IN MEMORIAM. Vaclovas Paketūras

Vasario 15 d. Lietuvos muzikų bendruomenę paliko kompozitorius, pedagogas Vaclovas Paketūras. Prieš keletą savaičių spėjo atšvęsti garbingą 90 metų jubiliejų, bet atsiimti jam skirto valstybinio apdovanojimo už nuopelnus Lietuvai jau neteko – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius Vaclovui Paketūrui Prezidentūroje turėjo būti įteiktas kaip tik vasario 15 d.

Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl kompozitoriaus mirties. Pasak jos, „profesorių, kaip savo mokytoją, prisimins kelios muzikų kartos, iš V. Paketūro knygų studijavę muzikos teoriją ir harmoniją“. Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis rašė: „Netekome iškilios asmenybės, nusipelniusios Lietuvos muzikai ir kultūrai. Reiškiu gilią užuojautą kompozitoriaus artimiesiems, bičiuliams, kolegoms.“

Vaclovas Paketūras 1958 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Eduardo Balsio kompozicijos klasę. Po studijų iškart pradėjo dėstyti teorines disciplinas, 1973 m. jam suteiktas docento, 1986 m. – profesoriaus vardas.

1966–1971 m. dirbo Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos atsakinguoju sekretoriumi.

1978 m. Vaclovui Paketūrui buvo suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas.

Kompozitorius yra išleidęs 16 knygų („Harmonijos uždaviniai“, „Laisvoji balsavada“, „Elementarioji muzikos teorija“ ir kt.), paskelbęs per 200 muzikos kūrinių, arti 60 straipsnių, bendradarbiavo su „Muzikos enciklopedija“, dalyvavo rengiant „Visuotinę lietuvių enciklopediją“.

Vaclovo Paketūro muzikiniam braižui apibūdinti tiktų folklorinio romantizmo sąvoka. Jo kūrybą veikė ir inspiravo lietuvių folkloras – liaudies dainos ir joms būdingas melosas, ritmas. Kompozitorius parašė apie 170 dainų solistams ir chorams, bene pusė jų – lietuvių liaudies dainų išdailos. Folkloro atspindžių gausu ir stambių formų opusuose, pavyzdžiui, kūrinyje chorui ir orkestrui „Sukilkim, vargdieniai“, simfoninėje poemoje liaudies pasakos motyvais „Sigutė“, kamerinėse kompozicijose „Treptinis“, Lietuviškas skerco.

Iki paskutinės gyvenimo dienos V. Paketūrą galėjome sutikti vis kažkur skubantį, kažką dirbantį, planuojantį ir būsimus darbus tvarkingai pasižymintį užrašų knygutėse. Matyt, nerasime nė vieno vyresnės kartos muzikologo ar kompozitoriaus, kuriam nebūtų tekę susidurti su Profesoriumi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auditorijose. Griežtas sau ir kitiems, visada užsiėmęs, tačiau viską spėjantis, pedantiškai tvarkingas ir pareigingas, daugelį žavėjęs ir įkvėpdavęs, dabartiniams dėstytojams ir studentams virtęs puikaus pedagogo, „gerų akių kirvio“, legenda.

Iš spaudai rengiamos knygos apie kompozitorių Vaclovą Paketūrą

– Kaip prasidėjo Jūsų – kompozitoriaus ir pedagogo – kelias?

– Noras studijuoti atsirado anksti, dar karo metais. Augome trys vaikai: aš, brolis ir sesuo, nenorėjome visi pasilikti kaime, tad reikėjo ko nors griebtis. Domėjausi viskuo. Prenumeruodavome „Ūkininko patarėją“, kartą jame radau skelbimą, kad geologijos institutas ieško padėjėjų, kurie įvairiose Lietuvos vietose stebėtų gamtos įvykius: kada pražydo pirmosios žibutės, kada gandras išskrido, kada parskrido ir pan. Sutikau dirbti, tad man pradėjo siųsti daugybę anketų, kuriose žymėdavau gamtos įvykius. Į mane pradėjo kreivai žiūrėti valdžia – ar aš ne koks šnipas.

Kai atėjo metas rinktis profesiją, tėvai nusprendė, kad man reikia būti vargonininku. Vietinis vargonininkas man paaiškino natas ir liepė ateiti, kai jas išmoksiu. Kitą dieną aš pasirodau pas jį. Vargonininkas klausia, ar išmokau natas, o aš jam atsakau, kad čia nėra nieko sudėtingo. Įsitikinęs, kad aš iš tikrųjų pažįstu natas, pradėjo mane mokyti.

