pasirodė pirmas naujo muzikos meno ir mokslo leidinio numeris. Lemtingas sutapimas, kad ta diena – spalio 1-oji – jau kur kas vėliau, 1976 metais, pasaulio muzikų iniciatyva tapo Tarptautine muzikos diena. Iškalbingas ir faktas, kad tiek „Muzikos barų“, tiek Tarptautinės muzikos dienos misija – muzikos populiarinimas ir sklaida įvairiausiomis formomis.

Antrasis „Muzikos barų“ gimtadienis – 1989 metų birželio 14-oji. Lietuvoje tai – gedulo, bet ir vilties diena... Džiugu, kad tuometiniam Lietuvos muzikų draugijos pirmininkui kompozitoriui Povilui Dikčiui ir muzikologui Vaclovui Juodpusiui pavyko atkurti labai svarbų vėl nepriklausomos Lietuvos muzikinės edukacijos barą, nors leidinio gyvavimą nuolatos temdė kliūtys ir nepritekliai. Eilinis galimos pabaigos „taškas“ sutapo su 1997 metų Kalėdomis – taigi, gimimu, gamtos atbudimu. Ir naujųjų „Muzikos barų“ leidėjų savotišku ultimatumu tuometiniam Lietuvos muzikų draugijos pirmininkui Rimvydui Žigaičiui: dvisavaitinis laikraštis turi tapti mėnesiniu žurnalu.

Tad pirmojo žurnalo „Muzikos barai“ numerio pasirodymą 1998 metų sausį vadiname trečiuoju gimtadieniu, kuris šių metų sausio 23 dieną gražiai buvo paminėtas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

 

„Muzikos barai“ – daugybės žmonių, suvokiančių, kad ir apie muziką ne tik galima, bet ir būtina kalbėti, pastangų vaisius, – pradėdama sukaktuvėms skirtą vakarą kalbėjo Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė ir „Muzikos barų“ leidėja nuo 1998 metų Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. – Jeigu ne tie žmonės, neturėtume muzikos raidos ir įvykių dienoraščio. Niekados neužmiršiu 1997 metų laikotarpio nuo Kalėdų iki Naujųjų metų: kalbinau kiekvieną Gedimino prospekte sutiktą muziką imtis globoti kurią nors jam pačiam artimą rubriką. Ilgiausiai bičiulystė truko su „Baletą“ globojusia Aliodija Ruzgaite. Tarp kalbintųjų buvo ir labai aktyviai į leidinio formavimą įsitraukę, šiandien „Muzikos barams“ tebetalkinantys Mindaugas Urbaitis, Jonas Bruveris, Aušra Motuzienė, Darius Užkuraitis, Giedrius Kuprevičius, fotografai Algirdas Rakauskas, Michailas Raškovskis ir daugybė kitų.

2000-ųjų išvakarėse dovanų gavau pirmojo dešimtmečio „Muzikos barų“ komplektus. Kiekvieną straipsnį skaičiau su virpuliu, vis aiškiau suprasdama, kad ir dabar mąstome apie tą patį, keliame tuos pačius tikslus ir dirbame taip pat, tik plunksnakočius ir rašomąsias mašinėles pakeitė kompiuteriai, atsirado elektroninis paštas, svetainių teikiamos galimybės. Užsibrėžiau tikslą, kad kuo daugiau žmonių patirtų tai, ką patyriau sklaidydama pirmuosius numerius, ir šiandien juos vartyti gali visi: 2014 metais pavyko sukurti interneto svetainę www.muzikusajunga.lt, kurioje turime galimybę labai plačiai paskleisti unikalią, iki šiol tik asmeniniuose ar valstybiniuose archyvuose buvusią informaciją. Džiaugiuosi, kad naujosios technologijos užtikrina mūsų leidinių prieinamumą: svetainėje (www.parduotuve.muzikusajunga.lt) ne tik publikuojamas visas išleistų leidinių katalogas, bet ir galima įsigyti įrašų (mp3 formatu), kurių seniai nebeturi net patys atlikėjai. Tad visomis išgalėmis mėginame pasiekti ir savo skaitytoją, ir klausytoją, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų. Ir svarbiausia: stengiuosi kuo mažiau reaguoti į tai, ko visus 85-erius „Muzikos barų“ egzistavimo metus jiems labiausiai trūko – pinigus.

Kiekvienas „Muzikos barų“ numeris šiandien paruošiamas ir spausdinti (nespalvota versija), ir skelbti svetainėje www.muzikusajunga.lt (spalvota versija). Kai kam atrodo, kad žurnalą viešindami svetainėje mes lyg ir neskatiname jo prenumeruoti, bet juk šiandien kaip niekada svarbu, kad bet koks profesionalus kalbėjimas būtų girdimas kuo plačiau

Vakaro metu buvo rodomi archyviniai kadrai iš LRT laidų, prisiminimais ir mintimis apie leidinio svarbą dalijosi kompozitorius Mindaugas Urbaitis, pianistai Živilė Karkauskaitė, Ramunė Kryževičienė ir Leonidas Melnikas, pūtikai Gerimantas Statinis ir Kazimieras Daugėla, muzikologai Audronė Žiūraitytė ir Vaclovas Juodpusis, fotografas Algirdas Rakauskas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Juozapaitis ir kt.

