IN MEMORIAM. Zenonas Rinkevičius

2018 Nr. 1–2 (480–481), Remigijus Vitkauskas

Šių metų vasario 17 dieną Lietuva neteko iškilaus bendrojo muzikinio ugdymo pedagogo, keleto monografijų, daugiau nei šimto mokslinių ir publicistinių straipsnių, dainų rinkinių, vadovėlių, autoriaus ir mokslinio redaktoriaus Zenono Rinkevičiaus.

Zenonas Rinkevičius (g. 1939 m.) studijavo muziką Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), 1973 m. baigė TSRS pedagogikos mokslų akademijos Meninio ugdymo mokslinio tyrimo instituto Maskvoje aspirantūrą ir po metų apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją „Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinių polifoninės muzikos suvokimo ugdymas“.

Mokslininko interesų ratas buvo platus, jį domino muzikinės kultūros plėtotės, muzikinio mąstymo, muzikos suvokimo klausimai. Ypač didelio populiarumo ir kelių pakartotinių leidimų sulaukė viena pirmųjų Z. Rinkevičiaus publikacijų – monografija „Mokinių muzikinis ugdymas“ (1993), muzikos pedagogai ją vadindavo tiesiog mėlynąja knygute. Giliais filosofiniais apmąstymais išsiskyrė R. Rinkevičienės ir Z. Rinkevičiaus monografija „Žmogaus ugdymas muzika“. Paskutinė Z. Rinkevičiaus monografija – „Muzikinis ugdymas – dvasinių vertybių sklaidos veiksnys“.

Savo mokslo darbuose R. Rinkevičius analizavo ir taikė iškilių mąstytojų Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos suformuotą idealistinio realizmo paradigmą.

Z. Rinkevičius garsėjo labai lengvu ir suprantamu minčių dėstymo stiliumi.

Docentas, nors daugelio iš pagarbos vadintas profesoriumi, buvo daugelio bakalauro, magistro darbų, disertacijų vadovas. Yra vadovavęs mokykloms, chorams ir įvairių sudėčių vokaliniams ansambliams.

Z. Rinkevičius mylėjo ir brangino šeimą, savo krašto žmones, gamtą. Ne kartą, aptardami būsimuosius leidinius, skanavome jo prižiūrimų Dituvos bitučių medaus su paties rinktų žolelių arbata.

Lietuvos muzikos pedagogams, studentams ir mokiniams labai trūks geranoriškų ir prasmingų Profesoriaus pastabų, jo plačios šypsenos, padrąsinančio žvilgsnio ir tvirto rankos paspaudimo.

Iš Zenono Rinkevičiaus kalbėjimų

 

Mano didžiausias rūpestis, kad mokytojas suprastų, jog muzika kalba apie žmogų, yra galingas jo dvasios judintuvas, ir mokytų jos taip, kad vaikai priimtų ją širdim ir protu. Nes muzika yra kultūros ir dvasingumo versmė. Man svarbu ir pedagoginis darbas, ir tos aukštosios, gerosios muzikos sklaida.

***
Sunkiais pokario metais tėvelis parsivežė Karaliaučiuje iš rusų už kviečių maišą nusipirktą seną pianiną. Aš grodavau ne tiek klavišais, kiek jo stygomis.

Tėvelis tarpukariu vargonininkavo, paskui dirbo paprastu kolūkiečiu, o mama – mokytoja. Mano akiratis prasiplėtė paauglystėje, kai ir aš jau ruošiausi būti mokytoju. Namuose nebuvo radijo, eidavau pas kaimyną paklausyti muzikos, ji mane nudiegdavo ir stebindavo. Tai buvo simfoninė, operinė, kamerinė muzika, ir man atsivėrė akys.