1946 metais tame pačiame „Ūkininko patarėjuje“ radau skelbimą, kad Vilniaus muzikos mokykla renka mokinius. Kai buvo paskelbtas priėmimas, atvažiavau į Vilnių. Priėmimo komisija paprašė pagroti, ką moku, patikrino balsą ir paklausė: „Ar nori pūsti valtorną?“ Nežinodamas kas ta valtorna, sutikau. Man tada buvo 18 metų.

Dėstytojas Stasys Baužinskas matė, kad groti man sekasi neblogai. Valstybiniame simfoniniame orkestre nebuvo ketvirtos valtornos, tad gavau pasėdėti valtornininko kėdėje. Pusmetis, kurį išbuvau simfoniniame orkestre, man buvo pati geriausia instrumentuotės ir muzikos pažinimo pamoka. Iki šiol manau, kad kiekvienam kompozitoriui reikėtų bent pusę metų orkestre lėkštes padaužyti, pajusti tą atmosferą, patirti iš vidaus, kas yra orkestras.

Po kiek laiko pradėjau galvoti, kad jeigu būsiu valtornininkas, tai įgrūs mane į kokią nors teatro duobę ir visą gyvenimą teks pūsti tą patį instrumentą. Man dar besimokant į Vilnių atvažiavo kompozitorius ir teoretikas Povilas Tamuliūnas. Jį paskyrė į Juozo Tallat-Kelpšos mokyklą, kurioje buvo atidarytas teorijos skyrius. Aš teoriniais dalykais labai domėjausi ir gerai juos išmaniau, tad tariausi su tėvais, ar man neperėjus į naująjį skyrių. Jie pritarė. Atėjo apie trisdešimt būsimų kompozitorių ir muzikologų. Su visais susipažinęs Tamuliūnas davė užduotis kitai savaitei ir palinkėjo sėkmingo darbo. Po savaitės paaiškėjo, kad vieni nieko nepadarė, neturėjo laiko, kiti ne iki galo padarė ir pan. Po pamokos jis sako: „Kitą kartą ateina Paketūras, Gorbulskis, Žigaitis ir Čiurlionienė, o visi kiti laisvi.“

Mokyklą baigiau su pagyrimu ir 1953 metais įstojau į tuometę Valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija. – L. B.). Baigęs aspirantūrą iš Leningrado grįžo Eduardas Balsys, mes su Gorbulskiu buvome pirmieji jo studentai. Su Balsiu bendravau ilgai: jis buvo Kompozitorių sąjungos pirmininkas, aš – atsakingasis sekretorius. Abu domėjomės, kas darosi pasaulyje, kaip muzika skamba kitur, pradėjome kviestis žmones ir patys išvažiuodavome. Sudarėme sąlygas į sąjungą patekti jaunimui: kompozitoriui užtekdavo parašyti stambų kūrinį ir jį atlikti, muzikologui – parašyti ir apginti disertaciją. Kai atėjau į Kompozitorių sąjungą, ji turėjo tik 45 narius, po penkerių metų jų buvo jau 90.

– Dar studijų metais pradėjote komponuoti. Ar buvote savikritiškas?

– Pirmas rimtesnis kūrinėlis buvo romansas „O gal?“. Kadangi kartu mokėmės su Virgilijumi Noreika, jis tą kūrinį atliko ir dabar dar jį dainuoja.

Į savo kūrinius labai kritiškai nežiūrėdavau, bet rašydamas ieškodavau naujumo. Antrame kurse parašiau Variacijas altui. Jas parodžiau Jurgiui Fledžinskui ir paprašiau pagroti. Kelis kartus perbraukęs per stygas jis pasakė, kad, išskyrus gamas, čia nieko nėra. Nusiminiau, bet Balsys mane nuramino sakydamas, kad ne pirmą kartą jis taip elgiasi. Ir iš tikrųjų – kitą dieną Fledžinskas jau skambina ir sako, kad atneščiau fortepijono partiją. Taip ir padariau. Dar po savaitės jis pakvietė mane į klasę, kurioje su akompaniatore jau grojo tas variacijas, dar pasiūlė pertvarkyti kai kurias vietas. Kūrinys skamba ir šiandien. Kaip ir lietuvių liaudies daina chorui „Prieš kalną beržai“ – kartais su nuostaba internete pamatau, kad ji dainuojama ir Vengrijoje, ir Olandijoje.

