Lietuviškas rapsodas

2018 Nr. 1–2 (480–481), Daiva Tamošaitytė

Praėjusių metų gruodžio 17 d. Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, kamerinės muzikos ansamblis „Armonas-Uss duo“ koncertu „Lietuviškas rapsodas“ pažymėjo savo kūrybinės veiklos 40-metį. Lietuvoje ir užsienyje gerai žinomas duetas – LMTA profesorė, Koncertmeisterio katedros vedėja pianistė Irena Uss ir LMTA bei VDU profesorius violončelininkas Rimantas Armonas – visu savo gyvenimu, profesine veikla, nenuilstamu lietuvių kompozitorių kūrinių įkvėpimu ir populiarinimu, aukščiausiu meistriškumu teigia priklausymą tikrajam muzikos elitui. Jų koncertinė ir pedagoginė veikla ryškiai išsiskiria turiningumu, atsakingumu, didele atlikimo kultūra ir visada įdomiomis, subtiliomis kūrinių traktuotėmis, geriausių Lietuvos muzikinių tradicijų puoselėjimu ir gebėjimu jas perduoti ateinančioms kartoms.

Daugelį metų muzikos mylėtojus džiuginanti muzikų šeima koncerte pateikė ir premjerų (Vidmanto Bartulio „Barkarolė“, Zitos Bružaitės „Šimtais kristalų į tavo dangų krisiu...“), ir savo repertuare jau seniai turimų kūrinių, kuriuos atlikdami kaskart vis brandžiau, įspūdingiau atskleidžia jų originalumą, koloritą ir prasmes, kaip antai Broniaus Kutavičiaus 1979 metais sukurtas efektingasis „Perpetuum mobile“ arba koncerto pabaigoje skambėjusi sudėtinga, dramatiška Vytauto Barkausko penkių dalių „Suite de concert“, op. 98, parašyta 1993 metais ir apeliuojanti į svarbius ir dažnai tragiškus Lietuvos įvykius (paskutinė dalis Affetuoso. Hommage a Stasys Lozoraitis su Vinco Kudirkos citata).

Sunku būtų pervertinti Irenos Uss ir Rimanto Armono kamerinio muzikavimo meistrystę, gebėjimą perteikti skirtingus žanrus ir stilius, kiekvieną kūrinį išgyvenant su didele atida. Manau, kad, be paminėtų, vienas gražiausių vakaro momentų buvo lyrinio Bartulio opuso „Barkarolė“ atlikimas, įdomiai skambėjo M. K. Čiurlionio preliudų (VL 169, VL 236) ir noktiurno (178) Juozo Čelkausko aranžuotės, Jurgio Juozapaičio „Nostalgija“ ir Vytauto Germanavičiaus „13 haiku“, „12 haiku“ (su muziką papildančiais R. Armono tariamais poezijos žodžiais), A. Šenderovo kūriniai „Keturios miniatiūros“, op.18, „Dvi Sulamitos giesmės“.

Atlikėjai vakarą pavadino „Lietuvišku rapsodu“, ir iš tiesų kūrinių pynė dvelkė nostalgiška tautine dvasia, per kiekvieno kompozitoriaus prizmę įžvelgiant ir atskleidžiant įvairias dvasinės raiškos lytis. Net japoniškų haiku tekstai („kažkodėl pasijutau senas tą rudenį lyg paukštis debesy“) skambėjo sukrečiamai filosofiškai, egzistenciškai, netikėtai apčiuopiant vidinės lietuvių ir japonų estetinės pajautos giminingumą, o kartu žaviai pataikė į Rimantui Armonui būdingą šmaikštumo gyslelę. Grakštus Irenos Uss skambinimas kaip įstabi kanva grindžia ir užpildo violončelės raštus. Karališkas muzikos ir laikysenos derinys! Galbūt todėl šis duetas visada žėri atradimais ir niekada nebūna nuobodus, nepaklūsta „lietuviškumo“ štampams. Nes vesti klausytoją, lyg muzika gimtų čia ir dabar, subtiliai šypsotis, kai širdy – liūdesys, džiaugsmą ir valingumą reikšti ne ką mažiau sublimuotai geba tik brandos, intelekto ir dvasios nestokojantieji.

Kiekvienas susitikimas su Irena ir Rimantu tampa nauja patirtimi ir verčia stebėtis, kaip tolygiai ir visavertiškai, talentingai šie žmonės iriasi per sūkuringą pasaulio įvykių tėkmę, kasdienybės triukšmą ir aukštai iškėlę neša kilnaus muzikos meno vėliavą. Nesuklysiu pasakiusi, kad „Armonas-Uss duo“ yra nacionalinio muzikinio paveldo garantas. Prieš naujuosius metus menininkų duetui buvo suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Pagaliau. O vertas jis ir Nacionalinės premijos. Ją jau daug anksčiau yra gavę gerokai jaunesni kūrėjai, kuriuos nepailsdamas garsina „Armonas-Uss duo“, pats kažkodėl likdamas insignijų užkulisiuose.

Ar tai lemia ypatingas tokių menininkų požiūris, kad jie kuria ne dėl pasaulio scenų užkariavimo ir pompastiškų kalbų, kurtinančių aplodismentų (tarsi nebūtų jų verti), bet dėl paties muzikavimo ir tų, kuriems jis skiriamas, dėl nuostabaus muzikos, meno tikslo? Tikslo byloti į sielas per genijų ir akistatą tyloje su juo, tikslo tas sielas turtinti ir auklėti. Savo pavyzdžiu jie subtiliai primena, kad įvairios ministerijos privalo atlikti esminį uždavinį – pastebėti ir įvertinti visus, kurie savo gyvenamai vietai, žmogui ir valstybei užtikrina gyvo kultūros reiškinio būtį ir tąsą aukščiausiu lygiu.

Birštono vasaros menų akademija