Mano mamytė turėjo puikų balsą. Su vyresniais broliais dainuodavome įvairias dainas. Brolis Justinas, Gintaro Rinkevičiaus, kuris yra Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vyr. dirigentas, tėvas, ilgus metus dainavo Trakų „Galvės“ kapeloje, vėliau giedojo Vievio bažnyčioje. Kitas brolis, gyvenantis Kaune, taip pat gieda bažnyčios chore ir dirba intensyvų religinį švietėjišką darbą.

Mano abi dukros groja pianinu, baigė muzikos mokyklas, tačiau pasirinko dizainerės ir žurnalistės profesijas. Manau, nesuklydau leisdamas rinktis.

***
Muzikos poveikis sunkiai nusakomas – jausmams, fantazijai, minčiai, kūrybai.

Muzika daro didelį poveikį idealams, religiniam ir tautiniam jausmui, pilietiškumui, draugiškumui, o svarbiausia – padeda suprasti save ir kitus.

Muzika harmonizuoja pojūčius ir ugdo norą visur ieškoti tobulumo, gražumo, tvarkos ir mandagumo. Todėl viena iš paskutinių mano knygų „Žmogaus ugdymas muzika“, kurią parašėme kartu su žmona, yra apie tai, kaip muzika persmelkia visą gyvenimą.

***
Visą gyvenimą mano tyrinėjimų sritis buvo muzikos suvokimas.

Muzikinis mąstymas nėra tik muzikinių ženklų aritmetika ir algebra – reikia žinoti, ką reiškia suskambėjusi tema, kokia numanoma jos prasmė. Kai skamba muzika, tuomet galvoje vyksta sudėtingi dalykai, įsijungia sąmonė, pasąmonė ir viršsąmonė. Ir tai ne iškart suvokiamas dalykas, jis ateina per ilgą pažinimą, girdėjimą, grojimą ir dainavimą.

Muzikos kalba – paslaptingas, galingas, mistiškas reiškinys, ir kol kas jos galimybės menkai tepanaudojamos. O šiais laikais pakanka spustelėti mygtuką, ir išgirsi tobuliausią muziką.

***
Mes Lietuvoje turime unikalias dainų šventes. Bet ar daugelis mėgsta chorinę muziką? Nevalia apie chorinę muziką kalbėti atsietai nuo bendros muzikinės kultūros. Mūsų chorvedžiai padarė daug reikšmingų darbų, bet dabarties muzikinis klimatas kaip niekad priešiškas ir nepalankus chorams. Visi nori greito ir linksmo rezultato, „bumčikų“. O norint klausytis chorų, reikia daug ką suprasti.

Dainų šventės išspaudžiamos per jėgą, per vargą. Vaikams per prievartą brukamas neįdomus, sudėtingas repertuaras. Jie turėtų dainuoti savo džiaugsmui, paprastesnes, melodingesnes dainas. Neužtenka juos išmokyti skaityti muzikinį raštą, nes iš mokančiųjų nedaugelis eina į koncertą, nenori dainuoti. Juokaujame, kad muzikos mokymo pradžia – devyni mėnesiai iki gimimo. Jeigu besilaukianti motina sukaupia didelę muzikinę patirtį, pasąmoninius įspūdžius, tas jausmas, emocija persiduoda būsimam kūdikiui.

Esu teoretikas, nors daug eksperimentavau, keliolika metų dirbau mokykloje, lygiagrečiai dėstytojaudamas. Man vis rūpėjo pamatiniai dalykai, kurių atsirėmus sukurtum kryptingą mokymo metodiką. Visos egzistuojančios muzikos mokymo sistemos turi racionalų grūdą, bet man svarbu, kad vaikas kuo anksčiau patirtų vertingą, pačią geriausią muziką.

O ką reiškia mokyti muzikos? Paprasta atrodo, bet tai sudėtingas klausimas: tai psichologija ir filosofija, estetika, muzikos literatūra ir dvasios dalykai. Tai yra, vaiką mokyti muzikos turime taip, kad ją priimtų protu ir širdimi.

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!