– Kūrinius rašydavote vienu įkvėpimu ar priešingai – ilgai dirbdavote?
– Būdavo įvairiai. Jau minėtas romansas „O gal?“ parašytas vienu prisėdimu. Tačiau kartais reikia ir paieškoti. Balsio mokyklos principas buvo toks: norint ką nors parašyti, reikia žinoti, kas jau yra parašyta. Nes kartais gali antrą kartą atrasti Ameriką.
– Kaip prasidėjo Jūsų pedagoginė veikla?

– Vertėtų turėti darbą, kuris būtų tavo gyvenimo pagrindas. Kompozicija nebuvo tvirtas pagrindas. Pedagogika sekėsi neblogai, tad pasirinkau ją.

Dar mokydamasis trečiame ar ketvirtame Juozo Tallat-Kelpšos mokyklos kurse gavau pamokų septynmetėje muzikos mokykloje. Po antro Valstybinės konservatorijos kurso buvau pakviestas į J. Tallat-Kelpšos mokyklą dėstyti harmonijos ir solfedžio. Baigęs konservatoriją jau po metų Muzikos teorijos katedroje turėjau specialų harmonijos kursą. Pedagogu dirbau 59 metus – nuo 1959 iki 2012 m.

Susitikę su Giedriumi Kuprevičiumi vis dar sveikinamės: „Sveikinu – du“. Tai sena istorija. Jį ir Anatolijų Šenderovą mokiau harmonijos. Mokytis vaikinams nesinorėjo, manė, kad vis tiek trejetą parašysiu, nes Anatolijaus tėvas grojo mano violončelės koncertą, o Giedrius bendradarbiavo su Kompozitorių sąjunga. Per egzaminą, pasitaręs su Tamuliūnu, nusprendžiau abiem parašyti po dvejetą kaip „stuktelėjimą“. Po egzamino pasikvietęs Giedrių ir Anatolijų ištariau tik du žodžius: „Sveikinu – du“. Po metų jie mokslus baigė puikiais pažymiais.

Paskaitoms visada ruošdavausi labai rimtai, nes maniau, kad studentas turi gauti visą informaciją, kokią tik aš turiu. Labai domėjausi įvairiausiomis pedagogikos naujovėmis, eksperimentuodavau. Per egzaminus niekada nereikalaudavau daugiau, negu pats išaiškindavau. Sąsiuvinyje susirašydavau, kam kokias užduotis skirdavau, kaip jos būdavo atliktos. Kontroliuojamas žmogus pripranta prie tvarkos.
– Ar Jums patiko visuomeninis darbas?
– Visuomeninė veikla kankino. Ir viena kadencija Kompozitorių sąjungoje atėmė daug energijos, nors turėjo didelį poveikį. Vėliau atsirado Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, bet iki tol viskas buvo labai suvaržyta. O mes leisdavome žmonėms kurti, jeigu kam nors nepatikdavo, galėdavo kritikuoti. Aš visada sakydavau, kad gali kritikuoti, tačiau privalai turėti savo variantą.

– Kaip pavykdavo suderinti intensyvų pedagoginį darbą ir kūrybą?

– Ne visada išeina viską tvarkingai suskirstyti. Kartais ką nors būtinai reikia padaryti, tada meti į šalį antraeilius dalykus. Kartais perskaičius eilėraštį atsiranda įkvėpimas, skatinantis ką nors sukurti. Tačiau ypatingo planavimo nebūdavo.

– Kurdavote tai, ką norėdavote, ar tai, kas būdavo užsakoma?

– Kartais ką nors tiesiog reikėdavo sukurti. Pavyzdžiui, konservatorijoje kartą mane sustabdo dėstytojas ir sako, kad turi labai gerą studentę kanklininkę, kuri kitais metais baigia mokslus, tačiau nėra ko groti. Paprašė manęs parašyti koncertą ir aš sutikau. Nors jis sukurtas 1964 m., tačiau kasmet jį vis dar kas nors pagroja. Kadaise Lietuvos radijuje ir televizijoje veikė liaudies instrumentų ansamblis, kuriam vadovavo Romualdas Apanavičius. Jiems irgi reikėdavo kūrinių, taigi parašiau ir pjesių, ir dainų. Būdavo, muzikantai važiuoja į JAV ir jiems reikia kūrinių – parašydavau.

– Kaip šeimos nariai sugyveno su Jumis – muziku? Ar niekada nesakydavo, kad skraidote padebesiais?

– Ne. Kai rinkausi muziko profesiją, ji buvo viena prestižiškiausių – greta gydytojo ir inžinieriaus, tad šeimos požiūris buvo teigiamas. Mano žmona buvo mokytoja – artimas darbas. Sūnus bandė mokytis muzikos, bet nenorėjo. Anūkų taip pat prie muzikos nepatraukė...