 

Pirmojo 1998 metų leidinio numerio įžangos žodyje Lietuvos muzikų draugijos pirmininkas Rimvydas Žigaitis rašė:

Šiandien jūsų rankose – pasikeitęs „Muzikos barų“ numeris. Prieš dvejus metus, pradėjus gaivinti draugijos veiklą, pirmasis ir svarbiausias žingsnis buvo prikelti LMD leidžiamą laikraštį. Tai buvo labai sunkus ir atsakingas laikotarpis. Už nuoširdžias pastangas dėkoju buvusiems redaktoriams Vaclovui Juodpusiui ir Mildai Augulytei. Per artimiausius mėnesius norime pereiti į mėnesinio žurnalo statusą ir suformuoti visas naujojo leidinio pagrindines nuostatas.

 

Mindaugas Urbaitis:

„Muzikos barai“ augo ir keitėsi visus 20 metų. Periodas, kai aktyviai rašiau leidiniui, tam tikra prasme unikalus ir man pačiam. Kreipiau dėmesį į tai, kas pasaulyje jau buvo aptarinėjama, o mes vis dar tylėjome. Pavyzdžiui, net ir šiandien menų analizės puslapiuose reta kūrėjų lytiškumo, seksualinės orientacijos tema... Man labai patiko Audronės siūlymas rašyti apie tai, apie ką noriu pats. Davė man puslapių (spaudos ženklų kiekį) – ir darau, ką noriu. Važiuodamas į šį minėjimą galvojau: 20 metų – lyg ir nedaug. O iš kitos pusės – juk tai penktadalis šimtmečio! Ir tai jau istorija. 20 metų muzikinio gyvenimo istorija. Tad linkiu, kad ir toliau leidinys stebėtų, ieškotų, keistųsi pagal naujausias spaudos ir viešinimo technologijas.

 

Audronė Žiūraitytė:

Trūksta studentų, nelabai kas domisi muzikologija, tad sunku prognozuoti leidinio ateitį. Kita vertus, šiandien neįtikėtinai iškalbingi istorijos kadrai, liudijantys leidinio būtinybę, aktualumą. Todėl ypač džiugu, kad „Muzikos barai“ švenčia 20-metį. Yra labai šaunaus jaunimo – jie tokie skirtingi, visai ne tokie kaip mes... Šiandien, „Muzikos barų“ siejimas su virtualios erdvės teikiamomis galimybėmis, garsu, vaizdu vis dėlto yra tai, kuo domisi mūsų studentai. Tad gal jų keliai ir link „Muzikos barų“ pasuks?..
 

Vytautas Juozapaitis:

Muzikos barai“ yra tai, kas mus visus vienija. Ne tik čia susirinkusius, bet ir visus Lietuvos muzikų sąjungos narius. Taigi, mūsų sąjunga, turėdama leidinį, iš trapios, pažeidžiamos kūrybinės organizacijos virsta stipria, netgi poveikį kultūros politikai galinčia daryti organizacija. Išties sudėtinga aiškinti žmonėms, kurie niekada net nebuvo atsivertę žurnalo, kas yra muzika, kas yra menas. Jiems dainavimas – jokia kūrybinė veikla. Tai komercinė veikla, nes kūrinys parašytas prieš 100 metų ir jo pakartojimas tėra kūrinio tiražavimas... Kultūros ministerija nepasakė nė vieno žodžio, kad išaiškintų, kaip yra iš tikrųjų.

 

Leonidas Melnikas:

„Muzikos barų“ sėkmė – tai, kad tai yra mūsų gyvenimas, jo atspindys. Kartais daugiau džiugesio, spindesio, kartais nuliūstame ar sutrinkame. Bet nesvarbu, kokios spalvos – šviesesnės ar liūdnesnės, – tai yra tai, ką išgyvename nuolatos. Ir 20 metų, palyginti su žmogaus amžiumi, su mūsų gyvenimo dalimi, – didelis laiko tarpas, kuriuo visi pagrįstai galime didžiuotis. Mums patinka šis leidinys. Prognozuoti, kokia bus jo ateitis, nedrįsčiau. Bet viena aišku: „Muzikos barai“ bus tokie, koks bus mūsų gyvenimas. Kartais pamirštame, kas buvo tam tikru laikotarpiu, kaip mes vieną ar kitą reiškinį vertinome. O skaitydami „Muzikos barus“ tarsi dienoraštį, grįžtame į buvusių dienų realybę.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!